2019-09-25 Nr. AB-18162-3-61-3-03511-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1621-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03511-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 29.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. V. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – viešoji įstaiga Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras, Utenos rajono savivaldybės administracija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Ž. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. 3R-277(AG-222/01-2017) ir atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra, NMA) 2017 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. SP1-2062 (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria pareiškėjas įpareigotas grąžinti 8 693,86 Eur paramos.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis Sprendimu buvo įpareigotas grąžinti 8 832,93 Eur dėl to, kad 2016 m. paraiškoje pagal programą „Rizikos vandens telkinių būklės gerinimas“ deklaruotas plotas, lyginant su 2013–2015 m. paraiškose deklaruotu plotu, sumažėjo daugiau nei 3 proc. (toliau – ir I pažeidimas), pareiškėjo 2014 m. paraiškoje pagal programos „Kraštovaizdžio tvarkymas“ veiklą „Ražienų laukai per žiemą“ deklaruotas plotas, lyginant su 2013 m. paraiška, sumažėjo daugiau nei 3 proc. (toliau – ir II pažeidimas). Skundą pareiškėjas teikė dėl I pažeidimo, dėl kurio nustatyta grąžintina 8 693,86 Eur suma.

3. Pareiškėjas teigė, jog Komisija peržengė skundo nagrinėjimo ribas ir nustatė pažeidimą, kad pareiškėjas deklaravo plotus, kurie nėra tinkami išmokoms pagal atitinkamą priemonę gauti, nors Komisijai nesuteikta teisė priimti sprendimų dėl padarytų pažeidimų.

4. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. paraiškoje pagal programą „Rizikos vandens telkinių būklės gerinimas“ (toliau – ir Programa) deklaruotas plotas buvo sumažintas viršijant nustatytą 3 procentų ribą, kas atitinka Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ (toliau – ir Priemonė) programų „Kraštovaizdžio tvarkymas“, „Ekologinis ūkininkavimas“ ir „Rizikos“ vandens telkinių būklės gerinimas“ įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-152, (toliau – ir AGRO taisyklės) nustatytus įpareigojimus, 36.3 punkte nurodytą situaciją, kuomet Agentūra privalo pareikalauti grąžinti visą už sumažėjusį plotą išmokėtą sumą, tačiau teigė, kad nei Komisija, nei Agentūra neįvertino, jog plotas sumažėjo ne dėl pareiškėjo kaltės. Pareiškėjas skunde Komisijai paaiškino, kad 2016 m. tinkamai deklaruoti (kodu RZV) viso ploto pagal Programą jis negalėjo tik dėl 2016 m. modifikuotos Paraiškų priėmimo informacinės sistemos veikimo. Sistema neleido viso ploto deklaruoti kodu RZV, todėl Utenos savivaldybės administracijos Leliūnų seniūnijos (toliau – ir Seniūnija) specialistė 27,53 ha plotą deklaravo dvejose pozicijose: kodu RZV (3,5 ha) ir kodu DGP (24,03 ha). Pareiškėjas apie tai elektroniniais laiškais informavo Agentūrą. Dėl kilusių kliūčių į Agentūrą taip pat kreipėsi ir Utenos savivaldybės administracijos Leliūnų seniūnijos specialistė. Taigi akivaizdu, kad pareiškėjas negali būti laikomas kaltu dėl formalaus pažeidimo, kuris buvo sąlygotas ne nuo pareiškėjo priklausančių aplinkybių. Laukų plotai sumažėjo tik formaliai ir ne dėl pareiškėjo kaltės.

5. Pareiškėjo įsitikinimu, Komisija nepagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjui tenkanti atsakomybė yra dėl to, kad jis deklaravo plotus, kurie nėra tinkami išmokoms pagal Priemonę gauti. Pareiškėjas pats jokių neteisėtų veiksmų neatliko, jis turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį, jog, patikėjęs paraiškų pildymo ir teikimo veiksmų atlikimą Seniūnijai, kuriai šios funkcijos yra priskirtos pagal AGRO taisykles, tai bus atlikta tinkamai ir kokybiškai bei Pareiškėjas dėl to nesulauks jokių neigiamų pasekmių. Pareiškėjas taip pat turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį, jog deklaravimo sistema, naudojama paraiškoms pildyti ir teikti, tinkamai veiks nuo pat 2012 m. ir Pareiškėjas neturės jokių neigiamų pasekmių dėl šios sistemos netobulumo.

6. Atsakovas NMA atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Agentūra paaiškino, kad įvertinus pareiškėjo 2016 m. birželio 6 d. paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus bei gyvulius paraišką (toliau – ir 2016 m. paraiška) buvo nustatyta, kad pareiškėjas sumažino deklaruotą laukų plotą daugiau nei 3 proc., todėl susidarė 8 693,86 Eur dydžio grąžintinų lėšų suma už 2013, 2014 ir 2015 deklaravimo metus.

8. NMA nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog Komisija nepagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjui tenkanti atsakomybė yra dėl to, kad jis deklaravo plotus, kurie nėra tinkami išmokoms pagal Priemonę gauti, ir teigė, kad Komisija pareiškėjo pažeidimą įvertino tinkamai, tik sprendime savo išvadas išdėstė kitais žodžiais.

9. Agentūra nurodė, kad pareiškėjas 2016 m. paraiškoje negalėjo nurodyti ankstesniais metais deklaruoto lauko, nes nuo pat pirmos paraiškos deklaravo ženkliai didesnį plotą, nei iš tikrųjų galėjo deklaruoti pagal AGRO taisykles, t. y. deklaravo ne tik rizikos vandens baseino sluoksnyje esantį plotą, bet apskritai visą sklypą, nors jis ir neįeina į rizikos vandens baseino teritoriją. Pareiškėjo deklaruotas žemės sklypas (jo dalis) turėjo priklausyti vienam iš rizikos vandens telkinių baseinų plotui. Informaciją, ar sklypas į tokį baseiną patenka, teikia seniūnijos pagal valdos centro adresą. Atsakovo nuomone, pareiškėjas pats siekė gauti paramos lėšas, kurios jam nepriklauso. NMA nurodė, kad Paraiškų priėmimo informacinė sistema (toliau – ir PPIS) pareiškėją buvo informavusi apie tai, kad ne visas norimas deklaruoti laukas patenka į rizikos vandens telkinio baseiną, tačiau nepaisant įspėjimo, pareiškėjas deklaravo visą žemės sklypo plotą. PPIS administratorius valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras (toliau – ir ŽŪIKVC) iki 2016 m. galimai griežtai nekontroliavo, kad dalyvaujant Programoje („Rizikos“ vandens telkinių būklės gerinimas) žemės plotus būtų galima nurodyti tik rizikos vandens telkinių baseinų teritorijose. Todėl pareiškėjas, teikdamas 2013 m., 2014 m., ir 2015 m. paraiškas galėjo nurodyti visą žemės sklypą, nors jis į rizikos vandens telkinio baseino teritoriją ir nepatenka, tačiau visuomet buvo pateikiamas įspėjimas, kad ne visas įbraižytas laukas patenka į nurodytą rizikos vandens telkinių baseiną. Iki 2016 m. asmenys galėjo piktnaudžiauti ir deklaruoti daugiau ploto, nei galima pagal AGRO priemonę. Sprendimas priimtas dėl to, kad pareiškėjas neteisėtai deklaravo ir neteisėtai gavo didesnę išmokos sumą, negu turėjo būti skirta pagal plotą, kuris patenka į rizikos vandens telkinių baseino teritoriją.

10. Agentūra nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad prieš priimdama Sprendimą NMA turėjo kreiptis į pareiškėją. NMA vertino 2016 m. paraišką vadovaudamasi oficialiais ŽŪIKVC duomenimis. Iš pareiškėjo nebuvo gauti jokie registruoti ar elektroniniai laiškai, kuriais jis informuotų apie tai, jog negalima tinkamai pateikti duomenų per PPIS sistemą. PPIS veikė tinkamai, o pažeidimas atsirado dėl to, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas ir anksčiau deklaruodavo plotą, kuris neįeina į rizikos vandens vandenų baseiną.

11. NMA teigė, kad seniūnijos darbuotojas tik padeda pareiškėjams užpildyti paraiškas pagal pareiškėjų pateiktus duomenis, o pareiškėjai, patikrinę užpildytas paraiškas, savo parašu patvirtina, jog pateikti duomenys yra teisingi. Pareiškėjas, pateikdamas 2016 m. paraišką ir joje pasirašydamas, įsipareigojo pateikti teisingus duomenis. Seniūnijos specialistės paaiškinime nėra nurodyta, kad būtent ji teikė 2016 m. paraišką. Priešingai, paaiškinime nurodyta, kad paraišką teikė pareiškėjas. Seniūnijos darbuotoja, matydama, kad yra PPIS nesklandumų, turėjo apie sutrikimus pranešti.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

13. ŽŪIKVC nurodė, kad 2012–2016 m. paraiškų priėmimo metu PPIS elektroniniame žemėlapyje „Rizikos“ vandens telkinių teritorijų ribos visiems pareiškėjams, savivaldybių ir seniūnijų darbuotojams buvo pažymėtos pagal nutylėjimą, su galimybe panaikinti žymėjimą. Aplinkos apsaugos agentūra paskutinį kartą „Rizikos“ vandens telkinių teritorijų ribas atnaujino 2011 m. Pranešimas, kuris informuodavo, ar deklaruojamas laukas patenka, ar nepatenka į „Rizikos“ vandens telkinių teritoriją, PPIS buvo įdiegtas 2011 m. Jis buvo informacinio pobūdžio, nebuvo privalomas, todėl pareiškėjas galėjo nurodyti lauką ne „Rizikos“ vandens telkinių teritorijų ribose, tačiau tai nepaneigia pareigos laikytis teisės aktų reikalavimų. Nuo 2016 m. buvo įdiegta patikra, ar naudmenos kodu RZV „Rizikos telkinių būklės gerinimas“ įbraižyti laukai deklaruojami „Rizikos“ vandens telkinių teritorijų ribose, todėl pareiškėjas negalėjo patvirtinti paraiškos, kol nepatikslino deklaruojamo lauko duomenų. ŽŪIKVC pabrėžė, kad Seniūnijos darbuotoja su pareiškėju galėjo tinkamai nurodyti lauką, nes elektroniniame žemėlapyje pagal nutylėjimą buvo vaizduojamos „Rizikos“ vandens telkinių teritorijų ribos, buvo tinkamai veikiantys įrankiai, su kuriais buvo galima tiksliai nubraižyti lauką.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino NMA Sprendimą ir Komisijos 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. 3R-277(AG-222/01-2017).

15. Teismas, įvertinęs Komisijos sprendimo turinį, sutiko su Agentūros argumentais, kad Komisija pareiškėjo skundo ribų neperžengė ir naujo pažeidimo nesuformulavo. Komisija išnagrinėjo ginčui adekvačias aplinkybes, išvadas suformuluodama kitais teiginiais, nei savo išvadas Sprendime grindė Agentūra.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, teikdamas 2012 m. paraišką ir deklaruodamas laukus pagal Programą „Rizikos vandens telkinių būklės gerinimas“ prisiėmė įsipareigojimus ne mažiau kaip 5 kalendorinius metus nuo 2012 m. kasmet teikti paraiškas pagal Programą ir paraiškoje nurodytų plotų nemažinti daugiau kaip 3 procentais. Seniūnijos darbuotoja 2016 m. paraiškoje 27,53 ha lauką deklaravo dvejose pozicijose, t. y. kodu RZV (3,5 ha) ir kodu DGP (24,03 ha). Į bylą pateiktas Seniūnijos darbuotojos 2016 m. birželio 15 d. el. laiškas patvirtina, kad ji apie tokią faktinę situaciją nedelsiant informavo Agentūrą, nurodydama, kad PPIS sistema neleidžia deklaruoti viso ploto pagal Programą. Taip pat ir pats pareiškėjas į Agentūrą kreipėsi su 2016 m. gegužės 25 d. ir 2016 m. birželio 2 d. laiškais, nurodydamas, kad PPIS neleidžia tiksliai deklaruoti plotų, kadangi PPIS netinkamai funkcionuoja. Pareiškėjas prašymuose Agentūrai atkreipė dėmesį, kad bendrai deklaruotas plotas yra teisingas, tik išskaidytas į dvi pozicijas. Seniūnijos specialistė, pildžiusi pareiškėjo paraiškas, paaiškino, kad PPIS braižant laukus, Programos teritorijų ribų nesimatė ir jokių įspėjimų nebuvo. Pildant 2013 m. paraišką Seniūnijos darbuotoja padidino plotą tame pačiame lauke iki 27,75 ha ir taip deklaravo iki 2016 m. Tik deklaruojant 2015 metais PPIS parodė įspėjamąjį ženklą, kad ne visas deklaruojamas laukas patenka į „Rizikos“ vandens telkinių teritoriją, dėl tokios situacijos specialistė ne kartą skambino į ŽŪIKVC, kreipėsi į Agentūrą ir jai buvo paaiškinta, kad ploto mažinti negalima. Tik 2016 m. pasikeitus PPIS buvo galimas lauko apkirpimas pagal pasikeitusias rizikos vandens telkinių ribas ir sistema jau neleido pasirinkti pasėlio kodo RZV 24,03 ha plotui, todėl šią lauko dalį buvo nuspręsta deklaruoti kodu DGP. Teismas atkreipė dėmesį, kad kiekvienais metais buvo atliekamos pareiškėjo laukų patikros, tačiau jokių pažeidimų nebuvo konstatuota.

17. Teismas sprendė, kad Agentūra Sprendimą priėmė iš esmės tik formaliai nustačiusi, kad „Rizikos“ vandens telkinių teritorijų ribos paskutinį kartą buvo atnaujintos 2011 m. ir jos daugiau nesikeitė, taip pat įvertinusi, jog nebuvo gauta duomenų, kad PPIS sistema būtų netinkamai veikusi, kad Seniūnijos darbuotoja į Agentūrą kreipėsi galimai ne teisės aktuose nustatyta forma ir kt. Teismo vertinimu, Agentūra, prieš skirdama sankciją, turėjo išsamiai įvertinti (ištirti) pareiškėjo nurodytas priežastis, kurios lėmė, kad ginčo laukas buvo deklaruotas dvejose pozicijose.

18. Teismas nustatė, kad nei pareiškėjo, nei Seniūnijos darbuotojos veiksmuose piktnaudžiavimo sąmoningai plėsti ginčo lauko ribas nenustatyta, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas, ginčydamas Sprendimo teisėtumą siekia sau išskirtinių sąlygų, be to, tiek pareiškėjas, tiek dokumentus pildęs asmuo aktyviais veiksmais reagavo į 2016 m. pasikeitusią situaciją, siekė ją ištaisyti, aiškinosi priežastis, 2016 m. laukas buvo deklaruotas tokio ploto, koks buvo deklaruotas ankstesniais metais, tik per dvi pozicijas, priežasčių, dėl kurių pildantis dokumentus asmuo negalėjo matyti/nematė įspėjamųjų užrašų, bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, byloje jokiais įrodymais nenustatyta, kad įspėjamieji užrašai buvo siunčiami ir anksčiau nei 2015 metais. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas darė išvadą, kad Agentūra neturėjo pareiškėjo nurodytų aplinkybių atmesti formaliu pagrindu, toks ginčo situacijos vertinimas nesuderinamas su gero administravimo (atsakingo valdymo) principu.

19. Teismas nurodė, kad priimdama skundžiamą Sprendimą Agentūra privalėjo ne tik formaliai įvertinti nustatytą pažeidimą, bet ir išsamiai nustatyti, ar yra pareiškėjo kaltė dėl neteisingo deklaravimo ir klaidingų duomenų pateikimo. Teismo vertinimu, iš byloje surinktos medžiagos negalima vienareikšmiškai teigti, kad konstatuotas pažeidimas buvo padarytas pareiškėjo sąmoningais veiksmais ir ar už bendrą ginčo situaciją bet kuriuo atveju turėtų būti atsakingas pareiškėjas.

III. 20. Atsakovas NMA apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti skundžiamą Agentūros Sprendimą. Apeliacinis skundas, be atsakovo atsiliepime į skundą nurodytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

20.1. Teismas netinkamai traktuoja seniūnijos darbuotojų atliekamas funkcijas, nurodydamas, kad pareiškėjo vardu deklaracijas teikė Seniūnijos specialistė. Pagal galiojančius teisės aktus paraiškas teikia pareiškėjai, o ne seniūnijos darbuotojai, kurie tik padeda užpildyti paraiškas, pateiktų duomenų teisingumą parašu patvirtina ir už duomenų teisingumą atsako pareiškėjai. Seniūnijos darbuotojos paaiškinimas nėra paremtas jokiais įrodymais, be to, ji galimai neatliko jai pavestų funkcijų. NMA nėra atsakinga už seniūnijos darbuotojų galimas klaidas.

20.2. Teismas ignoravo NMA argumentus, kad Agentūra nėra PPIS administratorė, ir esant veiklos sutrikimui NMA sistemos trikdžių šalinti negali. Iškilus techniniams nesklandumams dirbant su PPIS, seniūnijos darbuotojas turi nedelsdamas apie tai informuoti ŽŪIKVC, tačiau nagrinėjamu atveju Seniūnijos darbuotoja to nepadarė, taigi netinkamai atliko savo pareigas. Teismas nevertino, kur Seniūnijos darbuotoja turėjo kreiptis, jei neveikė PPIS, ir nepagrįstai nurodė, kad Seniūnijos specialistė apie informaciją PPIS sutrikimus galimai pateikė netinkama forma. Iš tiesų aktualus ne formos, o adresato klausimas. Teismo sprendime dviprasmiškai iš pradžių nurodoma, kokia yra kompetentinga Seniūnijos specialistė, o vėliau teigiama, kad jai nebuvo žinoma, kur kreiptis, kai neveikia PPIS.

20.3. Teismas nevertino NMA pateiktų įrodymų, iš kurių matyti, kad pareiškėjo 2016 m. gegužės 25 d. ir 2016 m. birželio 2 d. elektroniniai laiškai NMA niekada nebuvo gauti. Tai patvirtina NMA išrašai iš duomenų registravimo sistemos. NMA tiek Komisijai, tiek teismui pateikė visą 2016 m. gegužės 25 d. ir 2016 m. birželio 2 d. informacijos srautą, kuris buvo gautas NMA.

20.4. Teismas nepagrįstai nurodė, kad NMA, prieš priimdama Sprendimą, turėjo išsamiai įvertinti pareiškėjo nurodytas priežastis, neturėjo pareiškėjo nurodytų aplinkybių atmesti vien formaliu pagrindu. Neaišku, kokiu pagrindu ir kokias aplinkybes/duomenis NMA turėjo vertinti ir/ar prašyti pareiškėjo, jei visi esminiai bei būtini duomenys, vertinant 2016 m. paraišką, buvo turimi. NMA 2016 m. paraišką vertino vadovaudamasi oficialiais ŽŪIKVC duomenimis, kurie yra importuojami į NMA sistemą. Pareiškėjo paaiškinimai negali pakeisti neginčytino fakto, kad jis deklaravo sklypus, nors ir žinojo, kad jie nepatenka į rizikos vandens baseino teritoriją.

20.5. Esminis argumentas, kuriuo pareiškėjas rėmėsi viso ginčo metu – netinkamas PPIS veikimas, tačiau teismas sprendime nenagrinėjo šių pareiškėjo teiginių. PPIS veikė tinkamai, o pažeidimas atsirado dėl to, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas ir keletą metų deklaravo plotą, kuris neįeina į rizikos vandens vandenų baseino teritoriją.

20.6. Teismas, nurodydamas, kad NMA turėjo išsamiai įvertinti pareiškėjo nurodytas priežastis, kurios lėmė, kad KŽS Nr. (duomenys neskelbtini) laukas buvo deklaruotas dvejose pozicijose, dėl ko vėliau buvo konstatuotas AGRO taisyklių 8.4 punkto pažeidimas, iškreipė realią situaciją. Sprendime aiškiai nurodyta, jog skola susidarė dėl to, kad 2013–2015 m. buvo deklaruota daugiau ploto, nei priskirtina rizikos vandenų teritorijai. Sprendimas neapima sankcijų už 2016 m.

20.7. Nors NMA pateikė informaciją apie pranešimus dėl deklaruojamo didesnio, nei priklauso, ploto, teismas rėmėsi Seniūnijos specialistės teiginiais, kad ji jokių įspėjamųjų ženklų nematė. Tokie teiginiai yra akivaizdžiai prieštaringi, kadangi ta pati seniūnijos specialistė savo paaiškinime aiškiai nurodė, jog 2015 metais PPIS parodė geltoną įspėjimą, kad ne visas laukas patenka į „Rizikos“ teritoriją. Akivaizdu, kad Seniūnijos specialistė teikia klaidinančius bei prieštaringus argumentus, o teismo sprendimo argumentai prieštarauja rašytiniams įrodymams (Seniūnijos specialistės paaiškinimas „Dėl Ž. V. paraiškos“). Teismas nevertino Seniūnijos specialistės sąžiningumo.

20.8. ŽŪIKVC atsiliepime į skundą Komisijai pateikė išsamų paaiškinimą, kuriame aiškiai nurodė, kad keletą metų pareiškėjo deklaruoti žemės sklypai tik iš dalies pateko į rizikos vandens baseino teritoriją. Teismas rėmėsi Seniūnijos specialistės niekuo nepagrįstais pasisakymais, o kompetentingos institucijos ŽŪIKVC paaiškinimus, kodėl PPIS 2016 m. neleido deklaruoti viso lauko (buvo užkirstas kelias pareiškėjo piktnaudžiavimui, kadangi jis galėjo deklaruoti tik tą plotą, kuris iš tikrųjų gali būti remiamas), ignoravo.

20.9. Teismas vadovavosi niekuo nepagrįstais Seniūnijos specialistės teiginiais apie skambinimą NMA. Tokios informacijos patikrinti nėra jokios galimybės. Be to, jei būtų skambinta NMA, tai būtų kreiptasi ne į tą instituciją, kuri atsakinga už sistemos palaikymą ir veikimą. Šiuo atveju įrodymų visuma suponuoja išvadą, kad Seniūnijos specialistė neatliko savo pareigų (neužregistravo PPIS gedimo, jei toks buvo, ŽŪIKVC), deklaravo daugiau laukų, nors matė įspėjimą (šis faktas patvirtintas jos paaiškinime), o teismas, ignoruodamas visus šiuos neatitikimus, vis tiek rėmėsi jos paaiškinimais. Teismas nepagrįstai konstatavo skambučių buvimo faktą.

20.10. Teismo teiginiai dėl patikrų vietoje atlikimo šiame ginče neturi reikšmės. NMA specialistai patikros vietoje metu niekada netikrino ir netikrina rizikos vandens baseino teritorijos ribų, patikros vietoje metu nėra realių galimybių matyti, kur yra požeminiai vandenys.

20.11. NMA nesutinka su teismo teiginiais, kad tiek pareiškėjas, tiek dokumentus pildęs asmuo aktyviais veiksmais reagavo į pasikeitusią situaciją, siekė ją ištaisyti, aiškinosi priežastis. Įvertinus teismo sprendimą atrodo, kad pareiškėjas neturi jokių pareigų teisingai deklaruoti plotus, o parama mokama net ir už plotus, kurie nepatenka į rizikos vandens baseino teritoriją, taip pat kad seniūnijų specialistai neturi visiškai jokių pareigų vykdydami savo funkcijas.

20.12. Teismo sprendime neatlikta aktualių teisės aktų nuostatų analizė, nors atsiliepime į skundą NMA detaliai pateikė esminių teisės aktų nuostatas.

21. Pareiškėjas Ž. V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas.

22. Pareiškėjo atsiliepimas į apeliacinį skundą, be skunde išdėstytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

22.1. Pareiškėjas pateikė tik teisingus duomenis apie žemės sklypus (laukus), kuriuos norėjo priskirti vienai ar kitai programai vykdyti, tačiau jokių deklaravimo veiksmų asmeniškai neatliko, visus paraiškų teikimo ir deklaravimo veiksmus atliko Seniūnijos specialistai. Seniūnijos darbuotojai teikiant paraiškas, pareiškėjas nematė žemėlapių, į kuriuos buvo braižomi konkrečiai programai priskiriami laukai, be to, šie žemėlapiai neatsispindi ir paraiškose, kurias parašu tvirtino pareiškėjas.

22.2. Pareiškėjas el. laiškų išsiuntimo faktui patvirtinti pateikė el. laiškus. Pareiškėjo vertinimu, Agentūros teiginiai, jog ji negavo pareiškėjo el. laiškų, iš esmės leidžia spręsti tik tai, kad Agentūra neužtikrina tokios svarbios informacijos gavimo sklandumo.

22.3. Pareiškėjo teiginius dėl netinkamo PPIS veikimo patvirtina ne tik jo teiginiai, bet ir objektyvūs įrodymai: faktas, kad neatitikimas buvo nustatytas tik 2016 m.; Seniūnijos darbuotojos rašytiniai paaiškinimai ir paaiškinimai teismo posėdžio metu; ŽŪIKVC raštu nurodė ir teismo posėdžio metu ŽŪIKVC atstovė patvirtino, kad patikra, ar su naudmenos kodu RZV įbraižyti laukai deklaruojami „Rizikos“ vandens telkinių teritorijų ribose, įdiegta tik 2016 m. Šioje byloje nagrinėjamą situaciją sąlygojo tiek Seniūnijos atstovo veiksmai, tiek Agentūros, kaip pagrindinės paraiškų administratorės, tiek ŽŪIKVC, kaip atsakingo už tinką PPIS veikimą, nesugebėjimas laiku organizuoti ir užtikrinti tinkamo paraiškų pildymo, pateikimo, paramos išmokėjimo ir jos kontrolės proceso. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas pagal Programą prisiimtus įsipareigojimus įvykdė tinkamai. Pareiškėjas neatliko neteisėtų veiksmų.

22.4. Agentūros teiginys, jog Sprendime aiškiai nurodyta, kad skola susidarė būtent dėl to, kad 2013–2015 m. buvo deklaruota daugiau ploto, nei priskirta rizikos vandenims, neatitinka tikrovės. Šį pažeidimą konstatavo Komisija savo sprendime, o NMA Sprendime nustatė, kad 2016 m. paraiškoje pagal programą „Rizikos vandens telkinių būklės gerinimas“ deklaruotas plotas, lyginant su 2013 m.–2015 m. paraiškose deklaruotu plotu, sumažėjo daugiau nei 3 proc.

22.5. Pareiškėjas negali būti laikomas atsakingu už kitų asmenų atliktus ir (ar) neatliktus veiksmus. Agentūros nurodyti argumentai patvirtina, jog pats pareiškėjas nepadarė jokių pažeidimų, o savo funkcijas galimai netinkamai atliko ir klaidas padarė Seniūnijos darbuotoja.

22.6. Nors Agentūra akcentuoja, jog apie PPIS nesklandumus Seniūnijos darbuotoja turėjo informuoti ne Agentūrą, o ŽŪIKVC, į Seniūnijos specialistės 2016 m. birželio 15 d. el. laišką, kuriame buvo nurodyta, jog PPIS sistema neleidžia deklaruoti viso ploto pagal Programą, bei kuriuo buvo prašoma pagalbos, Agentūros atstovas operatyviai el. laišku atsakė, taigi informacija bet kokiu atveju buvo pateikta ir buvo vertinama. Todėl nėra pagrindo išvadai, jog Agentūra ir ŽŪIKVC nebuvo iš anksto informuoti apie susidariusią situaciją.

22.7. Agentūra atsako kaip pagrindinė paraiškas administruojanti, vykdanti ir kontroliuojanti institucija, todėl lieka neaišku, kodėl šios institucijos atstovai netikrino duomenų apie tai, ar teisingai yra deklaruoti laukai pagal Programą. Be to, NMA atsiliepime į pareiškėjo skundą pati nurodė, kad Aplinkos apsaugos agentūra sudaro Programai aktualius Lietuvos rizikos vandens telkinių teritorijų plotų žemėlapius, kurie atnaujinami periodiškai, o, ar sklypas (jo dalis) tokiam baseinui priklauso, informaciją teikia seniūnija pagal valdos centro adresą.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ginčą spręsti teismo nuožiūra. Su atsiliepimu į apeliacinį skundą ŽŪIKVC pateikė papildomus dokumentus. ŽŪIKVC remiasi jo atsiliepime į skundą pateiktais argumentais, papildomai nurodydamas, jog:

23.1. Pareiškėjas 2012 metais nusprendęs pirmą kartą teikti paraišką kompensacinei išmokai pagal priemonės programą „Rizikos vandens telkinių būklės gerinimas“, susipažino su kompensacinės išmokos teikimo reikalavimais ir žinojo, kad privalo turėti ne mažesnį kaip 1 ha į „Rizikos“ vandens telkinio teritorijas patenkantį daugiamete ganykla (pieva) verčiamą ariamosios žemės plotą, kuris prieš metus buvo naudojamas žemės ūkio produkcijai gaminti ir deklaruotas tiesioginėms išmokoms gauti. 2012 m. pareiškėjas su Seniūnijos darbuotoja neįvertino, kad laukas turi būti įbraižytas „Rizikos“ vandens telkinių teritorijų ribose.

23.2. Seniūnijos darbuotoja 2016 m. birželio 7 d. kreipėsi į ŽŪIKVC, informuodama, kad negali kontroliniame žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) deklaruoti 27,53 ha lauko naudmenos kodu RZV, nes PPIS neleidžia deklaruoti šio vientiso ploto. Pažymėtina, kad tai nėra informacinės sistemos neveikimo atvejis. 2016 m. informacinėje sistemoje įdiegta patikra, ar su naudmenos kodu RZV įbraižyti laukai deklaruojami „Rizikos“ vandens telkinių teritorijų ribose, o informacinio pranešimo paskirtis pakeista į klaidos pranešimą, todėl pareiškėjas negalėjo patvirtinti paraiškos, kol nepatikslino deklaruojamo lauko duomenų.

23.3. Atsižvelgiant į tai, kad NMA pagal duomenų teikimo sutartį su Aplinkos apsaugos agentūra periodiškai gauna „Rizikos“ vandens telkinių teritorijų ribas, manytina, kad NMA 2012 metais, gavusi visus reikalingus duomenis, neįvertino, ar pareiškėjo deklaruotas laukas visiškai patenka į „Rizikos“ vandens telkinių teritorijų ribas, ir išmokėjo paramą už neteisingai deklaruotą plotą. Dėl to kiekvienais metais nuo 2013 m. iki 2016 m. mokėjo pareiškėjui kompensacinę išmoką už neteisingai deklaruotą lauką, kol ŽŪIKVC įdiegė papildomą grafinę deklaruotų laukų patikrą pagal „Rizikos“ vandens telkinių teritorijų ribas.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos rajono savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

24.1. Teismas pasisakė, jog nagrinėjamu atveju nekvestionuotina pareiškėjo pareiga laikytis pagal Programą prisiimtų įsipareigojimų, būti atsakingam už savo teikiamų paraiškų teisingumą, net ir tuo atveju, jei jas pildo kiti asmenys (specialistai), todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas netinkamai taikė ar pasisakė dėl teisės normų, reglamentuojančių seniūnijos specialistų atliekamas funkcijas.

24.2. Agentūra nepagrįstai konstatuoja faktą apie galimai padarytus Seniūnijos specialistės procedūrų pažeidimus, nes dėl jos nebuvo atliekamų jokių veiklos (funkcijų atlikimo) tyrimų ir pateiktų atitinkamų pažeidimų padarymą patvirtinančių ar paneigiančių išvadų teisės aktų nustatyta tvarka.

24.3. Teismo sprendimas yra pakankamai argumentuotas ir pagrįstas AGRO taisyklių nuostatomis, tiek, kiek buvo būtina išspręsti ginčui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NMA 2017 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. SP1-2062 dalies, kuria pareiškėjas įpareigotas grąžinti 8 693,86 Eur paramos nustačius, kad jis 2016 m. paraiškoje pagal programą „Rizikos vandens telkinių būklės gerinimas“ deklaruotą laukų plotą sumažino daugiau nei 3 proc., lyginant su 2013–2015 m. paraiškose deklaruotu plotu.

26. Pirmiausia paminėtina, kad VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė papildomus dokumentus. Dėl dokumentų, kurie anksčiau nebuvo pateikti į bylą, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad ŽŪIKVC, teikdamas naujus duomenis, nepagrindė, kodėl jie negalėjo būti pateikti ankščiau, t. y. Komisijai ar pirmosios instancijos teismui, nagrinėjusiam šią bylą, arba kodėl būtinybė pateikti šiuos duomenis iškilo tik dabar. Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, šių naujų pateiktų duomenų vertinti apeliacinio proceso stadijoje neturi pagrindo.

27. Pareiškėjas neginčijo Sprendime nustatytos aplinkybės dėl deklaruoto ploto pagal Programą sumažinimo, tačiau teigė, kad tai įvyko ne dėl pareiškėjo kaltės, nes 2016 m. modifikuota Paraiškų priėmimo informacinė sistema neleido viso ploto deklaruoti kodu RZV, todėl Seniūnijos specialistė ginčo plotą (27,53 ha) deklaravo dvejose pozicijose: kodu RZV (3,5 ha) ir kodu DGP (24,03 ha). Pareiškėjo įsitikinimu, jis negali būti laikomas kaltu dėl formalaus pažeidimo, kuris buvo sąlygotas ne nuo pareiškėjo priklausančių aplinkybių, be to, NMA Sprendimas formalus, priimtas neištyrus visų reikšmingų aplinkybių, prieš jį priimdama Agentūra neprašė pareiškėjo paaiškinimų, pareiškėjas buvo aktyvus ir apie susiklosčiusią situaciją informavo atsakovą.

28. Komisija pareiškėjo skundą atmetė. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą – panaikino Sprendimą ir Komisijos sprendimą. Teismas sprendė, kad Agentūra Sprendimą priėmė iš esmės atlikusi tik formalų vertinimą, nors prieš skirdama sankciją turėjo išsamiai ištirti pareiškėjo nurodytas priežastis, kurios lėmė, kad ginčo laukas buvo deklaruotas dvejose pozicijose, ir nustatyti, ar yra pareiškėjo kaltė dėl neteisingo deklaravimo ir klaidingų duomenų pateikimo. Teismo vertinimu, iš byloje surinktos medžiagos negalima vienareikšmiškai teigti, kad konstatuotas pažeidimas buvo padarytas pareiškėjo sąmoningais veiksmais, ar kad už bendrą ginčo situaciją bet kuriuo atveju turėtų būti atsakingas pareiškėjas.

29. NMA, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas netinkamai įvertino pareiškėjo ir Seniūnijos darbuotojų atsakomybę ir funkcijas teikiant paraiškas, neatsižvelgė į aktualias teisės aktų nuostatas ir NMA argumentus, netinkamai įvertino Seniūnijos darbuotojos paaiškinimus, kurie yra prieštaringi, ignoravo NMA ir ŽŪIKVC paaiškinimus, kad keletą metų pareiškėjo deklaruoti žemės sklypai tik iš dalies pateko į rizikos vandens baseino teritoriją, netinkamai vertino įrodymus dėl ŽŪIKVC ir NMA informavimo apie susidariusią situaciją teikiant 2016 m. paraišką, be to, teismas nepagrįstai nurodė, kad Agentūra, prieš priimdama Sprendimą, turėjo išsamiai įvertinti pareiškėjo nurodytas priežastis, teismo teiginiai dėl patikrų vietoje atlikimo šiame ginče neturi reikšmės.

30. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, jog Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137, (Sprendimo priėmimo metu galiojusi redakcija, toliau – ir Grąžintinų lėšų taisyklės) 7.1.1 bei 7.1.3 punktuose nustatyta, jog vykdomoji institucija priima sprendimą dėl grąžintinų lėšų susidarymo, jeigu fizinis ar juridinis asmuo nesilaikė ES ir (arba) nacionaliniuose teisės aktuose, ir (arba) paramos sutartyje nustatytų reikalavimų paramai gauti ar gavo didesnę nei priklauso paramą. Vykdomoji institucija, įgyvendindama jai priskirtas kontrolės funkcijas, kaip ir bet kuri kita valdžios įstaiga, yra saistoma bendrųjų, inter alia (be kita ko) konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.). Jie reiškia, kad NMA priimamas sprendimas dėl grąžintinų lėšų susidarymo visais atvejais privalo būti pagrįstas pakankamais įrodymais, patvirtinančiais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137 patvirtintų Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklių 7.1 punkte numatytų aplinkybių egzistavimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-291-492/2016).

31. Nagrinėjamu atveju Agentūra Sprendime (pažymėtina, kad pareiškėjas skundė tik Sprendimo dalį dėl 8 693,86 Eur grąžinimo, todėl teismas nenagrinėja ir nepasisako dėl Sprendimo dalies dėl 139,07 Eur grąžinimo) konstatavo AGRO taisyklių 8.3 ir 8.4 punktų pažeidimus ir, pakartotinai įvertinusi 2013–2015 m. pareiškėjo teiktas paraiškas bei perskaičiavusi pareiškėjui už šiuos metus nepriklausiusią paramos sumą, vadovaudamasi AGRO taisyklių 36.3 punktu, įpareigojo pareiškėją grąžinti 8 693,86 Eur.

32. AGRO taisyklių 8.3 ir 8.4 punktuose nustatyta, kad pareiškėjai ir (arba) paramos gavėjai, įgyvendinantys Priemonę, įsipareigoja veiklą vykdyti tame pačiame paramos paraiškoje (-ose) nurodytame plote (t. y. tuose pačiuose nurodytų kontrolinių žemės sklypų laukuose) ir kasmet deklaruoti įsipareigotus plotus (8.3 p.) ir per įsipareigojimų laikotarpį, nuo pirmos paraiškos pateikimo datos jo nesumažinti daugiau kaip 3 proc. pagal Programą (8.4.).

33. AGRO taisyklių 36.3 punkte, be kita ko, įtvirtinta, kad parama sumažinama, jei per įsipareigojimų laikotarpį paramos gavėjo paramos paraiškoje nurodytas lauko plotas sumažinamas daugiau kaip 3 proc. ir sumažėjusių laukų plotų suma viršija 8.4 punkte nurodytą pagal Programą leistiną ribą, tokiu atveju paramos gavėjas grąžina visą už sumažėjusį plotą gautą paramą ir trejiems ateinantiems metams, įvertinus sumažėjusį plotą apskaičiuota paramos pagal Programą, suma sumažinama 3 proc.

34. Pažymėtina, kad AGRO taisyklių 36.3 punkte įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kai sankcija už šiame punkte numatytą pažeidimą netaikoma: kai plotas, kuriame įgyvendinamos Priemonės programos ar veiklos, kai žemės ūkio paskirties žemė yra apželdinama mišku; kai valdos perėmėjas su valda arba dalimi valdos perima perleidėjo prisiimtus įsipareigojimus ir kai nuomojamos ar panaudos sutarties pagrindu valdomos valstybinės žemės nuomos ar panaudos sutartis nutraukiama valstybės iniciatyva.

35. Teisėjų kolegija, išanalizavusi minėtas AGRO taisyklių nuostatas, pažymi, kad paramos sumažinimas nagrinėjamu atveju nėra siejamas su pareiškėjo ar tam tikrų institucijų ar specialistų kalte. Atkreiptinas dėmesys, kad paramos lėšos yra skirtos konkretiems tikslams pasiekti, t. y. tikslinės lėšos, kurios skiriamos tik tais atvejais, kai yra tenkinamos teisės aktuose nustatytos sąlygos, su kuriomis pareiškėjai pasirašytinai sutinka ir įsipareigoja jų laikytis teikdami paraiškas. Tai reiškia, kad tik jei pareiškėjas ir jo deklaruojami laukai atitinka teisės aktuose nustatytas paramos teikimo sąlygas, asmuo gali tikėtis, kad pagal jo paraišką bus teikiama parama.

36. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad pagal AGRO taisyklių 8.21 punktą, pareiškėjai įsipareigoja laikytis šių programos „Rizikos“ vandens telkinių būklės gerinimas“ reikalavimų: žinoti, jog priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programos „Rizikos“ vandens telkinių būklės gerinimas“, nustatytų rizikos vandens telkinių ribos gali pasikeisti (8.21.1 p.); turėti daugiamete ganykla (pieva) verčiamą ariamosios žemės plotą, kuris prieš metus buvo naudojamas žemės ūkio produkcijai gaminti bei deklaruotas tiesioginėms išmokoms gauti, ne mažesnį kaip 1 ha ir patenkantį į rizikos vandens telkinio baseiną (8.21.2 p.). Taigi, AGRO taisyklių 8.21.2 punkte aiškiai įtvirtinta, kad pagal Programą deklaruojamas plotas, kuris turi būti ne mažesnis kaip 1 ha, turi patekti į rizikos vandens telkinio baseiną.

37. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje neįrodinėjo, kad nebuvo pažeistos AGRO taisyklių 8.3 ir 8.4 punktų nuostatos, priešingai – savo procesiniuose dokumentuose pripažino, kad nagrinėjamu atveju egzistavo AGRO taisyklių 36.3 punkte aptartos aplinkybės, tačiau laikosi pozicijos, kad jis nekaltas dėl pažeidimo, nes teikiant 2016 m. paraišką netinkamai veikė PPIS, kuri neleido ginčo lauko deklaruoti kodu RZV, todėl 27,53 ha plotas buvo deklaruotas dvejose pozicijose: kodu RZV (3,5 ha) ir kodu DGP (24,03 ha).

38. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus, susijusius su netinkamu PPIS veikimu, neturi pagrindo abejoti trečiojo suinteresuoto asmens ŽŪIKVC, kuris yra atsakingas už PPIS kūrimą, diegimą ir tvarkymą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. vasario 13 d. nutarimas Nr. 189 „Dėl valstybės institucijų ir įstaigų, savivaldybių ir kitų juridinių asmenų, atsakingų už Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai priemonių įgyvendinimą, paskyrimo 3.1 p.), paaiškinimais, kad 2016 m. informacinėje sistemoje įdiegta patikra, ar su naudmenos kodu RZV įbraižyti laukai deklaruojami „Rizikos“ vandens telkinių teritorijų ribose, o informacinio pranešimo paskirtis pakeista į klaidos pranešimą, todėl pareiškėjas negalėjo patvirtinti paraiškos, kol nepatikslino deklaruojamo lauko duomenų. Teisėjų kolegija sutinka su ŽŪIKVC vertinimu, jog aptartos situacijos, kai PPIS neleido viso ginčo lauko deklaruoti kodu RZV, nes jo dalis nepatenka į rizikos vandens telkinių baseino teritoriją, nėra pagrindo vertinti kaip informacinės sistemos neveikimo ar netinkamo veikimo atvejį. Taip pat pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad patikra, ar su naudmenos kodu RZV įbraižyti laukai deklaruojami „Rizikos“ vandens telkinių teritorijų ribose, įdiegta tik 2016 m., teisėjų kolegijos vertinimu, nėra netinkamo PPIS veikimo požymis – aplinkybė, kad buvo praplėsti informacinės sistemos funkcionalumai, nereiškia, kad iki funkcionalumų išplėtimo sistema veikė netinkamai. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad, kaip pažymėjo ŽŪIKVC, 2012–2016 m. visiems pareiškėjams ir seniūnijų darbuotojams PPIS elektroniniame žemėlapyje buvo vaizduojamos „Rizikos“ vandens telkinių teritorijų ribos. Šią aplinkybę patvirtina ir Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-171, (toliau – ir Kontrolės taisyklės) 79.4 punktas, kuriame nustatyta, kad elektroninį žemėlapį sudaro, be kita ko, „Rizikos“ vandens telkinių teritorijų ribos. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktų įrodymų visumą, jų nuoseklumą ir patikimumą, daro išvadą, kad minėtų teismo išvadų nepaneigia Seniūnijos specialistės teikti paaiškinimai.

39. Byloje pateikti duomenys (Komisijos byla, b. l. 144 –148) patvirtina, kad ginčo laukas 2012–2014 m. buvo deklaruojamas pagal Programą, nors tik jo dalis patenka į rizikos vandens telkinio baseino teritoriją. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pažeidimą lėmė aplinkybė, kad iki 2016 m. pagal Programą buvo deklaruojamas didesnis plotas, negu galėjo būti deklaruojamas, o ne PPIS netinkamas veikimas.

40. Dėl pareiškėjo argumentų, kad dėl pažeidimo kaltas ne jis, atkreiptinas dėmesys, kad, pagal AGRO taisyklių 51 punktą už paramos paraiškoje, žemėlapių fragmentuose bei kituose dokumentuose pateiktų duomenų teisingumą atsako juos pateikę pareiškėjai ir (arba) paramos gavėjai. Kontrolės taisyklių 62.8 punkte nustatyta, kad seniūnijos ar konsultavimo biuro darbuotojui išspausdinus taisyklių 1 priede nurodytos paraiškos formą, užpildytą pagal pareiškėjo pateiktus duomenis ir pagal taisyklių 2 priede nurodytą pildymo instrukciją, patikrina paraiškos duomenis ir patvirtina jų teisingumą pasirašydamas paraiškoje (atitinkama nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 3D-897 patvirtintų Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir 2016–2020 metų tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių 57.8 p.).

41. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Kontrolės taisyklių 62.8 punktą, yra pabrėžęs, jog būtent pareiškėjui tenka pareiga seniūnijos ar konsultavimo biuro darbuotojui išspausdinus paraiškos formą, patikrinti paraiškos duomenis ir parašu patvirtinti jų teisingumą, todėl būtent pareiškėjui tenka atsakomybė už paraiškoje pateiktų duomenų teisingumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-812-261/2018).

42. Taip pat akcentuotina, jog iš šios nutarties 30, 32–34 punktuose aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kad ginčui aktualios teisės aktų nuostatos nesieja pažeidimo buvimo ar nebuvimo, pareigos laikytis teisės aktuose nustatytų sąlygų ir / ar pareigos grąžinti paramą už teisės aktų reikalavimų nesilaikymą su pareiškėjo ar kitų asmenų ar institucijų kalte. Nepriklausomai nuo kaltės, paramos lėšos turi būti nemokamos ar susigrąžinamos, jei nėra tenkinami teisės aktų reikalavimai, todėl atmestini pareiškėjo argumentai dėl formalaus situacijos vertinimo. Be to, kaip minėta, nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nulemtas netinkamo PPIS veikimo, todėl nagrinėjamoje byloje nėra teisiškai reikšmingos aplinkybės dėl Seniūnijos darbuotojos ir pareiškėjo elektroninių laiškų ir skambučių Agentūrai. Net jei Agentūra ir buvo informuota apie susidariusią situaciją teikiant 2016 m. paraišką, tai nepašalina pareiškėjo pareigos laikytis AGRO taisyklėse įtvirtintų imperatyvių reikalavimų ir nesudaro pagrindo jų netaikyti.

43. Atsakovas ginčijamame Sprendime tyrė ir vertino nustatant pažeidimą reikšmingas faktines aplinkybes, savo sprendimą pagrindė konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, jį pakankamai motyvavo, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad iš bendrųjų gero administravimo principo įtvirtinamų imperatyvų kyla viešojo administravimo subjekto pareiga apklausti pareiškėją ir pareiškėjo teisė būti išklausytam prieš priimant viešojo administravimo subjektui sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010). Gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam. Vis dėlto ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokio sprendimo priėmimui, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5129-415/2018).

45. Šiuo aspektu būtina atkreipti dėmesį į Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2007 m. birželio 20 d. rekomendacija Nr. CM/Rec(2007)7 patvirtinto Gero administravimo kodekso 14 straipsnį, kuriame nurodyta, kad jeigu viešosios teisės reguliuojamas subjektas (angl. a public authority) ketina priimti individualų sprendimą, kuris tiesiogiai ir neigiamai paveiks privačių subjektų teises, jis tokiems asmenims privalo suteikti galimybę pareikšti savo nuomonę per pagrįstą laikotarpį nacionalinėje teisėje numatytu būdu, jei reikia, padedant jų pasirinktam asmeniui, nebent tai akivaizdžiai nebūtina, su sąlyga, kad jiems prieš tai nebuvo suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę. Iš šios nuostatos matyti, kad teisė būti išklausytam siejama apskritai su galimybės pareikšti savo nuomonę atitinkamu klausimu sudarymu.

46. Nagrinėjamu atveju Agentūra, priimdama sprendimą, rėmėsi paties pareiškėjo paraiškose pateikta informacija ir oficialios institucijos pateikiama informacija apie rizikos vandens telkinių baseinų teritorijas. Nors nagrinėjamu atveju prieš priimdama skundžiamą Sprendimą Agentūra nesikreipė į pareiškėją dėl paaiškinimų pateikimo, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatyto pažeidimo pobūdį, į tai, kad jį nustatant yra reikšmingi oficialūs duomenys apie rizikos vandens telkinių baseinų teritorijas, be to, iš esmės pareiškėjo teisė būti išklausytam ir pateikti paaiškinimus bei nesutikimo su Sprendimu argumentus buvo realizuota ginčą nagrinėjant Komisijoje ir teisme, taip pat atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas nei skunde Komisijai, nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė teisiškai reikšmingų ir objektyviais įrodymais pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad Sprendimas iš esmės nepagrįstas ir / ar neteisėtas, daro išvadą, kad pareiškėjo teisės būti išklausytam administracinių procedūrų metu suvaržymas nagrinėjamu atveju nelėmė neobjektyvaus visų teisiškai reikšmingų aplinkybių įvertinimo bei Sprendimo nepagrįstumo, todėl nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą Sprendimą.

47. Byloje priėmus pareiškėjui nepalankų galutinį sprendimą, pareiškėjas neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų kompensavimą, todėl jo prašymas dėl išlaidų atlyginimo netenkintinas.

48. Apibendrinant tai, kad išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir iš dalies netinkamai taikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas Vilnius apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 2 d. sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą atmesti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilnius apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė