2017-11-15 Nr. AB-21280-3-64-3-00863-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1518-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00863-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas L. K. (toliau – pareiškėjas) pateikė Šiaulių apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 2), kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Nurodė, kad nuo 2014 m. lapkričio mėn. iki 2015 m. spalio mėn. buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas nesiekė teisės aktų nustatytos 3,6 kv. m minimalaus ploto normos. Beveik visą kamerų plotą užėmė jose buvęs inventorius. Dėl to kamerose buvo ankšta, trūko erdvės, pareiškėjas visą laiką buvo priverstas gulėti arba sėdėti, visiškai neturėjo asmeninės erdvės. Taigi atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, sukeldamas pareiškėjui nepatogumus, priversdamas jausti išgyvenimus, kas laikoma neturtine žala. Pareiškėjo nuomone, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, būtina atsižvelgti į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 44–48) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Nurodė, kad pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą etapuotas 2014 m. lapkričio 18 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2015 m. rugpjūčio 20 d. Pareiškėjas šiuo laikotarpiu buvo laikomas įstaigos kamerose Nr. 44, 65, 54, 76, kameroje būdavo 1-7 asmenys. Pažymėjo, kad įstaigoje kasdieniai vardiniai kamerose kalinamų suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai nedaromi, todėl negali pateikti tikslių kamerose laikomų kartu su pareiškėju asmenų sąrašų. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 2,99 kv. m iki 9,24 kv. m gyvenamasis plotas. Atkreipė dėmesį, kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje, laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.

2.2. Nurodė, kad kiekvienoje kameroje yra inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo inventorius yra išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras valyti privalo patys suimtieji / nuteistieji. Inventorius skiriamas pagal teisės aktų reikalavimus, dirbtinis apšvietimas įrengiamas pagal reikalavimus, tačiau patys suimtieji dažnai jį gadina. Tualetai atskirti, įrengti pagal higienos normų reikalavimus. Ventiliacija vyksta natūraliu būdu.

2.3. Pažymėjo, kad atsakovo atstovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

2.4. Teigė, kad pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Taigi pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

II. 3. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 31 d. sprendimu (b. l. 54–59) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas rėmėsi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124, kuris nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, tačiau pažymėjo, jog šis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl padarė išvadą, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Šiuo atveju pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas įvairiais laikotarpiais nuo 2014 m. lapkričio 18 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d. Iš viso pareiškėjas buvo kamerose Nr. 44, 65, 54, 76, kalinamas 29 dienas, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 2,99 kv. m iki 9,24 kv. m kameros ploto. Iš šio laikotarpio 19 dienų pareiškėjui teko nuo 3,77 kv. m iki 9,24 kv. m kameros ploto, o dar 8 dienas pažeidimai buvo labai nežymūs, pareiškėjui tekdavo nuo 3,58 kv. m iki 4,48 kv. m kameros ploto. 2015 m. sausio 5 d. kameroje Nr. 54 ryte buvo tik vienas asmuo, tačiau, įvertinus tai, jog šio asmens buvimas kameroje fiksuotas 7 val. 30 min. ryte, o iš datų matyti, jog pareiškėjas būtent tą dieną buvo pristatytas į Šiaulių tardymo izoliatorių, padaryta išvada, jog tai yra ne pareiškėjas, o kitas asmuo.

Taigi teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu iš viso 10 dienų buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija tokiu būdu neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčija.

Būtent tik šia aplinkybe pareiškėjas ir motyvuoja neturtinės žalos padarymą. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog nuo 2014 m. lapkričio 30 d. iki 2015 m. spalio 31 d. pareiškėjas nesikreipė su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų į Šiaulių TI direktorių. Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2016 m. balandžio 18 d. pažymoje Nr. 62/08-270 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodyta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus korpuse gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d.

įsakymu Nr. V-176, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. rugsėjo 9 d. įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nustatytais reikalavimais. Visose gyvenamosiose kamerose yra teisės aktais nustatytas inventorius.

Susipažinus su pareiškėjo asmens sveikatos istorija matyti, jog jis, būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, pas gydytojus kreipėsi dėl prasto miego, nurodė, kad anksčiau vartojo alkoholį, bėrimu. Apžiūrimas psichiatro nurodė, kad nusiskundimų neturi. Kad susirgimai būtų susiję su sąlygomis kameroje, nenurodė. Tokiu būdu teismas padarė išvadą, ką nurodo pareiškėjas ir savo skunde, jog pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo tenkantis pareiškėjui per mažas plotas apgyvendinimo kamerose, tai nėra paneigta bylos medžiaga.

Teismas atkreipė dėmesį, jog iš 10 dienų, kai pareiškėjui teko mažesnis gyvenamasis kameros plotas, nei tai numatyta teisės aktuose, tik dvi dienas pareiškėjui teko kameros plotas nuo 2,99 kv. m iki 4,48 kv. m, kitomis dienomis pažeidimas buvo labai nežymus, pareiškėjui tekdavo mažiausia 3,58 kv. m kameros ploto.

5. Remdamasis EŽTT praktika, teismas pažymėjo, jog vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis (pvz., EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98). Įvertinęs tai, teismas konstatavo, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo teigti, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Taigi šiuo atveju yra pagrindas atlyginti neturtinę žalą, remiantis CK 6.271 straipsniu. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009; taip pat žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

6. Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija (pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02) taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.), kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, atkreipė dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus 7 mėnesiams nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių TI.

Teismas pažymėjo, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba 7 mėnesius, leido teismui daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma pareiškime.

Sprendžiant dėl pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti taip pat atsižvelgta į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai, pats pareiškėjas pareiškime to nenurodo).

Todėl, teismo vertinimu, įvertinus tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint, jog laikotarpis, kurio metu buvo pažeidžiamos jo teisės dėl per mažai tenkančio ploto, buvo trumpas, tik 2 dienos, ir dar 8 dienas pažeidimai buvo labai nežymūs, dalyje to laiko pareiškėjui teko didesnis plotas, nei tai nustatyta teisės aktais, pažymint, jog pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus 7 mėnesiams nuo jo išvykimo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisė aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankamą satisfakciją už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

III. 7. Pareiškėjas L. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 61–62), kuriame prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimo rezoliucinę dalį, priteisiant jo naudai neturtinės žalos atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka nei teisingumo, nei protingumo, nei sąžiningumo kriterijų, kadangi kalinimas savaime yra kančia bei kelia tam tikrus nepatogumus, išgyvenimus, o elementarių Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytų laikymo kamerose sąlygų neužtikrinimas šiuos neigiamus pojūčius tik padidina, paaštrina. Tai jau savaime laikoma neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.

7.2. Nors netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI pareiškėjas buvo laikomas santykinai neilgą laikotarpį, tačiau pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką paprastai panašiais atvejais (neužtikrinus minimalaus ploto, tačiau nesant kitų kalinimo sąlygų pažeidimų) pripažįstama, kad patirti išgyvenimai yra tokio intensyvumo, kad yra pagrindas juos įvertinti pinigais.

7.3. Pagal EŽTT praktiką privatumo naudojantis sanitariniais mazgais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

7.4. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, jos dydį derėtų nustatyti, remiantis suformuota EŽTT praktika.

8. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 66–67) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

8.2. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI kamerą, yra natūralu, asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Be to, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Atsakovo nuomone, pareiškėjas kreipėsi į teismą galimai siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą.

8.3. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais ir reiškiamais siekiant pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 9. Bylos nagrinėjimo stadijoje ginčas iš esmės yra kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo bei dydžio.

10. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas spręsdamas apie pareiškėjo teisių pažeidimą, vadovavosi nacionalinėje teisėje įtvirtintu reguliavimu, o būtent Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124, kuris nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto,

11. Tačiau šiuo atveju aktuali yra ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos 2016 m. spalio 20 d. sprendimo byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 136–141 punktuose suformulavo atitinkamas taisykles, o būtent,: 1) Teismas patvirtino, kad praktikoje dominuojantis 3 kv. m ploto standartas vienam daugiavietėje kameroje kalinamam asmeniui yra aktualus minimalus reikalavimas pagal Konvencijos 3 straipsnį; 2) kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m kameroje, kurioje asmenys apgyvendinami kartu, šis asmeninės erdvės trūkumas yra toks rimtas, kad sukuria stiprią Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją. Įrodinėjimo našta tenka atsakovui, kuris gali šią prezumpciją paneigti, jeigu parodo, jog egzistavo faktoriai, galintys adekvačiai kompensuoti mažą asmeninę erdvę; 3) stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija paprastai gali būti paneigta, jeigu nustatyta šių aplinkybių visuma: a) nukrypimai nuo reikalaujamos minimalios 3 kv. m ploto normos yra trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi; b) tokie nukrypimai yra kompensuojami pakankama judėjimo laisve už kameros ribų ir pakankamu užimtumu; c) pareiškėjas yra kalinamas, bendrąja prasme, tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių; 4) tais atvejais, kai vertinama kalėjimo kamera, kurioje vienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m ploto, erdvės faktorius išlieka svarbia aplinkybe sprendžiant dėl kalinimo sąlygų tinkamumo. Tokiomis aplinkybėmis Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu erdvės klausimas bus susijęs su kitomis netinkamomis fizinėmis kalinimo sąlygomis, ypač galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir oru, ventiliacija, kambario temperatūros tinkamumu, galimybe naudotis tualetu privačiai ir pagrindinių sanitarinių bei higienos reikalavimų atitiktimi; 5) tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka daugiau nei 4 kv. m asmeninės erdvės kameroje, kurioje asmenys kalinami kartu, ir kai dėl to nekyla jokių asmeninės erdvės problemų, kitos fizinės kalinimo sąlygos, paminėtos anksčiau, išlieka svarbios Teismui vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygų tinkamumą pagal Konvencijos 3 straipsnį.

12. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo teisė turėti atitinkamą kalinimo patalpos plotą buvo pažeista 10 dienų, dvi iš jų jam teko nuo 2,99 kv. m iki 4,48 kv. m, kitomis dienomis tekdavo ne mažiau 3,58 kv. m kameros ploto.

13. Šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, paaiškino ir minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

14. Atsižvelgus į šias Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos nuostatas bei įvertinus tai, kad minėti kalinimo patalpų ploto pažeidimai buvo nustatyti, kameros plotą skaičiuojant kartu su sanitarinio mazgo užimamu plotu, darytina išvada, kad byloje nagrinėjamu atveju, pareiškėjo teisės šioje srityje buvo ženkliai labiau pažeistos nei nurodoma pirmosios instancijos teismo sprendime.

15. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką didelis kameros perpildymas ir antisanitarinės kalinimo sąlygos prilygsta žeminančiam orumą elgesiui ar kankinimui, dėl kurio asmuo patiria neturtinę žalą, kurios, vien konstatuojant pažeidimą, negalima kompensuoti (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą ( pareiškimo Nr. 871/02) 82;117 punktus). Dėl ko pareiškėjui padaryta neturtinė žala turi būti kompensuota pinigais.

16. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

17. Aiškindama išvardintų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

18. Įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti turi būti priteistas 150 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

19. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies , o pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinkamai keičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo L. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjui L. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 150 Eur (šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlygti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys