2018-05-30 Nr. AB-11163-3-65-3-00276-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-862-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00276-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (pavadintas prašymu) (b. l. 2–7), prašydamas panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK, atsakovas) viršininko 2016 m. gegužės 12 d. įsakymą Nr. 50-TE-285 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo A. P.“ (toliau – ir Įsakymas), kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

2. Pareiškėjas nesutiko su jam paskirta tarnybine nuobauda ir manė, jog yra nubaustas nepagrįstai. Pareiškėjas skunde nurodė bei teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė paaiškino, kad tarnybinė nuobauda buvo paskirta remiantis tarnybinio patikrinimo išvada, kuri pagrįsta tik prielaidomis, o ne faktais. Paaiškino, kad tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas pagal R. J. tarnybinį pranešimą, kuriame akcentuota, jog Panevėžio AVPK Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdyboje (toliau – ir Panevėžio AVPK KP ENTV) pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-51946-15 po to, kai 2015 m. rugsėjo 17 d., atlikus kratą A. V. gyvenamojoje vietoje ir garaže, buvo rastas didelis kiekis kontrabandinių cigarečių bei didelė suma grynųjų pinigų. Šiame tarnybiniame pranešime R. J. nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės leido pagrįstai įtarti, jog Panevėžio AVPK Rokiškio r. policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus (toliau – ir Panevėžio AVPK Rokiškio PK KPS) vyriausiasis tyrėjas A. P. (pareiškėjas) galbūt piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir dangstė įtariamojo A. V. nusikalstamą veiką. Pareiškėjas pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu jam jokie įtarimai nebuvo pareikšti, jis buvo apklaustas tik kaip liudytojas, 2016 m. vasario 10 d. Panevėžio apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo skyriaus prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį pareiškėjo atžvilgiu buvo nutrauktas, nesant nusikalstamos veikos požymių. Pareiškėjas akcentavo, kad jį su A. V. siejo tik draugiški santykiai, jie yra garažų kaimynai, netoli vienas kito gyvena, A. V. jam padėjo remontuoti automobilį bei realizuoti automobilio detales. Pareiškėjas anksčiau žinojo, kad A. V. užsiėmė neteisėta veika, tačiau tai buvo maždaug prieš 7–8 metus, pastaruoju metu apie A. V. galbūt neteisėtą veiką jam nebuvo žinoma. Be to, pareiškėjas neturėjo pareigos deklaruoti ryšius su šiuo asmeniu, kadangi bendravimas su A. V. nebuvo susijęs su jo pareigų vykdymu, o skambučiai minėtam asmeniui buvo tik dėl parduodamų automobilio detalių. Tarnybinio patikrinimo metu nebuvo surinkta jokių įrodymų, patvirtinančių kad pareiškėjas 2015 m. žinojo apie A. V. nusikalstamą veiką, bet su šiuo asmeniu bendravo, dėl ko būtų kilusi pareiga šį savo ryšį deklaruoti.

3. Atsakovas Panevėžio AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 18–20) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsiliepime Panevėžio AVPK nurodė ir jo atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas pagal Panevėžio AVPK Imuniteto skyriaus vyriausiojo tyrėjo R. J. 2016 m. kovo 9 d. tarnybinį pranešimą, kuriame nurodyta, jog A. P. (pareiškėjas) galėjo pažeisti Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2014 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. 5-V-690 patvirtinto Policijos darbuotojų ryšių deklaravimo aprašo (toliau – ir Deklaravimo aprašas) bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) reikalavimus. Deklaravimo aprašo 6 punkte nustatyta, kad policijos darbuotojai privalo pranešti apie ryšį su asmeniu, kai nėra šio aprašo 5 punkte nustatytų sąlygų, tačiau ryšys gali turėti įtakos policijos imunitetui. Etikos kodekso 3 punkte yra įtvirtinti padorumo bei pavyzdingumo principai, o 4.14 punkte nurodyta vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto bei asmeninių santykių su asmenimis, žinomai susijusiais su nusikaltimų darymu, jei tai pakenktų policijos įvaizdžiui ir prestižui. Tuo tarpu iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad pareiškėjas palaikė ryšius su A. V., žinojo apie šio asmens nusikalstamą veiką. Tai patvirtina atlikta skambučių išklotinių analizė, A. V. užrašai, 2015 m. gruodžio 7 d. išslaptintas Panevėžio AVPK KP ENTV 2-ojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo S. K. tarnybinis pranešimas Nr. 50-IL-181-75, kuriame nurodyta, kad A. P. (pareiškėjas) bei A. V. du kartus buvo susitikę garažų kooperatyvo „Klevas“ teritorijoje. Po susitikimų A. V. toje pat teritorijoje buvo sulaikytas su dideliu kiekiu kontrabandinių cigarečių. Tačiau pareiškėjas savo deklaracijoje ryšių su A. V. nenurodė, nors pareigūnas privalo tokį ryšį deklaruoti, o po įvykusio ryšio nedelsdamas (ne vėliau kaip kitą dieną) apie tai informuoti savo tiesioginį vadovą.

II. 5. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimu (b. l. 102–108) pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Panevėžio AVPK viršininko 2016 m. gegužės 12 d. įsakymą Nr. 50-TE-285 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo A. P.“, kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

6. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad Panevėžio AVPK Imuniteto skyriaus vyriausiasis tyrėjas R. J. 2016 m. kovo 9 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 50-PR2-9367 „Dėl A. P. galimo tarnybinio nusižengimo“ informavo Panevėžio AVPK viršininką, jog Panevėžio AVPK KP ENTV atlieka ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-51946-15 pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį (neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis), 1891 straipsnio 1 dalį (neteisėtas praturtėjimas) ir 228 straipsnio 1 dalį (piktnaudžiavimas) (toliau – ir Ikiteisminis tyrimas), kuris buvo pradėtas 2015 m. rugsėjo 17 d. atlikus kratą A. V. gyvenamojoje vietoje ir garaže bei radus didelį kiekį kontrabandinių cigarečių ir didelę sumą grynųjų pinigų; buvo nustatyti A. P. ir A. V. kontaktai, A. P. galbūt pažeidė Deklaravimo aprašo 6 ir 7 punktų reikalavimus. Panevėžio AVPK viršininkas 2016 m. kovo 10 d. rezoliucija pavedė Panevėžio AVPK Vidaus tyrimų poskyriui atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą ir pateikti išvadą.

7. Atlikęs tarnybinį patikrinimą, Panevėžio AVPK Vidaus tyrimų poskyrio vyriausiasis tyrėjas D. Ž. 2016 m. balandžio 25 d. surašė Tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 50-IS-48 „Dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Rokiškio rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus pareigūno A. P. veiksmų“ (toliau – ir Išvada), kurioje pasiūlė pareiškėjui Panevėžio AVPK Rokiškio r. PK KPS vyriausiajam tyrėjui A. P. už padarytą tarnybinį nusižengimą skirti tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą. Tą pačią dieną Panevėžio AVPK viršininkas Išvadą patvirtino. Kadangi pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos narys, Panevėžio AVPK viršininkas 2016 m. balandžio 26 d. raštu Nr. 50-S-24879(1.30) kreipėsi į šią profesinę sąjungą dėl sutikimo pareiškėjui skirti tarnybinę nuobaudą, atsakymas iš profesinės sąjungos negautas. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 33 straipsnio 2 dalies 3 punktu, atsižvelgęs į Išvadą, Panevėžio AVPK viršininkas 2016 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. 50-TE-285 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo A. P.“ skyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą.

8. Teismas pažymėjo, kad Išvadoje nustatyta, jog A. P. palaikė ryšį su A. V., žinodamas apie šio asmens neteisėtą veiką, privačių interesų deklaracijoje nedeklaravo savo ryšių su juo, kaip asmeniu, dėl kurio gali kilti interesų konfliktas, nors tokia pareiga atsirado nuo Deklaravimo aprašo įsigaliojimo. Taip pat nustatyta, kad A. P. nevengė asmeninių ryšių su asmenimis, susijusiais su nusikaltimų darymu. Išvadoje konstatuota, kad A. P. netiesiogine tyčia pažeidė Etikos kodekso 3 punkte įtvirtintus padorumo ir pavyzdingumo principus, Etikos kodekso 4.14 ir 14.4 punktus bei Deklaravimo aprašo 6 punktą ir padarė tarnybinį nusižengimą.

9. Teismas nurodė, jog Statuto 3 straipsnio 5 dalis policijos pareigūnus įpareigoja laikytis skaidrumo principo, reiškiančio, kad bet kokia pareigūno veikla vykdant pareigas turi būti vieša ir atvira, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Interesų derinimo įstatymas) 3 straipsnio 2 dalis ir 4 straipsnio 1 dalis įpareigoja asmenis, pretenduojančius dirbti ir dirbančius valstybinėje tarnyboje, tarp jų – ir valstybės pareigūnus, deklaruoti privačius interesus, šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pateikiant privačių interesų deklaraciją. Įstatymų leidėjas Interesų derinimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punkte yra įtvirtinęs nuoseklų reikalavimą, kad deklaruojantis asmuo deklaracijoje privalo nurodyti duomenis apie artimus asmenis ar kitus jam žinomus asmenis arba duomenis, dėl kurių, deklaruojančiojo nuomone, gali kilti interesų konfliktas. Interesų derinimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis įpareigoja deklaruojantį asmenį patikslinti deklaraciją, jeigu atsirado naujų šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje išvardytų duomenų ar pasikeitė pateiktoje deklaracijoje nurodyti duomenys, paaiškėjo naujos aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas. A. P., vykdydamas nurodytą pareigą, 2012 m. rugsėjo 26 d. pateikė privačių interesų deklaraciją, kurioje nurodė tik savo sutuoktinę.

10. Policijos darbuotojų ryšių su asmenimis, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai domisi įslaptinta ar kita neskelbtina informacija, bando daryti įtaką priimamiems sprendimams, arba ryšių, galinčių turėti reikšmės policijos imunitetui, deklaravimo tvarką nustato specialus teisės aktas – Deklaravimo aprašas, kurio paskirtis pagal šio aprašo 2 punktą – Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 19 straipsnio tinkamas įgyvendinimas ir policijos imuniteto, įslaptintos informacijos apsaugos užtikrinimas. Deklaravimo aprašo 6 punkte nustatyta, kad policijos darbuotojai privalo pranešti apie ryšį su asmeniu, kai nėra aprašo 5 numatytų sąlygų, tačiau ryšys gali turėti įtakos policijos imunitetui. Šio aprašo 11 punkte nurodyta, kad policijos darbuotojai po ryšio su asmeniu <...>, jeigu ryšys galėjo turėti įtakos policijos imunitetui, privalo nedelsdami žodžiu pranešti savo tiesioginiam viršininkui ar jį pavaduojančiam asmeniui ir ne vėliau kaip kitą darbo dieną surašyti tarnybinį pranešimą. Policijos imuniteto sąvoka yra pateikta Deklaravimo aprašo 4.4 punkte, kuriame apibrėžta, kad policijos imunitetas – tai visuma veiksmų ir priemonių, kuriais siekiama užkirsti kelią neigiamiems išorės ir vidaus veiksniams, keliantiems grėsmę policijos sistemai ir policijos darbuotojų saugumui. Atvejai, kai ryšys gali turėti įtakos policijos imunitetui, yra apibrėžti Deklaravimo aprašo 7 punkte: 1) gali sudaryti sąlygas policijos darbuotojų viešųjų ir privačių interesų konfliktui; 2) leistų šantažuoti policijos darbuotoją; 3) gali sulaukti neigiamo visuomenės įvertinimo; 4) asmuo dirba užsienio valstybės diplomatinėje tarnyboje. Atitinkamai Išvadoje nurodyta, kad ginčo atveju A. P. nedeklaruotas ryšys su A. V. galėjo turėti įtakos policijos imunitetui Deklaravimo aprašo 7.1 ir 7.3 punktuose nustatytais atvejais, t. y. gali sudaryti sąlygas policijos darbuotojų viešųjų ir privačių interesų konfliktui bei gali sulaukti neigiamo visuomenės įvertinimo.

11. Etikos kodekso 3 punkte yra įtvirtinti tarnybos policijoje profesinės etikos principai, tarp jų – padorumo ir pavyzdingumo. Etikos kodekso 4.14 punkte nustatyta, kad policijos pareigūnas tarnybinėje veikloje turi vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, spręsti visus kylančius konfliktus taip, kad būtų apginti viešieji interesai, o 14.4 punkte nurodyta, kad ne tarnybos metu policijos pareigūnas turi vengti asmeninių santykių su asmenimis, žinomai susijusiais su nusikaltimų darymu, jeigu tai pakenktų policijos įvaizdžiui ir prestižui, išskyrus atvejus, kai toks bendravimas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu.

12. Tačiau teismas pabrėžė, kad nurodytose teisės normose nėra tiksliai ir konkrečiai apibrėžti policijos pareigūno bei asmens, su kuriuo jis palaiko ryšį, veiksmai ir pagrindai, nustatantys atvejus, kada gali kilti šiose teisės normose nurodytos pasekmės (sudaryti sąlygas policijos darbuotojų viešųjų ir privačių interesų konfliktui, sulaukti neigiamo visuomenės įvertinimo), be to, ir pačios įvardintos pasekmės yra vertinamojo pobūdžio.

13. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad atsakovas, konstatavęs A. P. įvykdytą tarnybinį nusižengimą, pareiškėjo pareigą nuo Deklaravimo aprašo įsigaliojimo dienos deklaruoti savo ryšius su A. V. iš esmės grindžia ta aplinkybe, kad A. P., žinodamas apie A. V. teisei priešingą veiką, su juo palaikė ilgalaikius ryšius. Tuo tarpu pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad jis A. V. pažinojo, ir paaiškino, jog bendravimas su A. V. iki 2014 m. buvo susijęs su jo tarnybinėmis pareigomis. Tačiau nuo 2014 m. pareiškėjas su A.

V. bendravo tik kaip garažo kaimynas, į šį asmenį kreipėsi, kai reikėjo pagalbos remontuojant automobilį bei parduodant detales, šiuo tikslu su A. V. bendravo telefonu ir 2015 m. rugsėjo mėn. pradžioje garažų bendrijos teritorijoje. Tokius pareiškėjo paaiškinimus patvirtina ir A. V. teismo posėdyje duoti parodymai bei bylos medžiaga: A. V. sūnui priklausantis garažas bei A. P. naudojamas garažas yra toje pačioje garažų bendrijoje „Klevas“, o skelbimai laikraščiuose patvirtina, kad A. P. laikotarpiu nuo 2014 m. pabaigos iki 2015 m. rugsėjo mėn. siekė parduoti automobilio detales.

Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog A. P. bei A. V. būtų sieję kitokie, nei asmeniniai, ryšiai. Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad Ikiteisminio tyrimo metu, kuris buvo pradėtas 2015 m. rugsėjo 17 d., A. V. gyvenamojoje vietoje ir jo garaže kratos metu suradus didelį kiekį kontrabandinių cigarečių bei grynųjų pinigų, buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas ir pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, įtarus galimus A. P. ir A. V. korupcinius ryšius. Tačiau Panevėžio apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2016 m. vasario 9 d. nutarimu (toliau – ir Prokuroro nutarimas) ikiteisminis tyrimas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį buvo nutrauktas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Minėtame Prokuroro nutarime nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta duomenų, dėl kurių būtų galima pareikšti įtarimą A. P., kuris Ikiteisminio tyrimo metu buvo 2015 m. lapkričio 13 d. apklaustas liudytoju. Taip pat nenustatyta, kad A. P., dirbdamas Panevėžio AVPK Rokiškio r. PK KP skyriaus vyresniuoju tyrėju ir bendraudamas su A. V., būtų viršijęs savo įgaliojimus ar piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi ir dėl to būtų buvusi padaryta didelė žala. Be to, byloje nėra ginčo dėl to, kad A. P. nuo 2015 m. rugsėjo 17 d., kai A.

V. buvo sulaikytas, su pastaruoju nebendravo.

14. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, ar A. P., palaikydamas asmeninius ryšius su A. V., žinojo apie jo vykdomą teisei priešingą veiką, nes tik tokiu atveju toks bendravimas galėjo sukelti interesų konfliktą Interesų derinimo įstatymo bei Deklaravimo aprašo prasme. Atsižvelgęs į tai, teismas pabrėžė, kad byloje pateikti Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenys patvirtina, jog A. V. paskutinį kartą už neteisėtą veiką yra baustas 2009 m. birželio 15 d. (Rokiškio r. apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu pagal BK 201 straipsnio 2 dalį dėl veikos, įvykdytos 2009 m. vasario 27 d.). Tuo tarpu A. P. neneigia aplinkybės, kad jam buvo žinomi duomenys apie A. V. įvykdytą neteisėtą veiką iki 2009 m. pabaigos, tačiau neigia, kad apie A. V. vykdomą neteisėtą veiką jam buvo žinoma iki pat 2015 m. rugsėjo 17 d., t. y. A. V. sulaikymo. Teismo vertinimu, laikotarpiu iki 2009 m. vasario 27 d. A. V. įvykdyta neteisėta veika nesudarė pagrindo A. P. deklaruoti savo asmeninius ryšius su minėtu asmeniu, kaip galinčiu sukelti interesų konfliktą nuo 2014 m. rugpjūčio 14 d., nes nuo pareiškėjui žinomos šio asmens neteisėtos veikos buvo praėjęs pakankamai ilgas laiko tarpas (5,5 metų), šalinantis galimybę interesų konfliktui kilti.

15. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, teismas sprendė, kad šiuo atveju tirtina, ar A. P. buvo žinoma apie A. V. vykdomą neteisėtą veiką laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 14 d. iki 2015 m. rugsėjo 17 d. Nurodė, kad atsakovas tarnybinio patikrinimo metu padarytas išvadas, jog A. P. bendravo su A. V., žinodamas apie pastarojo vykdomą neteisėtą veiką, grindžia Ikiteisminio tyrimo medžiaga, Panevėžio AVPK KP ENTV 2-ojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo S. K. išslaptintu 2015 m. lapkričio 19 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 50-22(DS)-647-RN. Tačiau minėtame tarnybiniame pranešime užfiksuotas tik A. P. ir A. V. bendravimo faktas 2015 m. rugsėjo 3 d. ir 2015 m. rugsėjo 12 d. garažų bendrijoje „Klevas“, ko iš esmės neneigia ir pats pareiškėjas, bet nėra nurodyta jokių duomenų apie šių susitikimų tikslą, bendravimo turinį, nenurodyta tiksli susitikimo vieta, taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių aplinkybes, kad tuo metu A. V. šioje bendrijoje esančiame garaže jau laikė kontrabandines cigaretes, kurios buvo surastos 2015 m. rugsėjo 17 d. atliktos kratos metu, o A. P. šias kontrabandines cigaretes matė ar kitu būdu apie jas žinojo, tuo pačiu galbūt žinojo apie A. V. vykdomą neteisėtą veiką.

16. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje bei teismo posėdyje liudytoju apklaustas R. N., dirbęs Panevėžio AVPK Rokiškio r. PK KP skyriaus viršininku, nurodė, kad skyriuje gaunamą kriminalinės žvalgybos informaciją registruodavo kiekvienas tam teisę turintis pareigūnas, kuris tą informaciją gaudavo, visa gauta tokia įslaptinta informacija buvo prieinama tik jam. Minėtas liudytojas negalėjo patikslinti, apie kuriais laikotarpiais A. V. vykdytą teisei priešingą veiką buvo žinoma visiems skyriaus tyrėjams, tikėtina – iki 2010 m. Taip pat nurodė, jog Rokiškio r. PK kriminalinės žvalgybos informacijos nuo 2014 m. negauna, įslaptintą informaciją, kuri buvo realizuota 2015 m. rugsėjo 17 d., atliekant pas A. V. kratą bei šį asmenį sulaikant, rinko ne jis ar jo vadovaujamas skyrius, o Panevėžio AVPK padalinys, ši informacija jam buvo žinoma iš Panevėžio AVPK pareigūnų, mano, kad ši informacija buvo žinoma ir A. P., tačiau nurodė, kad tai – jo nuomonė, kurios faktiniais duomenimis pagrįsti negali.

17. Panevėžio AVPK Imuniteto skyriaus vyriausiojo tyrėjo R. J. 2015 m. lapkričio 27 d. tarnybiniame pranešime fiksuoti A. P. ir A. V. tarpusavio telefoniniai skambučiai, kas tik patvirtina pareiškėjo nurodytą šių asmenų bendravimo faktą. Tačiau šiame tarnybiniame pranešime nėra jokių duomenų apie pokalbių turinį ar kitokių duomenų, kad telefonu būtų kalbama apie kokią nors neteisėtą veiką. Tiek pareiškėjas, tiek teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas A. V. neigė, kad Ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančioje A. V. užrašų knygelėje padarytas įrašas „Alius 3000 (868.86) + 45“ yra kaip nors susijęs su A. P., byloje nėra pateikta jokių kitų įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę. Byloje pateikti Gautų iš kitų padalinių pranešimų apskaitos žurnalo išrašai nei patvirtina, nei paneigia aplinkybę, kad A. P. buvo žinoma apie A. V. vykdomą neteisėtą veiką, nes didžioji dalis šiuose išrašuose pateiktos informacijos susijusi su asmeniu, pavarde V. D., o byloje nėra jokių duomenų, kad šis asmuo būtų susijęs su A. P. ar A. V., atsakovo atstovė taip pat negalėjo nurodyti šios informacijos ryšio su nagrinėjama byla. Tuo tarpu vienintelis įrašas dėl D. P. darytas 2010 m., tačiau byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių jos artimus ryšius su A. V. ar jų bendrai vykdytą neteisėtą veiką.

18. Įvertinęs minėtus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad jie neabejotinai nepatvirtina aplinkybės, jog A. P. palaikė ilgalaikius ryšius su A. V., žinodamas apie jo daromą teisei priešingą veiką. Šios aplinkybės nepatvirtina ir teismui pateikta susipažinti įslaptinta medžiaga. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad esant pagrįstų abejonių, ar atitinkama asmens veika užtraukia tarnybinę atsakomybę, visos abejonės turi būti traktuojamos traukiamo atsakomybėn asmens naudai (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A63-2967/2011).

19. Taigi, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad bylos medžiaga neįrodyta, jog A. P. palaikė ilgalaikius ryšius su A. V., žinodamas apie jo daromą teisei priešingą veiką, tuo pačiu neįrodyta, jog jo ryšys su A. V. galėjo turėti įtakos policijos imunitetui, todėl jam nekilo pareiga pagal Deklaravimo aprašo 6 punktą deklaruoti savo ryšius su A. V. Deklaravimo aprašo 11 punkte nustatyta tvarka. Taip pat bylos medžiaga neįrodyta, jog A. P. nevykdė Etikos kodekse numatytų pareigų vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, spręsti visus kylančius konfliktus taip, kad būtų apginti viešieji interesai, ne tarnybos metu vengti asmeninių santykių su asmenimis, žinomai susijusiais su nusikaltimų darymu, jeigu tai pakenktų policijos įvaizdžiui ir prestižui. Todėl teismas padarė išvadą, jog A. P. veikoje nėra Išvadoje nurodytos tarnybinio nusižengimo sudėties. Tuo tarpu, nenustačius A. P. veikoje tarnybinio nusižengimo sudėties, konstatuotina, jog nebuvo pagrindo jam skirti tarnybinę nuobaudą, todėl ginčijamas atsakovo Įsakymas naikintinas.

III. 20. Atsakovas Panevėžio AVPK pateikė apeliacinį skundą (b. l. 112–114), kuriame prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

21. Atsakovas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, jog iš byloje esančių įrodymų matyti, kad A. P. pažinojo bei palaikė ryšį su A. V., o apie jo neteisėtą veiką žinojo arba turėjo žinoti, nes Rokiškio r. PK KPS darbuotojai nurodė, kad apie tokį asmenį ir jo veiklą žinojo. Tuo tarpu iš A. P. liudytojo apklausos protokolo nustatyta, kad į jį yra kreipęsi A. V. aplinkos žmonės (D. P. skambutis). Atlikta skambučių analizė patvirtina, kad A. P. nuolat bendravo su A. V.. Be to, panašiu laikotarpiu, kai buvo pradėtas Ikiteisminis tyrimas, netikėtai išsitrynė A.

V. telefono numeris iš A. P. mobiliojo telefono atminties, o pradėjus ikiteisminį tyrimą, A. P. daugiau neskambino šiam asmeniui. Atsakovo manymu, šios aplinkybės patvirtina, kad A. P. siekė nuslėpti savo ryšius su A. V.. Atsakovas tvirtina, kad A. P. teiginiai, jog jis nieko nežinojo apie A. V. nelegalią veiklą, ir skundžiamame teismo sprendime nurodyti argumentai, kad byloje esantys įrodymai neabejotinai nepatvirtina aplinkybės, jog A. P. palaikė ilgalaikius ryšius su A. V., žinodamas apie jo daromą teisei priešingą veiką, paneigti byloje esančiais įrodymais:

Rokiškio r. PK Kriminalinės policijos skyriaus policijos pareigūnų paaiškinimai, 2015 m. lapkričio 13 d. liudytojo apklausos protokole esantis A. P. teiginys, kad „A. V. vis mane įtikinėjo, kad jis nesiverčia nusikalstama veika“, 2016 m. kovo 22 d. A. P. paaiškinime duoti parodymai, kad A. V. buvo teistas „man buvo žinoma atliekant tam tikrus tyrimus, tačiau visos man žinomos aplinkybės buvo išdėstytos atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-51946-15“, bei tai, kad per bendrą Rokiškio komisariato vadovų pasitarimą, kuriame dalyvavo ir pareiškėjas, A.

P. sužinojo, jog pas A. V. buvo atliktos kratos ir jų metu buvo išimtas didelis kiekis kontrabandinių cigarečių, tačiau ir po šio susirinkimo jis nevykdė teisės aktais numatytų pareigų, nors Deklaravimo aprašas įpareigoja policijos darbuotojus deklaruoti ryšius ne tik tada, kai įvyko viešųjų ir privačių interesų konfliktas, tačiau ir tada, kai tai gali įvykti. Taigi, atsakovas tvirtina, kad nagrinėjamu atveju įrodyti visi tarnybinio nusižengimo elementai, todėl Panevėžio AVPK viršininko 2016 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. 50-TE-285 pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda yra teisėta ir pagrįsta.

Atsakovas kartu akcentuoja, kad 2016 m. gegužės 9 d. buvo gautas Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos atsakymas dėl sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą Nr. LR17-14592(16).

22. Pareiškėjas A. P. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 118–120) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

23. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas visapusiškai, pilnai bei objektyviai išnagrinėjus visas faktines aplinkybes. Visų pirma, pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog, atlikus tarnybinį patikrinimą, jis nebuvo supažindintas su tarnybinio patikrinimo išvada, ji elektroninių ryšių pagalba buvo paviešinta Panevėžio AVPK pareigūnų tarpe ir tik tuomet, gavęs iš kolegų jos kopiją, pareiškėjas turėjo galimybę su ja susipažinti bei apskųsti įsakymą, kuriuo jam buvo skirta tarnybinė nuobauda.

Be to, prieš tai neoficialiame pokalbyje jam buvo liepta rašyti prašymą palikti tarnybą savo noru, o nesutikus to daryti, buvo inicijuotas tarnybinis patikrinimas ir skirta tarnybinė nuobauda. Dėl atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl bendravimo ir ryšių palaikymo su A. V. pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teisme buvo paaiškintos tokio bendravimo priežastys iki 2014 m. ir nuo 2014 m. pabaigos iki 2015 m. rugsėjo 17 d. Pareiškėjas pabrėžia, jog jokios informacijos (nuo 2010 m.) apie galbūt vykdomą A.

V. neteisėtą veiklą jis negavo ir neturėjo. Tuo tarpu dėl 2015 m. lapkričio 13 d. liudytojo apklausos protokole išsakyto teiginio „A. V. vis mane įtikinėjo, kad jis nesiverčia nusikalstama veika“ pareiškėjas paaiškina, kad tokie tiksliniai klausimai apie galbūt vykdomą neteisėtą veiklą asmenims (tame tarpe ir A. V.) buvo pateikiami kontrolinių susitikimų metu atliekant tarnybines pareigas, t. y. iki 2014 m. vidurio. Be to, pareiškėjas akcentuoja, kad dėl D. P. skambučio, kuris galėjo būti apie 2012–2013 m., jis pats tyrėjai nurodė liudytojo apklausų metu, nes pats nesuprato, iš kur ji gavo jo telefono numerį.

Pareiškėjas kartu nurodo, kad D. P. jam prisistatė ir uždavė tik vieną klausimą, ar jis žino, kur yra A. V., o į šį klausimą jam atsakius neigiamai, pokalbis baigėsi, daugiau pareiškėjas nesulaukė jokių kitų skambučių iš jam žinomų A. V. pažįstamų ir niekas į jį nesikreipė, minėtas atvejis buvo vienintelis, išskirtinis, todėl pareiškėjas jį gerai pamena. Pareiškėjas taip pat pabrėžia, kad dar prieš pradedant ikiteisminį tyrimą (2015 m. liepos mėn.) A. V. atžvilgiu, jo mobilusis telefonas žvejybos metu įkrito į vandenį ir po to dingo nemažai adresatų, tame tarpe ir A.

V.. Tai pareiškėjas nurodė tyrėjai 2015 m. spalio 5 d. apklausoje, kartu paaiškindamas, kad A. V. telefono abonento numerį pamena mintinai, be to, jis neneigė, kad kartais jiems tenka bendrauti. Pareiškėjas akcentuoja, kad žinia, jog A. V. galbūt vykdė neteisėtą veiklą, jam buvo netikėta ir jo bendravimas su nurodytu asmeniu būtų klaidingai interpretuotas, be to, pareiškėjo atžvilgiu jau buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir inicijuoti keli patikrinimai, susiję su A. V., o pareiškėjas norėjo, kad tyrimai būtų atlikti visapusiškai, pilnai ir objektyviai, būtent todėl, pradėjus Ikiteisminį tyrimą, jis nebendravo su A.

V.. Pareiškėjo teigimu, jo ryšys su A. V. niekaip negalėjo sudaryti sąlygų kilti policijos darbuotojo viešųjų ir privačių interesų konfliktui, kadangi A. V. niekada nėra kreipęsis į jį, kaip į pareigūną, dėl kokios nors pagalbos, o jų bendravimas neperžengė automobilių taisymo klausimų ribos, taip pat nebuvo sudarytos sąlygos ir nebuvo pateikti jokie duomenys, leidžiantys šantažuoti pareiškėją ar kitus policijos pareigūnus, nes pokalbiai niekada nebuvo suasmeninti apie pareiškėjo ir kitų pareigūnų darbą ar privatų gyvenimą.

Taigi, pareiškėjo manymu, jam nebuvo kilusi prievolė deklaruoti šį ryšį.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriuo nustatomas (jei nustatomas) valstybės tarnautojo padaryto konkretus tarnybinio nusižengimo padarymo faktas, visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pateikiamas tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo, nuo kurio valstybės tarnautojas turi teisę gintis, apimtis (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-463-662/2016, 2018 m. vasario 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-504-520/2018). Tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tiriamo valstybės tarnautojo nusižengimo faktą, jo kaltę, patikrinti valstybės tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje. Nepakanka išvadoje tik formaliai įvardyti nusižengimą ir konstatuoti, kad jį padarė konkretus valstybės tarnautojas. Būtina tokį nusižengimą dar pagrįsti įrodymais, nurodant jo padarymo aplinkybes ir priežastis, dėl nusižengimo atsiradusias pasekmes, tarnautojo kaltę ir kitas reikšmingas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2013 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-565/2013, 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1867-492/2015).

26. Pirmosios instancijos teismas vertino byloje surinktus įrodymus apie pareiškėjo padarytą nusižengimą ir kitas aplinkybes, reikšmingas tarnybinei nuobaudai paskirti, laikydamasis ABTĮ 56 straipsnio reikalavimų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

27. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtinta, kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas.

28. Taigi gautoje patikrinti administracinėje byloje pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis nurodytomis teisės aktų nuostatomis, turėjo išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti ir įvertinti atsakovo nurodytus faktus, kuriais remiantis padaryta išvada, jog pareiškėjas atliko neteisėtus veiksmus, bei pareiškėjo argumentus ir nurodomas aplinkybes, kuriomis remdamasis pareiškėjas šioje byloje teigė, kad atsakovas neteisingai nustatė tokio pobūdžio faktus bei pareiškėjo elgesį susiklosčiusioje situacijoje vertino kaip neatitinkantį Deklaravimo aprašo 6 punkto ir Etikos kodekso 3, 4.14 ir 14.4 punktų nuostatų.

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kaltinimas A. P. buvo susietas su esmine faktine aplinkybe – bendrauta su asmeniu, susijusiu su nusikaltimų darymu, ir apie tai nedeklaruota, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai identifikavo tyrimo momentus (žr. nutarties 14–15 p.).

30. Tačiau Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas negali būti paliktas galioti.

31. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. birželio 20 d. išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovams Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus (administracinė byla Nr. A-3125-492/2017), t. y. tų pačių asmenų, kurie dalyvauja ir šioje byloje, atžvilgiu.

33. Administracinėje byloje Nr. A-3125-492/2017 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatavo:

33.1. „Aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad A. P. ir A. V. tarpusavio santykiai, priešingai nei teigia pareiškėjas, buvo pakankamai artimi, todėl A. P., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punktu, kuriame nustatyta, kad deklaruojantis asmuo deklaracijoje privalo nurodyti artimus asmenis ar kitus jam žinomus asmenis arba duomenis, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, turėjo deklaruoti savo ryšius su A. V., tačiau jis to nepadarė (I t., b. l. 41–42, 144–160). Pareiškėjas negalėjo nesuprasti, kad jo, kaip policijos pareigūno, bendravimas su nusikalstamas veikas linkusiu daryti asmeniu kelia interesų konfliktą. Apie savo ryšius su minėtu asmeniu A. P. neinformavo ir po A. V. sulaikymo 2015 m. rugsėjo 17 d. Pažymėtina, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1347-320/2016, kuriame pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog pateikti įrodymai neabejotinai nepatvirtina, kad A. P. palaikė ilgalaikius ryšius su A. V., žinodamas apie jo daromą priešingą veiką, nėra įsiteisėjęs, todėl nėra pagrindo vadovautis jame padarytomis išvadomis. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo ryšiai su A. V. ir jų nuslėpimas, aplaidumas dirbant su įslaptintais dokumentais, neteisėtas naudojimasis policijos informacinėmis sistemomis bei registrais, sudarė pagrindą abejoti A. P. patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei.“

33.2. „<...> Kompleksiškai įvertinusi visą surinktą neįslaptintą informaciją apie A. P. ir A. V. tarpusavio ryšius, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ji yra pakankama išvadai, jog pareiškėjas sąmoningai slėpė savo ryšius su nusikaltimus vykdžiusiu A. V., kadangi nesivadovavo Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 ir 20 punktais bei apie savo ryšius su A. V. neinformavo savo vadovybės. Toks pareiškėjo elgesys, kaip teisingai 2016 m. kovo 9 d. teikime Nr. 50-17-ĮD-7(S) pažymėjo Panevėžio apskrities VPK Imuniteto skyrius, leidžia konstatuoti jo asmenines ir dalykines savybes: nesąžiningumą, nepatikimumą ir ne lojalumą Lietuvos valstybei, o šios asmens savybės sudaro pagrįstą pagrindą abejoti, kad A. P. tolesnis darbas su įslaptinta informacija kelia grėsmę tokios informacijos saugumui. Pareiškėjo teiginiai, kad išreikštas nepasitikėjimas juo yra grindžiamas tik prielaidomis, nėra pagrįsti.“

34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad siekiant užtikrinti teisės ir teisinių santykių stabilumą, taip pat gerą teisingumo administravimą, yra svarbu, kad teismo sprendimai, kurie išnaudojus visas galimas teisių gynimo priemones arba pasibaigus pasinaudojimo jomis numatytiems terminams tampa galutiniai, nebegalėtų būti ginčijami. Remiantis res judicata principu, tie faktiniai ir teisiniai aspektai, kurie buvo išnagrinėti kitame teismo sprendime, turi būti pripažįstami, ir šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu – tų aplinkybių jam nereikės įrodinėti (žr., pvz., LVAT 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-3034/2011).

35. Atsižvelgiant į šio baigiamojo teisės akto 31–34 punktuose išdėstytas aplinkybes bei nuostatas, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitokiai pozicijai nei buvo įtvirtinta Išvadoje, todėl apeliacinis skundas yra tenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą patenkinti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – A. P. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius