2021-06-02 Nr. AB-11941-3-62-3-00398-2020-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1804-415/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00398-2020-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.7; 18.9; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo C. P. K. N. (C. P. K. N.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo C. P. K. N. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas C. P. K. N. su skundu, kurį šalindamas skundo trūkumus patikslino (toliau – skundas), kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2019 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 8S-564-(14.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui C. P. K. N.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Tarnybos Kauno miesto skyrių iš naujo spręsti nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui į išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimą, atsižvelgiant į jo 2019 m. gruodžio 19 d. nuomonę; 3) C. P. K. N. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, priteisti 500 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl valstybės institucijų vilkinimo nuo 2002 m. balandžio 26 d. vykdyti Kauno apygardos administracinio teismo 2001 m. lapkričio 27 d. sprendimą.

2. Pareiškėjo nuomone, Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į tėvo K. N. nuosavybės teise valdytą 0,1200 ha žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), atlyginant pinigais 2 669 Eur. C. P. K. N. teigė, kad paskirta piniginė kompensacija yra simbolinė ir neatitinka realios sklypo rinkos kainos, o Sprendimu atsakovas pažeidė tarptautinės, Europos Sąjungos bei nacionalinės teisės aktų nuostatas, pagal kurias kiekvienas turi teisę valdyti teisėtai įgytą nuosavybę. Pareiškėjas teigė, kad nacionalizuotas nekilnojamasis turtas, į kurį jis siekia atkurti nuosavybės teises, išlieka neteisėtai nusavintas prieš savininko valią iki to momento, kol nėra įstatymo nustatyta tvarka priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šį turtą; toks turtas yra ginčo objektas ir jis negali būti perleistas kitų asmenų nuosavybėn, kadangi tai reikštų buvusio savininko nuosavybės teisių pažeidimą, o nuosavybė negali būti atimta, išskyrus atvejus, kai tai būtina visuomenės poreikiams ir tik įstatymo nustatytais atvejais bei sąlygomis laiku ir teisingai už ją atlyginant. C. P. K. N. akcentavo, kad ginčo nekilnojamasis turtas buvo neteisėtai nusavintas daugiau kaip prieš 17 metų, todėl yra pagrindas pareiškėjui mokėti 500 000 Eur piniginę kompensaciją.

3. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė C. P. K. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Aptarę faktines aplinkybes, susijusias su nuosavybės teisių atkūrimu pareiškėjui, atsakovai paaiškino, kad Kauno apygardos teismas 2003 m. liepos 3 d. sprendime konstatavo, jog persikėlėlių sąrašo duomenimis, pareiškėjo tėvas K. N. 1941 m. kovo mėnesį persikėlė gyventi į Vokietiją. Nurodė, kad 1941 m. sausio 10 d. sudaryto susitarimo tarp Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (toliau – TSRS) Vyriausybės ir Vokietijos Vyriausybės dėl Vokietijos piliečių ir vokiečių tautybės asmenų perkėlimo iš Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (toliau – LTSR) į Vokietiją, o taip pat apie Lietuvos piliečių ir lietuvių, rusų ir baltarusių tautybės asmenų perkėlimo iš Vokietijos (buvusios (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) srities) į LTSR pagrindu asmenų perkėlimas buvo tik savanoriškas, kartu susitarimas reglamentavo persikeliančių asmenų turtines teises, t. y. jo 18 ir 19 straipsniai numatė, kokį turtą asmenys turi teisę išsivežti, kad turtas, viršijantis išvežimo normą, pereina valstybės, kurios teritorijoje jis yra, žinion. Atsakovų nuomone, ši aplinkybė leidžia vertinti, kad pareiškėjo tėvas K. N., 1941 m. kovo mėnesį persikeldamas gyventi į Vokietiją, atsisakė Lietuvoje likusio turto, todėl pripažintina, kad pareiškėjas neturi teisės reikšti reikalavimų dėl jo tėvo 1941 m. Lietuvoje palikto nekilnojamojo turto sugrąžinimo.

5. Atsakovai nurodė, kad Tarnyba, spręsdama nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, mišką ir vandens telkinius klausimus, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – Atkūrimo įstatymas), Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – Atkūrimo tvarka).

6. Atsakovai paaiškino, kad vienas iš pagrindų Tarnybai priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui grąžinant žemę natūra (turėtoje vietoje) yra savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintas teritorijų planavimo dokumentas – žemės sklypo planas (-ai) su nustatytais žemės sklypų ribų posūkio taškais ir riboženklių koordinatėmis valstybinėje koordinačių sistemoje. Pažymėjo, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyrius 2005 m. gruodžio 13 d. rašte Nr. 40-2-1634 informavo, jog (duomenys neskelbtini) buvusio savininko K. N. turėtoje žemėje, preliminariai laisvos (neužstatytos) žemės nėra. Atsakovai pažymėjo, kad Tarnyba sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose, natūra priima pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus žemės sklypų planus, o jų nesant, Tarnyba negali atlikti veiksmų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu, grąžinant žemės sklypą natūra.

7. Atsakovai akcentavo, kad atsižvelgusi į tai, jog C. P. K. N. išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo natūra teisės aktų nustatytais terminais nebuvo pakeista, Sprendimu pareiškėjo vardu buvo atkurtos nuosavybės teises už likusį žemės plotą – 0,1200 ha, atlyginant pinigais; žemės vertė buvo apskaičiuota vadovaujantis Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtinta Žemės įvertinimo metodika (toliau – Metodika).

8. Atsakovai pažymėjo, kad C. P. K. N. nuosavybės teise neturi jokio nekilnojamojo turto, t. y. statinių, patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), prie kurių galėtų būti suformuoti atitinkami žemės sklypai, į kuriuos galėtų būti atkurtos nuosavybės teisės, todėl atkūrimo procedūrą vykdyti natūra buvusio savininko K. N. turėtoje žemėvaldoje šiuo metu prie kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančių statinių nėra jokių galimybių.

9. Tarnyba teigė, kad aktualus yra tik administracinio akto panaikinimo klausimas, kadangi kiti pareiškėjo skundo reikalavimai yra tapatūs jau išnagrinėtiems skundams, prašymams ir pareiškimams.

10. Teismo posėdyje atsakovo ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.

11. Atsikirtime į atsakovų atsiliepimą C. P. K. N. nurodė, kad žemės nacionalizacija niekada nebuvo paskelbta, o Liaudies Seimo 1940 m. liepos 22 d. deklaracija yra niekinė ir negalioja. Teigė, kad visos pasaulio valstybės privalo nepripažinti neteisėto okupacinio režimo institucijų priimtų aktų galiojimo. Pareiškėjo nuomone, jis turi teisę į nusavinto turto kompensaciją pagal rinkos vertę ir, nepriklausomai nuo ilgos trukmės, turi teisę ginti savo pažeistas nuosavybės teises. C. P. K. N. nurodė, kad jam priklausantis didelės vertės nekilnojamasis turtas buvo nepagrįstai perduotas kitiems asmenims, o jam buvo paskirta tik simbolinė kompensacija, sudaranti 0,5 procento rinkos vertės. Pareiškėjas teigė, kad jam priklauso visi keturi jo žemės sklype esantys namai. Akcentavo, kad jo tėvas buvo pabėgėlis, o ne savanoriškai emigravo iš Lietuvos, todėl ieškinys negalėjo būti atmestas, motyvuojant tuo, kad tėvas Lietuvoje likusio turto atsisakė, o C. P. K. N. turi teisę į nuosavybės grąžinimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jam priteista kompensacija yra simbolinė, o praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio nėra vienoda. Be to, už Kauno apygardos administracinio teismo nevykdymą nuo 2013 m. iki 2019 m. gruodžio 31 d. C. P. K. N. patirta neturtinė žala nebuvo atlyginta. Pareiškėjas nurodė, kad 80 arų žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), esantys butai buvo parduoti, o ne išnuomoti, todėl institucija pažeidė pareigą pirmiausia minėtos žemės dalį pasiūlyti jam, ypač dėl to, kad pareiškėjo turtas yra tik apie 100 m nuo (duomenys neskelbtini), o nepriklausomai nuo to, ar žemės sklypas buvo parduotas, ar išnuomotas, pažeidimas yra tas pats. Nurodė, kad atsakovai neginčija jo teisės į kompensaciją už infliaciją nuo 2007 m., todėl C. P. K. N. turi teisę į infliacijos kompensavimą.

II. 12. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. liepos 2 d. sprendimu pareiškėjo C. P. K. N. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

13. Teismas nustatė, kad Kauno miesto žemėtvarkos skyriuje 1997 m. rugsėjo 15 d. buvo pateiktas pareiškėjo prašymas, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo K. N. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtą žemę (duomenys neskelbtini). Prašymą atkurti nuosavybės teises 1992 m. kovo 31 d. taip pat pateikė K. N. vaikaitis C. S., pretendentas pateikė Lietuvos valstybinio archyvo 1994 m. vasario 13 d. pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad jo tėvas K. N. 1940 m. (duomenys neskelbtini) turėjo nuosavybėje 2 723 kv. m žemės sklypą ir statinius.

Kauno miesto valdyba 2000 m. sausio 11 d. sprendime Nr. 32 nusprendė neatkurti pareiškėjo nuosavybės teisių į gyvenamuosius namus (duomenys neskelbtini). Kauno apygardos administracinis teismas 2001 m. lapkričio 27 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo skundą ir Kauno apskrities viršininko administraciją įpareigojo priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus į jo tėvo K. N. iki nacionalizacijos turėtą žemės sklypą, o bylos dalis dėl reikalavimo priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į visą neišpirktą žemę buvo nutraukta, kadangi teismas nustatė, jog žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), pagal galiojančius įstatymus buvo įsigyti privačion nuosavybėn. Kauno apskrities viršininkas, vykdydamas teismo įpareigojimą, 2002 m. balandžio 19 d.

įsakymu Nr. 02-01-2099 „Dėl nuosavybės teisės atkūrimo C. P. K. N.“ pretendento prašymo perduoti neatlygintinai žemės sklypus (duomenys neskelbtini) netenkino (Kauno apygardos administracinio teismo 2004 m. vasario 12 d. sprendimu šis įsakymas buvo panaikintas). Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. gegužės 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4827/2003 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad K. N. (miręs (duomenys neskelbtini) iki nacionalizacijos papildomai nuosavybės teise valdė 283 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), t. y. nuosavybės teisės turėtų būti atkuriamos iš viso į 0,3006 ha ploto žemės sklypą.

Kauno apygardos teismas 2003 m. liepos 3 d. sprendimu atmetė pareiškėjo ieškinį dėl išreikalavimo iš neteisėtų turto įgijėjų ir perdavimo jo nuosavybėn statinių, esančių (duomenys neskelbtini), bei sandorių, susijusių su statinių nuosavybės teisės perleidimu panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-146/2003. Lietuvos apeliacinis teismas 2003 m. spalio 30 d. minėtą sprendimą paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 2A-312/2003). Kauno apskrities viršininko administracijos Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. gruodžio 12 d. rašte Nr. 02-03-2126 „Dėl sklypo plano“ kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją ir prašė parengti laisvos (neužstatytos) K.

N. iki 1940 m. (duomenys neskelbtini) turėtos 0,3006 žemės planą, kuri nepriskirta valstybės išperkamai žemei. Pakartotinai buvo kreiptasi su 2005 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. 02-03-2376. Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyrius 2005 m. gruodžio 13 d. rašte Nr. 40-2-1634 informavo, kad (duomenys neskelbtini) buvusio savininko K. N. turėtoje žemėje preliminariai laisvos (neužstatytos) žemės nėra. Vadovaujantis Atkūrimo Įstatymo 12 straipsnio 6 dalimi, ši žemė yra valstybės išperkama, todėl nuosavybės teisės pretendentui gali būti atkurtos kitais įstatyme nustatytais būdais.

Apie atlyginimo būdus pretendentas buvo informuotas Tarnybos 2002 m. gegužės 30 d. raštu Nr. 131 l-N-843. Pareiškėjas 2005 m. rugsėjo 29 d. ir 2006 m. spalio 18 d. raštais atsisakė laukti naujo žemės sklypo eilės tvarka ir prašė grąžinti tėvo žemę natūra, o kito įstatyme numatyto atlyginimo būdo nenurodė. Kauno apskrities viršininkas 2007 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 02-01-8202 neatkūrė nuosavybės teisių C. S., kadangi jis nepateikė Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio dokumento. Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 7435 pareiškėjui nuosavybės teisės buvo atkurtos į dalį nekilnojamojo turto – 0,3006 ha žemės, atlyginant valstybei nuosavybės teise priklausančiais vertybiniais popieriais (akcijomis).

Šis sprendimas Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-68- 414/2008 buvo panaikintas, o skundo dalis dėl įpareigojimo C. P. K. N. atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nustatant piniginę 4 981 157 Lt kompensaciją, buvo atmesta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. kovo 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-75/2009 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2009 m. lapkričio 2 d. rašte Nr. SI-1788(1.10) pareiškėją informavo apie galimus atlyginimo būdus už valstybės išperkamą žemę. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2013 m. gruodžio 10 d. sprendime byloje N. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 1417/05) konstatavo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies bei Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio pažeidimus dėl neįvykdyto Kauno apygardos administracinio teismo 2001 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. 1-9- 451-2001, kuriuo buvo pripažinta pareiškėjo vykdytina teisė gauti kompensaciją žeme arba pinigais, ir C.

P. K. N. priteisė 7 800 Eur neturtinei žalai atlyginti. Europos Žmogaus Teisių Teismas sprendimas įsigaliojo 2014 m. kovo 10 d.

14. Teismas nustatė, kad Tarnybos Kauno miesto skyriaus 2014 m. birželio 20 d. sprendime Nr. 8S-(14.8.3.)-235 buvo nuspręsta už 0,1806 ha žemės pareiškėjui atlyginti pinigais, t. y. 13 870 Lt, o 2014 m. lapkričio 4 d. Tarnybos Kauno miesto skyrius išsiuntė raštą Nr. 8SD-(14.8.94.)-6134 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“, kuriame C. P. K. N. informavo apie galimybę po teisės aktų pakeitimų pasinaudoti teise pakeisti valią ir už valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. 2015 m. lapkričio 30 d. elektroniniu paštu buvo gautas pareiškėjo prašymas „Dėl kompensavimo rinkos kaina“, kuriame jis prašė priimti sprendimą už natūra negrąžintą sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), mokėti kompensaciją – 920 000 Eur. Tarnyba 2015 m. gruodžio 28 d. rašte Nr. 8SD-6971-(14.8.94.) nurodė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti prašymą dėl kompensavimo rinkos kaina. 2016 m. sausio 15 d. buvo gautas C. P. K. N. skundas dėl natūra neatkurtos žemės kompensavimo rinkos kaina, į kurį Tarnyba 2016 m. vasario 24 d. atsakė, kad apskaičiuojant už miesto teritorijoje turėtą kitos paskirties žemę atlyginant pinigais, taikoma Metodika ir pretenzija dėl valstybės išperkamos žemės vertės nustatymo rinkos verte yra nepagrįsta. 2016 m. sausio–kovo mėnesiais vyko surašinėjimas su pareiškėju dėl pinigų pervedimo.

15. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 7 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą dėl Tarnybos 2014 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. 8S-(14.8.3)235 panaikinimo ir Tarnybos įpareigojimo priimti naują sprendimą atkurti pareiškėjui nuosavybės teisę į visą tėvo turėtą žemės sklypą bei paskirti piniginę kompensaciją pagal 2007 m. vasario 28 d. valstybės įmonės Registrų centro įvertinimą (administracinė byla Nr. 1- 304-968/2017). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 6 d. nutartimi C. P. K. N. skundą atmetė ir paliko galioti minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A-60-261/2019.

16. Teismas nurodė, kad Tarnybos Kauno miesto skyrius 2018 m. spalio 12 d. rašte Nr. 8SD-5290-(14.8.94.) „Dėl kvietimo atvykti į komisijos posėdį“ pareiškėją informavo apie 2018 m. lapkričio 22 d. planuojamą komisijos posėdį, kuriame jis turi išreikšti valią dėl konkretaus naujo žemės sklypo individualiai statybai (jo dalies) pasirinkimo. C. P. K. N. 2018 m. lapkričio 22 d. elektroniniu laišku informavo, kad kvietimas yra neleistinas, kadangi Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme dar neišnagrinėtas pareiškėjo apeliacinis skundas. Tarnybos Kauno miesto skyrius 2019 m. kovo 8 d. rašte Nr. 8SD-1341-(14.8.94.) „Dėl kvietimo atvykti į komisijos posėdį“ pareiškėją informavo apie 2019 m. balandžio 11 d. planuojamą komisijos posėdį, kuriame jis turi išreikšti valią dėl konkretaus naujo žemės sklypo individualiai statybai (jo dalies) pasirinkimo. Tarnyba 2019 m. rugpjūčio 13 d. C. P. K. N. išsiuntė pažymą Nr. 8PAŽ-108-(14.8.33.) apie 2019 m. rugpjūčio 9 d. piniginės kompensacijos 4 017,03 Eur pervedimą į jo sąskaitą, o Tarnybos Kauno miesto skyrius 2019 m. rugsėjo 6 d. rašte Nr. 8SD-4659-( 14.8.94.) „Dėl kvietimo atvykti į komisijos posėdį“ pareiškėją informavo apie 2019 m. spalio 14 d. planuojamą komisijos posėdį, kuriame jis turi išreikšti valią dėl konkretaus naujo žemės sklypo individualiai statybai (jo dalies) pasirinkimo. Tarnyba 2019 m. lapkričio 7 d. rašte Nr. 1SS-2153-(7.5.) C. P. K. N. ir Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijai atsakė dėl galimos korupcijos parduodant žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui už valstybės išperkamą žemę atlyginant pagal rinkos vertę. Rašte nurodyta, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra parduotas, o yra išnuomotas. C. P. K. N. 2019 m. gruodžio 23 d. išreiškė nesutikimą su kompensacijos už 0,1200 ha žemės dydžiu. Pareiškėjui neatvykus rinktis naujo žemės sklypo individualiai statybai Kauno mieste už 0,1200 ha žemės, ginčijamu sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės, atlyginant pinigais (2 669 Eur), o 2020 m. vasario 27 d. Tarnyba C. P. K. N. išsiuntė pažymą Nr. 8PAŽ-69-( 14.8.33.) apie 2019 m. vasario 14 d. piniginės 2 669 Eur kompensacijos pervedimą į jo sąskaitą.

17. Remdamasis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi ir Atkūrimo tvarkos 3 punkto nuostatomis, teismas pažymėjo, kad tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Atkūrimo tvarka nustato, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose vėliausiai ir nepraleidus įstatymo nustatytų terminų išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią tuo atveju, kai Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytu būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

18. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl vieno iš esminių aspektų – būtent pareiškėjo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (natūra) ir nepateikė argumentų dėl teismų sprendimuose konstatuotos aplinkybės, jog šioje ginčo situacijoje nėra galimybės C. P. K. N. atkurti nuosavybės teises natūra.

19. Teismas pažymėjo, kad nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusiame Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo aiškinamajame rašte taip pat yra nurodoma, jog atlyginant pinigais valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuojama pagal aktualią Metodiką, t. y. nekeičiant šiuo metu galiojančios valstybės išperkamos žemės vertės apskaičiavimo tvarkos.

20. Teismas, atsižvelgęs į aktualų teisinį reguliavimą, pateiktus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus, sprendė, kad Lietuvos valstybė neprisiėmė besąlyginio įsipareigojimo atlyginti už turėtą žemę rinkos verte. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas konkrečios žemės vertės apskaičiavimo pagal Metodiką iš esmės nekvestionavo, o savo argumentus siejo su tuo, jog sprendime numatyta žemės sklypo vertė neatitinka žemės rinkos vertės, tačiau dėl nurodytų motyvų nėra pagrindo teigti, kad C. P. K. N. atlygintina suma už žemę turi atitikti rinkos vertę. Atsižvelgus į tai, aptarta skundo dalis buvo atmesta kaip nepagrįsta.

21. Aptaręs su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą ir aktualią Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad šioje ginčo situacijoje svarbu ir tai, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas 2013 m. gruodžio 10 d. sprendime byloje N. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 1417/05) konstatavo Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio pažeidimus dėl neįvykdyto Kauno apygardos administracinio teismo 2001 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. 1-9-451-2001, kuriame buvo pripažinta pareiškėjo vykdytina teisė gauti kompensaciją žeme arba pinigais, ir C. P. K. N. priteisė 7 800 Eur neturtinei žalai atlyginti; Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas įsigaliojo 2014 m. kovo 10 d.

22. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, jog nuosavybės teisių atkūrimas yra sudėtinis procesas, grindžiamas, be kita ko, tarpinstituciniu bendradarbiavimu ir siejamas ne tik su atitinkamų dokumentų iš pretendento pusės pateikimu, bet ir Atkūrimo įstatyme bei Atkūrimo tvarkoje nurodytų dokumentų parengimu ar veiksmų atlikimu; šiam procesui sėkmingai užbaigti yra reikalingas visų jame dalyvaujančių subjektų, taip pat ir asmenų, pretenduojančių atkurti nuosavybės teises, tinkamas teisių ir pareigų vykdymas.

23. Teismas pažymėjo, kad iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog Tarnyba, iš kurios neveikimo pareiškėjas kildina neturtinę žalą, įgyvendindama jo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į žemės valdos dalį – 0,1200 ha, veikė taip, kaip nustatė teisės aktų nuostatos: teikė pranešimus dėl valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, administracija teikė duomenis apie laisvą (neužstatytą) žemę, Tarnyba bendradarbiavo su C. P. K. N. bei siūlė pagal faktinę situaciją pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, priėmė sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kuriuos pareiškėjas skundė teismui. Teismas atkreipė dėmesį, kad C. P. K. N. skundų nagrinėjimo procedūros užėmė pakankamai daug laiko ir taip užtęsė procesą. Teismo nuomone, byloje nėra duomenų, kad atsakovas po Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo įsigaliojimo (2014 m. kovo 10 d.) atliko neteisėtus veiksmus, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Atitinkamai nesant vienos iš privalomų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų – teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atsakomybė nekyla, o prašymas priteisti iš jo veiksmų kildinamą žalą yra visiškai nepagrįstas. Atsižvelgus į faktinę ginčo situaciją ir jos teisinį reguliavimą, ši pareiškėjo skundo dalis taip pat buvo atmesta kaip nepagrįsta.

III. 24. Pareiškėjas C. P. K. N. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. liepos 2 d. sprendimą panaikinti ir teismą įpareigoti per 14 dienų priimti naują sprendimą, įpareigojant Tarnybą per 30 dienų iš naujo spręsti pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo į jo nekilnojamąjį turtą klausimą, atsižvelgiant į visus teisinius argumentus, pateiktus 2019 m. gruodžio 19 d. prašyme, paskiriant teisingą kompensaciją pagal rinkos vertę bei 500 000 Eur kompensaciją už Tarnybos padarytą žalą, pažeidžiant teisės aktų nuostatas.

25. Savo poziciją C. P. K. N. iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde ir atsikirtime į atsakovų atsiliepimą. Akcentuoja, kad ant jo nekilnojamojo turto stovintys pastatai ir pareiškėjo nuosavybė.

26. C. P. K. N. akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas remiasi Konstitucinio Teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, tačiau tai nėra priimtina, kadangi Konstitucinis Teismas privalo vadovautis tarptautinių bei Europos Sąjungos teisės aktų nuostatomis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais, pagal kuriuos negrąžinus žemės sklypų, turtinė žala turi būti apskaičiuojama remiantis dabartine jų rinkos verte. Nurodo, kad nors Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog reikėjo atkurti savininkų nuosavybės teises, tačiau visiškai ignoravo faktą, kad negalima atkurti piliečių neva panaikintos nuosavybės teisių, kadangi Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nebuvo panaikintos ir turi tęstinumą (Atkūrimo įstatymo preambulė), todėl nuosavybės teisių atkūrimas yra teisinis absurdas ir nėra leistinas, tačiau pirmosios instancijos teismas to neteisėtai nepaisė.

27. Pareiškėjas pažymi, kad nors atsakydamas į Tarnybos argumentus įrodė, jog žemė Lietuvoje nebuvo nacionalizuota, tačiau teismas nurodė priešingai. Be to, teismas nepaisė Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos sprendimų ir iš dalies arba visais nereagavo bei neatsakė į C. P. K. N. nurodytus argumentus dėl žemės nacionalizacijos, ilgos nuosavybės teisių atkūrimo trukmės, diskriminacijos, Metodikos taikymo, tarptautinės teisės reikalavimų, dėl jo tėvo pabėgėlio statuso, dėl kompensacijos už 40 procentų infliaciją nuo 2007 m., dėl neturtinės žalos atlyginimo bei (duomenys neskelbtini) esančio sklypo.

28. Pareiškėjas nurodo, kad jo didelės vertės sklypas buvo neatlygintinai perduotas kitiems asmenims, o jam buvo paskirta simbolinė 0,5 procento rinkos vertės kompensacija. Pažymi, kad už rinkos kainą pardavus apie pusę žemės sklypo, jame buvo pastatyti nauji prabangūs namai, kurie, C. P. K. N. nuomone, buvo ir yra jo nuosavybė. Teigia, kad buvo pažeistas asmenų lygybės principas.

29. Pareiškėjas nesutinka, kad jis konkrečios žemės vertės apskaičiavimo pagal Metodiką iš esmės nekvestionuoja, pažymi, kad argumentai dėl to buvo nurodyti tiek jo skunde, tiek atsikirtime į atsakovų atsiliepimą, akcentuojant simbolinės kompensacijos prieštaravimą teisės aktams.

30. C. P. K. N. teigia, kad visi pirmosios instancijos teismo nurodyti Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai dėl piniginės kompensacijos yra susiję tik su buvusiomis Varšuvos pakto valstybėmis arba su ankstesnėmis ekspropriacijos Vokietijos sovietų okupacijos zonoje; Varšuvos pakto valstybės buvo suverenios pagal tarptautinę teisę ir galėjo teisėtai nacionalizuoti žemę, jos turėjo teisę savo valia nustatyti panaikintų nuosavybės teisių atkūrimo pobūdį ir galimos kompensacijos dydį, o tai reiškia, kad jos turėjo didelę diskreciją, nustatant kompensacijos dydį, tačiau Lietuvai tai netaikoma, nes Lietuva buvo neteisėtai okupuota, pažeidžiant tarptautinę teisę.

31. Pareiškėjas pažymi, kad teismas ignoruoja faktą, jog Tarnyba pažeidė Europos Sąjungos teisės aktų nuostatą, kad už nusavintą turtą turi būti laiku ir teisingai atlyginta. Teigia, kad už nusavintą nekilnojamąjį turtą jam nebuvo atlyginta laiku (iš karto po Kauno apygardos administracinio teismo 2001 m. lapkričio 27 d. sprendimo ir teismo antstolio nesėkmingo 2002 m. balandžio 26 d. raginimo Kauno apskrities viršininko administraciją įvykdyti Kauno apygardos administracinio teismo 2001 m. lapkričio 27 d. sprendimą) bei teisingai (pagal rinkos vertę). Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad Tarnyba pažeidė Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas dėl diskriminacijos, kadangi jo nekilnojamąjį įgiję asmenys maždaug pusę turto už rinkos kainą padavė tretiesiems asmenims, kurie stato naujus prabangius namus, o C. P. K. N. buvo paskirta tik simbolinė kompensacija, jis turi teisę gauti 500 000 Eur dydžio kompensaciją už patirtą žalą.

32. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo C. P. K. N. apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

33. Atsakovų nuomone, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai pagal savo įsitikinimą įvertino byloje esančius įrodymus ir nenukrypo nuo teismų praktikos; teismas sprendime išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos padarytos išvados, kurie įrodymai atmetami, o kurie ne, todėl teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Savo poziciją atsakovai iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti Tarnybos pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą.

34. Atsakovai pažymi, kad teismas teisingai vertino, jog Tarnybos Kauno miesto skyrius bendradarbiavo su pareiškėju bei siūlė pagal faktinę situaciją pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl veikė taip, kaip nustato teisės aktų nuostatos. Atsakovų nuomone, C. P. K. N. prašymas įpareigoti Tarnybą iš naujo spręsti jo nuosavybės teisių atkūrimo į jo nekilnojamąjį turtą klausimą turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas ir pažeidžiantis konstitucinį valdžių padalijimo principą.

35. Tarnyba nurodo, kad pareiškėjui nuosavybės teisės yra visiškai atkurtos ir teismas teisingai vertino, jog teisė į restituciją nėra absoliuti; atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės atžvilgiu. Pažymi, kad okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei, o valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų neproporcingai didelė finansinė našta, galėtų kilti socialinė įtampa ir priešprieša. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat pažymi, kad pertvarkydama savo teisinę sistemą ir ekonomiką, valstybė gali priimti sprendimus, kuriais nustatytas atlyginimas už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausantį turtą yra daug mažesnis nei šio turto rinkos vertė.

36. Atsakovų nuomone, skundo dalykas dalyje dėl įpareigojimo nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą nagrinėti iš naujo ir prašymas atlyginti neturtinės žalos atlyginimą yra tapatūs jau išnagrinėtiems, todėl C. P. K. N. skundas turėtų būti pripažintas nenagrinėtinu.

37. Atsikirtime į atsakovų atsiliepimą pareiškėjas nurodo, kad Tarnybos atsiliepimą į jo apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nebuvo nedelsiant atsiųstas, tai buvo padaryta tik 2020 m. rugsėjo 14 d. ir tik paklausus, kada tai bus padaryta.

38. C. P. K. N. teigia, kad jį stebina tai, jog atsakovai tik pakartoja tai, ką buvo nurodę pirmosios instancijos teismui, ir visiškai nereaguoja į jo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus. Pareiškėjo nuomone, Tarnyba nepagrįstai nurodė, kad okupacijos režimo institucija Liaudies Seimas nacionalizavo žemę, o tai reiškia, ūkio paskirties žemę, nors visi neteisėto režimo veiksmai yra niekiniai ir negalioja nuo pat pradžios. Teigia, kad nacionalizacija nebuvo įvykdyta. C. P. K. N. pažymi, kad Tarnyba nieko nedaro, tik ne kartą cituoja nacionalinę teisę, kuri prieštarauja Europos Sąjungos ir tarptautinei teisei, pagal kurią jis turi teisę į neatidėliotiną teisingą finansinę kompensaciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 39. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir teisinių santykių, dėl kurių kilęs ginčas, esmė atskleista šios Nutarties 13–16 punktuose. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, visų byloje nustatytų faktinių aplinkybių nekartoja. Byloje nustatyta, kad ginčo teisinėje situacijoje nėra teisinio pagrindo C. P. K. N. atkurti nuosavybės teises į jo tėvo K. N. nuosavybės teise valdytą 0,1200 ha žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), natūra. Ši žemė yra valstybės išperkama (Atkūrimo įstatymo 12 str.).

40. Remiantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi ir Atkūrimo tvarkos 3 punktu, nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose vėliausiai ir nepraleidus įstatymo nustatytų terminų išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią tuo atveju, kai Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytu būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

41. Pareiškėjas nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, todėl ginčijamu sprendimu nuosavybės teisės jam atkuriamos atlyginant pinigais, vadovaujantis Metodika.

42. Visi pareiškėjo argumentai, kuriais jis remiasi šiame ginče, yra grindžiami jo pozicija, kad jam už valstybės išperkamą ir natūra negrąžinamą pagal TSRS (LTSR) įstatymus neteisėtai nusavintą turtą turi būti sumokėta teisingą kompensacija pagal turto rinkos vertę.

43. Pripažindama nepagrįstais tokius pareiškėjo reikalavimus, teisėjų kolegija remiasi Konstitucinio Teismo suformuota oficialia konstitucine doktrina, kurioje pateikiami nuosavybės teisių atkūrimui aktualūs Lietuvos Respublikos Konstitucijos aiškinimai, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama Konvencijos aiškinimo ir taikymo praktika.

43.1. Konstitucinis Teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime konstatavo, kad nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, Konstitucijos 23 straipsnio prasme nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

43.2. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką ir kad šią diskreciją objektyviai lemia tai, kad per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto turto nusavinimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema, tačiau įstatymais nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, taigi jis privalo atsižvelgti ir į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus, ir į konstitucinį atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį, į kitas konstitucines vertybes. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą. Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina į tai, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą; Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; yra dvi teisingumo atkūrimo, kai savininkams yra kompensuojama už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, pusės: teisingumas ir savininko, ir visos visuomenės atžvilgiu. Okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei; atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimą).

43.3. Konstitucinis Teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime akcentavo, kad sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų neproporcingai didelė finansinė našta, galėtų kilti socialinė įtampa ir priešprieša. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas, todėl atsižvelgiant į valstybės galimybes, gali būti nustatyti atitinkami kompensacijų už valstybės išperkamą turtą dydžiai. Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina į tai, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą; Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją.

43.4. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 1 nuostatas, ne kartą yra pasisakęs, kad pertvarkydama savo teisinę sistemą ir ekonomiką, valstybė gali taikyti ribotą restituciją bei priimti sprendimus, kuriais nustatytas atlyginimas už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausiusį turtą yra gerokai mažesnis nei šio turto rinkos vertė. EŽTT 2003 m. kovo 4 d. sprendime Jantner prieš Slovakiją konstatavo, kad Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnis neapriboja susitarančiųjų šalių laisvės nustatyti nuosavybės restitucijos mastą ir pasirinkti sąlygas, kuriomis jos sutinka atkurti buvusių savininkų nuosavybės teises.

Valstybėse, kuriose vyksta restitucijos procesas, teisė į restituciją nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų (žr., pvz., EŽTT 2010 m. spalio 12 d. sprendimą M. A. ir kt. prieš Rumuniją). EŽTT 2005 m. kovo 2 d. nutarime dėl priimtinumo Maltzan ir kt. prieš Vokietiją, kurioje pareiškėjai už neteisėtai nusavintą negrąžintiną žemę siekė gauti gerokai didesnę kompensaciją, atitinkančią tikrąją šios žemės vertę, konstatavo, kad nei įstatymais, kuriais buvo nustatyti kompensacijos dydžiai, nei Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo sprendimais, kuriuose buvo tiriama žemės reformos įstatymų atitiktis Pagrindiniam įstatymui, nebuvo pažeista pareiškėjų teisė netrukdomai naudotis savo nuosavybe.

Šiame nutarime EŽTT taip pat pažymėjo, kad jeigu valstybė apsisprendžia pašalinti tam tikrų aktų, kurie nesuderinami su demokratinės santvarkos principais, pasekmes, už kurias ji nėra atsakinga, valstybė, įgyvendindama tokią politiką, turi plačią veiksmų laisvę. EŽTT 2007 m. gegužės 15 d. nutarime dėl priimtinumo Leuschner prieš Vokietiją pažymėjo, kad pareiškėjas, kuris ginčijo kompensacijos už neteisėtai nusavintą negrąžintiną žemę dydį, neturėjo teisėto lūkesčio gauti didesnę kompensacijos sumą nei nustatyta įstatyme, todėl jis negali remtis Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsniu.

Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnyje negarantuojama teisė į visišką kompensaciją už neteisėtai nusavintą turtą (žr., pvz., EŽTT 2004 m. birželio 22 d. sprendimą Broniowski prieš Lenkiją). EŽTT taip pat pažymi, jog pertvarkydama savo teisinę sistemą ir ekonomiką, valstybė gali priimti sprendimus, kuriais nustatytas atlyginimas už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausiusį turtą yra gerokai mažesnis nei šio turto rinkos vertė (žr., pvz., EŽTT 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą S. ir K. prieš Bulgariją).

Susitariančioms valstybėms pasinaudojus savo turima plačia diskrecija nesuteikti teisės atkurti nuosavybės teises tam tikrų kategorijų buvusiems savininkams, šių asmenų besąlyginiai reikalavimai atkurti nuosavybę negali būti grindžiami „teisėtais lūkesčiais“, kurių apsauga numatyta Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2002 m. liepos 10 d. nutarimą dėl priimtinumo Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekijos Respubliką, 2009 m. birželio 30 d. nutarimą dėl priimtinumo Shub prieš Lietuvą).

43.5. Taigi, kaip matyti iš pateiktos Konstitucinio Teismo ir EŽTT jurisprudencijos pavyzdžių, teisė į restituciją – nuosavybės teisių atkūrimą – nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų; Konstitucija ir Konvencija neįtvirtina teisės į visišką (rinkos verte) kompensaciją už neteisėtai nusavintą turtą; atlyginimas už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausiusį turtą gali būti gerokai mažesnis nei šio turto rinkos vertė. Pažymėtina, kad taikant EŽTT jurisprudenciją šios bylos kontekste, nėra jokių pagrindų pripažinti, kad EŽTT Lietuvos teisinę situaciją tapačiais teisiniais aspektais galėtų įvertinti iš esmės kitaip, nei anksčiau pateikiami aktualūs Konvencijos nuostatų aiškinimai.

44. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalimi, kai atlyginama už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą ir už nekilnojamąjį turtą, kurio šio įstatymo nustatytais atvejais piliečiai nepageidauja susigrąžinti natūra, atlyginimas (perduodamų neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško, vandens telkinio vertė, mokamų pinigų suma) apskaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintą vertinimo metodiką, atsižvelgiant į realią išperkamo turto ir perduodamo kito turto vertę atlyginimo metu. Atlyginant už miesto teritorijoje esančią žemę, laikomasi nuostatos, kad po neteisėto žemės nacionalizavimo miestams priskirta žemė vertinama priemiestinėse teritorijose esančios žemės ūkio paskirties žemės vidutine rinkos kaina, o kitai miestų teritorijose esančiai žemei taikoma tam miestui Vyriausybės nustatyta vidutinė atlyginimo kaina.

45. Apskaičiuojant valstybės išperkamos turėtos žemės, miško, vandens telkinių vertę, kai atlyginama Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytais būdais (išskyrus žemės, miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybėn neatlygintinai būdą), yra taikoma Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika, patvirtinta Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 (su vėlesniais pakeitimais).

46. Byloje pareiškėjas neįrodinėja, kad buvo neteisingai pritaikytos Metodikos nuostatos, todėl teisėjų kolegija šiuo faktiniu ir teisiniu aspektu nepasisako. Simbolinės kompensacijos, kaip ją vadina pareiškėjas, už neteisėtai nusavintą turtą teisinės reikšmės nei apibrėžties, nei tokio dydžio kompensacijos socialinio ar ekonominio lygmens vertinimo teisėjų kolegija neatlieka remdamasi konstitucinėmis nuostatomis, kad atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu, nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų. Lietuvos Respublikoje yra pasirinktas toks ribotos restitucijos modelis, kuriuo užtikrinama pretendentų teisė rinktis būdus kurie, jų manymu, labiausiai atitinka pačių pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą interesus. Šiuo atveju pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos rinktis naują žemės sklypą individualiai statybai Kauno mieste, kaip būdą, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą natūra negrąžinamą žemę, ir taip gauti kiek įmanoma didesnės vertės turtą, kuriuo disponuodamas, kaip turto savininkas, galėtų tikėtis ir didesnės pinigų sumos. Tačiau šia teise pareiškėjas, turėdamas realią galimybę suprasti tikrąją reikalų padėtį ir veikti rūpestingai bei atsakingai, nepasinaudojo. Tai vertintina kaip paties pareiškėjo laisva valia pasirinktas elgesio modelis, kurio teisiniai padariniai tenka jį pasirinkusiam asmeniui.

47. Dėl nurodytų argumentų pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimus panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 8S-564-(14.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui C. P. K. N.“ ir įpareigoti Tarnybos Kauno miesto skyrių iš naujo spręsti nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui į išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimą.

48. Dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą nepagrįstumo.

48.1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji deliktinė atsakomybė nurodytu teisiniu pagrindu atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

48.2. Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

48.3. Byloje nenustatyta, kad Tarnyba po Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo įsigaliojimo neveikė taip, kaip nustato įstatymai, t. y. neįrodyta valstybės deliktinei atsakomybei kilti būtina sąlyga – neteisėti valstybės institucijos (jos tarnautojų) veiksmai, o nesant bent vienos iš privalomų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, atsakovo atsakomybė nekyla, taigi pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai atmestas.

48.4. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad Tarnyba, nuosavybės teisių atkūrimo procese vykdydama jai suteiktus įgalinimus, veikė taip, kaip tai numato teisės aktai: pareiškėjui buvo teikiami pranešimai dėl valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, buvo teikiami duomenys apie laisvą (neužstatytą) žemę, Tarnyba bendradarbiavo su pareiškėju bei siūlė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tik įsitikinus, kad pareiškėjas neturi ketinimų pasirinkti jokio kito būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą ir natūra negrąžintiną žemę, nei jis manąs, kad jam turi būti atlyginama turto rinkos verte, buvo priimami sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kuriuos pareiškėjas skundė teismui. Byloje nenustatyta, kad Tarnyba būtų vilkinusi nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjui, kad priėmė neteisėtus individualius teisės aktus, kuriais būtų pažeistos pareiškėjo teisės ir dėl to galėtų kilti pareiga atlyginti neturtinę žalą.

48.5. Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų neteisėtus Tarnybos veiksmus, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl nepagrįstai ilgo, vilkinto, neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo proceso, dėl ko, pareiškėjo teigimu, jis patyrė neturinę žalą, atmestini kaip nepagrįsti.

49. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo C. P. K. N. (C. P. K. N.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Virginija Volskienė