2022-11-23 Nr. AB-28318-3-61-3-00448-2021-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-675-463/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00448-2021-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal G. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. S. (toliau – ir pareiškėjas), kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjo skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas nurodė, kad skundą grindė Vilniaus PN 2021 m. sausio 21 d. rašto Nr. 9-358 (toliau – ir Raštas) pagrindu. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 19 d. iki 2019 m. balandžio 2 d. buvo laikomas netinkamomis suėmimo sąlygomis, iš kurių dvi dienas buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) ir Vilniaus PN.

2.2. Pareiškėjas buvo laikomas suėmime pagalbinėse patalpose. Minėtos patalpos nebuvo pritaikytos gyvenimui bei ilgalaikiam laikymui (apgyvendinimui) pagal savo rūšinį ir vidaus patalpų įrengimą. Viso suėmimo laikotarpiu kartu su pareiškėju buvo laikomas maksimalus suimtųjų skaičius pagal miegamas vietas.

2.3. Pareiškėjas neturėjo galimybės judėti, nes kamera buvo itin maža. Naudojantis sanitariniu mazgu buvo žeminamas jo orumas (besinaudojantį tualetu pareiškėją galėjo matyti kiti asmenys), netinkamai įrengtas inventorius, inventoriaus ir baldų buvo per daug. Be to, kamerose buvo drėgna, veisėsi pelėsis, tvyrojo nemalonus kvapas, nebuvo įrengta tinkama ventiliacija.

2.4. Pareiškėjui nebuvo suteiktas užimtumas, jis 23 val. buvo laikomas kamerose.

2.5. Dušu pareiškėjas galėjo pasinaudoti tik kartą per savaitę, dėl to pareiškėjas buvo priverstas praustis kameroje.

2.6. Patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo įrengta pareigūnų iškvietimo sistemos.

3. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko.

4. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė šiuos argumentus:

4.1. Pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

4.2. Teisės aktai leido duryse įrengti stebėjimo akutes ir nenustatė reikalavimo, kad kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai būtų atitverti nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.

4.3. Sanitariniame mazge buvo įrengta šalto vandens tiekimo sistema, karšto vandens tiekimo sistema turėjo būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje.

4.4. Lukiškių TI-K Skundžiamu laikotarpiu suimtiesiems (nuteistiesiems) vyrams buvo išduodama skalbimo miltelių (400 g) ir dezodoranto arba antiperspiranto (75 ml) naudojimo laikas yra 3 mėn., dantų pastos (75 ml) – 2 mėn., tualetinio popieriaus (3 ritinėliai), tualetinio muilo (100 g), dantų šepetėlio (1 vnt.) ir skutimosi peiliukų (4 vnt.) – 1 mėn. Higienos priemonės išduodamos tik jų neturintiems ir nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui.

4.5. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše, o dušo patalpų įrengimas atitiko higienos normų reikalavimus.

4.6. Aplinkybė, kad Lukiškių TI-K pastatai buvo įregistruoti, kaip negyvenamieji, nereiškia, kad jie neatitiko teisės aktų reikalavimų ir negalėjo būti naudojami suimtųjų (nuteistųjų) apgyvendinimui.

4.7. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose buvo taburetės (suoliukai), stalai, lovos. Kiekvienoje kameroje buvo lentyna maisto produktams sudėti (konkreti lentynos tvirtinimo vieta gyvenamojoje kameroje nebuvo nustatyta), pakabos viršutiniams drabužiams kabinti buvo įrengtos priklausomai nuo lovų kiekio. Kalinimo įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Įstaigos gyvenamosiose kamerose buvo įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją.

4.8. Resocializacijos darbas buvo organizuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymu. Pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, pagal pastarojo prašymus bei vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų Lukiškių TI-K, išvedimo į mankštos kambarį tvarka, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje, lankytis įstaigos bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti įstaigoje vykstančiuose renginiuose. Socialinis darbas ir užimtumas buvo vykdomas atsižvelgiant į įstaigos direktoriaus patvirtintą Vilniaus PN laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę. Buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų.

4.9. Vilniaus PN dėl Rašto nurodė, kad pareiškėjas nėra subjektas, kurio atžvilgiu buvo atlikta administracinė procedūra, kadangi Raštas buvo adresuotas organizacijai. Organizacija neginčijo šių raštų teisėtumo. Į bylą nebuvo pateikti jokie dokumentai, iš kurių būtų galima matyti pareiškėjo teisę reikšti teisme reikalavimus organizacijos vardu, taip pat praleistas Viešojo administravimo įstatymo nustatytas vieno mėnesio apskundimo terminas.

4.10. Tam tikras suimtųjų ir (ar) nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo atstovo Vilniaus PN 370 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Pirmosios instancijos teismas, aptaręs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, aktualią teismų praktiką, pažymėjo, kad byloje vertinamos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiais nuo 2018 m. birželio 19 d. iki 2019 m. kovo 31 d. Lukiškių TI-K ir nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. balandžio 2 d. Vilniaus PN.

7. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu (plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių), konstatavo, kad pareiškėjui kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto, todėl kamerų ploto norma nebuvo pažeista.

8. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis buvo laikomas ne gyvenamosiose patalpose, o pagalbinėse patalpose, teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K pastatų kompleksą sudarė 6 pastatai, t. y. administracinis, cerkvės, gamybinis, kalėjimo, ligoninės, kontrolinis perėjimo pastatai. Vieni iš šių pastatų buvo gyvenamieji, o kiti – kitos paskirties pastatai, sudarę visą bendrą Lukiškių TI-K pastatų kompleksą. Be to, pareiškėjas nepateikė pagrįstų įrodymų, jog jis buvo laikomas pagalbinėse patalpose (t. y. nenurodė, jog jis įstaigoje buvo laikomas ne kamerose). Todėl pareiškėjo hipotetinio pobūdžio ir nekonkretizuoti teiginius, kad tos patalpos, kuriose jis gyveno yra pagalbinio pobūdžio, teismas atmetė kaip nepagrįstus.

9. Vertindamas argumentus, kad sanitariniai įrenginiai neatitiko reikalavimų, teismas nurodė, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą paaiškino, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas 1,5 m aukščio pertvara. Taip pat pridėjo nuotraukas, kuriose pavaizduotos tipinės gyvenamosios kameros (vienoje yra užkabintos užuolaidos, o kitoje – atskira kabina su durimis). Teismas nurodė, kad iš Vilniaus PN pateiktų duomenų nėra galimybės nustatyti, kokios konkrečios kameros nuotraukose yra vaizduojamos, ar tai yra tos kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Taigi, teismas laikė, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų, patvirtinančių tinkamą sanitarinių mazgų atitvėrimą nuo kameros, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, gyvenamojo ploto, todėl konstatuota, kad sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai įrengtas visą nurodytą pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN laikotarpį, t. y. nuo 2018 m. birželio 19 d. iki 2019 m. balandžio 2 d., iš viso 287 paras. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dalį laiko kamerose buvo laikomas vienas, t. y. 7 paras, teismas laikė, kad pažeidimo intensyvumas šiomis paromis nebuvo didelis.

10. Teismas atmetė argumentus dėl neužtikrinto užimtumo, kadangi pareiškėjui lygiomis teisėmis buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų.

11. Kadangi pareiškėjas neginčijo, kad jam tiek Lukiškių TI-K, tiek Vilniaus PN buvo suteikta galimybė nusiprausti duše 1 val. per savaitę, pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kodėl jam turėjo būti suteikta daugiau laiko nusiprausti duše (nepateikė išskirtinių ir įrodymais paremtų aplinkybių), todėl šis pareiškėjo argumentas buvo atmestas. Teismas taip pat pažymėjo, kad iš į bylą pateiktų fotonuotraukų matyti, jog dušo patalpos tvarkingos, dušų įranga tinkama, nesulaužyta.

12. Atsakovo atstovas nurodė, kad įstaigos kamerose buvo sumontuota pareigūnų iškvietimo sistema ir ji buvo veikianti, o įstaigoje laikyti asmenys turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė nė vieno atvejo, kai dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala. Teismo vertinimu, hipotetiniai ir nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl neįrengto pareigūnų iškvietimo mygtuko nesudaro pagrindo atlyginti jam neturtinę žalą.

13. Atsakydamas į argumentus, kad sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko higienos reikalavimų ir nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, teismas nurodė, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Šioje higienos normoje nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimai.

14. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į pažeidimo mastą ir trukmę (pareiškėjas dalį laiko (per ginčo laikotarpį iš viso 7 paras) kamerose buvo kalinamas vienas, o kitą laiko dalį (280 parų) buvo kalinamas kartu su kitu asmeniu), nenustačius kitų pažeidimų, susijusių su pareiškėjo kalinimo sąlygomis, bei atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė naudotis dušu tik kartą per savaitę ir tai vertintina kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, pareiškėjui priteistina 370 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą bei pareiškėjo skundą patenkinti.

16. Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

16.1. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimo nemotyvavo. Teismas nepasisakė, kaip apskaičiavo kiekvienam asmeniui tekusį plotą, neanalizavo baldų užimamo ploto kamerose, rėmėsi netinkama skaičiavimo metodika. Taip pat teismas, pareiškėjo manymu, buvo šališkas.

16.2. Teismas rėmėsi nepagrįstais atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, nepareikalavo jokių įrodymų jiems pagrįsti, pateiktus įrodymus vertino netinkamai. Teismas rėmėsi tik higienos normomis ir poįstatyminiais aktais, teismas taip pat nepasisakė dėl visų pareiškėjo teiginių, o kai kuriuos įvertino netinkamai.

16.3. Buvo pažeistas operatyvumo principas, kadangi teismas ilgai nagrinėjo bylą.

16.4. Teismas nesupažindino pareiškėjo su visais į bylą pateiktais įrodymais.

16.5. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl neužtikrinto užimtumo, kadangi neaišku, kam buvo galimybė pasinaudoti užimtumo priemonėmis. Teismas taip pat nenurodė, per kokį laikotarpį galima buvo pasinaudoti 1 val. nusiprausti duše, teismas taip pat nepasisakė dėl neteisėtai patalpos viduryje įrengto nutekamojo latako.

16.6. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl neįrengto pavojaus mygtuko, dėl to, kad negalėjo pasinaudoti aptariamu mygtuku, pareiškėjas jautė baimę, nesijautė saugus.

16.7. Taip pat pirmosios instancijos teismas ignoravo pareiškėjo raštą, kad tiek Lukiškių TI-K, tiek Vilniaus PN turėjo būti uždaryti, kad būtų nutrauktas asmenų teisių pažeidinėjimas, teismas neišnagrinėjo visų į bylą pateiktų įrodymų.

16.8. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybę, kad pareiškėjas buvo laikomas pagalbinėse patalpose.

16.9. Teismas taip pat netinkamai įvertino neužtikrintą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, pažeidimo sunkumo aspektu.

17. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

18. Atsakovo atstovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:

18.1. Kadangi teismas konstatavo, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo argumentai dėl sanitarinio mazgo užimamo ploto atmestini kaip nepagrįsti.

18.2. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Apelianto reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.

19. Atsakovo atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Vilniaus PN apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:

19.1. Atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatuotina, kad byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo Konvencijos 3 straipsnio draudžiamam elgesiui.

19.2. Atitinkamai šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

20. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo atstovo Vilniaus PN apeliacinį skundą su juo nesutinka ir nurodo šiuos argumentus:

20.1. Atsakovas nepateikia jokių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų, tik siekia, kad pareiškėjui neturtinė žala nebūtų atlyginta pinigais.

20.2. Atsakovo atstovas neginčija pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl nustatytų pažeidimų.

20.3. Taip pat atsakovas nenurodė skundo datos, pareiškėjas mano, kad atsakovo atstovas sutinka su pareiškėjo pirmuoju pagrindinio skundo reikalavimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų suėmimo sąlygų Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN.

22. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ginčo šalių argumentus bei įvertinęs ginčui aktualias aplinkybes ir įrodymus, pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo atstovo 370 Eur neturtinei žalai atlyginti už neužtikrintą privatumą naudojantis sanitariniu mazgu.

23. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliacinį skundą pateikė pareiškėjas ir atsakovo atstovas. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, nepasisakė dėl visų pareiškėjo argumentų, rėmėsi tik atsakovo atstovo medžiaga, o nustatytą pažeidimą įvertino netinkamai, t. y. per švelniai. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde mano, kad nustatytas pažeidimas nesukėlė pareiškėjui neigiamų emocijų, streso, neigiamų išgyvenimų, kurie turėtų būti atlyginti pinigais.

24. Pirmiausiai pažymėtina, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai gali tikrinti bylą tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-260-602/2021 ir kt.).

25. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

26. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

27. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

28. Pareiškėjas teigė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais teiginiais ir pažymi, kad, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčo laikotarpiu aktualų teisinį reglamentavimą, pagrįstai nurodė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, ir, atsižvelgęs į atsakovo atstovo pateiktus duomenis, sprendė, kad, pareiškėjui buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta ploto norma.

29. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

30. Kadangi nacionalinės teisės aktuose nėra nuostatos, o Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nėra aiškinama, kad, apskaičiuojant vienam asmeniui kameroje tenkantį gyvenamąjį plotą, turi būti atimamas baldais ir kitu inventoriumi užimtas plotas, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai šiuo aspektu yra atmetami.

31. Iš byloje pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotą ir kartu laikytų asmenų skaičių, matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,69 kv. m iki 7,14 kv. m kameros ploto t. y. gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m vienam asmeniui) nebuvo pažeista. Pažymėtina, kad atsakovo atstovo atsiliepime į skundą pateikti duomenys leidžia detalizuoti kiekvieną dieną pareiškėjui tekusį kameros plotą. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Remiantis bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės, susijusios su minimalaus ploto reikalavimu, teismas rėmėsi tinkama skaičiavimo metodika. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas nebuvo laikomas ankštomis sąlygomis ir pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų kamerose nebuvo suvaržyta. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių įrodymų, leidžiančių daryti kitokią išvadą, hipotetinio pobūdžio teiginiai taip pat nepaneigia įrodymais pagrįstų ir motyvuotų pirmosios instancijos teismo išvadų.

32. Spręsdama dėl pareiškėjo teiginių apie pirmosios instancijos teismo šališkumą, teisėjų kolegija akcentuoja, jog pareiškėjas negrindžia minėtų argumentų ABTĮ 44 straipsnyje numatytais teisėjo nušalinimo pagrindais. Teismas, nagrinėjantis bylą, turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Teismas taip pat turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Daniją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2005 m. gegužės 1 d. sprendimas byloje Indra prieš Slovakiją ir kt.). Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas – negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, jo tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

33. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad visas kameros plotas turėtų būti pripažįstamas pagalbinėmis patalpomis ir dėl to pripažintina, jog pareiškėjas buvo laikomas negyvenamosiose (tualeto) patalpose, vertintini kaip jo subjektyvi interpretacija, neturinti jokio teisinio pagrindo.

34. Pareiškėjas, be kita ko, apeliaciniame skunde kelia atsakovo atstovo pirmosios instancijos teismui pateiktų duomenų teisingumo klausimą, tačiau nenurodė ir nepateikė duomenų, sudarančių pagrindą suabejoti pateiktų įrodymų teisingumu. Taip pat dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi iš esmės tik atsakovo atstovo pateikta pozicija, akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; kt.).

35. Nagrinėjamoje byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus. Pareiškėjo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, nesudaro pagrindo vertinti, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai išnagrinėjo ir ištyrė bylos faktines aplinkybes, yra abstraktūs ir deklaratyvūs. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad buvo pažeistos jo procesinės teisės, nes jis nebuvo supažindintas su visais byloje esančiais dokumentais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko rašytinio proceso tvarka, atsižvelgus į pareiškėjo skunde pateiktą prašymą. Pirmosios instancijos teismas 2021 m. kovo 8 d. išsiuntė pareiškėjui atsakovo atstovo atsiliepimo į skundą kopiją, pateiktos medžiagos lydraščių kopiją. Pareiškėjas nenurodė, kad negavo šių jam siųstų dokumentų, taip pat konkrečiai neįvardija, su kokiais byloje esančiais dokumentais jis nebuvo supažindintas. Pareiškėjas taip pat nenurodo, kad jis kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydamas leisti susipažinti su bylos medžiaga arba pateikti tam tikrų joje esančių dokumentų kopijas, tačiau toks jo prašymas nebuvo patenkintas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl jo procesinių teisių pažeidimo šiuo aspektu, atmestini kaip nepagrįsti. Taip pat atmestini bendro pobūdžio, hipotetiniai teiginiai, kad pareiškėjo skundas buvo nagrinėjamas ilgą laiką, kadangi pareiškėjas nenurodė, kaip buvo pažeistos jo teisės, į pirmosios instancijos teismą dėl šios aplinkybės nebuvo kreipęsis.

38. Nors pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė argumentus dėl neužtikrinto privatumo ir 1 val., skirtos nusiprausti duše, tačiau iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas išsamiai ir pagrįstai įvertino šiuos argumentus, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, papildomai nekartodama šių pirmosios instancijos teismo argumentų, su jais sutinka, kadangi apeliaciniame skunde nepateikta pagrįstų argumentų ir (ar) įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas. Pažymėtina, kad aptariami pareiškėjo argumentai yra bendro pobūdžio ir nekonkretizuoti.

39. Pareiškėjas taip pat tikino, kad pataisos įstaigoje neveikė pareigūnų iškvietimo mygtukai, todėl jis jautė baimę. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas tik abstrakčiai teigė, jog kamerose nebuvo įrengtų pareigūnų iškvietimo mygtukų, tačiau nenurodė nei vieno atvejo, kai dėl realios grėsmės jam pačiam jis nebuvo išsikvietęs pareigūnų ir pareiškėjui nebuvo suteikta pagalba ir dėl to jis galėjo patirti žalos. Administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl, jo teigimu, nesaugių kalinimo sąlygų būtų patyręs kokių nors realių papildomų nepatogumų. Pareiškėjas nenurodė konkrečių datų, įvykių, kada jis negalėjo laiku išsikviesti pareigūnų, ir dėl to patyrė žalą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog pareiškėjas nepagrindė, kad būtent ginčui aktualiu laikotarpiu dėl pareigūnų iškvietimo sistemos neveikimo jis patyrė konkrečių neigiamų išgyvenimų, sveikatos sužalojimą ir panašiai, t. y. nenustatė aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą šiuo aspektu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad saugių kalinimo sąlygų užtikrinimas reiškia teisės aktuose numatytų priemonių visumos įgyvendinimą, pagalbos iškvietimo mygtukai nėra vienintelė kameroje esančių asmenų saugumą užtikrinanti priemonė.

40. Dėl pareiškėjo nurodyto rašto pažymėtina, kad, kaip pagrįstai nurodė atsakovo atstovas, pareiškėjas nėra subjektas, kurio atžvilgiu buvo atlikta administracinė procedūra, kadangi minėtas Raštas buvo adresuotas organizacijai, kuri neginčijo šių raštų teisėtumo, o, savo ruožtu, byloje buvo vertinamas būtent pareiškėjui galbūt kilusios neturtinės žalos atlyginimo klausimas, todėl su tuo susiję pareiškėjo argumentai taip pat atmestini.

41. Taip pat tiek pareiškėjas, tiek atsakovo atstovas savo apeliaciniuose skunduose kelia neturtinės žalos atlyginimo klausimą – pareiškėjas, iš esmės, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo nustatyto pažeidimo sunkumą, o atsakovo atstovas mano, kad pažeidimo pripažinimas būtų tinkama satisfakcija. Pažymėtina, kad atsakovo atstovas nustatyto pažeidimo (kad pareiškėjui 287 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu) neginčija. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, jog kamerų įrengimas taip, jog sanitarinis mazgas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą (akutę) (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A.

M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p.; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p.; 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08) 165 p.).

Gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2020 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1809-556/2020; 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1436-968/2021). Taigi, kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele (užuolaida) nelaikomas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą yra pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1515-525/2019).

Taigi, pareiškėjas 287 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais (7 paras buvo laikomas vienas).

42. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014 ir kt.).

43. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-664-492/2020).

44. Įvertinusi nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas išvadai, jog pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas nėra pakankama satisfakcija ir jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

45. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (pareiškėjui 287 paras (iš kurių 7 paras buvo laikomas vienas) naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas privatumas), į tai, kad nenustatyta, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017), į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2022 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-20-520/2022; 2022 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-468-968/2022, 2022 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-372-492/2022) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 370 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma turi būti padidinta ir pareiškėjui priteistina 2 500 Eur suma, kuri yra pagrįsta ir adekvati dėl padaryto pažeidimo pareiškėjo nurodytoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

46. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, tačiau netinkamai nustatė pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteistina 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo G. S. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui G. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 2 500 Eur (du tūkstančius penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys

Virginija Volskienė