009b75c2-eec3-4689-a1e0-f4eefee22c17 · Lietuvos apeliacinis teismas

?Civilinė byla Nr. e2A-372-798/2021 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01232-2018-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.1.2.4.1.3; 2.6.10.5.1; 2.6.29.4; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. birželio 29 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V.

K. ir atsakovų J. K. bei E. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės V. K. ieÅ¡kinį atsakovams J. K. ir E. K. dėl skolos priteisimo ir sutarties pripažinimo negaliojančia bei atsakovo J. K. prieÅ¡ieÅ¡kinį ieÅ¡kovei V. K. ir atsakovui E. K. dėl nuostolių priteisimo ir sutarties pripažinimo negaliojančia. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovė V. K. kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kuriame prašė priteisti jai iÅ¡ atsakovo J.

K. 138 139,57 Eur skolÄ (negrÄ Å¾intÄ paskolÄ ), 39 356,46 Eur palÅ«kanas, 5 proc. dydžio metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlime teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, pripažinti negaliojančiu 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimÄ , sudarytÄ atsakovų J. K. ir E. K., dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įkeitimo.

2. Atsakovas J. K. pareiÅ¡kė prieÅ¡ieÅ¡kinį, kuriame prašė priteisti jam solidariai iÅ¡ ieÅ¡kovės V. K. ir atsakovo E. K. 142 203,43 Eur nuostolius, 85 321,80 Eur palÅ«kanas, 25 880,40 Eur delspinigius, 5 proc. dydžio metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo prieÅ¡ieÅ¡kinio priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, pripažinti negaliojančia (niekine) 2015 m. rugsėjo 4 d. reikalavimo perleidimo sutartį. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 3. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 14 d. sprendimu ieÅ¡kinį ir prieÅ¡ieÅ¡kinį patenkino iÅ¡ dalies.

Teismas nusprendė priteisti ieÅ¡kovei V. K. iÅ¡ atsakovo J. K. 138 139,57 Eur skolÄ , priteisti J. K. iÅ¡ atsakovo E. K. 19 000 Eur nuostolių atlyginimÄ ir 47 723,47 Eur atlyginimÄ už daikto įkeitimÄ (palÅ«kanas) pagal 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimÄ , nustatyti, kad Å¡i atsakovo E. K. prievolė yra solidari su sutuoktine V. K., ieÅ¡kovės V. K. ir atsakovo J. K. prieÅ¡prieÅ¡inius reikalavimus įskaityti ir nustatyti, kad po įskaitymo J. K. skola ieÅ¡kovei V. K. yra 71 416,10 Eur, priteisti ieÅ¡kovei V.

K. iÅ¡ atsakovo J. K. 5 proc. dydžio procesines palÅ«kanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (71 416,10 Eur) nuo civilinės bylos iÅ¡kėlimo dienos (2018 m. spalio 26 d.) iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas Å¡iais argumentais: 3.1. Teismas konstatavo, kad atsakovas J. K. pripažino 138 139,57 Eur skolÄ E. K., bet nesutiko su reikalavimu priteisti 39 356,46 palÅ«kanas ir prieÅ¡ieÅ¡kiniu ginčijo V. K. teisę reikÅ¡ti ieÅ¡kinį dėl skolos, t. y. ginčijo reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kuria E. K. perleido reikalavimo teises į skolÄ V.

K. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo J. K. argumentus, kad 2015 m. rugsėjo 4 d. reikalavimo perleidimo sutartis yra tariama, t. y. sudaryta tik dėl akių, nesiekiant sukurti teisinių pasekmių. Šiuo sandoriu E. K. savo reikalavimo teises perleido V. K. ir ji realiai perleistomis teisėmis naudojasi, remiantis šia reikalavimo perleidimo sutartimi ieškovei jau priteista dalis skolos Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-33-431/2016. Įstatymų imperatyvai nedraudžia reikalavimo teisių perleisti sutuoktiniui.

Atsakovo J. K. teiginiai, kad pusė reikalavimo sumos ir taip priklausė V. K., sandorio taip pat nedaro negaliojančio, o tik patvirtina, kad V. K. iÅ¡ tikrųjų turi reikalavimÄ Ä¯ atsakovÄ J. K., kilusį iÅ¡ reikalavimo perleidimo sutartyje nurodytų paskolos sutarčių, kurias sudarė E. K. 3.2. Teismas taip pat nurodė, kad reikalavimo perleidimui skolininko sutikimas nėra reikalingas. Atsakovas neginčijo perleidimo sutarties actio Pauliana ieÅ¡kinio pagrindais, gindamas savo, kaip E. K. kreditoriaus, interesus.

Pažymėtina, kad 2015 m. rugsėjo 4 d. reikalavimo perleidimo sutartis iÅ¡ tikrųjų buvo sudaryta daug anksčiau, nei atsakovas nurodo įgijęs reikalavimo teisę į E. K. Atsakovo J. K. reikalavimo teisė pagal prieÅ¡ieÅ¡kinį kildinama iÅ¡ E. K. atsakomybės pagal 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimÄ už tai, kad 2017 m. birželio 21 d. turto pardavimo iÅ¡ varžytynių aktu buvo realizuotas atsakovui J. K. priklausantis įkeistas nekilnojamasis daiktas. Taigi perleidimo sutarties sudarymo metu (2015 m. rugsėjo 4 d.) atsakovas neturėjo galiojančio finansinio reikalavimo į E. K., todėl nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad E. K. nesÄ Å¾iningai sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, siekdamas iÅ¡vengti prieÅ¡prieÅ¡inio reikalavimo įskaitymo.

Todėl pirmosios instancijos teismas praÅ¡ymÄ dėl reikalavimo perleidimo sutarties atmetė. 3.3. Atmetęs atsakovo J. K. pirmiau nurodytÄ prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimÄ , ieÅ¡kovės V. K. reikalavimÄ priteisti iÅ¡ atsakovo J. K. 138 139,57 Eur skolÄ teismas patenkino, nurodydamas, kad skolos realumas nustatytas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-33-431/2016, konstatuojant, jog ieÅ¡kovės V. K. reikalavimas kildinamas iÅ¡ 2015 m. rugsėjo 4 d. reikalavimo perleidimo sutartyje nurodytų paskolos sutarčių.

Atsakovas J. K. Å¡ioje byloje neneigė tokios skolos, taip pat neginčijo aplinkybių, jog minėta bendra likusi paskolos suma nėra padengta pagal 2008 m. lapkričio 24 d. susitarime nustatytas sÄ lygas. Teismas sutiko su ieÅ¡kove V. K., kad 2008 m. lapkričio 24 d. susitarimas yra nutrauktas ir dėl to ieÅ¡kovė turi teisę reikalauti grÄ Å¾inti skolÄ , kuri nebuvo padengta Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-33-431/2016 nurodytu bÅ«du. 3.4. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad palÅ«kanos už minėtÄ skolÄ ieÅ¡kovei V.

K. nepriteisiamos, nes ieškovė neįrodė, kad paskolos sutartys buvo atlygintinės. Paskolos sutarčių neatlygintinas pobūdis nustatytas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-33-431/2016, kurioje teismas konstatavo, kad pinigai buvo paskolinti „be palūkanų“. Teismas šioje bylos dalyje atsižvelgė į atsakovo J. K. paaiškinimus dėl bendrosios jungtinės veiklos vykdymo bei paskolų sutarčių sudarymo aplinkybių. 3.5. Ieškovės V.

K. reikalavimÄ priteisti 5 proc. dydžio procesines palÅ«kanas teismas patenkino. 3.6. Teismas nustatė, kad atsakovo J. K. prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimai kildinami iÅ¡ 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo. Vertindamas 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo turinį, teismas atkreipė dėmesį, kad Å¡iame susitarime įtvirtinti net kelių prievolių elementai. Å io susitarimo sudarymo aplinkybės rodo, kad E. K. 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimu (susitarimo 3 punktas) įsipareigojo atsakyti įkaito davėjui, jei kitas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Tikritus“ negrÄ Å¾ins įkeičiamo daikto.

Tokio įsipareigojimo esmę atitinka susitarimas dėl laidavimo. Byloje nustatyta, kad įkeistas daiktas 2017 m. birželio 21 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu buvo realizuotas. Teismas pažymėjo, kad iš laidavimo santykių kilusi E. K. atsakomybė J. K., kaip UAB „Tikritus“ kreditoriui, šiuo atveju negali būti didesnė nei paties skolininko, už kurį laiduota. Nagrinėjamu atveju J. K. nuostoliai siejami su daikto rinkos verte jo realizavimo metu, o ne su 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarime šalių susitarta daikto verte.

Ekspertas K. K. 2017 m. kovo 27 d. ekspertizės akte yra konstatavęs, kad įkeisto žemės sklypo rinkos vertė yra 13 600 Eur. Ä®keistas žemės sklypas vieÅ¡ose varžytynėse buvo parduotas už 19 000 Eur. Todėl teismas vertino, kad rinkos vertę ir įkaito davėjo nuostolius Å¡iuo atveju atspindi daikto kaina, už kuriÄ jis buvo parduotas vieÅ¡ose varžytynėse. Atsižvelgdamas į tai, teismas atsakovo prieÅ¡ieÅ¡kinį tenkino ir atsakovui priteisė 19 000 Eur nuostolių iÅ¡ E. K., kaip UAB „Tikritus“ laiduotojo. 3.7.

Teismas įvertino ir tai, kad 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimÄ E. K. sudarė ne tik kaip UAB „Tikritus“ laiduotojas, bet ir kaip asmuo „tvarkydamas kito asmens reikalus“, t. y. Å¡iuo susitarimu E. K. prisiėmė įsipareigojimų, veikdamas UAB „Tikritus“ naudai, bet neturėdamas Å¡io asmens pavedimo ar pareigos tvarkyti tokius reikalus. Teismo įsitikinimu, Å¡iuo konkrečiu atveju susitarimas dėl kito asmens reikalų tvarkymo apima ir susitarimÄ , kuriuo E. K. susitarė, kad J. K.

įkeis savo turtÄ už įmonės prievoles, o E. K. už tai jam mokės atlyginimÄ (palÅ«kanas), kaip numatyta susitarimo 1 punkte, bei netesybas (delspinigius), kaip numatyta susitarimo 2 punkte. 3.8. Å iuo atveju atsakovas yra pareiÅ¡kęs reikalavimÄ priteisti nuostolius, kilusius dėl jam priklausančio turto pardavimo, todėl prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimas priteisti delspinigius netenkinamas, nes kai pareiÅ¡kiamas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, netesybos įskaitomos į nuostolius. Be to, teismui nekilo abejonių, kad delspinigiai pagal susitarimÄ galėjo bÅ«ti skaičiuojami tik iki įkeisto turto realizavimo, o po to atsakovas galėtų reikalauti tik nuostolių.

Kadangi turtas buvo realizuotas 2017 m. birželio 21 d., o į teismÄ atsakovas kreipėsi tik 2019 m. rugsėjo 3 d., atsakovo reikalavimui priteisti delspinigius yra suėjusi sutrumpinta 6 mėnesių ieÅ¡kinio senatis. IeÅ¡kovės praÅ¡ymu teismas senatį taikė. 3.9. Teismo vertinimu, 2011 m. susitarimo 1 punkte nurodytos palÅ«kanos Å¡iuo atveju numatytos ne kaip netesybos, o kaip atlygis turto savininkui už trečiojo asmens (UAB „Tikritus“) naudai įkeistÄ turtÄ . Turtas įkeitimui buvo naudojamas iki jo realizavimo, t. y. iki 2017 m. birželio 21 d., todėl palÅ«kanos kaip atlygis įkaito davėjui irgi skaičiuotinos tik iki Å¡ios dienos.

Po to, kai daiktas buvo realizuotas varžytynėse, atsakovas gali reikalauti nuostolių atlyginimo, o ne atlyginimo už daikto įkeitimÄ . Be to, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 9 dalį palÅ«kanoms taikoma sutrumpinta 5 metų ieÅ¡kinio senatis. Kadangi ieÅ¡kovė (atsakovė pagal prieÅ¡ieÅ¡kinį) praÅ¡o taikyti senatį, palÅ«kanos atsakovui pagal prieÅ¡ieÅ¡kinį gali bÅ«ti priteisiamos ne daugiau kaip už 5 metus iki ieÅ¡kinio padavimo, t. y. 2019 m. rugsėjo 3 d.

Atsižvelgiant į Å¡ias nuostatas, atsakovui skaičiuojamos palÅ«kanos už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 4 d. iki 2017 m. birželio 21 d., t. y. už 33,56 mėnesio nuo 491 000 Lt (142 203,43 Eur) sumos. Teismo įsitikinimu, Å¡iuo atveju neturi reikÅ¡mės tai, kad Å¡alių nurodyta atlyginimo skaičiavimo bazė (491 000 Lt) realai nėra susijusi su įkeičiamo turto rinkos kaina. SusitarimÄ dėl atlyginimo dydžio ir jo skaičiavimo bÅ«do Å¡alys sudarė veikdamos dispozityviai – teismas neturi pagrindo peržiÅ«rėti Å¡io susitarimo, todėl prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimÄ dėl atlyginimo (palÅ«kanų) priteisimo tenkino iÅ¡ dalies – atsakovui priteisė 47 723,47 Eur (142 203,43 Eur × 1 proc. / 100 × 33,56 mėn.). 3.10.

Teismas atmetė ieÅ¡kovės V. K. reikalavimÄ pripažinti 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimÄ negaliojančiu dėl CK 2.133 straipsnyje ir 1.80 straipsnyje numatytų pagrindų, kadangi Å¡iam ginčui neaktualios ieÅ¡kovės cituojamos CK 2.133 straipsnio normos, kuriomis reglamentuojamos per atstovÄ sudaryto sandorio pasekmės, o ieÅ¡kovė konkrečiai nenurodė, kokioms imperatyvioms įstatymo normoms sandoris prieÅ¡tarauja. 3.11. Teismas patenkino atsakovo J. K. prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimÄ dėl E. K. prievolės, atsiradusius 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo pagrindu, pripažinimo bendra solidaria prievole su sutuoktine V.

K.. Teismas sutiko su atsakovu, kad ieÅ¡kovė, nors ir nepasirašė 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo teksto, tačiau žinojo apie tokį savo sutuoktinio susitarimÄ , dalyvavo jį sudarant, suprato jo esmę ir jam neprieÅ¡taravo. Spręsdamas dėl Å¡ios aplinkybės, teismas įvertina ir tai, kad 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo tekste aiÅ¡kiai nurodyta, kad įsipareigojimus E. K. prisiima ne tik savo, bet ir Å¡eimos turtu. Be to, Å¡iame susitarime atskirai aptarta, kad E. K. apie šį susitarimÄ turi informuoti UAB „Tikritus“ akcininkus, tarp kurių yra ir jo sutuoktinė kaip jam priklausančių UAB „Tikritus“ akcijų bendraturtė.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad ieÅ¡kovė teikė į bylÄ Ä¯rodymus, jog ji yra sudariusi kelis sandorius dėl bendro su E. K. santuokoje įgyto turto padalijimo, nenutraukus santuokos. Tačiau nei ieÅ¡kovė, nei jos sutuoktinis E. K. nepateikė įrodymų, kad jie bÅ«tų sudarę kokį nors susitarimÄ dėl bendrų prievolių padalijimo. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai 4. Apeliaciniame skunde ieÅ¡kovė V. K. praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 14 d. sprendimÄ iÅ¡ dalies panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ priteisti 39 356,46 Eur palÅ«kanas, 5 proc. dydžio metines palÅ«kanas nuo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, pripažinti negaliojančiu 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimÄ , sudarytÄ atsakovų J.

K. ir E. K., dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įkeitimo, atsakovo J. K. prieÅ¡ieÅ¡kinį atmesti visa apimtimi, priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais: 4.1. Apeliantės teigimu, palÅ«kanos už negrÄ Å¾intÄ paskolos dalį sudaro 39 356,46 Eur. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino, kad dėl palÅ«kanų sutartyje nebuvo susitarta, todėl neteisingai atsisakė jas priteisti. Apeliantės manymu, palÅ«kanos už negrÄ Å¾intÄ paskolos sumÄ turėtų bÅ«ti priteistos todėl, kad, pasibaigus sutarčiai, atsakovas J.

K. savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdė, todėl nagrinėjamam atvejui taikytinos CK 6.872 straipsnio 1 dalies nuostatos. Susitarimas dėl palūkanų netaikymo galiojo penkerius metus. 4.2. Apeliantė pažymėjo, kad atsakovas E. K. neturėjo įgaliojimo veikti UAB „Tikritus“ vardu, todėl negalėjo sudaryti susitarimo su J. K. Susitarimo sudarymo metu atsakovas E. K. nebuvo įmonės darbuotojas, o įmonei vadovavo V. V. Įgaliojimas atsakovui E. K. išduotas nebuvo. Be to, iš Hipotekos registro išrašo matyti, kad UAB „Tikritus“ neturėjo jokių skolinių įsipareigojimų atsakovui J.

K.. Taigi UAB „Tikritus“ neprisiėmė jokių turtinių prievolių J. K. atžvilgiu. Pats J. K., sudarydamas su E. K. 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimÄ , įgaliojimo iÅ¡ pastarojo nereikalavo, prieÅ¡ingu atveju įgaliojimas bÅ«tų pridėtas prie susitarimo, taigi žinojo, kad E. K. neturi įgaliojimo veikti įmonės vardu. Pagal 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimÄ visi turtiniai įsipareigojimai buvo nustatyti UAB „Tikritus“ atžvilgiu ir tik įmonei neįvykdžius įsipareigojimų atsakomybė pereina E. K. ir apeliantei.

Kadangi UAB „Tikritus“ yra bankrutavusi ir pasibaigusi, atsakovas J. K. turėjo reikÅ¡ti reikalavimus įmonės bankroto byloje. Pažymėjo, kad atsakovas J. K. niekada nesikreipė į UAB „Tikritus“ dėl skolos grÄ Å¾inimo ir nuostolių atlyginimo. Taip pat atsakovas J. K. nepagrįstai teigia, kad apeliantė dalyvavo pasiraÅ¡ant ginčijamÄ susitarimÄ , kadangi tokiame susitarime apeliantės paraÅ¡o nėra, todėl ji negali bÅ«ti laikoma solidaria skolininke susitarimo pagrindu. 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimas nebuvo sudarytas Å¡eimos poreikiams tenkinti. 4.3.

Taigi pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas ir priimtas sprendimas turi būti panaikintas bei priimtas naujas sprendimas, tenkinant ieškinį visiškai.

5. Apeliaciniame skunde atsakovas J. K. praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 14 d. sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovo J. K. reikalavimas priteisti 123 203,43 Eur (142 203,43 Eur – 19 000 Eur) dydžio nuostolius solidariai iÅ¡ ieÅ¡kovės V. K. ir atsakovo E. K., ir dėl Å¡ios dalies priimti naujÄ sprendimÄ â€“ atsakovo J. K. reikalavimÄ priteisti 142 203,43 Eur dydžio nuostolius solidariai iÅ¡ ieÅ¡kovės V. K. ir atsakovo E. K. tenkinti visa apimtimi; panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 14 d. sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovo J.

K. reikalavimas priteisti 8 685,04 Eur dydžio delspinigius solidariai iÅ¡ ieÅ¡kovės V. K. ir atsakovo E. K., ir dėl Å¡ios dalies priimti naujÄ sprendimÄ â€“ priteisti atsakovui J. K. solidariai iÅ¡ ieÅ¡kovės V. K. ir atsakovo E. K. 8 685,04 Eur dydžio delspinigius. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais: 5.1. Kaip matyti iÅ¡ bylos duomenų, atsakovas J. K. Å¡ioje byloje pareikÅ¡tu (patikslintu) prieÅ¡ieÅ¡kiniu prašė priteisti solidariai iÅ¡ ieÅ¡kovės ir kito atsakovo E. K. 142 203,43 Eur dydžio nuostolius, tačiau pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į žemės sklypo pardavimo iÅ¡ varžytynių kainÄ , šį atsakovo reikalavimÄ tenkino tik iÅ¡ dalies ir priteisė atsakovui tik 19 000 Eur iÅ¡ praÅ¡ytų priteisti 142 203,43 Eur.

Atsakovo įsitikinimu, teismas, šį atsakovo reikalavimÄ tenkindamas tik iÅ¡ dalies, pažeidė sutarčių laisvės, privalomumo ir vykdytinumo principus, CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarčių aiÅ¡kinimo taisykles bei tikrÄ jÄ 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo Å¡alių valiÄ . 5.2. Teismas, nors ir kildino ieÅ¡kovės bei kito atsakovo atsakomybę iÅ¡ 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo, realiai Å¡io susitarimo sÄ lygomis skundžiamame sprendime nesivadovavo. Teismas, spręsdamas dėl taikytinos atsakomybės dydžio, rėmėsi kaina, už kuriÄ Ä¯keistas atsakovo žemės sklypas buvo parduotas iÅ¡ varžytynių, nors Å¡alys 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarime nesusitarė, kad Å¡io žemės sklypo pardavimo iÅ¡ varžytynių atveju atsakovui bus sumokėta suma, lygi Å¡io žemės sklypo pardavimo iÅ¡ varžytynių kainai.

PrieÅ¡ingai, Å¡alys 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarime aiÅ¡kiai ir nedviprasmiÅ¡kai susitarė, kiek jos abi vertina atsakovo įkeičiamÄ Å¾emės sklypÄ bei kokios teisinės pasekmės kils, jei Å¡is žemės sklypas nebus atlaisvintas nuo hipotekos, ar atsakovas apskritai jo dėl hipotekos neteks. Toks Å¡alių susitarimas buvo sudarytas Å¡alims įgyvendinant sutarčių laisvės principÄ , be to, jis neprieÅ¡tarauja nei bendriesiems teisės principams, nei vieÅ¡ajai tvarkai, nei imperatyvioms įstatymo nuostatoms (tÄ pripažino ir pats teismas), todėl teismas, darydamas iÅ¡vadas dėl atsakovui priteistinos sumos už žemės sklypo praradimÄ , neturėjo jokio pagrindo ignoruoti 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo Å¡alių valios bei jÄ iÅ¡kreipti. 5.3.

Be to, teismas, darydamas iÅ¡vadas dėl atsakovui priteistinos sumos už žemės sklypo praradimÄ , visiÅ¡kai neatsižvelgė ir į tai, kad atsakovas sutiko įkeisti jam nuosavybės teise tuo metu priklausantį žemės sklypÄ ieÅ¡kovės ir kito atsakovo įmonės kreditoriaus naudai tik su ta sÄ lyga, jog kitas atsakovas besÄ lygiÅ¡kai sutinka su visomis Å¡iame susitarime nurodytomis sÄ lygomis, taip pat ir sÄ lygomis, nustatančiomis Å¡alių susitarimÄ dėl įkeičiamo žemės sklypo įvertinimo bei pasekmes, kilsiančias jo praradimo atveju.

Taigi teismas, iÅ¡ susitarime nurodytų 142 203,43 Eur priteisdamas tik 19 000 Eur, pažeidė ne tik sutarčių laisvės, privalomumo ir vykdytinumo principus, bet ir CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarčių aiÅ¡kinimo taisykles, kadangi nenagrinėjo tikrųjų 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo Å¡alių (ypač žemės sklypÄ sutikusio įkeisti atsakovo) ketinimų sudarant šį susitarimÄ . Tačiau iÅ¡ 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo turinio yra daugiau nei akivaizdu, kad apeliantas nebÅ«tų sutikęs įkeisti žemės sklypo jokiomis kitomis sÄ lygomis, juo labiau su sÄ lyga, kad Å¡io žemės sklypo netekimo atveju jam už tai bus kompensuota tik varžytynių kainÄ atitinkanti ar kita panaÅ¡i suma.

Teismas 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo nepripažino negaliojančiu (nei visa apimtimi, nei iÅ¡ dalies), taigi nebuvo pagrindo juo nesivadovauti dar ir dėl Å¡ios priežasties. 5.4. Atkreipė dėmesį, kad 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimÄ ginčijo tik jo nepasiraÅ¡iusi ieÅ¡kovė, tačiau toks jos reikalavimas teismo buvo atmestas, o kitas atsakovas, tiesiogiai pasirašęs šį susitarimÄ , apskritai nereiÅ¡kė reikalavimo pripažinti jį (visa apimtimi ar iÅ¡ dalies) negaliojančiu nė vienu sandorių negaliojimo pagrindu. 5.5.

Teismas, darydamas išvadas šiuo aspektu, taip pat visiškai neatsižvelgė ir į tai, kad abi 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo šalys yra verslininkai, suprantantys prisiimamų įsipareigojimų esmę bei galinčias kilti pasekmes, taip pat, kad 2011 m. rugsėjo 23 d. hipotekos sandorio šalys laikė, jog šio žemės sklypo įkeitimas yra pakankama priemonė tuo metu skolininkės UAB „Tikritus“ 152 721,97 Lt (44 231,34 Eur) buvusios prievolės kreditorei UAB „Vilanpa“ įvykdymui užtikrinti. 5.6.

Teismas, įvertinęs 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo turinį, padarė iÅ¡vadÄ , kad Å¡iame susitarime įtvirtinti net kelių prievolių (visų pirma laidavimo) elementai bei, darydamas iÅ¡vadas dėl atsakovo naudai priteistinos sumos, rėmėsi laidavimo teisinius santykius bei laiduotojo atsakomybę reglamentuojančiomis CK 6.81 straipsnio 1–2 dalių normomis, tačiau, kaip matyti iÅ¡ Å¡ių teisės normų turinio, jos yra dispozityvios bei nedraudžia laidavimo sutarties Å¡alims susitarti kaip nors kitaip.

Nagrinėjamu atveju 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo Å¡alys, pasinaudodamos teise iÅ¡ anksto susitarti dėl bÅ«simos laiduotojo atsakomybės, susitarė dėl konkretaus laiduotojo atsakomybės dydžio, toks Å¡alių susitarimas neprieÅ¡tarauja nei CK 6.81 straipsnio 1–2 dalių normoms, nei bet kokioms kitoms CK normoms, todėl teismas neturėjo pagrindo nukrypti nuo 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo sÄ lygų bei gerokai sumažinti laiduotojo atsakomybę. 5.7. Pažymėjo, kad pats apeliantas Å¡io žemės sklypo iÅ¡ varžytynių apskritai nebÅ«tų pardavęs, be to, visuotinai žinoma ir pripažįstama, jog už skolas priverstinai iÅ¡ varžytynių parduodamas turtas paprastai parduodamas už žymiai mažesnę kainÄ nei laisvai parduodant tÄ turtÄ mokėtina kaina ar rinkos kaina.

Dėl Å¡ios priežasties teismo vertinimas, kad žemės sklypo rinkos vertę ir atsakovo, kaip įkaito davėjo, nuostolius nagrinėjamu atveju atspindi daikto kaina, už kuriÄ jis buvo parduotas vieÅ¡ose varžytynėse, laikytinas nepagrįstu bei pažeidžiančiu atsakovo teises ir teisėtus interesus. 5.8. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė apelianto reikalavimÄ priteisti delspinigius. 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo Å¡alys jame aiÅ¡kiai susitarė, kad 0,1 proc. dydžio delspinigiai už kiekvienÄ pradelstÄ dienÄ bus skaičiuojami nuo pradelsto atsiskaitymo termino dienos, t. y. nuo 2013 m. rugsėjo 21 d.

Pats pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė iÅ¡vadÄ , kad apeliantui pagal 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimÄ turėjo bÅ«ti mokamas atlygis palÅ«kanų forma už žemės sklypo įkeitimÄ iki jo pardavimo iÅ¡ varžytynių, tačiau nebuvo sumokėtas, todėl skundžiamu sprendimu apeliantui buvo priteistas Å¡is atlygis už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 4 d. iki 2017 m. birželio 21 d., pritaikius CK nustatytÄ 5 metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ . Kaip konstatavo pats teismas, 2017 m. birželio 21 d. nesumokėtas apeliantui atlygis palÅ«kanų forma sudaro 47 723,47 Eur ir iÅ¡lieka toks pat iki Å¡iol, todėl akivaizdu, kad, net ir pritaikius 6 mėnesių ieÅ¡kinio senaties terminÄ atsakovo reikalavimui priteisti delspinigius, atsakovas turi teisę reikalauti 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarime nurodytų delspinigių, apskaičiuotų už paskutinius 6 mėnesius iki tokio reikalavimo teismui pareiÅ¡kimo dienos, bent jau nuo 47 723,47 Eur sumos, o tai pinigine iÅ¡raiÅ¡ka sudaro 8 685,04 Eur.

Kitaip tariant, teismas, darydamas iÅ¡vadas dėl ieÅ¡kinio senaties termino taikymo reikalavimui priteisti delspinigius, turėjo vadovautis ne CK 1.127 straipsnio 1 dalies norma, o to paties straipsnio 5 dalies norma, kuria reglamentuojama ieÅ¡kinio senaties termino pradžia tęstinio pažeidimo atveju (kokiu ir laikytinas prievolės mokėti atlygį palÅ«kanų forma pažeidimas). 5.9. Atsakovas, kreipdamasis į teismÄ su reikalavimais priteisti palÅ«kanas ir delspinigius, kaip jų skaičiavimo bazę laikė 142 203,43 Eur sumÄ , tačiau teismas, padaręs iÅ¡vadÄ , kad Å¡i skaičiavimo bazė taikytina tik palÅ«kanoms, bet ne delspinigiams apskaičiuoti, turėjo juos už tÄ patį 6 mėnesių laikotarpį apskaičiuoti ir priteisti bent jau nuo kitos skaičiavimo bazės – 47 723,47 Eur sumos – ir taip nepaneigti atsakovo teisės į delspinigius nuo daug metų vėluojamų sumokėti palÅ«kanų. 5.10.

Apeliantas neginčija skundžiamo sprendimo dalies, kuria atmestas jo patikslinto prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimas pripažinti niekine 2015 m. rugsėjo 4 d. reikalavimo perleidimo sutartį, tačiau mano, kad Å¡iÄ tariamo sandorio požymius atitinkančiÄ ir imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieÅ¡taraujančiÄ sutartį niekine savo iniciatyva turėtų pripažinti pats Å¡iÄ bylÄ nagrinėjantis teismas. Pirma, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu papildomai buvo iÅ¡siaiÅ¡kinta, kad ieÅ¡kovė ir kitas atsakovas reikalavimo teisės į apeliantÄ nepasidalijo, taip pat Å¡ie sutuoktiniai nebuvo sudarę ir vedybų sutarties, kurioje bÅ«tų nustatytas koks nors kitoks jų turto teisinis režimas, o tai patvirtina, kad tiek iki Å¡io sandorio sudarymo, tiek po Å¡io sandorio sudarymo aptariama reikalavimo teisė jiems priklausė ir iki Å¡iol priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir jokie teisiniai santykiai ir (ar) Å¡io sandorio Å¡alių teisių ir pareigų apimtis po 2015 m. rugsėjo 4 d. sandorio sudarymo teisine prasme nepasikeitė.

Antra, pats teismas, netenkindamas ieÅ¡kovės reikalavimo priteisti iÅ¡ atsakovo palÅ«kanas pagal sutartis, pripažino, kad ieÅ¡kovė tokio reikalavimo į atsakovÄ neturi, o tai patvirtina, jog 2015 m. rugsėjo 4 d. reikalavimo perleidimo sutartis bent jau atitinkamoje dalyje yra aiÅ¡kiai imperatyvioms įstatymo normoms prieÅ¡taraujantis ir dėl to negaliojantis sandoris. Teismų praktikoje yra ne kartÄ pažymėta, kad negalima perleisti neegzistuojančios, negaliojančios reikalavimo teisės; teisės, kuri jau perleista; teisės, kurios negalima įgyvendinti ir pan., nes civilinėje teisėje galioja principas, kad niekas negali perduoti teisių daugiau, nei jų pats turi. 2015 m. rugsėjo 4 d. reikalavimo perleidimo sutarties dalis dėl palÅ«kanų yra tokio atvejo pavyzdys, tačiau ir Å¡ia apimtimi 2015 m. rugsėjo 4 d. sandoris teismo kažkodėl nebuvo pripažintas negaliojančiu (niekiniu).

6. Apeliaciniame skunde atsakovas E. K. praÅ¡o pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 14 d. sprendimÄ ir ieÅ¡kovės V. K. ieÅ¡kinio dalį dėl 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo pripažinimo negaliojančiu tenkinti visiÅ¡kai ir pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimÄ , sudarytÄ atsakovų E. K. ir J. K., atsakovo J. K. prieÅ¡ieÅ¡kinį atmesti, priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais: 6.1. Atsakovo E. K. įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamose sprendimo dalyse nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, todėl sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Teismas visiÅ¡kai nepagrįstai vadovavosi bylos nagrinėjimo teisme metu nuolat kitusia atsakovo J. K. versija (žodiniais paaiÅ¡kinimais) dėl 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo sudarymo aplinkybių. Atsakovas E. K. bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė daug aplinkybių, patvirtinančių, kad nurodytas susitarimas buvo pasiraÅ¡ytas atsakovui J. K. suklaidinus atsakovÄ E. K. dėl susitarimo turinio, todėl atsakovas E. K., esant kitoms aplinkybėms (ginčo Å¡alis tuo metu siejo artimi, draugiÅ¡ki santykiai), tokio susitarimo niekada nebÅ«tų sudaręs. 6.2.

Pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino ir aiÅ¡kino įrodymus ir aplinkybes dėl 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo sudarymo ir Å¡alių prievolių pobÅ«dį ir jų apimtį pagal šį susitarimÄ . Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad skolininkė UAB „Tikritus“ ir kreditorė UAB „Vilanpa“ 2011 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus miesto 37-ajame notaro biure sudarė sutartinės hipotekos sandorį, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini). Å iuo sutartinės hipotekos sandoriu buvo įkeistas hipotekos objektas – atsakovui J. K. priklausantis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 4,9100 ha ploto, esantis (duomenys neskelbtini).

Sutartinės hipotekos sandoryje buvo nurodyta bendra įkeičiamo turto vertė – 152 721,97 Lt (44 231,34 Eur). Prievolės įvykdymo terminas – 2013 m. kovo 20 d. Sutartinės hipotekos sandorį, be kitų jį pasiraÅ¡ant dalyvavusių asmenų, pasirašė ir atsakovas J. K. Atsakovas E. K. ir ieÅ¡kovė V. K. nedalyvavo sudarant hipotekos sandorį ir dėl to jame nepasirašė. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 32 dalyje nurodė, kad ieÅ¡kovė V. K. duodama paaiÅ¡kinimus nepaneigė, kad ji galėjo dalyvauti pasiraÅ¡ant 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimÄ ir žinoti jo turinį, tačiau faktinė situacija buvo visiÅ¡kai prieÅ¡inga – ieÅ¡kovė V.

K. nedalyvavo nei pasiraÅ¡ant sutartinės hipotekos sandorį, nei pasiraÅ¡ant 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimÄ ir tai aiÅ¡kiai nurodė 2020 m. rugsėjo 28 d. teismo posėdžio metu. 6.3. Kaip teismo posėdyje paaiÅ¡kino E. K., atsakovas J. K. atsakovui E. K. 2011 metų rugsėjo mėnesį paskambino ir nurodė, kad tam, jog 2011 m. rugsėjo 20 d. sutartinės hipotekos sandoris įsigaliotų ir bÅ«tų galiojantis, notarui bÅ«tina, kad jis, kaip UAB „Tikritus“ akcininkas, pasiraÅ¡ytų atskirÄ susitarimÄ .

E. K. buvo nurodyta, kad tokiam susitarimui pasiraÅ¡yti bÅ«tina atvykti pas notarÄ . Kaip paaiÅ¡kėjo vėliau bylos nagrinėjimo metu iÅ¡ paties notaro R. T., patvirtinusio sutartinės hipotekos sandorį, pateikto atsakymo, jokio papildomo susitarimo ar kito dokumento, kuris bÅ«tų bÅ«tinas, kad dienÄ prieÅ¡ tai pasiraÅ¡ytas sutartinės hipotekos sandoris įsigaliotų, nereikėjo. Pirmosios instancijos teismas neteikė jokios reikÅ¡mės notaro R. T. atsakymui, kuris pateiktas byloje. 6.4. Kadangi J.

K. norėjo jo pateiktÄ dokumentÄ pasiraÅ¡yti kuo greičiau ir vis skubino E. K., o juos tuo metu dar siejo tarpusavio pasitikėjimu grįsti santykiai, E. K. negalėjo įtarti, kad jam bus duotas pasiraÅ¡yti visai kito turinio susitarimas. E. K. manymu, jam buvo duotas perskaityti vienokio turinio dokumentas, o duotas pasiraÅ¡yti – visai kito turinio dokumentas, t. y. toks, koks pateiktas byloje. Kito originalaus egzemplioriaus (ar jo kopijos) atsakovas E. K. negavo ir, kaip paaiÅ¡kėjo bylos nagrinėjimo metu, jo iÅ¡ viso nebuvo.

Jokių kitų notaro biuro darbuotojų ar paties notaro E. K. nematė ir su jais nebendravo. Atsakovas E. K., duodamas paaiÅ¡kinimus teismui, ne vienÄ kartÄ akcentavo, kad tame susitarimo egzemplioriuje, kurį jis matė prieÅ¡ pasiraÅ¡ydamas, nebuvo tokių sÄ lygų, kurios yra byloje pateiktame 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarime. Apeliantas, prieÅ¡ingai nei J. K., laikėsi byloje nuoseklios pozicijos, o pastarasis nuolatos painiojosi atsakinėdamas į teismo ir bylos Å¡alių klausimus. 6.5. Be to, atsakovas E. K., tik gavęs 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo kopijÄ , Å¡ioje byloje pastebėjo, kad atsakovo J.

K. parengtame susitarimo tekste įkeičiamo žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), vertė nurodyta 491 000 Lt. Tokios žemės sklypo vertės susitarime negalėjo bÅ«ti, kadangi tame dokumente, kurį J. K. davė pasiskaityti (prieÅ¡ pasiraÅ¡ant), tokios sÄ lygos nebuvo, kaip ir nebuvo kitų nurodytų atsakomybės sÄ lygų. To atsakovas J. K. negalėjo teismui paaiÅ¡kinti, todėl neaiÅ¡ku, kodėl teismas rėmėsi bÅ«tent jo versija ginčijamame sprendime.

VisiÅ¡kai neįtikinamai atrodo ir tie atsakovo J. K. teiginiai, kad 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo sÄ lygas E. K. patvirtino ir suderino su J. K. Atsakovas J. K. negalėjo nuosekliai paaiÅ¡kinti ir to, kaip susitarimas buvo suraÅ¡ytas, kaip susitarimo sÄ lygos buvo derinamos su E. K. 6.6. Nėra jokio logiÅ¡ko J. K. veiksmų paaiÅ¡kinimo pasiraÅ¡ant 2011 m. rugsėjo 20 d. sutartinės hipotekos lakÅ¡tÄ su aiÅ¡kiais įvykdymo terminais (2013 m. kovo 20 d.) ir pasekmėmis, taip pat pasiraÅ¡ant 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimÄ bei iki pat 2019 metų pabaigos nereikalaujant įvykdyti tÄ 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimÄ , nors hipoteka užtikrinta prievolė dar 2013 m. kovo 20 d. nebuvo įvykdyta ir hipotekos kreditorius pradėjo iÅ¡ieÅ¡kojimÄ iÅ¡ atsakovo J.

K. turto. 6.7. Nors J. K. teismo posėdyje pateikė versijÄ , kad 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarime nurodyta klaidinga sudarymo data (neva turėjo bÅ«ti 2011 m. rugsėjo 20 d.), tačiau byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris patvirtintų J. K. iÅ¡keltÄ prielaidÄ , jog 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimas faktiÅ¡kai buvo pasiraÅ¡ytas 2011 m. rugsėjo 20 d., t. y. hipotekos sandorio sudarymo dienÄ . Pažymėjo, kad sudarant hipotekos sandorį 2011 m. rugsėjo 20 d., be J. K., dalyvavo UAB „Tikritus“ vadovas ir UAB „Vilanpa“ atstovas.

Jeigu susitarimas bÅ«tų buvęs sudaromas 2011 m. rugsėjo 20 d. hipotekos sandorio sudarymo metu, labiau tikėtina, kad bÅ«tų liudytojų dėl tokių aplinkybių. Tačiau byloje nebuvo nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad susitarimas (kuris paties J. K. buvo suraÅ¡ytas ir datuotas 2011 m. rugsėjo 21 d.) galėjo bÅ«ti sudaromas 2011 m. rugsėjo 20 d. 6.8. Apeliantui renkant duomenis ir susipažinus su vykdomÄ ja byla Nr. (duomenys neskelbtini) paaiÅ¡kėjo, kad 2011 m. rugsėjo 20 d. sutartinės hipotekos lakÅ¡tas, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), buvo patvirtintas Vilniaus m. 26-ojo notarų biuro notaro R.

T. Sutartinės hipotekos lakÅ¡to turinys taip pat patvirtina faktÄ , kad šį dokumentÄ pasirašė UAB „Tikritus“ direktorius V. V., J. K. ir UAB „Vilanpa“ direktorius T. A. Atsakovo J. K. akcentuoti teiginiai, kad V. K. taip pat buvo pas notarÄ tiek 2011 m. rugsėjo 20 d. sutartinės hipotekos lakÅ¡to tvirtinimo, tiek 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo pasiraÅ¡ymo metu, neatitinka tikrovės ir yra nepagrįsti. 6.9. Kadangi atsakovas E. K. 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo originalo ar kopijos neturėjo, pasiraÅ¡ydamas šį susitarimÄ (nors ne tokio turinio susitarimÄ prieÅ¡ jį pasiraÅ¡ant E. K. parodė J. K.), nesusipažino su jo sÄ lygomis (ar juo labiau su J. K. jų nederino), todėl negalėjo žinoti, kad nuo 2013 m. rugsėjo 22 d. bus pradedamos skaičiuoti palÅ«kanos, jeigu skolininkė UAB „Tikritus“ įkeisto žemės sklypo negrÄ Å¾ins atsakovui J.

K. Apie tokios skolininkės UAB „Tikritus“ prievolės neįvykdymÄ atsakovas E. K. nebuvo informuotas (atsakovas J. K. nei raÅ¡tu, nei žodžiu į jį niekada nesikreipė) nei 2013 m. kovo 20 d. (pagal sutartinės hipotekos sandorį), nei 2013 m. rugsėjo 22 d. (pagal 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimÄ ), nei UAB „Tikritus“ bankroto bylos metu, nei antstolei V. M. 2017 m. gegužės 29 d. įvykusiose varžytynėse Nr. (duomenys neskelbtini) pardavus minėtÄ Å¾emės sklypÄ , nei Vilniaus apygardos teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-33-431/2016 metu.

Kodėl anksčiau nagrinėtoje byloje (Nr. e2-33-431/2016) nė karto nebuvo užsiminta apie 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimÄ (nors vyko ginčas dėl Å¡alių tarpusavio piniginių prievolių vykdymo), atsakovas J. K., duodamas paaiÅ¡kinimus teisme, nurodyti negalėjo. 6.10. Pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai nevertino motyvo (nors atsakovas E. K. jį ne kartÄ akcentavo ir bylos nagrinėjimo metu, ir savo procesiniuose dokumentuose), kad UAB „Tikritus“ niekada neturėjo skolos UAB „Vilanpa“. 6.11.

Galiausiai skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai nepagrįstai konstatavo, kad nėra jokio teisinio pagrindo, kuriuo vadovaujantis bÅ«tų galima 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimÄ pripažinti negaliojančiu. Atsakovas E. K. mano, kad 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimas turėjo bÅ«ti pripažintas negaliojančiu ir dėl jo prieÅ¡taravimo imperatyvioms įstatymų nuostatoms (CK 6.3, 6.156, 6.162 straipsniai). Kaip matyti iÅ¡ skundžiamo sprendimo, teismas 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo iÅ¡ viso nevertino Å¡ių paminėtų teisės normų kontekste ir nepateikė iÅ¡vadų, kodėl nurodytos teisės normos Å¡iuo atveju neturėjo bÅ«ti taikytos.

Atsakovas E. K. prisiėmė prievolę už kitÄ asmenį, kurios įvykdymo pats negalėjo niekaip paveikti ar kontroliuoti (CK 6.3 straipsnio 4 dalis), o tai, prieÅ¡ingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, negali bÅ«ti laikoma kito asmens reikalų tvarkymu neturint tam įgaliojimo. 6.12. Pirmosios instancijos teismas, nors ir pripažinęs, kad 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimas yra galiojantis ir sukuriantis teisines pasekmes, vis tiek neturėjo teisinio pagrindo atsakovui J. K. priteisti 19 000 Eur nuostolių ir 47 723,47 Eur palÅ«kanų.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė J. K. galimų nuostolių sumÄ (19 000 Eur). Atsakovo E. K. vertinimu, nustatyta nuostolių suma yra per didelė ir neatitinka tikrosios turto rinkos vertės, kuriÄ patvirtino byloje surinkti įrodymai. PrieÅ¡ parduodant ginčo žemės sklypÄ varžytynėse, 2017 m. kovo 27 d. nekilnojamojo turto vertinimo teismo ekspertas K. K. parengė ekspertizės aktÄ Nr. 17-03-27KK. Pagal šį ekspertizės aktÄ 2017 m. sausio 20 d. nurodyta įkeisto žemės sklypo vertė yra 13 600 Eur.

Taigi aktualaus žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra beveik 12 kartų mažesnė, negu patikslintame prieÅ¡ieÅ¡kinyje nurodo atsakovas J. K. Susitarime nurodyta turto vertė nėra pagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, todėl J. K. reikalavimas neatitiko nuostolių realumo kriterijaus, o tai reiÅ¡kia nesÄ Å¾iningÄ praturtėjimÄ . 6.13. Apelianto teigimu, varžytynių akte nurodyta parduoto žemės sklypo vertė (19 000 Eur), kuriÄ pirmosios instancijos teismas laiko galimais J. K. nuostoliais, neatspindi tikrosios to žemės sklypo vertės (netektos sklypo realios vertės).

Varžytynėse parduoto žemės sklypo kaina aktuali tik hipotekos kreditoriui, kad jis kuo didesne dalimi iÅ¡ varžytynėse parduoto turto padengtų savo finansinį reikalavimÄ bei vertinant tokio turto realizavimo dydį susiejant su likusiu finansiniu reikalavimu. Taip pat įkeisto daikto savininkas J. K. (skolininkas) turėjo teisę iki varžytynių pasiÅ«lyti žemės sklypo pirkėjÄ . Taip galėjo iÅ¡saugoti žemės sklypÄ ir (ar) patirti mažesnius nuostolius. Å i sÄ lyga kartu paneigia sprendime pateiktÄ logikÄ dėl nuostolių dydžio sulyginimo ne su realia turto rinkos verte, o su jų faktinio realizavimo varžytynėse verte.

Dėl to manytina, kad pirmosios instancijos teismas varžytynėse parduoto žemės sklypo kainÄ niekaip negalėjo sieti nei su jo tikrÄ ja verte, nei su tuo, jog ji atspindi atsakovo J. K. patirtų nuostolių sumÄ . 6.14. Be to, pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai ignoravo ir su nagrinėjama byla glaudžiai susijusius BUAB „Tikritus“ bankroto bylos dokumentus. Dėl to sprendime ir Å¡ie raÅ¡ytiniai įrodymai buvo nevertinti, todėl priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas. 2020 m. sausio 7 d. atsiliepimo į patikslintÄ ieÅ¡kinį trečioje dalyje E. K. buvo nurodęs, kad UAB „Tikritus“ neturėjo neįvykdytų piniginių prievolių UAB „Vilanpa“.

Šiuos savo teiginius E. K. grindė tuo, kad BUAB „Tikritus“ administratorės UAB „Geraldis“ pateiktoje 2013 m. birželio 21 d. veiklos ataskaitoje UAB „Vilanpa“ nebuvo nurodyta nei prie hipotekos kreditorių (kaip privalėjo būti nurodyta pagal 2011 m. rugsėjo 20 d. hipotekos sandorį), nei prie žemesnės eilės kreditorių. UAB „Vilanpa“ Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 7 d. nutartyje kaip hipotekos kreditorė nenurodyta galėjo būti tik vieninteliu atveju – jeigu iki 2013 m. kovo 20 d. su ja UAB „Tikritus“ būtų atsiskaičiusi.

BÅ«tent Å¡ie duomenys patvirtina jau anksčiau atsakovo E. K. nurodytas aplinkybes: kad iki pat J. K. kreipimosi į teismÄ dienos 2019 metais E. K. nebuvo ir negalėjo bÅ«ti žinoma, kad su kreditore UAB „Vilanpa“ nėra atsiskaityta, todėl pastarasis savo reikalavimÄ patenkino iÅ¡ jo naudai hipoteka įkeisto J. K. priklausiusio žemės sklypo. 6.15. Atsakovas E. K. viso bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, kad atsakovo J. K. reikalavimui priteisti nuostolius suėjo senaties terminas ir E. K. prašė senatį taikyti.

Pirmosios instancijos teismas, nors ir taikė ieÅ¡kinio senatį atsakovo J. K. reikalavimui priteisti delspinigius, tačiau E. K. reikalavimui priteisti nuostolius ieÅ¡kinio senaties netaikė. Atsakovui J. K. 6 metus nesikreipus į teismÄ su nuostolių atlyginimo reikalavimu ir ieÅ¡kinį (prieÅ¡ieÅ¡kinį) dėl nuostolių priteisimo pareiÅ¡kus tik praėjus 6 metams, tokiam reikalavimui teismas turi taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytÄ 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ . Taip pat pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai nevertino ir to, kad tarp E. K. veiksmų ir J.

K. galimų nuostolių nėra priežastinio ryšio. Ginčo žemės sklypas buvo realizuotas dėl hipotekos galimų kreditoriaus veiksmų (neveikimo). Šiuo pagrindu žemės sklypas ir buvo realizuotas priverstinio vykdymo tvarka. Todėl nuostolis dėl žemės sklypo netekimo priežastiniu ryšiu nėra susiję su E. K. veiksmais (jis negalėjo atlikti jokių veiksmų, kurie leistų išvengti nuostolių atsiradimo). 6.16. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino to, kad paties atsakovo J.

K. veiksmai vykdymo procese lėmė jo patirtus nuostolius. Byloje esanti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2YT-36941-541/2017 patvirtina, kad iÅ¡imtinai tik pats atsakovas J. K. laikytinas atsakingu dėl nuostolių jam kilimo. CK 4.195 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu įkeisto daikto savininko daiktas parduotas iÅ¡ varžytynių, jis įgyja į skolininkÄ atgręžtinio reikalavimo teisę dėl sumokėtos sumos ar dėl daikto praradimo patirtų nuostolių atlyginimo.

Vadinasi, vienintelis asmuo, kuriam J. K. galėjo reikÅ¡ti reikalavimÄ ir turtines pretenzijas, – tai tik UAB „Tikritus“. Tačiau byloje tokie duomenys nėra pateikti. 6.17. Pirmosios instancijos teismas priteisė 47 723,47 Eur palÅ«kanas už atsakovo J. K. turto įkeitimÄ ir tai laikė mokesčiu už įkeistÄ turtÄ . Tačiau, kaip matyti iÅ¡ 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo turinio, šį susitarimÄ J. K. parengė ir pateikė E. K. pasiraÅ¡yti visai ne dėl konkrečios piniginės prievolės įvykdymo ir (ar) piniginės prievolės, kuriÄ turėtų įvykdyti E. K.

Susitarimo turinyje taip pat nenumatyta, nuo kokios piniginės prievolės ir jos dydžio turėtų bÅ«ti skaičiuojamos palÅ«kanos. Vadinasi, nebuvo sutarta ir dėl jokio atlygio (pirmosios instancijos teismo nurodomų palÅ«kanų) įkaito davėjui už jo turto suteikimÄ Ä¯keitimui, atitinkamai – ir dėl tokio mokėjimo pradžios, pabaigos bei dydžio. Atsižvelgęs į tai, kad susitarime nėra sÄ lygų dėl piniginės prievolės, už kuriÄ galėtų bÅ«ti nustatytos palÅ«kanos, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.210 straipsnio 1 dalį ir 6.261 straipsnio nuostatas ir visiÅ¡kai nepagrįstai atsakovui J. K. priteisė palÅ«kanas, jų paskirtį modifikuojant į atlyginimÄ už naudojimÄ si turtu.

Nesuprantama ir skundžiamo sprendimo logika – realia atsakovo J. K. patirtų nuostolių suma teismas laiko 19 000 Eur sumÄ (t. y. sumÄ , už kuriÄ varžytynėse buvo parduotas J. K. žemės sklypas), tačiau palÅ«kanas teismas skaičiuoja nuo visiÅ¡kai kitos sumos – 491 000 Lt, nurodytos 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarime kaip neva J. K. ir E. K. aptarta ir sutarta žemės sklypo vertė. 6.18. Pirmosios instancijos teismas susitarimÄ kvalifikavo kaip laidavimÄ , tačiau nepagrįstai netaikė teisinių padarinių pagal bylos faktines aplinkybes ir juridiÅ¡kai svarbius įvykius, kurie paneigia E. K. atsakomybę.

Todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai aiÅ¡kino ir taikė CK 6.76 straipsnio 2 dalį, 6.87 straipsnio 1 dalį ir 6.128 straipsnio 3 dalį. Pažymėjo, kad CK 6.76 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog laidavimas yra papildoma (Å¡alutinė) prievolė. Kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas. UAB „Tikritus“, kaip pagrindinė skolininkė, už kurios prievolės įvykdymÄ atsakovas J. K. įkeitė savo turtÄ , o anot pirmosios instancijos teismo, už tai, kad UAB „Tikritus“ įvykdys savo prievolę, atsakovui J.

K. (kaip įkaito davėjui) laidavo atsakovas E. K., iÅ¡ Juridinių asmenų registro kaip bankrutavusi ir likviduojama buvo iÅ¡registruota 2017 m. liepos 20 d. Pagal teismų praktikÄ , jeigu užbaigus bankroto bylÄ skolininkas likviduojamas ir iÅ¡registruojamas iÅ¡ Juridinių asmenų registro, tai pagrindinio skolininko prievolė yra laikoma pasibaigusia (CK 6.128 straipsnio 3 dalis), o kartu paprastai baigiasi ir akcesorinė laiduotojo prievolė.

7. Atsiliepime į atsakovų J. K. ir E. K. apeliacinius skundo ieÅ¡kovė V. K. praÅ¡o atsakovo J. K. apeliacinį skundÄ atmesti, o atsakovo E. K. apeliacinį skundÄ tenkinti. IeÅ¡kovė atsiliepime rėmėsi iÅ¡ esmės tais pačiais argumentais, kaip ir pateiktame apeliaciniame skunde. Papildomai nurodė, kad delspinigiai atsakovui J. K. negalėjo bÅ«ti priteisti, kadangi taikytinas CK 1.127 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytas ieÅ¡kinio senaties terminas.

8. Atsiliepime į ieÅ¡kovės V. K. apeliacinį skundÄ atsakovas E. K. praÅ¡o apeliacinį skundÄ tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais argumentais: 8.1. Pagal pirmosios instancijos teismo skundžiamÄ sprendimÄ palÅ«kanos ieÅ¡kovei V. K. už jai iÅ¡ atsakovo J. K. priteistÄ 138 139,57 Eur skolÄ nebuvo priteistos, kadangi, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, ieÅ¡kovė neįrodė, kad paskolos sutartys buvo atlygintinės. Šį faktÄ pirmosios instancijos teismas nustatė vadovaudamasis prejudiciniais faktais, nustatytais Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-33-431/2016 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-34-236/2018.

Su tokia teismo argumentacija atsakovas E. K. ieÅ¡kovės V. K. apeliacinio skundo kontekste sutikti negali. Pirmosios instancijos teismo minimame teisminiame procese nebuvo sprendžiamas klausimas dėl palÅ«kanų iÅ¡ atsakovo J. K. pagal paskolos sutartis priteisimo. 8.2. Kadangi atsakovas J. K. paties skolos pagal paskolos sutartis turėjimo fakto ieÅ¡kovei V. K. neginčijo, o dėl palÅ«kanų dydžio paskolos sutartyse susitarta nebuvo, palÅ«kanoms skaičiuoti, kaip teisingai nurodyta ieÅ¡kovės V. K. apeliaciniame skunde, turėjo bÅ«ti taikyta CK 6.872 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyta, kad tokiu atveju (kai Å¡alys nėra susitarusios dėl palÅ«kanų dydžio) palÅ«kanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palÅ«kanų normÄ , galiojusiÄ paskolos sutarties sudarymo momentu.

PalÅ«kanos pagal paskolos sutartį nebuvo skaičiuojamos tik už laikotarpį nuo 2005 m. gruodžio 5 d. iki 2005 m. gruodžio 30 d. NegrÄ Å¾inus paskolos iki 2005 m. gruodžio 30 d., vėliau, vadovaujantis CK 6.872 straipsnio 1 dalimi, atsakovui J. K. turėjo bÅ«ti ir buvo skaičiuojamos palÅ«kanos. Konkretus palÅ«kanų sumos apskaičiavimas bei palÅ«kanų norma buvo nurodyti ieÅ¡kovės V. K. ieÅ¡kinyje ir apeliaciniame skunde. 8.3. Atsakovas E. K. sutinka su ieÅ¡kovės apeliacinio skundo dalimi dėl 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo pripažinimo negaliojančiu.

Taip pat atsakovas E. K. papildomai nurodo, kad sutinka ir su tuo ieÅ¡kovės V. K. apeliacinio skundo teiginiu, kad jos ir atsakovo E. K. prievolė atlyginti atsakovo J. K. patirtus nuostolius nėra solidari. Vien tai, kad ieÅ¡kovė V. K. iÅ¡ atsakovo E. K. 2015 m. rugsėjo 4 d. reikalavimo perleidimo sutartimi (kurios pirmosios instancijos teismas nepanaikino, o atsakovas J. K. savo apeliaciniame skunde Å¡ios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies jau nebeginčija) įgijo reikalavimo teisę į atsakovÄ J. K., nesukelia V.

K. ir E. K. prievolės solidarumo šioje byloje.

9. Atsiliepime į atsakovo J. K. apeliacinį skundÄ atsakovas E. K. praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti. Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais argumentais: 9.1. Kaip matyti iÅ¡ atsakovo J. K. apeliacinio skundo, atsakovas J. K. savo patirtus nuostolius (netekto turto vertę) bando pagrįsti 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarime nurodyta įkeisto žemės sklypo verte, pagal J. K. sudarančia 491 000 Lt (atitikmuo eurais – 142 203,43 Eur). Tačiau tokie patirtų nuostolių realumo kriterijaus neatitinkantys atsakovo J.

K. teiginiai prieÅ¡tarauja iÅ¡ esmės visiems kitiems byloje esantiems įrodymams, susijusiems su aktualaus žemės sklypo kaina ir dėl to galimų atsakovo J. K. nuostolių tikrÄ ja verte. Pirmosios instancijos teismas varžytynėse parduoto žemės sklypo kainos negalėjo sieti su tikrÄ ja jo rinkos verte. Å ie galimi J. K. nuostoliai turėjo bÅ«ti mažesni – pagal tikrÄ jÄ turto rinkos vertę. Tačiau jokiu bÅ«du ne pagal 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarime nurodytÄ kainÄ . 9.2. Atsakovo J.

K. apeliaciniame skunde nurodoma, kad iÅ¡ 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo turinio daugiau nei akivaizdu, jog atsakovas nebÅ«tų sutikęs įkeisti žemės sklypo jokiomis kitomis sÄ lygomis, juo labiau su sÄ lyga, kad Å¡io žemės sklypo netekimo atveju jam už tai bus kompensuota tik varžytynių kainÄ atitinkanti ar panaÅ¡i suma. Tokie atsakovo J. K. teiginiai taip pat nepagrįsti. Tokio susitarimo bÅ«tinumo (reikalingumo), kaip nurodo atsakovas J. K., niekada nebuvo. Byloje esantis 2011 m. rugsėjo 20 d. sutartinės hipotekos lakÅ¡tÄ patvirtinusio notaro R. T. atsakymas patvirtina, kad poreikio užtikrinti 2011 m. rugsėjo 20 d. sutartinės hipotekos sandorį nebuvo, o jeigu ir bÅ«tų reikėję kokių nors papildomų duomenų, dokumentų ar susitarimų, jie bÅ«tų buvę pasiraÅ¡yti arba iki sutartinės hipotekos sandorio sudarymo, arba jo metu. 9.3.

Atsakovas J. K. apeliaciniame skunde neteisingai nurodo faktines aplinkybes. PrieÅ¡ingai nei nurodo atsakovas J. K., atsakovas E. K. tiek procesiniuose dokumentuose, teiktuose pirmosios instancijos teismui, tiek teismo posėdžių metu, tiek ir savo apeliaciniame skunde aiÅ¡kiai ir iÅ¡samiai nurodė aplinkybes, kurios bÅ«tent ir patvirtino, kaip atsakovo E. K. paraÅ¡as atsirado ant 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo teksto. Viso teisminio proceso metu atsakovas E. K. teismui įrodinėjo, kad 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimas neatitinka tikrųjų faktinių aplinkybių, tikslų, įsipareigojimų, o buvo atsakovo E. K. pasiraÅ¡ytas vien dėl pasitikėjimo atsakovu J. K., pastarajam papraÅ¡ius tokį susitarimÄ pasiraÅ¡yti ir nurodžius priežastį – kad tokio susitarimo reikia notarui prie 2011 m. rugsėjo 20 d. sutartinės hipotekos sandorio. 9.4.

Atmetant atsakovo J. K. apeliacinį skundÄ ypač svarbu akcentuoti ir UAB „Tikritus“ bankroto bylos dokumentus, kuriuos apeliaciniame skunde atsakovas J. K. visiÅ¡kai ignoruoja. Atsakovui E. K. bÅ«tų buvę visiÅ¡kai nelogiÅ¡ka ir logiÅ¡kai nepaaiÅ¡kinama 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimu užtikrinti bet kokius UAB „Tikritus“ esamus ar nesamus finansinius įsipareigojimus, kurių suma – 491 000 Lt, kai ta pati UAB „Tikritus“ jam pačiam buvo skolinga 42 221,79 Lt. Tai itin svarbu, kadangi atsakovas J.

K. apeliaciniame skunde kritikuoja pirmosios instancijos teismo sprendimÄ ir tuo aspektu, kad teismas nenustatė tikrųjų atsakovo E. K. ketinimų pasiraÅ¡ant 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimÄ . Dar daugiau, pats E. K. neturėjo jokio pagrindo (pareigos) domėtis, ar UAB „Tikritus“ atsiskaitė su UAB „Vilanpa“, kai UAB „Vilanpa“ net nebuvo nurodyta kaip UAB „Tikritus“ kreditorė. 9.5. Atsakovas E. K. viso bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, kad atsakovo J. K. reikalavimui priteisti nuostolius suėjo senaties terminas ir E. K. prašė jÄ taikyti.

Pirmosios instancijos teismas ieÅ¡kinio senatį dėl nuostolių atlyginimo skaičiavo nuo datos, kada atsakovo J. K. įkeistas žemės sklypas buvo parduotas iÅ¡ varžytynių. Negalima sutikti su tokiu teismo atliktu ieÅ¡kinio senaties skaičiavimu, kadangi atsakovas J. K., kaip minėta, daug anksčiau suprato arba turėjo suprasti, kad jo teisės ir interesai yra realiai pažeisti (bÅ«tent sužinojimas apie savo teisės pažeidimÄ ir yra bet kurio ieÅ¡kinio senaties termino skaičiavimo pradžia). 9.6.

Paties atsakovo J. K. veiksmai vykdymo procese lėmė jo patirtus nuostolius (jeigu teismas vis dėlto pripažintų, kad atsakovas J. K. iÅ¡ viso patyrė nuostolius). 9.7. Apeliaciniame skunde J. K. teigia, kad jis pats ginčo žemės sklypo apskritai nebÅ«tų pardavęs, nes, kaip visuotinai žinoma ir pripažįstama, už skolas priverstinai iÅ¡ varžytynių parduodamas turtas paprastai parduodamas už daug mažesnę kainÄ , nei laisvai parduodant tokį turtÄ . Tokius atsakovo J. K. deklaratyvius apeliacinio skundo teiginius paneigia tai, kad skolininkui (J.

K.) dokumentai apie pradėtÄ iÅ¡ieÅ¡kojimÄ buvo įteikti tinkamai, ir bÅ«tent tada jis įgijo pareigÄ aktyviai domėtis vykdymo proceso eiga. Tačiau Å¡ios savo pareigos J. K. nesilaikė. Taip pat nepasiÅ«lė savo pirkėjo. 9.8. Priverstinis iÅ¡ieÅ¡kojimas iÅ¡ įkeisto J. K. priklausiusio žemės sklypo prasidėjo dar 2016 metais, o baigėsi (įvyko varžytynės) 2017 m. gegužės 29 d. Jau nuo Å¡ios dienos J. K., bÅ«damas sÄ Å¾iningas, protingas ir atidus, turėjo kreiptis į UAB „Tikritus“ bankroto administratorių ir praÅ¡yti jį įtraukti į UAB „Tikritus“ kreditorių sÄ raÅ¡Ä , kadangi J. K.

įvykdė prievolę UAB „Vilanpa“ už UAB „Tikritus“. 9.9. Atsakovas J. K. apeliaciniame skunde iÅ¡kelia ir dar vienÄ argumentÄ â€“ 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarime Å¡alys iÅ¡reiÅ¡kė valiÄ iÅ¡ anksto susitarti dėl bÅ«simos laiduotojo (atsakovo E. K.) atsakomybės, kad vėliau nuostolių patyrusiai Å¡aliai nereikėtų įrodinėti jų dydžio, tačiau skundžiamu sprendimu, anot atsakovo J. K., buvo paneigta ir tokia Å¡alių valia. Toks apeliacinio skundo teiginys taip pat yra nepagrįstas bei prieÅ¡taraujantis bylos medžiagai.

Ä® bylÄ pateiktame susitarimo variante nebuvo suderinta abiejų Å¡alių valia. 9.10. Atsakovas nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentais, kad apeliantui J. K. teismas turėjo priteisti bent dalį delspinigių. Pirmosios instancijos teismas sprendimo 28 dalyje nurodė, kad delspinigiai pagal 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimÄ galėjo bÅ«ti skaičiuojami vėliausiai iki įkeisto turto realizavimo, o vėliau galėjo bÅ«ti skaičiuojami tik nuostoliai. Net ir paisant pirmosios instancijos teismo sprendimo 28 dalies logikos, kad 6 mėnesių ieÅ¡kinio senatis reikalavimui priteisti delspinigius prasidėjo 2017 m. birželio 21 d., atsakovas J.

K. vis tiek laikytinas praleidęs 6 mėnesių ieÅ¡kinio senaties terminÄ reikalavimui priteisti delspinigius pareikÅ¡ti. O apelianto J. K. reikalavimas ieÅ¡kinio senatį taikyti kaip už tęstinį pažeidimÄ yra niekuo nepagrįstas.

10. Atsiliepime į ieÅ¡kovės V. K. ir atsakovo E. K. apeliacinius skundus atsakovas J. K. praÅ¡o ieÅ¡kovės V. K. bei atsakovo E. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 14 d. sprendimo atmesti, priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais argumentais: 10.1. Apeliantė V. K. kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria jai atsisakyta priteisti palÅ«kanas, tačiau paskolos sutartyse aiÅ¡kiai nurodoma, kad paskolos yra be palÅ«kanų. Kituose tų pačių sutarčių punktuose kalbama tik apie paskolos grÄ Å¾inimÄ , o ne apie paskolos su palÅ«kanomis grÄ Å¾inimÄ .

Taigi šių sutarčių šalių valia dėl palūkanų neskaičiavimo yra visiškai akivaizdi, ir ji, priešingai nei nurodo ieškovė, nėra susieta su 5 metų ar kokiu nors kitu terminu. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad šalys neskaičiuoti palūkanų susitarė tik pirmuosius 5 metus. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi prejudicinę reikšmę šioje byloje turinčiais teismų sprendimais. 10.2. CK 6.872 straipsnio 1 dalies norma, kuria šioje byloje remiasi ieškovė, yra taikoma tuomet, kai paskolos sutarties šalys susitaria dėl palūkanų skaičiavimo (mokėjimo), tačiau nesusitaria dėl konkretaus jų dydžio.

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iÅ¡ sutarčių bei teismų priimtų procesinių sprendimų iÅ¡vadų, Å¡alys susitarė, kad palÅ«kanos apskritai nebus skaičiuojamos (mokamos) ir toks jų susitarimas neprieÅ¡tarauja dispozityviai CK 6.870 straipsnio 1 daliai, apibrėžiančiai paskolos sutarties sampratÄ . 10.3. VersijÄ , kad Å¡alių susitarimas neskaičiuoti palÅ«kanų neva galiojo tik 5 metus, ieÅ¡kovė pirmÄ kartÄ iÅ¡kėlė tik savo apeliaciniame skunde, o pirmosios instancijos teisme ieÅ¡kovė tokių aplinkybių neteigė ir neįrodinėjo. 10.4.

IeÅ¡kovė taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas jos reikalavimas pripažinti 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimÄ negaliojančiu. IeÅ¡kovė savo apeliaciniame skunde ir toliau remiasi tuo pačiu argumentu, kad 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimas kaip sandoris yra ydingas ir turi bÅ«ti pripažintas negaliojančiu pagal CK 2.133 straipsnio ir 1.80 straipsnio nuostatas dėl to, jog jos sutuoktinis E. K. iÅ¡ UAB „Tikritus“ pusės nebuvo įgaliotas sudaryti tokį sandorį.

Tačiau iÅ¡ paties 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo turinio yra visiÅ¡kai akivaizdu, kad ieÅ¡kovės sutuoktinis šį sandorį sudarė savo, o ne UAB „Tikritus“, vardu, todėl jokie UAB „Tikritus“ įgaliojimai tokiam sandoriui sudaryti nebuvo reikalingi. Kadangi šį sandorį ieÅ¡kovės sutuoktinis sudarė savo, o ne UAB „Tikritus“, vardu, Å¡iam ginčui yra visiÅ¡kai neaktualios ieÅ¡kovės cituojamos CK 2.133 straipsnio normos, kuriomis reglamentuojamos per atstovÄ sudaryto sandorio pasekmės. 10.5.

UAB „Tikritus“ pagal 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimÄ neatsirado jokių teisių ir (ar) pareigų ir Å¡alys net neturėjo tokio tikslo sudarydamos šį sandorį. PrieÅ¡ingai, visas iÅ¡ 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo kylančias pareigas (dėl palÅ«kanų ir delspinigių mokėjimo, dėl nuostolių atlyginimo iÅ¡ asmeninio ir Å¡eimos turto, dėl kitų UAB „Tikritus“ akcininkų informavimo) įsipareigojo vykdyti E. K., o ne UAB „Tikritus“. 10.6. 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimu iÅ¡ esmės buvo siekiama susitarti dėl 2 dalykų:

1) dėl sÄ lygų, kuriomis atsakovas sutinka įkeisti jam priklausantį žemės sklypÄ už visiÅ¡kai jam svetimų prievolių įvykdymÄ ;

2) dėl E. K. atsakomybės tuo atveju, jei Å¡io žemės sklypo hipoteka per dvejų metų terminÄ nebÅ«tų panaikinta. Taigi 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimu atsakovas siekė užsitikrinti, kad dėl hipotekos nustatymo galintys atsirasti jo turtiniai praradimai bÅ«tų kompensuoti tiek E. K. asmeniniu turtu, tiek E. K. ir ieÅ¡kovės bendru Å¡eimos turtu. UAB „Tikritus“ 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo sudarymo metu ir taip turėjo didelių mokumo problemų, negalėjo atsiskaityti su vienu iÅ¡ savo kreditorių, todėl nebuvo jokios logikos ir tikslo 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimu Å¡iai įmonei sukurti kokių nors papildomų finansinių prievolių. 10.7.

Jei tuo metu bÅ«tų egzistavęs ketinimas 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimu kokias nors teises ir (ar) pareigas sukurti UAB „Tikritus“, tai tokį sandorį Å¡ios įmonės vardu bÅ«tų pasirašęs tuo metu pas notarÄ buvęs Å¡ios įmonės direktorius V. V., kuriam jokių įgaliojimų apskritai nereikia. Tačiau 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimu nebuvo siekiama sukurti teisių ir (ar) pareigų UAB „Tikritus“, todėl šį susitarimÄ pasirašė bÅ«tent atsakovas E. K. Jei sandoris, kaip teigia ieÅ¡kovė, bÅ«tų buvęs sudarytas UAB „Tikritus“ vardu (įgalioto ar neįgalioto asmens), tai Å¡is sandoris su ieÅ¡kove absoliučiai nebÅ«tų susijęs ir ieÅ¡kovė net neturėtų teisės jo ginčyti. 10.8.

IeÅ¡kovė nurodo, kad 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimas negalioja dar ir dėl tos priežasties, jog jis prieÅ¡tarauja imperatyvioms įstatymo normoms, tačiau ieÅ¡kovė nenurodo nei teisės normos, kuriai 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimas, jos nuomone, prieÅ¡tarauja, nei apskritai yra pagrindas manyti, kad 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimas prieÅ¡tarautų kokioms nors imperatyvioms įstatymo normoms. Taigi toks ieÅ¡kovės teiginys yra deklaratyvus ir visiÅ¡kai nepagrįstas. 10.9. IeÅ¡kovė savo apeliacinio skundo pabaigoje nepagrįstai nurodo, kad jos ir jos sutuoktinio turtiniai įsipareigojimai jau ilgÄ laikÄ buvo atriboti.

Å iame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nėra nė vieno įrodymo apie ieÅ¡kovės ir jos sutuoktinio įsipareigojimų atribojimÄ , o į bylÄ pateiktos kelios sutartys patvirtina ne kokių nors įsipareigojimų, o tik kelių konkrečių nekilnojamojo turto objektų pasidalijimÄ . 10.10. Atsakovas E. K. teigia, kad jo paaiÅ¡kinimai viso proceso metu buvo logiÅ¡ki ir nuoseklÅ«s, tačiau tai nesudaro jokio pagrindo teigti, kad sprendimas dėl Å¡ios priežasties yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Šalies paaiškinimai yra viena iš įrodinėjimo priemonių civiliniame procese, todėl teismas, darydamas išvadas, turi atsižvelgti ir į šalių paaiškinimus bei jų ryšį su kitais bylos duomenimis, o tai nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta. Be to, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į šalių elgesį teismo posėdžių metu, per kuriuos ieškovei E. K. siekė sufleruoti atsakymus į užduodamus klausimus, nors paties E. K. apeliacinio skundo argumentai yra nenuoseklūs ir prieštaraujantys vieni kitiems.

Ir nors apeliacinio skundo 28 punkte nepagrįstai apeliuojama į tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino E. K. paaiÅ¡kinimų, iÅ¡ sprendimo turinio matyti, kad teismas vertino ir E. K. paaiÅ¡kinimus, tačiau juos vertino kritiÅ¡kai, nes jie buvo nenuoseklÅ«s, nelogiÅ¡ki bei prieÅ¡taraujantys kitiems byloje surinktiems duomenims. 10.11. Tas faktas, kad atsakovas 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo sudarymo metu pats buvo skolingas E. K., nereiÅ¡kia, kad atsakovas žemės sklypÄ hipotekai turėjo suteikti besÄ lygiÅ¡kai ir neatlygintinai.

Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad E. K. nebuvo bÅ«tina sudaryti 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo, tačiau be Å¡io susitarimo nebÅ«tų įvykęs ir atsakovo žemės sklypo įkeitimas ir ieÅ¡kovės bei E. K. įmonė (UAB „Tikritus“) bÅ«tų gerokai greičiau susidÅ«rusi su didelėmis finansinėmis problemomis ir nebÅ«tų galėjusi tęsti veiklos. 10.12. Apeliacinio skundo 44 punkte įžūliai iÅ¡kreipiami atsakovo paaiÅ¡kinimai apie 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo sudarymo aplinkybes, kadangi atsakovas neteigė ir neįrodinėjo, kad notaro biuro darbuotojas pasiÅ«lė atvykti ir pasiraÅ¡yti papildomÄ 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimÄ .

Atsakovas daugybę kartų žodžiu ir raÅ¡tu nurodė, kad susitarimas buvo pasiraÅ¡ytas 2011 m. rugsėjo 20 d., kai buvo tvirtinamas hipotekos sandoris. 10.13. Reikalavimų teisme pareiÅ¡kimo momentas gali turėti įtakos ieÅ¡kinio senačiai, tačiau ne paties sandorio galiojimui ar negaliojimui, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovas, nesikreipdamas į teismÄ iki 2019 m., 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo nelaikė galiojančiu ir (ar) sukeliančiu atitinkamas prievoles. 10.14.

E. K. vertinimas, kad pirmosios instancijos teismo nustatytų nuostolių suma (t. y. 19 000 Eur) yra per didelė, yra niekuo nepagrįstas. Å alys 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarime nesusitarė, kad Å¡io žemės sklypo pardavimo iÅ¡ varžytynių atveju atsakovui bus sumokėta suma lygi Å¡io žemės sklypo pardavimo iÅ¡ varžytynių kainai. Taip pat Å¡alys nesusitarė, kad Å¡io žemės sklypo pardavimo iÅ¡ varžytynių atveju atsakovui bus sumokėta suma, kuriÄ nustatys atsakovo E. K. ar antstolio pasirinktas turto vertintojas.

E. K. nurodo nesutinkantis su 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarime nurodyta žemės sklypo verte (1 000 Lt už arÄ ), kai kitame Å¡alių sudarytame 2008 m. lapkričio 24 d. susitarime Å¡alys kitus žemės sklypus įvertino 7,5 karto daugiau (t. y. 7 500 Lt už arÄ ) ir nei E. K., nei ieÅ¡kovė neginčijo tokios sÄ lygos, nustatytos 2008 m. lapkričio 24 d. susitarime. 10.15. E. K., sudarydamas 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimÄ , nežinojo, nei kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutartimi bus iÅ¡kelta UAB „Tikritus“ bankroto byla, nei kad UAB „Tikritus“ liks jam skolinga už patalpų nuomÄ , todėl apeliacinio skundo 81 punkte nurodomas faktas, kad UAB „Tikritus“ bankroto byloje 2013 metais buvo patvirtintas 42 221,79 Lt dydžio E. K. finansinis reikalavimas UAB „Tikritus“, grindžiamas skolos už patalpų nuomÄ buvimu, niekaip objektyviai nepatvirtina 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo bei jo sÄ lygų nelogiÅ¡kumo. 10.16.

Laidavimo atveju (kaip šiuos santykius įvertino pirmosios instancijos teismas) yra svarbus tik laidavimu užtikrintos prievolės neįvykdymo (pažeidimo) faktas, kurio savaime pakanka laiduotojo atsakomybei taikyti. Kitaip tariant, laiduotojo atsakomybės taikymas nėra siejamas su kokiais nors jo neteisėtais veiksmais, kaltės buvimu ar priežastinio ryšio egzistavimu tarp laiduotojo neteisėtų veiksmų ir kreditoriui atsiradusių neigiamų pasekmių. Taigi, priešingai nei nurodoma E. K. apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas neturėjo analizuoti ir vertinti, ar tarp E. K. veiksmų ir J.

K. atsiradusių nuostolių egzistuoja priežastinis ryÅ¡ys. Be to, atsakovo argumentai dėl J. K. kaltės pačiam sau sukėlus nuostolius yra niekuo nepagrįsti. J. K. nuostoliai per kreipimosi į teismÄ laikotarpį nepadidėjo, todėl atsakovo argumentai, kad J. K. sÄ moningai ne tik sukėlė sau nuostolius, bet ir leido jiems didėti, yra neįrodyti. 10.17. Nėra jokio pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo atsakovui J. K. priteistas 47 723,47 Eur dydžio atlyginimas už daikto įkeitimÄ yra nesÄ Å¾iningas ir (ar) neprotingas.

Å iame kontekste visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Å¡alių susitarimÄ pareiga mokėti aptariamÄ atlyginimÄ už daikto įkeitimÄ apskritai atsiranda tik praėjus dvejiems metams po 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo sudarymo, o tai patvirtina, jog J. K. pirmuosius dvejus metus suteikė šį žemės sklypÄ Ä¯keitimui be jokio atlygio su sÄ lyga, kad per šį terminÄ Ä¯keitimas žemės sklypui bus panaikintas. Antra, J. K. per įkeitimÄ ne tik prarado brangų žemės sklypÄ , bet ir negalėjo juo disponuoti bei gauti iÅ¡ jo pajamų beveik Å¡eÅ¡erius metus, t. y. nuo 2011 m. rugsėjo 20 d. iki 2017 m. birželio 21 d., per kuriuos tik mokėjo privalomus mokesčius už šį žemės sklypÄ bei privalėjo jį prižiÅ«rėti.

Trečia, pirmosios instancijos teismas priteistinÄ atlyginimÄ už daikto įkeitimÄ ir taip gerokai sumažino pritaikydamas Å¡iam reikalavimui ieÅ¡kinio senaties terminÄ . Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Dėl bylos nagrinėjimo ribų 11. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

12. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieÅ¡kovės ieÅ¡kinys dėl skolos priteisimo ir atsakovo J. K. prieÅ¡ieÅ¡kinis dėl nuostolių priteisimo iÅ¡ dalies, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Dėl bylai reikÅ¡mingų faktinių aplinkybių 13. Laikotarpiu nuo 2005 m. rugsėjo 26 d. iki 2006 m. birželio 2 d. E. K. atsakovui J. K. paskolino 322 926,32 Eur. 14. 2015 m. rugsėjo 4 d. reikalavimo perleidimo sutartimi pirminis kreditorius E. K. perleido ieÅ¡kovei V. K. reikalavimÄ pagal pirminio kreditoriaus sudarytas paskolos sutartis su atsakovu J. K.

15. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimu (civilinė byla Nr. e2-33-431/2016), įsiteisėjusiu 2019 m. sausio 9 d., konstatavo, kad atsakovas J. K. trečiajam asmeniui E. K. iÅ¡ suteiktos 322 926,32 Eur paskolos sumos grÄ Å¾ino 184 786,75 Eur bei įvykdė likusios negrÄ Å¾intos 138 139,57 Eur sumos grÄ Å¾inimo prievolę kitu bÅ«du – 2018 m. lapkričio 24 d. susitarimu, įkeisdamas už trečiojo asmens E. K. prievolę bankui 177 051,95 Eur vertės nekilnojamÄ jį turtÄ â€“ žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini(duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Teismo posėdžio metu J. K. patvirtino, kad vėliau nurodytiems sklypams įkeitimas buvo panaikintas, sklypai grÄ Å¾inti atsakovo nuosavybėn. 16. 2011 m. rugsėjo 20 d. skolininkė UAB „Tikritus“ ir kreditorė UAB „Vilanpa“ sudarė taikos sutartį, kurios 1.4 papunkčiu susitarė, kad skolininkės įsipareigojimas kreditorei iÅ¡ viso 152 721,97 Lt (44 231,34 Eur). Å iai prievolei užtikrinti Å¡alys susitarė, kad bus įregistruotas sutartinės hipotekos sandoris ir įkeistas toliau nurodytas nekilnojamasis turtas.

17. Skolininkė UAB „Tikritus“ ir kreditorė UAB „Vilanpa“ 2011 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus miesto 37-ajame notaro biure sudarė sutartinės hipotekos sandorį, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini). Šiuo sutartinės hipotekos sandoriu buvo įkeistas hipotekos objektas – atsakovui J. K. priklausantis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 4,9100 ha ploto, esantis (duomenys neskelbtini). Sutartinės hipotekos sandoryje buvo nurodyta bendra įkeičiamo turto vertė – 152 721,97 Lt (44 231,34 Eur).

Prievolės įvykdymo terminas – 2013 m. kovo 20 d. 18. 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimu atsakovas J. K. sutiko įkeisti jam nuosavybės teise tuo metu priklausantį 491 000 Lt vertės žemės sklypÄ , kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ieÅ¡kovės ir jos sutuoktinio E. K. bendrovės kreditoriaus naudai. Å io susitarimo tekstas toks: „AÅ¡ J. K. a/k. <...> gyv. <...> ir E. K. a/k. <...>gyv. <...>, UAB „Tikritus“ į. k. <...> akcininko, tarpusavyje susitaria, kad žemės sklypas ind. Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), man priklausantis asmeninės nuosavybės teise, mudviejų abiejų abipusiu susitarimu yra įvertintas po 1 (vienÄ tÅ«kstantį litų) už kiekvienÄ arÄ .

Kas sudaro 491 000 (keturis Å¡imtus devyniasdeÅ¡imt vienÄ tÅ«kstantį litų). AÅ¡ J. K. sutinku įkeisti hipotekai šį žemės sklypÄ E. K. atstovaujamai įmonei UAB „Tikritus“ už įmonės susidariusį pradelstÄ Ä¯siskolinimÄ už žaliavas UAB Vilanpai, į. k. <...> su sÄ lygomis:

1) Jeigu UAB „Tikritus“ negrÄ Å¾ins man per du metus įkeisto sklypo atgal, tai nuo pirmos sklypo įkeitimo dienos bus skaičiuojamos 1 (vieno procento) mėnesinės palÅ«kanos, t. y. nuo 2011.09.21 už kiekvienÄ mėnesį.

2) Taip pat bus skaičiuojami delspinigiai už kiekvienÄ dienÄ , nuo pradelsto atsiskaitymo termino dienos, po 0,1 procento už kiekvienÄ pradelstÄ dienÄ . Tai yra nuo 2013.09.21.

3) Jeigu UAB „Tikritus“ per du metus negrÄ Å¾ins man įkeisto (turto) sklypo atgal ir aÅ¡ J. K. patirsiu su Å¡io sklypo per E. K. įsipareigojimų nevykdymÄ bet kokių suvaržymų ar finansinių nuostolių, tai E. K. besÄ lygiÅ¡kai sutinka padengti visus atsiradusius nuostolius savo asmeninėmis lėšomis arba asmeniniu ir Å¡eimos turtu.

4) E. K. įsipareigoja informuoti visus UAB „Tikritus“ akcininkus apie šį susitarimÄ ir įsipareigojimų nevykdymo pasekmes.

5) Tik besÄ lygiÅ¡kai sutikus E. K. su Å¡iomis sÄ lygomis, aÅ¡ J. K., sutinku įkeisti šį sklypÄ hipotekai už E. K. atstovaujamos įmonės UAB „Tikritus“ skolas.“ 19. 2017 m. birželio 21 d. turto pardavimo iÅ¡ varžytynių aktas bei iÅ¡raÅ¡as iÅ¡ Nekilnojamojo turto registro patvirtina, kad atsakovo J. K. įkeistas žemės sklypas, kurio vertė Å¡alių sutarimu nustatyta 491 000 Lt (142 203,43 Eur), buvo parduotas 2017 m. birželio 21 d., kadangi, kaip teigia atsakovas, ieÅ¡kovės ir jos sutuoktinio E. K.

įmonė – UAB „Tikritus“ – neįvykdė kreditorės UAB „Vilanpa“ atžvilgiu prisiimtų įsipareigojimų ir kreditorius pasinaudojo teise atgauti skolÄ iÅ¡ jo naudai įkeisto atsakovo turto. Dėl ieÅ¡kovės V. K. reikalavimo priteisti 39 356,46 Eur palÅ«kanų 20. Anot apeliantės V. K., palÅ«kanos už negrÄ Å¾intÄ paskolos dalį iÅ¡ viso sudaro 39 356,46 Eur. Pirmosios instancijos teismas, apeliantės teigimu, neteisingai įvertino tai, kad dėl palÅ«kanų sutartyje nebuvo susitarta, todėl neteisingai atsisakė jas priteisti.

Apeliantės manymu, palÅ«kanos už negrÄ Å¾intÄ paskolos sumÄ turėtų bÅ«ti priteistos, nes, pasibaigus sutarčiai, atsakovas J. K. savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdė, todėl nagrinėjamam atvejui taikytinos CK 6.872 straipsnio 1 dalies nuostatos. Susitarimas dėl palÅ«kanų netaikymo galiojo penkerius metus.

21. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palÅ«kanų už naudojimÄ si paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarkÄ nustato Å¡alys susitarimu. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra atlygintinė.

22. Paskolos teisiniai santykiai savo esme yra atlygintiniai, o atlyginimas už naudojimÄ si paskolos davėjo perduotais pinigais mokamas palÅ«kanų forma. Be to, paskolos davėjui turi bÅ«ti grÄ Å¾inta visa paskolos sutartimi paskolinta suma joje nustatytais terminais. CK įtvirtintas sutarties laisvės principas suteikia sutarties Å¡alims teisę susitarti ir dėl neatlygintinės paskolos suteikimo.

23. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad kai kyla Å¡alių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sÄ lygų, sutartis turi bÅ«ti aiÅ¡kinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sÄ lygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslÄ , jos sudarymo aplinkybes, į Å¡alių derybas dėl sutarties sudarymo, Å¡alių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikÅ¡mingas aplinkybes. Sutarties sÄ lygos turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos taip, kad aiÅ¡kinimo rezultatas nereikÅ¡tų nesÄ Å¾iningumo vienos iÅ¡ Å¡alių atžvilgiu. AiÅ¡kinant sutartį, bÅ«tina vadovautis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-611/2021; kt.).

24. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieÅ¡kovės V. K. reikalavimÄ priteisti palÅ«kanas, nurodė, kad palÅ«kanos ieÅ¡kovei V. K. nepriteisiamos, nes ieÅ¡kovė neįrodė, jog paskolos sutartys buvo atlygintinės. Paskolos sutarčių neatlygintinas pobÅ«dis nustatytas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-33-431/2016, kurioje teismas konstatavo, kad pinigai buvo paskolinti „be palÅ«kanų“. TÄ patį konstatavo ir Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. sausio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-34-236/2018, tikrindamas minėto Vilniaus apygardos teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ .

Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada sutinka visiÅ¡kai, pažymėdama, kad, aiÅ¡kinantis sutarties esmę ir tikslÄ , tikruosius Å¡alių ketinimus sudarant paskolų sutartis, prieÅ¡inga Å¡alių valia (dėl paskolos sutarčių atlygintinumo), byloje nebuvo nustatyta. Nors E. K. ir nesutiko su J. K. aiÅ¡kinimais dėl bendrosios jungtinės veiklos vykdymo ir įnaÅ¡o į bendrÄ veiklÄ suteikimo J. K., Å¡ie argumentai galimai patvirtina, kad E. K. pareikalavus įnaÅ¡Ä Ä¯ bendrÄ veiklÄ grÄ Å¾inti, o J.

K. neturėjus visos sumos iÅ¡ karto, įnaÅ¡as buvo įformintas neatlygintinomis paskolos sutartimis. Å ias aplinkybes nustatė ir pirmosios instancijos teismas, ginčijamame sprendime pažymėdamas, kad apie bendrÄ jÄ jungtinę veiklÄ nurodoma daugelio E. K. ir J. K. sudarytų paskolų sutarčių turinyje, pavyzdžiui, 2005 m. rugsėjo 20 d., 2005 m. spalio 28 d., 2005 m. lapkričio 5 d. paskolos sutartyse ir kt. Teismas, nagrinėdamas bylÄ , turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimÄ padaryti neÅ¡aliÅ¡kas iÅ¡vadas.

Teismo vidinis įsitikinimas turi bÅ«ti grindžiamas visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais. FaktÄ yra pagrindas pripažinti įrodytu, jeigu iÅ¡ byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiÅ¡kai įvertina teismas, susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieÅ¡kovė V. K. ir atsakovas E. K. apeliaciniuose skunduose nepaneigė pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadų dėl suteiktų paskolų neatlygintinumo.

25. Apeliantai V. K. ir E. K. šioje bylos dalyje taip pat nurodė, kad pirmiau nurodyti teismų procesiniai sprendimai neturi prejudicijos šioje byloje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantų argumentais.

26. AiÅ¡kindamas CPK normas dėl prejudicinių faktų taikymo, kasacinis teismas laikosi Å¡ių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galiÄ tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, iÅ¡skyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas bÅ«tų reikÅ¡mingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2010; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012; kt.).

Taigi, kaip iš esmės teisingai nurodo apeliantai, prejudicinių faktų taisyklei taikyti reikšminga ne tik tai, kad sprendimas įsiteisėjęs, priimtas byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, bet ir tai, jog pirmesnėje byloje nustatyti faktai buvo tos bylos įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis.

27. Susipažinus su Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-33-431/2016 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-34-236/2018 nustatyta, kad apeliantė V. K., prieÅ¡ingai nei teigia apeliaciniame skunde, prašė teismo priteisti 154 068,67 Eur negrÄ Å¾intos paskolos ir 37 246,54 Eur palÅ«kanų pagal 2005–2006 metais E. K. ir J. K. sudarytas paskolos sutartis (bendra suteiktų paskolų suma sudaro 322 926,32 Eur).

Kreditoriaus finansinis reikalavimas į J. K. reikalavimo perleidimo sutartimi buvo perduotas apeliantei V. K. Nagrinėjamoje byloje apeliantės ieÅ¡kinys buvo atmestas, todėl pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ir ieÅ¡kovės reikalavimÄ priteisti palÅ«kanas, nenurodė argumentų dėl apeliantės priskaičiuotų palÅ«kanų dydžio. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vilniaus apygardos teismas nurodytoje byloje konstatavo faktÄ , jog paskolos sutartys yra neatlygintinos. Nesutikdama su Vilniaus apygardos teismo sprendimu, kuriuo jos ieÅ¡kinys buvo atmestas, V.

K. pateikė apeliacinį skundÄ , kuriame taip pat nurodė, kad anot jos, palÅ«kanos pagal nurodytas paskolų sutartis privalo bÅ«ti skaičiuojamos, kadangi Å¡alys paskolų sutartyse tiesiog nesusitarė dėl jų dydžio. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. sausio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-34-236/2018 konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino V. K. praÅ¡ymo priteisti palÅ«kanas, kadangi bylos duomenys patvirtino, jog atsakovas J. K. neturi pareigos mokėti palÅ«kanas.

Atsižvelgiant į tai, atmestini apelianto E. K. apeliacinio skundo argumentai, kad pirmiau nurodytose bylose apskritai nebuvo sprendžiamas klausimas dėl palÅ«kanų priteisimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad minėtoje civilinėje byloje nustatytas faktas turi prejudicijÄ Å¡iai nagrinėjamai bylai, todėl nėra pagrindo Å¡ioje byloje konstatuoti, jog paskolos sutartys buvo atlygintinos, o J. K. privalo apeliantei sumokėti jos reikalaujamas palÅ«kanas.

28. Atsakovas J. K. atsiliepime į ieÅ¡kovės V. K. apeliacinį skundÄ nurodė, kad versijÄ , jog Å¡alių susitarimas neskaičiuoti palÅ«kanų galiojo tik 5 metus, ieÅ¡kovė pirmÄ kartÄ iÅ¡kėlė tik savo apeliaciniame skunde, o pirmosios instancijos teisme ieÅ¡kovė tokių aplinkybių neteigė ir neįrodinėjo. Teisėjų kolegija turi pagrindo sutikti su tokiu atsakovo argumentu, pažymėdama ir tai, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina buvus susitarimÄ , jog palÅ«kanos negali bÅ«ti ir nebus skaičiuojamos už 5 metus, juolab kad tokio susitarimo egzistavimo nepripažįsta ir atsakovas.

Kadangi ieÅ¡kovė Å¡iais argumentais nesirėmė bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Dėl 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo (ne)galiojimo 29. Apeliantė praÅ¡o pripažinti negaliojančiu 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimÄ , sudarytÄ atsakovų J. K. ir E. K., dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įkeitimo.

30. Apeliantė pažymėjo, kad atsakovas E. K. neturėjo įgaliojimo veikti UAB „Tikritus“ vardu, todėl negalėjo sudaryti susitarimo su J. K. Susitarimo sudarymo metu atsakovas E. K. nebuvo įmonės darbuotojas, o įmonei vadovavo V. V. Ä®galiojimas atsakovui E. K. iÅ¡duotas nebuvo. Be to, iÅ¡ Hipotekos registro iÅ¡raÅ¡o matyti, kad UAB „Tikritus“ neturėjo jokių skolinių įsipareigojimų atsakovui J. K.. Taigi UAB „Tikritus“ neprisiėmė jokių turtinių prievolių J. K. atžvilgiu. Pats J. K., sudarydamas su E. K. 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimÄ , įgaliojimo iÅ¡ pastarojo nepareikalavo, todėl žinojo, kad E. K. neturi įgaliojimo veikti įmonės vardu.

31. Nagrinėjamu aspektu teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo argumentų Å¡ioje dalyje, pirmiausia pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams dėl to, kad ieÅ¡kovė konkrečiai neįvardijo, kokiems įstatymo imperatyvams galėtų prieÅ¡tarauti Å¡is sandoris. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad nenustatė aplinkybių, kurios patvirtintų, jog ginčijamas sandoris turėtų bÅ«ti laikomas negaliojančiu dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnyje numatyto sandorio negaliojimo pagrindo kaip prieÅ¡taraujantis įstatymo imperatyvams. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog E. K. ginčijamÄ susitarimÄ pasirašė kaip asmuo, tvarkęs kito asmens (UAB „Tikritus“) reikalus. Nagrinėjamoje dalyje teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada.

32. Kito asmens reikalų tvarkymo (lot. negotiorum gestio) teisiniai santykiai reglamentuojami CK 6.229 – 6.236 straipsniuose. Kito asmens reikalų tvarkymo santykiai susiklosto, kai neturėdamas nei iš sutarties, nei iš delikto kylančios pareigos asmuo savanoriškai ir be jokio pavedimo, nurodymo ar išankstinio sutikimo tvarko kito asmens reikalus, kuriuos tvarkyti nėra jo pareiga (CK 6.229 straipsnio 1 dalis). Tai nesutartinės prievolės, atsirandančios dėl kito asmens reikalų tvarkymo be pavedimo, kai vienas asmuo savanoriškai atlieka juridinę reikšmę turinčius veiksmus kito asmens naudai ir jo interesais.

33. Jeigu vienas asmuo kito asmens reikalus tvarkė teisingai ir tai atitiko pastarojo interesus, tai visos atsiradusios prievolės tampa privalomos asmeniui, kurio reikalai buvo tvarkomi; asmeniui, tvarkiusiam kito asmens reikalus, pastarasis turi atlyginti visas turėtas naudingas ir būtinas išlaidas bei dėl reikalų tvarkymo patirtus nuostolius nepaisydamas to, ar toks reikalų tvarkymas davė laukiamų rezultatų (CK 6.233 straipsnio 1 dalis).

34. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad kito asmens reikalų tvarkymui kvalifikuoti bÅ«tina konstatuoti visų Å¡ių sÄ lygų buvimÄ :

1) asmuo suvokia, kad tvarko ne savo, bet kito asmens reikalus, t. y. kito asmens interesais atlieka faktinius ar teisinius veiksmus; 2) atlikti šiuos veiksmus nėra asmens teisinė pareiga, jie atliekami savanoriškai;

3) asmuo, kurio interesais atliekami veiksmai, nėra išreiškęs savo valios dėl jo reikalų tvarkymo ir tuo metu nėra galimybės sužinoti jo valios dėl atliekamų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011).

35. Teisėjų kolegija, susipažinusi su ginčijamo susitarimo sÄ lygomis, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pripažinti, jog E. K. tvarkė UAB „Tikritus“ reikalus. Pirmiausia atsakovas E. K. įsipareigojo besÄ lygiÅ¡kai atsakyti J. K. savo asmeniniu arba Å¡eimos turtu, jei UAB „Tikritus“ neįvykdys prievolės UAB „Vilanpa“ pagal sudarytÄ taikų susitarimÄ , o iÅ¡ieÅ¡kojimas pagal šį susitarimÄ bus įvykdytas iÅ¡ hipoteka įkeisto J. K. priklausančio žemės sklypo.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad J. K. sutiko įkeisti jam priklausantį žemės sklypÄ už UAB „Tikritus“ skolas tik E. K. besÄ lygiÅ¡kai sutikus su Å¡io susitarimo sÄ lygomis, t. y. prisiimant atsakomybę savo asmeniniu arba Å¡eimos turtu. Å ios nuostatos rodo tai, kad E. K. veikė savo, o ne UAB „Tikritus“, interesais, kadangi bendrovei Å¡iuo susitarimu nebuvo sukurtos jokios teisės ir pareigos. UAB „Tikritus“ pareiga atsiskaityti su UAB „Vilanpa“ atsirado iÅ¡ abiejų įmonių pasiraÅ¡ytos taikos sutarties, tačiau ne iÅ¡ nurodyto ginčijamo susitarimo teksto.

Taigi UAB „Tikritus“ pagal 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimÄ neatsirado jokių teisių ir (ar) pareigų, o visas iÅ¡ 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo kylančias pareigas (dėl palÅ«kanų ir delspinigių mokėjimo, dėl nuostolių atlyginimo iÅ¡ asmeninio ir Å¡eimos turto, dėl kitų UAB „Tikritus“ akcininkų informavimo) įsipareigojo vykdyti E. K., o ne UAB „Tikritus“. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsti yra ieÅ¡kovės argumentai ir apie tai, kad ginčijamÄ susitarimÄ turėjo taip pat pasiraÅ¡yti ir UAB „Tikritus“ tuometis vadovas, o E. K. ginčijamÄ susitarimÄ galėjo pasiraÅ¡yti tik tuo atveju, jei bÅ«tų buvęs bendrovės darbuotojas.

Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados dėl kito asmens reikalų tvarkymo klaidingumas iÅ¡ esmės nedaro priimto sprendimo neteisėto ir nepagrįsto. Pirmosios instancijos teismas galiausiai priėjo prie teisingos iÅ¡vados, kad ginčijamÄ susitarimÄ ieÅ¡kovės sutuoktinis sudarė savo, kaip laiduotojo, o ne UAB „Tikritus“, vardu, todėl ieÅ¡kovės nurodomos CK 2.133 straipsnio normos, kuriomis reglamentuojamos per atstovÄ sudaryto sandorio pasekmės, nagrinėjamam ginčui nėra aktualios.

Kitų ginčijamo susitarimo negaliojimo pagrindų ir prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms ieškovė neįrodė.

36. Apeliantas E. K. palaikė V. K. apeliacinio skundo reikalavimÄ pripažinti negaliojančiu pirmiau nurodytÄ susitarimÄ . Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamose sprendimo dalyse nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, todėl sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas visiÅ¡kai nepagrįstai vadovavosi bylos nagrinėjimo teisme metu nuolat kitusia atsakovo J. K. versija (žodiniais paaiÅ¡kinimais) dėl 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo sudarymo aplinkybių. Atsakovas E. K. bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė daug aplinkybių, patvirtinančių, kad nurodytas susitarimas buvo pasiraÅ¡ytas atsakovui J. K. suklaidinus atsakovÄ E. K. dėl susitarimo turinio, todėl atsakovas E. K., esant kitoms aplinkybėms (ginčo Å¡alis tuo metu siejo artimi, draugiÅ¡ki santykiai), tokio susitarimo niekada nebÅ«tų sudaręs.

37. Nagrinėjamu aspektu visų pirma pažymėtina, kad E. K. niekada nesikreipė dėl 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo pripažinimo negaliojančiu, iki savo reikalavimus perdavė sutuoktinei V. K. ir ji kreipėsi į teismÄ dėl skolos ieÅ¡kojimo iÅ¡ J. K. Antra, susipažinus su E. K. argumentais, iÅ¡sakytais teismo posėdžių metu, nustatyta, kad atsakovas pripažino, jog susitarime yra jo paraÅ¡as. Galiausiai, teisėjų kolegija pažymi, kad vien pats faktas, jog pirmosios instancijos teismas, iÅ¡analizavęs byloje esančius raÅ¡ytinius įrodymus, Å¡alių paaiÅ¡kinimus teismo posėdžio metu, kritiÅ¡kai vertino atsakovo E. K. ir ieÅ¡kovės V.

K. argumentus ir priėmė jiems nepalankų teismo sprendimÄ , savaime nedaro pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėto ir nepagrįsto. Pabrėžtina, kad tiek apeliacinės instancijos teismo, tiek kasacinio teismo praktikoje ne kartÄ minėta, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimÄ civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Kitaip tariant, faktÄ galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

Ä®vertinant keletÄ Ä¯rodymų, lemia ne tik kiekvieno iÅ¡ įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieÅ¡taravimų tarp jų, ar Å¡alutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklÅ«s yra Å¡alutiniai įrodomieji faktai. Kai iÅ¡ skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieÅ¡taringa informacija, teismas turi šį prieÅ¡taravimÄ paÅ¡alinti, t. y. nustatyti, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kuriÄ â€“ atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, bet ir įrodymų visetÄ , ir tik iÅ¡ įrodymų visumos daryti iÅ¡vadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017 29, 30 punktus).

Ä®rodymų pakankamumo klausimas turi bÅ«ti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategorijÄ , jos pobÅ«dį, nagrinėjamų teisinių santykių esmę ir kitas svarbias aplinkybes. BylÄ nagrinėjančio teismo vidinis įsitikinimas turi bÅ«ti formuojamas, nepaneigiant bendrųjų teisingumo bei protingumo kriterijų. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimÄ padaryti neÅ¡aliÅ¡kas iÅ¡vadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-97-916/2018).

38. Teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigos motyvuoti sprendimÄ , pateikė savo vertinimÄ dėl esminių byloje esančių įrodymų ir argumentus dėl ginčo esmės. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad vien tai, jog apeliantai V. K. ir E. K. nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir faktinių aplinkybių vertinimu, nesudaro pagrindo daryti iÅ¡vados, kad pirmosios instancijos teismas priėmė procesinį sprendimÄ , neatitinkantį CPK 270 straipsnio reikalavimų, padarė proceso teisės normų pažeidimus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, Å¡alių įrodinėjimo pareigÄ arba Å¡alių teisę į teisingÄ teismo procesÄ ir teisėtÄ teismo sprendimÄ , neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, neteisingai aiÅ¡kino bei taikė materialinės teisės normas.

39. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad, net ir esant tarp Å¡alių itin draugiÅ¡kiems santykiams, tai neeliminuoja atsakovo E. K. pareigos bÅ«ti protingu ir apdairiu asmeniu pasiraÅ¡ant jam pateikiamus dokumentus. Tiek E. K., tiek ir J. K. savo procesiniuose dokumentuose ne kartÄ pažymėjo, kad yra verslininkai, taigi atsakovas E. K. privalėjo veikti kaip protingas ir apdairius verslininkas pasiraÅ¡ydamas jam pateikiamus dokumentus, o pasirašęs dokumentÄ jo neperskaitęs ir nepaprašęs antro egzemplioriaus arba bent jau jo pasiraÅ¡ytos kopijos, privalo prisiimti iÅ¡ to kilusias neigiamas pasekmes. Dėl atsakovo J. K. reikalavimo priteisti 142 203,43 Eur dydžio nuostolių solidariai iÅ¡ ieÅ¡kovės V. K. ir atsakovo E. K.

40. Apeliantas J. K. teigia, kad jis prašė priteisti solidariai iÅ¡ ieÅ¡kovės ir kito atsakovo E. K. 142 203,43 Eur dydžio nuostolius, tačiau pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į žemės sklypo pardavimo iÅ¡ varžytynių kainÄ , šį atsakovo reikalavimÄ tenkino tik iÅ¡ dalies ir priteisė atsakovui tik 19 000 Eur iÅ¡ praÅ¡ytų priteisti 142 203,43 Eur. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, atsakovo reikalavimÄ tenkindamas tik iÅ¡ dalies, pažeidė sutarčių laisvės, privalomumo ir vykdytinumo principus, CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarčių aiÅ¡kinimo taisykles bei tikrÄ jÄ 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo Å¡alių valiÄ . Å alys 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarime aiÅ¡kiai ir nedviprasmiÅ¡kai susitarė, kiek jos abi vertina atsakovo įkeičiamÄ Å¾emės sklypÄ ir kokios teisinės pasekmės kils, jei Å¡is žemės sklypas nebus atlaisvintas nuo hipotekos ar atsakovas apskritai jo dėl hipotekos neteks.

41. Apelianto E. K. teigimu, pirmosios instancijos teismas, nors ir pripažinęs, kad 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimas yra galiojantis ir sukuriantis teisines pasekmes, neturėjo teisinio pagrindo atsakovui J. K. priteisti 19 000 Eur nuostolių ir 47 723,47 Eur palÅ«kanų. Atsakovo E. K. vertinimu, nustatyta nuostolių suma yra per didelė ir neatitinka tikrosios turto rinkos vertės, kuriÄ patvirtino byloje surinkti įrodymai.

42. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo J. K. reikalavimas priteisti 142 203,43 Eur dydžio nuostolių atlyginimÄ negalėjo bÅ«ti tenkinamas, kadangi jis prieÅ¡tarauja CK įtvirtintiems sÄ Å¾iningumo ir teisingumo principams bei nuostatai, kad atlyginami tik realiai patirti nuostoliai. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, bÅ«tent nagrinėjamu atveju J. K. nuostoliai yra siejami su daikto rinkos verte jo realizavimo metu, o ne su 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarime Å¡alių susitarta daikto verte.

PrieÅ¡ parduodant ginčo žemės sklypÄ varžytynėse, 2017 m. kovo 27 d. nekilnojamojo turto vertinimo teismo ekspertas K. K. parengė ekspertizės aktÄ Nr. 17-03-27KK, kuriame įkeisto žemės sklypo vertė 2017 m. sausio 20 d. nurodyta 13 600 Eur. Susipažinus su byloje pateiktu žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iÅ¡raÅ¡u iÅ¡ Nekilnojamo turto registro, nustatyta, kad jame nurodyta vidutinė žemės sklypo rinkos vertė yra 5 610 Eur. Ir nors akivaizdu, kad turto rinkos vertė ir masinio vertinimo bÅ«du nustatoma vidutinė rinkos vertė nėra tapačios kategorijos, tačiau to paties žemės sklypo vertė negali svyruoti daugiau nei 10 kartų.

Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog ginčo žemės sklypas realiai galėjo būti įvertintas ir parduotas už 142 203,43 Eur (CPK 178 straipsnis).

43. Apelianto E. K. argumentai, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo priteisti daugiau nei 13 600 Eur (eksperto nustatyta sklypo kaina), stokoja logikos ir teisinio pagrįstumo bei prieštarauja principui, jog atlyginami realiai patirti nuostoliai.

44. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai nusprendė, jog J. K. priteistina nuostolių suma negali bÅ«ti didesnė nei realiai patirti nuostoliai, ir priteisė jo naudai 19 000 Eur nuostolių atlyginimÄ .

45. Nepagrįsti ieÅ¡kovės V. K. ir atsakovo E. K. argumentai, kad J. K. pirmiausia privalo teikti praÅ¡ymÄ patvirtinti kreditoriaus reikalavimÄ UAB „Tikritus“ bankroto byloje. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nustatė, kad įkeistas daiktas 2017 m. birželio 21 d. turto pardavimo iÅ¡ varžytynių aktu buvo realizuotas už 19 000 Eur. Taigi iÅ¡ieÅ¡kojimas UAB „Vilanpa“ naudai buvo nukreiptas į atsakovo J. K. turtÄ â€“ hipoteka įkeistÄ Å¾emės sklypÄ .

46. CK 6.101 straipsnio 4 dalyje reglamentuojami atvejai, kai reikalavimo teisė pereina kitam asmeniui įstatymų pagrindu. Šioje teisės normoje nustatyta, kad reikalavimo teisė pereina kitam asmeniui įstatymų pagrindu šiais atvejais:

1) kai įvyksta universalus kreditoriaus teisių perėmimas;

2) kai teismo sprendimu kreditoriaus teisės perkeliamos kitam asmeniui, jeigu Å¡iÄ galimybę numato įstatymai;

3) kai skolininko laiduotojas arba įkaito davėjas, kurie nėra užtikrintos prievolės Å¡alys, prievolę įvykdo už skolininkÄ ;

4) kai regreso tvarka draudimo įmonei pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku, atsakingu už draudžiamÄ jį įvykį; 5) kitais įstatymų nustatytais atvejais. Kasacinio teismo praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad CK 6.101 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas nebaigtinis sÄ raÅ¡as atvejų, kai reikalavimo teisė pereina kitam asmeniui įstatymų pagrindu. Vienas tokių atvejų yra nustatytas CK 6.50 straipsnio 3 dalyje, pagal kuriÄ trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę už skolininkÄ , pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-565/2014). Atitinkamai J. K., įvykdžiusiam kreditoriaus finansinį UAB „Tikritus“ įsipareigojimÄ UAB „Vilanpa“, perėjo kreditoriaus teisės ir pareigos.

47. IÅ¡ E. K. ir J. K. sudaryto susitarimo 3 punkto matyti, kad Å¡alys sulygo, jog „jeigu UAB „Tikritus“ per du metus negrÄ Å¾ins man įkeisto (turto) sklypo atgal ir aÅ¡ J. K. patirsiu su Å¡io sklypo per E. K. įsipareigojimų nevykdymÄ bet kokių suvaržymų ar finansinių nuostolių, tai E. K. besÄ lygiÅ¡kai sutinka padengti visus atsiradusius nuostolius savo asmeninėmis lėšomis arba asmeniniu ir Å¡eimos turtu“. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kreditorius turi teisę, bet ne pareigÄ , pasinaudoti prievolės užtikrinimo priemonėmis, taip pat teisę spręsti, kada, kokiomis jų pasinaudoti, o jų nepanaudojimas neigiamus padarinius kreditoriui sukelia tuo, kad jis sumažina savo galimybes pasiekti, jog skolininko prievolė bÅ«tų įvykdyta.

Galimybė, kad kreditorius nepasinaudos kitomis prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, yra pakankamai reali, ji priklauso ir nuo kreditoriaus apdairumo, rÅ«pestingumo. Todėl nagrinėjamu atveju vertintina, kad J. K., kaip kreditorius, turi teisę iÅ¡ieÅ¡kojimÄ nukreipti tiek į UAB „Tikritus“, reikÅ¡damas kreditoriaus reikalavimÄ byloje, tiek ir į atsakovÄ E. K., kaip laiduotojÄ pagal susitarimÄ . Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog E. K. ir UAB „Tikritus“ J.

K. atžvilgiu laikytini solidariais skolininkais. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo posėdžio metu J. K. ne vienÄ kartÄ pabrėžė, jog jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypÄ jis hipotekos sandoriu įkeitė norėdamas padėti E. K., o UAB „Tikritus“ skoliniai įsipareigojimai jo nedomino. Å ios aplinkybės patvirtina J. K. nurodomus argumentus, kad tikėtina, jog jis nebÅ«tų įkeitęs žemės sklypo, jei E. K. nesutiktų padengti atsiradusius nuostolius savo asmeninėmis lėšomis arba Å¡eimos turtu.

48. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir to, kad tarp E. K. veiksmų ir J. K. galimų nuostolių nėra priežastinio ryšio, o nuostolis dėl žemės sklypo netekimo priežastiniu ryšiu nėra susiję su E. K. veiksmais (jis negalėjo atlikti jokių veiksmų, kurie leistų išvengti nuostolių atsiradimo).

49. Nagrinėjamu aspektu apeliantas E. K. netinkamai kvalifikuoja teisinius santykius, kadangi jo atsakomybės pagal laidavimo susitarimÄ atsiradimas nėra siejamas su jo (ne)teisėtais veiksmais, kalte ir priežastinio ryÅ¡io egzistavimu. Kaip teisingai atsiliepime į apeliacinius skundus nurodė J. K., laidavimo atveju (kaip Å¡iuos santykius įvertino pirmosios instancijos teismas) yra svarbus tik laidavimu užtikrintos prievolės neįvykdymo (pažeidimo) faktas, kurio savaime pakanka laiduotojo atsakomybei taikyti. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo Å¡iuo atveju analizuoti ir nustatyti atsakovo E. K. neteisėtų veiksmų ir vertinti, ar tarp E. K. veiksmų ir J. K. patirtų nuostolių gali egzistuoti priežastinis ryÅ¡ys. Dėl to paties teisėjų kolegija vertina, kad visiÅ¡kai nepagrįsti apelianto E. K. apeliacinio skundo argumentai, kad J. K. sÄ moningai leido nuostoliams atsirasti ir didėti.

50. Atsakovas E. K. bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, kad atsakovo J. K. reikalavimui priteisti nuostolius suėjo senaties terminas, ir prašė jÄ taikyti. Atsakovui J. K. 6 metus nesikreipus į teismÄ su nuostolių atlyginimo reikalavimu ir ieÅ¡kinį (prieÅ¡ieÅ¡kinį) dėl nuostolių priteisimo pareiÅ¡kus tik praėjus 6 metams, tokiam reikalavimui teismas turi taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytÄ 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ .

51. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalÄ , atsiradusiÄ dėl netinkamos kokybės produkcijos. Kaip jau minėta, laiduotojo atsakomybės pagal laidavimo susitarimÄ atsiradimas nėra siejamas su jo (ne)teisėtais veiksmais, kalte ir priežastinio ryÅ¡io egzistavimu. Atsižvelgiant į tai, atsakovo J. K. reikalavimui reikÅ¡ti nėra taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminas.

52. Apeliantai V. K. ir E. K. nesutiko, kad iš jų priteista nuostolių ir palūkanų suma J. K. gali būti laikoma solidaria sutuoktinių prievole.

53. Nagrinėjamu aspektu, ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, apeliantė nurodo, kad nedalyvavo pasiraÅ¡ant ginčijamÄ susitarimÄ . Vis dėlto teisėjų kolegija turi pagrindo abejoti apeliantės argumentais. Pirmiausia, apeliantė, duodama parodymus teismo posėdžio metu, nuolatos painiojosi ir klaidino teismÄ , tai nurodydama, kad su E. K. dalyvaudavo susitikimuose pas notarus, tai teigdama, jog dalyvaudavo ne visuomet. Apeliantė negalėjo paaiÅ¡kinti pirmosios instancijos teismui, kodėl ji perėmė reikalavimÄ Ä¯ J.

K. iÅ¡ savo sutuoktinio, kokiu pagrindu perimtas reikalavimas susidarė, koks jo dydis. Galiausiai ieÅ¡kovė teigė, kad ji nežinojo ne tik apie 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimÄ , bet ir apie UAB „Tikritus“ egzistavimÄ , negalėjo paaiÅ¡kinti, pas kokį notarÄ pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį, klaidingai nurodė jos rengėjÄ ir pan. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės paaiÅ¡kinimų nenuoseklumas leidžia labiau abejoti, nei tikėti jos teiginiais. Teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad, tikėtina, apeliantė žinojo ne tik apie 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimÄ , bet ir apie tai, jog jos sutuoktinis E. K. yra UAB „Tikritus“ akcininkas.

Nurodytos bendrovės akcijos buvo įgytos V. K. ir E. K. santuokos metu, todėl priklauso sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Ginčijamas susitarimas taip pat buvo sudarytas sutuoktiniams santuokos nenutraukus (anot sutuoktinių, gyventi skyrium jie pradėjo tik 2015 metais). E. K., aiškindamas, kodėl reikėjo sudaryti reikalavimo į J. K. perleidimo sutuoktinei sutartį, nurodė, kad J. K. buvo paskolinti V. K. pinigai. Kadangi paskolų sutartimis perduotų J. K. pinigų kilmė nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatoma, o įrodymų byloje, kad šie pinigai galėjo priklausyti V.

K. asmeninės nuosavybės teise, nėra, tikėtina, jog į jungtinę veiklÄ E. K. investavo Å¡eimos lėšas, todėl ir iÅ¡ieÅ¡kota skola pagal reikalavimo perleidimo sutartį sutuoktiniams priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Teisėjų kolegijos vertinimu, skolos solidarumo nepaneigia ir tas faktas, kad atsakovui priklausantis žemės sklypas buvo realizuotas 2017 metais, kadangi E. K. savo asmeniniu arba Å¡eimos turtu įsipareigojo atsakyti J. K. 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimu, iÅ¡ kurio nuostatų kildinamas sutuoktinių įsiskolinimo solidarumas.

54. Tai, kad apeliantų V. K. ir E. K. skola J. K. yra solidari, nepaneigia ir sutuoktinių sudarytos nekilnojamojo turto pasidalijimo sutartys, kadangi finansiniai sutuoktinių įsipareigojimai tarp sutuoktinių pasidalyti nebuvo. Taigi vertintina, kad sutuoktiniai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skolos solidarumo. Dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 14 d. sprendimo dalies, kuria atmestas atsakovo J. K. reikalavimas priteisti 8 685,04 Eur dydžio delspinigius solidariai iš ieškovės V. K. ir atsakovo E. K.

55. Pirmosios instancijos teismas atsakovui J. K. priteisė 47 723,47 Eur (142 203,43 Eur × 1 proc. / 100 × 33,56 mėn.) palÅ«kanų pagal 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimÄ . Apeliantas J. K. Å¡ios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies neginčija, tačiau teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė apelianto reikalavimÄ priteisti delspinigius. 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo Å¡alys jame aiÅ¡kiai susitarė, kad 0,1 proc. dydžio delspinigiai už kiekvienÄ pradelstÄ dienÄ bus skaičiuojami nuo pradelsto atsiskaitymo termino dienos, t. y. nuo 2013 m. rugsėjo 21 d.

56. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad J. K. ir E. K. 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo 1 ir 2 punktais susitarė, kad jeigu UAB „Tikritus“ negrÄ Å¾ins J. K. per dvejus metus įkeisto sklypo, tai nuo pirmos sklypo įkeitimo dienos bus skaičiuojamos 1 (vieno) procento dydžio mėnesinės palÅ«kanos, t. y. nuo 2011 m. rugsėjo 21 d. už kiekvienÄ mėnesį, taip pat bus skaičiuojami delspinigiai už kiekvienÄ dienÄ nuo pradelsto atsiskaitymo termino dienos po 0,1 procento už kiekvienÄ pradelstÄ dienÄ , t. y. nuo 2013 m. rugsėjo 21 d. Nagrinėjamu atveju UAB „Tikritus“ neįvykdžius savo finansinio įsipareigojimo UAB „Vilanpa“, atsakovui J. K. priklausantis žemės sklypas buvo realizuotas varžytynėse. Laikytina, kad dėl to atsakovas J. K. patyrė nuostolius.

57. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal CK 6.258 straipsnio 2 dalį, kai pareiškiamas reikalavimas atlyginti nuostolius, netesybos įskaitomos į nuostolius. Taigi, vadovaudamasis CK 6.258 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kreditorius negali reikalauti ir netesybų, ir nuostolių, todėl netesybos įskaitomos į nuostolius. Kitokias taisykles numatantis šalių susitarimas negalioja.

58. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotÄ praktikÄ , netesybos tarp Å¡alių nustatomos siekiant keleto tikslų. Pirmiausia, kaip yra iÅ¡aiÅ¡kinęs kasacinis teismas, Å¡alių teisė iÅ¡ anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iÅ¡ anksto nustatytais bÅ«simais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali bÅ«ti pripažinti minimaliais nuostoliais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008).

Kitaip tariant, vienas netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naÅ¡tÄ reikalaujant atlyginti nuostolius. Antra, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiÅ¡kumÄ tarp Å¡alių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios Å¡alies atsakomybę tam tikra sutartine ir iÅ¡ anksto žinoma pinigų suma. Trečia, netesybos skirtos skatinti skolininkÄ laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus. Kita vertus, kaip nurodoma kasacinio teismo jurisprudencijoje, netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimÄ ir negali bÅ«ti kreditoriaus pasipelnymo Å¡altinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005) bei negali leisti nukentėjusiai Å¡aliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos Å¡alies sÄ skaita (žr.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007).

59. Teismų praktikoje CK 6.73 straipsnio 1 dalies normoje įtvirtintas netesybų ir nuostolių santykis aiÅ¡kinamas kaip neleidžiantis Å¡alims nustatyti baudinių netesybų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1070/2003; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2005; iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; kt.). Netesybų įskaitymo esmė ta, jog, kreditoriui reikalaujant netesybų ir nuostolių bei pagrindus savo reikalavimÄ , jam priteisiama didesnioji priklausanti suma, kuri apima mažesniÄ jÄ .

Tais atvejais, kai nuostolių suma didesnė nei sutartimi nustatytos netesybos, pagal CK 6.73 straipsnio 1 dalį priteisiamas nuostolių atlyginimas, apimantis įskaitomÄ netesybų sumÄ . Kai reikalaujama sutartinių netesybų suma virÅ¡ija priteistinus nuostolius, teismas priteisiamas sumas nustato tokia tvarka: į priteistinÄ nuostolių sumÄ Ä¯skaito jÄ atitinkančiÄ sutartinių netesybų sumÄ (CK 6.73 straipsnio 1 dalis); sprendžia klausimÄ dėl likusių sutartinių netesybų dydžio mažinimo (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) ir nustato galutinę priteisiamÄ netesybų sumÄ (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007; kt.).

60. Atsižvelgdama į galiojantį teisinį reglamentavimÄ bei suformuotÄ teismų praktikÄ Å¡iuo klausimu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti apelianto J. K. reikalavimÄ priteisti 8 685,04 Eur dydžio delspinigius solidariai iÅ¡ ieÅ¡kovės V. K. ir atsakovo E. K.

61. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad kadangi atsakovo J. K. turtas buvo realizuotas 2017 m. birželio 21 d., o į teismÄ atsakovas kreipėsi tik 2019 m. rugsėjo 3 d., atsakovo reikalavimui priteisti delspinigius yra suėjusi CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatyta sutrumpinta 6 mėnesių ieÅ¡kinio senatis. IeÅ¡kovės praÅ¡ymu, teismas senatį taikė. Apelianto J. K. teigimu, teismas, darydamas iÅ¡vadas dėl ieÅ¡kinio senaties termino taikymo reikalavimui priteisti delspinigius, turėjo vadovautis ne CK 1.127 straipsnio 1 dalies norma, o to paties straipsnio 5 dalies norma, kuria reglamentuojama ieÅ¡kinio senaties termino pradžia tęstinio pažeidimo atveju (kokiu laikytinas prievolės mokėti atlygį palÅ«kanų forma pažeidimas).

62. Teisėjų kolegija pritaria apelianto J. K. argumentams, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo pažeidimÄ turėjo pripažinti tęstiniu. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, Å¡ita situacija visiÅ¡kai neįtakoja pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies pagrįstumo, kuria teismas atsisakė priteisti apeliantui 8 685,04 Eur dydžio delspinigius, t. y. netesybas solidariai iÅ¡ ieÅ¡kovės V. K. ir atsakovo E. K., nes Å¡iuo konkrečiu atveju apeliantui buvo priteistas 19 000 Eur nuostolių atlyginimas bei 74 723,47 Eur atlyginimas už daikto įkeitimÄ pagal 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimÄ . Pažymėtina, kad kreditorius negali reikalauti ir netesybų, ir nuostolių priteisimo, todėl netesybos yra įskaitomos į nuostolius (CK 6.258 straipsnio 2 dalis).

63. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad Å¡i pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra pagrįsta ir teisėta. Dėl J. K. apeliacinio skundo argumentų dėl 2015 m. rugsėjo 4 d. reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo niekine teismo iniciatyva 64. Nors apeliantas J. K. skunde pabrėžė, kad nagrinėjamu aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimo neginčija, tačiau iÅ¡ jo skundo argumentų akivaizdu, jog su Å¡ia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi apeliantas taip pat nesutinka. Apeliantas mano, kad tariamo sandorio požymius atitinkančiÄ ir imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieÅ¡taraujančiÄ sutartį niekine savo iniciatyva turėtų pripažinti pats Å¡iÄ bylÄ nagrinėjantis teismas.

65. CK 1.86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Tariamojo sandorio institutas skirtas reguliuoti situacijoms, kai siekdami vienokių ar kitokių tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymÄ â€“ atlieka formaliai sandorio formÄ atitinkančius veiksmus, kuriais realiai nesiekiama sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2014). Esminis tariamojo sandorio požymis – Å¡alių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdÄ , kad Å¡alių sudaryta sutartis, kurios iÅ¡ tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017).

66. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kuo tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018).

67. Tariamasis sandoris paprastai nevykdomas. Ä®vykdytas sandoris negali bÅ«ti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptÄ (nevieÅ¡Ä ) Å¡alių suderintÄ sÄ lygÄ â€“ iÅ¡lygÄ , kad neturi jokių realių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018). Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tokiu atveju, kai nė viena Å¡alis jokių teisių ir pareigų pagal sandorį neįgyja, o iÅ¡orinė sandorio forma panaudojama tik tam, kad viena Å¡alis iÅ¡ kitos gautų lėšų, nėra pagrindo konstatuoti, kad sandoris buvo įvykdytas.

68. Teisėjų kolegija, susipažinusi su galiojančiu teisiniu reglamentavimu ir aktualia teismų praktika, su apelianto J. K. argumentais dėl to, kad reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta tik dėl akių, nesutinka. Kaip teisingai ginčijamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, reikalavimo perleidimo sutartimi E. K. savo reikalavimo teises perleido V. K. ir ji realiai perleistomis teisėmis naudojasi, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismÄ civilinėje byloje Nr. e2-33-431/2016 dėl skolos priteisimo. Materialinės teisės normomis nedraudžiama vienam sutuoktiniui perleisti turimÄ reikalavimo teisę kitam sutuoktiniui.

69. Apeliantas J. K. teigia, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu papildomai buvo iÅ¡siaiÅ¡kinta, kad ieÅ¡kovė ir kitas atsakovas reikalavimo teisės į apeliantÄ nepasidalijo, taip pat Å¡ie sutuoktiniai nebuvo sudarę ir vedybų sutarties, kurioje bÅ«tų nustatytas koks nors kitoks jų turto teisinis režimas, o tai patvirtina, kad tiek iki Å¡io sandorio sudarymo, tiek po Å¡io sandorio sudarymo aptariama reikalavimo teisė jiems priklausė ir iki Å¡iol priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir jokie teisiniai santykiai ir (ar) Å¡io sandorio Å¡alių teisių ir pareigų apimtis po 2015 m. rugsėjo 4 d. sandorio sudarymo teisine prasme nepasikeitė.

70. Teisėjų kolegija su Å¡iais apelianto argumentais sutinka, tačiau ir dėl Å¡ios dalies nusprendžia, kad nėra pagrindo 2015 m. rugsėjo 4 d. sutuoktinių sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties pripažinti negaliojančia vien dėl to, kad pagal jÄ galimai priteistos sumos teisine prasme priklausys sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Teismo posėdžio metu atsakovas E. K. nurodė, kad galimai teismo priteistas ir iÅ¡ieÅ¡kotas sumas jis perleis savo sutuoktinei V. K., kadangi atsakovui J.

K. buvo paskolinti Å¡eimai priklausantys pinigai. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad sutuoktiniai jiems priklausančiu bendrosios jungtinės nuosavybės turtu gali laisvai disponuoti padovanodami jį vienas kitam arba sudarydami turto pasidalijimo sutartį. Be to, turto teisinis režimas ir ieÅ¡kovę bei atsakovÄ E. K. siejantys teisiniai santykiai nesudaro pagrindo nagrinėjamoje byloje pripažinti, kad reikalavimų perleidimo sutartį jie ketino sudaryti tik dėl akių. Taigi teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad nagrinėjamu atveju apeliantas J.

K. neįrodė esminio tariamojo sandorio požymio, t. y. jog sutuoktiniai nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų.

71. Be to, apeliantas J. K. teigia, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieÅ¡kovės reikalavimo priteisti iÅ¡ atsakovo palÅ«kanas pagal sutartis, pripažino, jog ieÅ¡kovė tokio reikalavimo į atsakovÄ J. K. neturi, o tai patvirtina, jog 2015 m. rugsėjo 4 d. reikalavimo perleidimo sutartis bent jau atitinkama dalimi yra aiÅ¡kiai imperatyvioms įstatymo normoms prieÅ¡taraujantis ir dėl to negaliojantis sandoris, kadangi negali perleisti to, ko neturi.

72. Kaip jau minėta Å¡ioje nutartyje, atsakovas E. K. sutuoktinei perleido galiojančiÄ reikalavimo teisę į atsakovÄ J. K.. Teismo posėdžio metu atsakovas J. K. dalį nesumokėtos skolos atsakovui E. K. pripažino. Å i aplinkybė buvo nustatyta ir ginčijamame pirmosios instancijos teismo sprendime, jos J. K. neginčijo. Susipažinus su 2015 m. rugsėjo 4 d. reikalavimo perleidimo sutarties sÄ lygomis nustatyta, kad sutarties 1 punkte nurodyta, jog pradinis kreditorius (E. K.) perleidžia naujajam kreditoriui (V.

K.) visas savo reikalavimo teises pagal paskolos sutartis (jos nurodytos įžanginėje dalyje) ir paskolų suteikimÄ patvirtinančius dokumentus, t. y. reikalavimÄ sumokėti 178 116,31 Eur sumÄ kaip negrÄ Å¾intÄ pagal paskolos sutartis ir paskolų suteikimÄ patvirtinančius dokumentus, reikalavimÄ mokėti teisės aktuose nustatytas palÅ«kanas ir kt. Taigi iÅ¡ nurodytos sÄ lygos akivaizdu, kad E. K. perleido sutuoktinei reikalavimÄ Ä¯ pagrindinę skolÄ , tačiau jokia sutarties sÄ lyga nenurodo, jog E. K. perleidžia sutuoktinei paskolos sutartimi susitartas mokėti palÅ«kanas.

Vien pats faktas, kad paskolos sutartys sudarytos neatlygintinai, nedaro reikalavimo perleidimo sutarties negaliojančios. Teisėjų kolegija pažymi, kad net ir neatlygintinos paskolos sutarties nevykdymo atveju ieškovė turi teisę reikalauti priteisti, pavyzdžiui, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

73. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pagrįstai atsisakė pripažinti reikalavimų perleidimo sutartį negaliojančia, ir keisti ar naikinti Å¡ios teismo sprendimo dalies J. K. apeliaciniame skunde nurodytais argumentai nėra pagrindo. Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų 74. Atmetus apeliacinius skundus ir palikus pirmosios instancijos teismo sprendimÄ nepakeistÄ , apeliantai neįgijo teisės į bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų bylÄ nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimÄ (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

75. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 17 d. nutarė atidėti ieÅ¡kovei V. K. 3 691 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundÄ sumokėjimÄ iki galutinio procesinio sprendimo apeliacinėje instancijoje priėmimo, atidėti atsakovui J. K. 1 464 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundÄ sumokėjimÄ iki galutinio procesinio sprendimo apeliacinėje instancijoje priėmimo bei atleisti atsakovÄ E. K. nuo dalies – 1 100,50 Eur – žyminio mokesčio už apeliacinį skundÄ mokėjimo.

76. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamÄ procesinį sprendimÄ , sprendžia, kad iÅ¡ ieÅ¡kovės V. K. valstybei turi bÅ«ti priteista 3 691 Eur žyminio mokesčio, o iÅ¡ atsakovo J. K. valstybei turi bÅ«ti priteista 1 464 Eur žyminio mokesčio. Dėl bylos procesinės baigties 77. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, prieÅ¡ingai nei teigia apeliantai, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimÄ reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, iÅ¡aiÅ¡kino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiÅ¡kino ir taikė materialinės bei proceso teisės normas ir priėmė teisėtÄ , pagrįstÄ teismo sprendimÄ (CPK 326 straipsnio 1 dalis, 331 straipsnis).

78. Ä® esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinių skundų argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį sprendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ , juolab kad teisėjų kolegija iÅ¡ esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 14 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Priteisti iÅ¡ apeliantės V. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3 691 Eur (tris tÅ«kstančius Å¡eÅ¡is Å¡imtus devyniasdeÅ¡imt vienÄ eurÄ ) žyminio mokesčio valstybės naudai. Priteisti iÅ¡ apelianto J. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 464 Eur (vienÄ tÅ«kstantį keturis Å¡imtus Å¡eÅ¡iasdeÅ¡imt keturis eurus) žyminio mokesčio valstybės naudai.

Teisėjai Dalia Kačinskienė Antanas Rudzinskas Vigintas Višinskis