00993152-b4f5-40d5-9f15-e8bd539bb0d2 · Panevėžio apygardos teismas

Pirmosios instancijos teismoPirmosios instancijos teismo                                                         Civilinė byla Nr. 2A-136-755/2018Teisėja Ingrida Kirsnytė                                   Teisminio proceso Nr. 2-08-3-04130-2017-1                                                                                          Procesinio sprendimo kategorija: (S)                                                 2.6.8.9; 2.6.9.2; 2.6.10.2.4.1; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. vasario 21 d.

Panevėžys Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Eigirdo Činkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Birutės Jonaitienės, Zinos MickevičiÅ«tės, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Nekilnojamojo turto valdymas“ apeliacinį skundÄ dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5176-902/2017 pagal ieÅ¡kovo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieÅ¡kinį atsakovui UAB „Kalnapilio – Tauro grupė“, trečiajam asmeniui A.

J. dėl nepagrįsto praturtėjimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovas UAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ prašė priteisti iÅ¡ atsakovo UAB „Kalnapilio – Tauro grupė“ be teisėto pagrindo įgytÄ 10 903,60 Eur sumÄ , 6 procentų dydžio metines palÅ«kanas nuo priteistos sumos nuo ieÅ¡kinio padavimo iki sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo bei bylinėjimosi iÅ¡laidas.

2. Nurodė, kad jis sumokėjo nekilnojamojo turto mokestį už 2014 m. už objektus, iÅ¡nuomotus atsakovui pagal 2012 m. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kai šį mokestį privalėjo mokėti atsakovas. Tokiu bÅ«du, atsakovas iÅ¡vengė prievolės ir be teisinio pagrindo sutaupė ieÅ¡kovo sÄ skaita. IeÅ¡kovo manymu, kad bÅ«tent atsakovas privalo mokėti šį mokestį, rodo tiek tarp ankstesnio savininko A. J. ir atsakovo bei tarp ieÅ¡kovo ir atsakovo susiklosčiusi praktika. Atsakovas mokėjo nekilnojamojo turto mokestį tiek pagal 2007 m. sutartį, tiek ir vykdant 2012 m. sutartį.

Sudarius 2015 m. sutartį tarp ieÅ¡kovo ir atsakovo, prievolė mokėti nekilnojamojo turto mokestį taipogi numatyta atsakovui. IeÅ¡kovas, perimdamas iÅ¡ ankstesnio savininko patalpas, suprato ir buvo informuotas, jog prievolė mokėti mokestį yra nustatyta atsakovui. Tokiu bÅ«du, atsakovo atsisakymas sumokėti mokestį, pažeidžia ieÅ¡kovo teisėtus interesus bei teisėtų lÅ«kesčių principÄ . Dėl tokio nepagrįsto atsakovo praturtėjimo ieÅ¡kovas patyrė nuostolius, kuriais laiko jo turto sumažėjimÄ .

Nuostolius paskaičiavo tokiu bÅ«du: taikė 0,8 procentų savivaldybės tarybos nustatytÄ tarifÄ ginčo turtui nuo mokestinės vertės 2014 m., vidutines turto rinkos vertes laikė esant nurodytas Nekilnojamojo turto registre. Atitinkamai nekilnojamojo turto mokėtinÄ mokesčio sumÄ nurodė: už pastatÄ â€“ sandėlį, kurio unikalus numeris yra (duomenys neskelbtini) – 4 796,10 Eur, už pastatÄ â€“ sandėlį, kurio unikalus numeris yra (duomenys neskelbtini) – 3 656,16 Eur, už pastatÄ â€“ sandėlį, kurio unikalus numeris yra (duomenys neskelbtini) – 2 451,34 Eur.

Viso už šiuos pastatus mokėtino nekilnojamojo turto suma sudaro 10 903,60 Eur. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 3. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.

4. Teismas nustatė, kad atsakovas UAB ,,Kalnapilio – Tauro grupė“ ir trečiasis asmuo A. J. 2012 m. rugpjūčio 8 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kuriÄ (su vėlesniais jos pakeitimais) nuomojosi pastatus ir patalpas: sandėlį, plane pažymėtÄ 35F1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), administracines buitines patalpas, plane pažymėtas, 28F1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rekonstruotÄ sandėlį, plane pažymėtÄ 28F1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rekonstruotÄ sandėlį, plane pažymėtÄ 29F1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Nuo 2014 m. sausio 8 d. aukščiau nurodyto turto savininku tapo ieÅ¡kovas (juridinis asmuo), kuris perėmė visas nuomotojo teises ir pareigas pagal sutartį iÅ¡ ankstesnio turto savininko, trečiojo asmens A. J.. Iki 2014 m. sausio mėnesio nekilnojamojo turto mokestį už ankstesnį turto savininkÄ mokėjo atsakovas. Nuo vasario mėnesio atsakovas atsisakė mokėti nekilnojamojo turto mokestį, nes ieÅ¡kovui, tapus turto savininku, atsakovas prievolės mokėti Å¡io mokesčio pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymÄ (3,12 straipsnį) nebeturi.

5. Teismas pažymėjo, jog ieÅ¡kovas neginčijo savo prievolės sumokėti priklausančio nekilnojamojo turto mokesčio pagal įstatymÄ , jį deklaravo VMI. Nors tiesiogiai ginčo objektu tapusio mokesčio sumokėjimo ieÅ¡kovas neatliko, piniginių lėšų nepervedė, tačiau mokesčio prievolė už 2014 m. buvo padengta iÅ¡ bendrovės deklaruoto pridėtinės vertės mokesčio skirtumo,t.y. buvo atliktas (prieÅ¡prieÅ¡inis) prievolių įskaitymas. Visa tai rodo, jog ieÅ¡kovas pripažino savo pareigos mokėti ginčijamÄ mokestį buvimÄ bei tai, jog jis faktiÅ¡kai nėra patyręs tiesioginių nuostolių dėl tokios prievolės vykdymo.Teismo nuomone, ieÅ¡kovas nepagrįstai praÅ¡o priteisti iÅ¡ atsakovo pastarojo sutaupytÄ 10 903,60 Eur sumÄ ir dėl to, jog jokio įpareigojimo atsakovui, kaip patalpų nuomininkui, 2012 m. nuomos sutartyje nebuvo numatyta.

Be to, jokių papildomų raÅ¡ytinių susitarimų su atsakovu dėl nekilnojamojo turto mokesčio sumokėjimo, kompensavimo už 2014 metus, ieÅ¡kovui tapus patalpų savininkui, sudaryta taipogi nebuvo. Pareiga ieÅ¡kovui, kaip juridiniam asmeniui, sumokėti nekilnojamojo turto mokestį atsirado iÅ¡ įstatymo–vieÅ¡ai paskelbto teisės norminio akto. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė iÅ¡vadÄ , jog ieÅ¡kovas prisiėmė jo nurodytų nuostolių atsiradimo rizikÄ turto įsigijimo metu nepasidomėjęs ir tinkamai neiÅ¡siaiÅ¡kinęs apie prievolę mokėti nekilnojamojo turto mokestį, t. y. kas turi pareigÄ vykdyti tokiÄ prievolę, todėl ieÅ¡kovas negali reikalauti atsakovo, kuris tinkamai vykdė Å¡alių raÅ¡ytinius susitarimus (nuomos sutartį), mokėjo nuomÄ , aukščiau nurodytų nuostolių atlyginimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai 6. Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovas UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ praÅ¡o panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį tenkinti visiÅ¡kai bei priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.

7. Nurodo, kad teismas netinkamai taikė sutarčių aiÅ¡kinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis) ir pažeidė CK 6.2 straipsnį, nustatantį prievolių atsiradimo pagrindus. O bÅ«tent – teismas nepagrįstai susiejo prievolės mokėti mokestį atsiradimÄ iÅ¡imtinai su sutartimi. CK 6.2 straipsnis nustato, kad prievolė mokėti nekilnojamojo turto mokestį gali atsirasti taip pat ir iÅ¡ juridinių faktų, kas konkrečiu atveju įvyko. Atsakovas buvo saistomas prievolės mokėti Mokestį už 2014 metus už pastatus, iÅ¡nuomotus jam pagal 2012 m. sutartį.

Tuo tarpu teismas, norėdamas tinkamai identifikuoti aptariamos prievolės atsiradimo pagrindÄ bei konstatuoti jos buvimÄ / nebuvimÄ , turėjo iÅ¡samiai įvertinti sutarčių aiÅ¡kinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje. Nagrinėjamų faktinių aplinkybių kontekste, 2007 m. sutartyje aiÅ¡kiai ir nedviprasmiÅ¡kai buvo įtvirtinta atsakovo prievolė mokėti mokestį (2007 m. sutarties 2.2.11. punktas). 2015 m. sutartyje taip pat yra numatyta atsakovo prievolė mokėti mokestį (2015 m. sutarties 6.5. punkte).

Nors ir 2012 m. sutartyje tiesiogiai nėra nuostatos dėl atsakovo prievolės mokėti mokestį, sisteminis sutarčių ir faktinių aplinkybių vertinimas rodo aiÅ¡kiÄ praktikÄ â€“ mokestį už iÅ¡nuomotus pastatus moka atsakovas.

8. Teigia, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieÅ¡kovas pripažino prievolę mokėti mokestį už 2014 m., todėl nepatyrė nuostolių bei prisiėmė nuostolių atsiradimo rizikÄ . Tas faktas, kad ieÅ¡kovas sumokėjo šį mokestį, nereiÅ¡kia, jog jis pripažino prievolę mokėti mokestį už 2014 m. ir neatleidžia atsakovo nuo pareigos vykdyti minimos prievolės bei nagrinėjamų faktinių aplinkybių kontekste sumokėti ieÅ¡kovui 10 903,60 Eur sumÄ , kuriÄ jis nepagrįstai sutaupė ieÅ¡kovo sÄ skaita.

9. Mano, jog, prieÅ¡ingai nei sprendė teismas, egzistuoja visos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos, reikalingos tam, kad ieÅ¡kinys bÅ«tų patenkintas. Atsakovas praturtėjo ieÅ¡kovo sÄ skaita, t. y. be teisinio pagrindo sutaupė nemokėdamas mokesčio, kurį už jį sumokėjo ieÅ¡kovas. IeÅ¡kovas dėl atsakovo veiksmų, t. y. mokesčio nemokėjimo, patyrė nuostolių. Nepagrįstas atsakovo praturtėjimas egzistavo ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo metu, ieÅ¡kovas nėra prisiėmęs nuostolių atsiradimo rizikos. Be to, ieÅ¡kovas negali apginti savo pažeistos teisės kitais gynimo bÅ«dais.

10. Nurodo, kad teismas pažeidė pareigÄ savarankiÅ¡kai kvalifikuoti tarp ginčo Å¡alių susiklosčiusius teisinius santykius. Vien faktas, jog ieÅ¡kovas pateikė ieÅ¡kinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, negalėjo sutrukdyti teismui įvertinti ieÅ¡kovo nurodomas faktines aplinkybes ir savarankiÅ¡kai kvalifikuoti teisinį santykį. Nustatęs, jog neegzistuoja nepagrįsto praturėjimo instituto prielaidos, teismas turėjo pareigÄ Ä¯vertinti, ar ieÅ¡kinys gali bÅ«ti tenkinamas kitu teisiniu pagrindu, ir atsižvelgti į tai, kad galbÅ«t egzistuoja pagrindas atsakovo civilinei atsakomybei kilti.

11. Atsiliepimu į ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ atsakovas UAB „Kalnapilio – Tauro grupė“ praÅ¡o skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ ir priteisti turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas.

12. Nurodo, kad ieÅ¡kovo apeliaciniame skunde iÅ¡dėstyti teiginiai yra nepagrįsti ir prieÅ¡tarauja faktinei situacijai, įstatymams bei teismų praktikai. Teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas neturėjo įstatyminės ar sutartinės pareigos mokėti nekilnojamojo turto mokestį už 2014 m. vasario – gruodžio mėnesius už turtÄ , priklausantį ieÅ¡kovui, kaip juridiniam asmeniui. IeÅ¡kovas, įsigydamas turtÄ , turėjo suvokti, kad sutartyje nesant numatytos nuomotojo pareigos mokėti nekilnojamojo turto mokestį, bÅ«tent ieÅ¡kovui, kaip nekilnojamojo turto savininkui, teks prievolė tokį mokestį mokėti, todėl pastarasis prisiėmė visÄ su savo patirtomis iÅ¡laidomis susijusiÄ rizikÄ .

Priešingai apelianto teiginiui, teismas ne tik neturėjo pareigos, tačiau ir negalėjo taikyti kito ieškovo teisių gynybos būdo nei ieškovas pats pasirinko ieškinyje. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados 13. Apeliacinis skundas atmestinas.

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis).

15. Civilinis procesas paremtas dispozityvumo principu, pagal kurį teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo Å¡alių, o ne teismo pareiga (CPK 12 straipsnis). Viena iÅ¡ Å¡io principo įgyvendinimo iÅ¡raiÅ¡kų įtvirtinta CPK 320 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas apeliacijos funkcijÄ , neįskaitant iÅ¡imties dėl absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimo ir vieÅ¡ojo intereso gynimo poreikio situacijų, vykdo neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

Dėl to, peržiÅ«rėdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ , apeliacinės instancijos teismas yra saistomas apeliaciniame skundo faktinio ir teisinio pagrindų, t. y. apelianto nurodytų klaidų, padarytų nustatant faktines aplinkybes, materialinių ir procesinių teisės normų aiÅ¡kinimo ar taikymo pažeidimų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundÄ , laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundÄ pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų Å¡ias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

16. Iš apeliacinio skundo teisinio ir faktinio pagrindų matyti, kad apeliantas prašo įvertinti:

1) ar teismas tinkamai nustatė atsakovo prievolės mokėti mokestį atsiradimo pagrindÄ ;2) ar jis nepažeidė sutarčių aiÅ¡kinimo taisyklių, nusprendęs, kad prievolė mokėti ginčo mokestį atsakovui 2014 metais neegzistavo;

3) ar pagrįsta teismo iÅ¡vadÄ , jog ieÅ¡kovas 2014 metais prisiėmė nuostolių atsiradimo rizikÄ , pripažino prievolę mokėti mokestį, nuostolių nepatyrė;4) ar teismas nepažeidė pareigos teisiÅ¡kai kvalifikuoti nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes, t.y. nustatyti teisinį ieÅ¡kinio pagrindÄ ( apeliacinio skundo 3 lapas, 8 punktas ). Å ie teisės bei fakto klausimai sudaro apeliacinio proceso nagrinėjimo dalykÄ , todėl dėl jų pasisakoma.

17. Pirmasis, antrasis ir ketvirtasis klausimai yra susiję, todėl dėl jų pasisakoma vienais apibendrintais argumentais. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog prievolė už 2014 metus( nuo nuosavybės teisės perėjimo momento 2014-01-08) ieÅ¡kovui kilo ne sutartiniu, o įstatymo pagrindu, o atsakovas analogiÅ¡kos prievolės už tÄ laikotarpį neturėjo nei įstatyminiu, nei sutartiniu pagrindais.

18. Tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ , o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundÄ , gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010;

Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30; Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61; kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos raÅ¡ytinių įrodymų visumÄ , Å¡alių procesiniuose dokumentuose iÅ¡dėstytus argumentus (CPK 185 straipsnis) , nenustačiusi absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis), iÅ¡ esmės pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, kurių nekartoja, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, tinkamai taikė ir aiÅ¡kino tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas, visapusiÅ¡kai įvertino Å¡iai bylai teisingai iÅ¡spręsti reikÅ¡mingas aplinkybes ir priėmė teisėtÄ bei pagrįstÄ sprendimÄ , kurį naikinti ar keisti nėra teisinio ar faktinio pagrindų (CPK 176,263,320,327 straipsniai).

Konstatavus, kad bylÄ iÅ¡ esmės iÅ¡nagrinėjęs teismas tinkamai atskleidė bylos esmę ir tinkamai pagrindė sprendimÄ , teisėjų kolegija spręsdama, jog nėra pagrindo tokį sprendimÄ naikinti pagal apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytus motyvus, neturi pareigos atsakyti į kiekvienÄ tokio skundo argumentÄ . Tokiu bÅ«du teisėjų kolegija, atmesdama apeliacinį skundÄ , pasisako tik dėl esminių jo motyvų.

19. Kas dėl sutarčių aiÅ¡kinimo taisyklių pažeidimo ir teismo pareigos kvalifikuoti ginčo teisinius santykius, kolegija pastebi, jog ieÅ¡kovo pozicija prieÅ¡taringa. Jau minėta,civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo Å¡alių, o ne teismo pareiga. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismÄ , kad bÅ«tų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

Å ioje teisės normoje nustatytas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su anksčiau nurodytu CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiÅ¡kia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistÄ teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo bÅ«dÄ pasirinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2009).

Teismas gina pažeistas asmens teises CK 1.138 straipsnyje iÅ¡vardytais bÅ«dais. Kokį įstatyme numatytÄ teisių gynimo bÅ«dÄ pasirinkti, atsižvelgdamas į ginčo santykių teisinį reguliavimÄ bei įrodytinas teisinei kvalifikacijai reikÅ¡mingas faktines aplinkybes, sprendžia asmuo, kuris kreipiasi į teismÄ . Å ias faktines aplinkybes (ieÅ¡kinio faktinis pagrindas) bei reikalavimÄ , kaip praÅ¡oma apginti pažeistas teises (ieÅ¡kinio dalykas), ieÅ¡kovas privalo nurodyti ieÅ¡kinyje (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 , 4 punktai).

20. IeÅ¡kovas ieÅ¡kinyje suformulavo reikalavimÄ priteisti iÅ¡ atsakovės be teisinio pagrindo įgytas lėšas ( ieÅ¡kinio rezoliucinės dalies 1 punktas) ,tÄ jis tvirtino ir ieÅ¡kinio apraÅ¡omojoje dalyje ( 2 p.), tÄ patį pakartoja ir apeliaciniame skunde( 11, 28 p.). Taip formuluojamas reikalavimas ir tokia linkme aiÅ¡kinamos aplinkybės reiÅ¡kia, jog ieÅ¡kovo vertinimu Å¡alių sutartiniai santykiai nesieja ( CK 6.237-6.242 straipsniai),nes reikalavimas dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo galimas tik nesant tarp Å¡alių sutartinio pagrindo.

Sykiu ieÅ¡kinyje nurodo aplinkybes, susijusias su 2012 metų nuomos sutarties vykdymu, pateikia vertinimÄ ,kad dėl to, jog nekilnojamojo turto mokestį mokės nuomininkas buvo susitarta ( susiklosčiusi praktika) pagal 2007,2012 m. sutartis, t.y. Å¡alis sieja sutartiniai santykiai ir atsisakydamas sumokėti mokestį už 2014 metus atsakovas pažeidžia sutartį. FaktiÅ¡kai ieÅ¡kovas nurodė du teisinius reikalavimo pagrindus, kurie vienas kitÄ eliminuoja. Tokia prieÅ¡taringa pozicija pakartota ir apeliaciniame skunde, nors jame jau akcentuojama( prieÅ¡ingai nei ieÅ¡kinyje) sutarčių aiÅ¡kinimo taisyklės nesilaikymas. 21. Kolegija sutinka su apeliantu, jog Å¡alių faktinių santykių teisinis kvalifikavimas yra teismo pareiga ir Å¡alių nurodytas teisinis įvertinimas teismo nevaržo.

Šiuo atveju iš sprendimo matyti,jog teismas analizavo ieškinį nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo galimumo požiūriu ir nepasisakė ar nėra pagrindo ieškinį tenkinti kitu-sutartiniu pagrindu, bet, kolegijos vertinimu, šis sprendimo trūkumas nėra toks, kad būtų galima spręsti ,jog dėl jo būtų galima nuspręsti, kad netinkamai buvo išspręsta byla ar neatskleista jos esmė, tad sprendimas naikinamas ar keičiamas. Kolegijos požiūriu šis trūkumas gali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme pasisakant ar būtų pagrindas reikalavimo tenkinimui sutartiniu pagrindu.

22. Kolegijos vertinimu, pateikti įrodymai leidžia spręsti, jog ieÅ¡kovas neįrodė, jog pareigÄ sumokėti nekilnojamojo turto mokestį sutartiniu pagrindu turėjo atsakovas ( CPK 12,178 straipsniai). 2012 m. nuomos sutartyje iÅ¡ viso nenumatyta, jog šį mokestį mokės nuomininkas- atsakovas. Jis jį faktiÅ¡kai mokėjo, bet paaiÅ¡kino, jog ne todėl, kad tas buvo numatyta sutartyje, bet dėl teisinio reglamentavimo, nustačiusio, jog jį turi mokėti juridinis asmuo, kuris nuomoja turtÄ iÅ¡ fizinio asmens ( Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 straipsnio 3 dalis ).

Toks atsakovo aiÅ¡kinimas konkrečiais įrodymais nepaneigtas. Nuomininko pareiga mokėti mokesčius, numatyta Sutartyje , nebuvo aptarta kas mokės nekilnojamojo turto mokestį nuomotojo( savininko) pasikeitimo atveju. Nors apeliantas teigia, jog toks buvęs atsakovo susitarimas su tuometiniu savininku A. J., kad taip buvęs patikintas ir apeliantas, Å¡ie teiginiai įrodymais nepagrįsti. Apeliantas nebuvo atsakovo ir A. J. sutarties Å¡alimi( dalyve), todėl jo aiÅ¡kinimai apie tokį Å¡ių Å¡alių susitarimÄ vertinami kaip interpretacijos, o ne tikrųjų sutarties Å¡alių ketinimų, kurių apeliantas, nebÅ«damas sutarties Å¡alimi , ir negalėjo žinoti, atskleidimas.

23. Nors apeliantas teigia supratęs, nes buvo patikintas, jog nekilnojamojo turto mokestį ieÅ¡kovui tapus savininku ir toliau mokės nuomininkas, Å¡iam teiginiai patvirtinti įrodymų jis neteikė. Jo paties gi veiksmai leidžia spręsti prieÅ¡ingai- jis VMI deklaravo turintis pareigÄ 2014 m. mokėti šį mokestį ir jis buvo sumokėtas( atlikus kito mokesčio užskaitÄ )( b.l.66). Jeigu ieÅ¡kovas žinojo apie atsakovės sutartinę pareigÄ mokėti turto mokestį , jo kaip profesionaliai veikiančio nekilnojamojo turto rinkoje veiksmai ( mokesčio, kuri neturi nei deklaruoti, nei mokėti deklaravimas ir sumokėjimas ) logiÅ¡kai nepaaiÅ¡kinami, bÅ«tent jie, o ne vėlesnis aiÅ¡kinimas rodo tikrÄ jÄ Å¡alių kaip turi bÅ«ti vykdoma sutartis. Pastebima, jog į bylÄ nepateikti duomenys, jog ieÅ¡kovas bÅ«tų inicijavęs procesus dėl už kitÄ asmenį be pagrindo sumokėto mokesčio sugrÄ Å¾inimo.

24. Tai, jog atsakovas sumokėjo nekilnojamojo turto mokestį už 2014 m. sausį, priešingai apelianto nuomonei nepatvirtina, jog ir atsakovas manė jį turint mokėti sutarties, o ne įstatymo pagrindu. Sutinkamai su NTMĮ 12 straipsnio 6 dalies 1 punktu, juridiniai asmenys šį mokestį pradeda mokėti nuo mėnesio, sekančio po mėnesio, kurį įgytos nuosavybės teisės. Ieškovas nuosavybės teisę į pastatus įgijo 2014-01-08, tad mokestį jis turėjo mokėti nuo 2014 m. vasario, todėl atsakovo už sausį mokestis sumokėtas pagrįstai.

25. Dėl teiginio apie patirtus nuostolius ir apelianto vertinimu nepagrįstÄ prieÅ¡ingÄ teismo iÅ¡vadÄ , kolegija sprendžia, jog teismo iÅ¡vados Å¡iuo klausimu pagrįstos. Apeliantas pats deklaravo ir sumokėjo mokestį pagal įstatymo reikalavimus, todėl tokios iÅ¡laidos negali bÅ«ti vertinamos kaip žala atsiradusi     dėl neteisėtų kitų asmenų veiksmų ( nuostoliai), mokestį sumokėtas, kas rodo, kad ieÅ¡kovas prisiėmė tokių praradimų atsiradimo rizikÄ . Pastebima ,jog 2015 metų sutartyje Å¡alys konkrečiai susitarė, kad nekilnojamojo turto mokestį mokės nuomininkas, kas rodo, jog abi jos supranta, jog tam, kad nuomininkas, o ne turto savininkas-juridinis asmuo mokėtų aktualų mokestį dėl to turi bÅ«ti konkrečiai susitarta sutartyje, o ne vadovaujamasis ankstesnėmis ( nebegaliojančiomis) sutartimis .

26. Kiti skundo argumentai ( apie nepelningÄ ieÅ¡kovo veiklÄ , tokio mokesčio mokėjimo paskirstymo atveju) vertinami kaip neturintys teisinės svarbos nagrinėjamam ginčui, todėl dėl jų detaliau nepasisakoma. 27.Atmetus apeliacinį skundÄ , apeliantas turi procesinę pareigÄ atlyginti prieÅ¡ingos Å¡alies ryÅ¡ium su apeliaciniu procesu patirtas iÅ¡laidas. Atsakovė pateikė įrodymus apie 1116,19 Eur dydžio iÅ¡laidas atstovo pagalbai apmokėti. Å ios iÅ¡laidos nevirÅ¡ija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d.

įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ (paslaugas) maksimalių dydžių. Teisinės paslaugos suteiktos, procesiniai dokumentai parengti, tad patirtos iÅ¡laidos atlygintinos. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : apeliacinį skundÄ atmesti, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .Priteisti UAB ,,Kalnapilio-Tauro grupė“, įmonės kodas 121958128, naudai iÅ¡ UAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“, įmonės kodas 300145575, 1116,19 Eur (vienÄ tÅ«kstantį Å¡imtÄ Å¡eÅ¡iolikÄ eurų 19 ct) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme iÅ¡laidų.

             Teisėjai                                                                                    Eigirdas Činka                                                                                                  Birutė Jonaitienė                                                                                           Zina Mickevičiūtė