2021-04-07 Nr. AB-6838-3-62-3-01282-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-228-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01282-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija: 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. N. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. N. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovo atstovas), 5 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2018 m. birželio 5 d. atliko laisvės atėmimo bausmę 17 būryje. Visą laikotarpį buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, patyrė daug išgyvenimų, nepatogumų. Patalpoje, kurios plotas buvo 62,73 kv. m, buvo laikomi 26 asmenys, todėl nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais nustatytas plotas. Dalį ploto užėmė baldai ir kitas inventorius. Pasivaikščiojimo kiemas buvo labai mažas. Nuo 17 valandos visi buvo užrakinami. Rūkydavo koridoriuje, nes rūkymo vietos nebuvo įrengtos. Pareiškėjas yra nerūkantis, tačiau jam teko kvėpuoti cigarečių dūmais, o tai kėlė pareiškėjo sveikatai didelį pavojų. Tualetai nebuvo atitverti nei iš priekio, nei iš šonų, todėl pareiškėjas į tualetą eidavo tik naktimis, nes dieną pareiškėją, atliekantį gamtinius reikalus, stebėjo kiti asmenys. Vėliau tualetuose buvo daromas remontas ir klozetai buvo atitverti vienas nuo kito iš šonų skarda, o iš priekio pakabintos dušo užuolaidos, kurių po savaitės nelikdavo, užuolaidos buvo suplyšusios, todėl iš priekio viskas matėsi.

3. Pareiškėjas teigė, kad miegamojoje patalpoje langai buvo įrengti netoli lubų, todėl į pirmąjį lovos aukštą patekdavo labai mažai dienos šviesos, jis negalėjo skaityti, rašyti, pablogėjo regėjimas. Dirbtinis apšvietimas taip pat labai blankus, lempos be gaubtų, pusė jų neveikė. Patalpose nebuvo jokios dirbtinės ventiliacijos, tik prieš daug metų esanti anga, kuri neatlieka jokios ventiliavimo funkcijos, todėl gyvenamojoje patalpoje trūko oro, buvo sunku užmigti. Be to, nuo 2016 m. rugsėjo 7 d. iki 2017 m. rugpjūčio 7 d. pareiškėjas dirbo statybos darbus. Iš būrio išeidavo į darbą 8.15 val., grįždavo 17.30 val., kai pasivaikščiojimai lauke jau buvo baigti ir pareiškėjui nebūdavo suteikti pasivaikščiojimai gryname ore. Dėl to jis jautėsi piktas, irzlus, patyrė daug išgyvenimų, psichologinių ir fizinių skausmų, pažeminimą, gėdos jausmą.

4. Atsakovo atstovas Marijampolės PN atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas atliko bausmę 17 būryje, 17.1 kameroje, kurios plotas 62,73 kv. m, kameroje buvo iki 20 nuteistųjų, vienam nuteistajam teko 3,13 kv. m gyvenamojo ploto. Tualetai buvo atitverti vienas nuo kito, iš priekio yra užuolaidos. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (toliau – ir Centras), atlikęs patikrinimą, sanitarinio mazgo pažeidimų nenustatė. Nurodė, kad patalpų atitikimas higienos normoms – temperatūrai, apšvietimui, švarai ir sveikatai, gryno oro patekimui yra periodiškai tikrinamas šią prievolę turinčių valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka. Pastebėjęs tokius pažeidimus nedelsiant į atitinkamų institucijų tikrintojus turėjo galimybę kreiptis ir pats pareiškėjas, tačiau pareiškėjas dėl blogo apšvietimo, per mažo gryno oro kiekio ar sanitarinio mazgo į Marijampolės PN administraciją ar kitą kompetentingą instituciją nėra kreipęsis. Pareiškėjas atlikdamas bausmę Marijampolės PN dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipęsis į psichologus nebuvo. Pareiškėjas bausmę atliko pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą iki 2017 m. spalio mėnesio galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. ryto iki 22.30 val. vakaro, o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Nuo 2017 m. spalio mėnesio nuteistieji laisvai judėti lokaliniame sektoriuje gali iki 17 val., kadangi nuo 2017 m. rugpjūčio 7 d. pareiškėjas jau nebedirbo, jam buvo užtikrinamas pasivaikščiojimas kiekvieną dieną po pusantros valandos. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

6. Atsakovo atstovas prašė taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl ko negalėjo anksčiau kreiptis į teismą dėl tariamai netinkamų gyvenimo sąlygų, nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar svarbių priežasčių.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo Marijampolės PN 22 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje sąlygų nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2018 m. birželio 5 d. Teismas tenkino atsakovo atstovo Marijampolės PN prašymą taikyti pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo 3 metų ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. birželio 18 d. atmetė kaip nepagrįstą. Pritaikęs ieškinio senaties terminą, teismas vertino ginčui aktualų laikotarpį nuo 2016 m. birželio 19 d. iki 2018 m. birželio 5 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimą, kad nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas, nustatė, kad pareiškėjas atliko bausmę 17 būrio 17.1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 62,73 kv. m, gyvenamojoje patalpoje buvo iki 20 nuteistųjų, todėl jam teko 3,13 kv. m gyvenamojo ploto. Atsakovo atstovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, pareiškėjas, gavęs atsiliepimą į skundą, jų neginčijo, todėl teismas vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo. Teismas sprendė, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo atstovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą, kad nebuvo užtikrintas jo privatumas sanitariniame mazge, atsižvelgė į abiejų šalių pateiktus įrodymus (nuotraukas), sprendė, kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, jis naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimą, kad Marijampolės PN nebuvo įrengtų rūkymui skirtų patalpų, todėl nuteistieji rūkė bendro naudojimo patalpose, atsižvelgė, jog pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad esant reglamentuotam draudimui rūkyti gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose dėl kitų nuteistųjų rūkymo bendro naudojimo patalpose jam būtų sukeltas nepatogumas. Teismas taip pat nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesiskundė Marijampolės PN pareigūnams, administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms ir nėra duomenų, kad šios būtų nereagavusios. Todėl teismas pareiškėjo argumentą dėl kvėpavimo tabako dūmais užterštu oru atmetė kaip deklaratyvų ir neįrodytą bylos duomenimis.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą, kad pasivaikščiojimo kiemelis buvo labai mažas, visiems išėjus į lauką nepakakdavo vietos pasivaikščioti, pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio ploto, todėl argumentą, kad pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra per mažas, atmetė kaip nepagrįstą.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimą, kad gyvenamosiose patalpose buvo netinkamas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, netinkama ventiliacija, nurodė, jog jokių objektyvių duomenų (nuotraukų, patikrinimo aktų, patalpų fizikinių parametrų matavimo protokolų ir pan.), patvirtinančių, kad ginčo laikotarpiu aktualiose gyvenamosiose patalpose buvo užtikrintos teisės aktų reikalavimus atitinkančios kalinimo sąlygos atsakovo atstovas nepateikė. Tačiau teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Teismas nurodė, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų galėjo kreiptis į Visuomenės sveikatos centrą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Teismas vertino, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nesiskundus dėl netinkamų sąlygų, atsakovo atstovui šiuo metu tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Todėl pareiškėjo argumentus dėl netinkamos apšvietos ir neįrengtos ventiliacijos teismas atmetė kaip nepagrįstus.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimą, kad nuo 2016 m. rugsėjo 7 d. iki 2017 m. rugpjūčio 7 d. jis dirbo statybos darbus, iš būrio išeidavo į darbą 8.15 val., grįždavo 17.30 val., kai pasivaikščiojimai lauke jau buvo baigti ir jam nebūdavo suteikti pasivaikščiojimai gryname ore, atsižvelgė į atsakovo atstovo pateiktus duomenis. Marijampolės PN patvirtino, kad iki 2017 m. spalio mėnesio pareiškėjas, atlikdamas bausmę bendrabučio tipo patalpose, po jas ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. iki 22.30 val., nuo 2017 m. spalio mėnesio nuteistieji laisvai judėti lokaliniame sektoriuje gali iki 17 val. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais oficialiais duomenimis, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją dėl nesuteiktų pasivaikščiojimų. Be to, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas jo darbo laikotarpiu galėjo po lokalinio sektoriaus kiemą laisvai judėti nuo 6.30 val. iki 22.30 val. nėra pagrindo konstatuoti Marijampolės PN neteisėtų veiksmų.

15. Teismas vertino, kad nenustačius Marijampolės PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nėra būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes, kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Teismas sprendė, kad šiuo atveju atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima.

III. 16. Pareiškėjas V. N. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2019 m. spalio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui neturtinę žalą bei įpareigoti atsakovo atstovą ištaisyti kalinimo sąlygų trūkumus.

17. Pareiškėjas, vadovaudamasis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, nurodo, kad jam turi būti atlyginta neturtinė žala, kurią jis patyrė dėl prastų kalinimo sąlygų Marijampolės PN. Teismų sprendimais jau ne kartą buvo pripažinta, kad atsakovo atstovas pažeidinėja kalinamų asmenų teises. Pareiškėjas kreipėsi į atsakovo atstovą su skundais dėl blogų kalinimo sąlygų daug kartų, tačiau Marijampolės PN jo skundų neregistruodavo ir atsakymų raštu neteikdavo. Prašo byloje vadovautis ne Lietuvos teisės aktais, o Konvencijos nuostatomis, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika.

18. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

19. Atsakovo atstovas nurodo, kad pateikė visus atsiliepimus ir detaliai atsakė į visus teismo bei pareiškėjo paklausimus ir teiginius, taip pat pateikė reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus. Atsakovo atstovo nuomone, teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Byloje esantys rašytiniai dokumentai patvirtina atsakovo atstovo poziciją šioje byloje, todėl mano, kad teikti kitus tikslinančius papildomus duomenis yra netikslinga.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas dėl kilo neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 19 d. iki 2018 m. birželio 5 d.

21. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. spalio 28 d. sprendimu, pritaikę ieškinio senaties terminą pareiškėjo skundo daliai, kuria prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. birželio 18 d., konstatavo, jog ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. birželio 19 d. iki 2018 m. birželio 5 d.) pareiškėjo teisių pažeidimų Marijampolės PN nenustatyta.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka tik su teismo atliktu įrodymų vertinimu. Taip pat nurodo, kad jis daug kartų kreipėsi į Marijampolės PN su skundais, tačiau atsakovo atstovas jų neregistruodavo ir atsakymų raštu neteikdavo. Mano, kad jam turi būti atlyginta neturtinė žala, kurią jis patyrė dėl prastų kalinimo sąlygų Marijampolės PN, be to, teismų sprendimais jau ne kartą buvo pripažinta, kad atsakovo atstovas pažeidinėja kalinamų asmenų teises.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

25. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas remdamasis byloje surinktais įrodymais ir pateikdamas motyvus, kuriais grindžia savo poziciją dėl įrodinėjamų aplinkybių, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

26. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, todėl juos pripažįsta pagrįstais ir nutartyje jų nekartoja. Paminėtina aktuali EŽTT jurisprudencija nurodytu aspektu. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos nustato teismams pareigą pateikti pakankamus priimtų sprendimų argumentus (žr., pvz., EŽTT 1987 m. lapkričio 30 d. sprendimo byloje H. prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 8950/80) 53 p.). Pagrįstas teismo sprendimas parodo, kad bylos šalys buvo iš tiesų išklausytos. Pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį teismams tenkanti pareiga motyvuoti priimamą sprendimą negali būti aiškinama, kaip reikalaujanti pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną šalies argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90) 61 p., Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimo byloje G. R. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96) 26 p., 2000 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Jahnke ir Lenoble prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40490/98), Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimo byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99) 81 p.). Motyvų apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir gali būti nustatyta tik nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje R. T. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91) 29 p., 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje H. B. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18064/91) 27 p.). Jeigu šalies argumentas yra teismo sprendimą lemiantis, reikalaujama konkretaus ir aiškaus atsakymo (žr., pvz., EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje R. T. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91) 30 p., 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje H. B. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18064/91) 28 p). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas iš tiesų gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo sprendimui (žr. pvz., EŽTT Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimo byloje G. R. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96) 26 p.).

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis apie 17 būrio 17.1 gyvenamosios patalpos, kurioje pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, plotą (62,73 kv. m) ir šioje patalpoje kalėjusių asmenų skaičių (20 nuteistųjų) (b. l. 10, 14–15), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui teko 3,13 kv. m gyvenamojo ploto. Taigi Taisyklių 111.1 punktas, numatantis, kad vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,1 kv. m ploto, nebuvo pažeistas ginčo laikotarpiu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos aplinkybių, kurios paneigtų minėtą pirmosios instancijos teismo išvadą.

28. Teisėjų kolegija, apeliacinio skundo ribose patikrinusi likusią skundžiamo teismo sprendimo dalį teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais remiantis nebuvo nustatytas pareiškėjo teisių pažeidimas, kiek tai susiję su jo argumentais dėl to, kad: buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas (pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, b. l. 22–25); nuteistieji rūkė bendro naudojimo patalpose (šiuo aspektu yra reglamentuotas draudimas rūkyti gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose, byloje nėra duomenų, kad dėl kitų nuteistųjų rūkymo bendro naudojimo patalpose buvo sukelti nepatogumai pareiškėjui ir jis ginčo laikotarpiu būtų skundęsis Marijampolės PN pareigūnams, administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms bei šios būtų nereagavusios); pasivaikščiojimo kiemelis buvo labai mažas (teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio ploto); gyvenamosiose patalpose buvo netinkamas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, netinkama ventiliacija (šiuos nusiskundimus patvirtinančių įrodymų byloje nėra, taip pat nėra duomenų, kad dėl minėtų nepatogumų pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų skundęsis Marijampolės PN, b. l. 10–11, 17–20); pareiškėjui nebūdavo suteikti pasivaikščiojimai gryname ore po jo darbo valandų (byloje nustatyta ir nepaneigta, kad pareiškėjas tuo ginčo laikotarpiu, kai dirbo, galėjo po lokalinio sektoriaus kiemą galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. iki 22.30 val.).

29. Įrodymų ar pakankamai pagrįstų argumentų, paneigiančių atsakovo atstovo pateiktą raštu į bylą oficialią informaciją, kad pareiškėjas su skundais ir prašymais dėl kalinimo sąlygų į įstaigos administraciją nesikreipė, byloje nėra. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad jis kreipėsi į atsakovo atstovą su skundais dėl blogų kalinimo sąlygų daug kartų, tačiau Marijampolės PN jo skundų neregistruodavo ir atsakymų raštu neteikdavo, vertintini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

30. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime išdėstė nuoseklius ir išsamius motyvus, kurių pagrįstumu nėra pagrindo abejoti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių išsamesnių argumentų, kuriais remiantis būtų pagrindas konstatuoti, kad teismas neteisingai įvertino bylos duomenis bei padarė nepagrįstas išvadas dėl bylos aplinkybių. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams dėl minėtų pareiškėjo nurodytų argumentų ir jų nebekartoja.

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų šioje byloje pagrįstai nenustatyta. Pareiškėjas pagrįstų argumentų, kurie būtų pagrindas kitokiai išvadai, nenurodė. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, tinkamai išanalizavo pareiškėjo buvimo Marijampolės PN sąlygas, dėl kurių skundėsi pareiškėjas, taigi išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir motyvais, nes aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Apeliaciniame skunde priešingas išvadas leidžiančių padaryti argumentų nepateikta.

32. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. N. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas Gintaras Kryževičius Dainius Raižys