00813dbe-a55e-4ae7-ad90-e420c3359e93 · Klaipėdos apygardos teismas

?Pranešėjas Eduardas Maškevičius Teisėjas Gintaras Stonkus Baudžiamoji byla Nr. 1A-104-417/2019 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-08995-2018-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.6.8.; 1.2.4.4.2.8.; 1.2.2.6.2.; 2.1.15.1.4.; 2.4.6.1. (S) KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. balandžio 11 d. Klaipėda Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Zigmo Pociaus ir Remigijaus Preikšaičio, sekretoriaujant Jurgitai Dilienei, dalyvaujant prokurorei Ritai Ušinskienei, nukentėjusiojo N. J. atstovei advokatei Linai Tamošaitienei, nuteistojo A.

K. gynėjui advokatui Robertui Skėriui, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo A. K. ir jo gynėjo advokato Roberto Skėrio apeliacinį skundÄ dėl 2019 m. sausio 14 d. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rÅ«mų nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir jam paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Taip pat jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 284 straipsnyje, ir jam paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, Å¡ios bausmės subendrintos apėmimo bÅ«du ir A. K. paskirta galutinė dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 punktais, paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant A. K. per visÄ bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neiÅ¡vykti iÅ¡ gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiÅ«rÄ vykdančios institucijos leidimo, dirbti arba registruotis darbo biržoje, bÅ«ti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu.

A. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta iki bausmės vykdymo pradžios. Iš nuteistųjų M. B., V. C. (V. C.) ir A. K. solidariai priteista 1500 Eur (vienas tūkstantis penki šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam N. J., 300 Eur (trys šimtai eurų) turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai S. J. ir 74,87 Eur (septyniasdešimt keturi eurai ir 87 centai) turtinės žalos atlyginimo Klaipėdos teritorinės ligonių kasai.

Taip pat nukentėjusiajam N. J. iÅ¡ nuteistųjų M. B., V. C. (V. C.) ir A. K. priteista solidariai po 66,66 eurų (Å¡eÅ¡iasdeÅ¡imt Å¡eÅ¡is eurus ir 66 centus) už suteiktas advokato paslaugas. Taip pat nuspręsta iÅ¡ieÅ¡koti iÅ¡ nuteistųjų M. B., V. C. (V. C.) ir A. K. po 99,66 eurų (devyniasdeÅ¡imt devynis eurus ir 66 centus) proceso iÅ¡laidų valstybei už antrinę teisinę pagalbÄ . Å iuo nuosprendžiu taip pat buvo nuteisti ir M. B. ir V. C. (V. C.), tačiau apeliaciniai skundai dėl jų nepaduoti.

Teisėjų kolegija nustatė:

1. M. B., V. C. ir A. K. nuteisti už tai, kad 2018 m. vasario 21 d., apie 23.00 val., veikdami kartu, gyvenamojo daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, vieÅ¡oje vietoje, paÅ¡alinių žmonių akivaizdoje, be jokios priežasties įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbÄ aplinkiniams ir aplinkai: A. K. ranka vienÄ kartÄ smogė N. J. į nosį, padarydamas nosies kaulų lūžimÄ , t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymÄ , po to M. B., V. C. ir A. K. smogė N. J. į galvÄ , kojas, kairį Å¡onÄ , ir taip bendrais veiksmais N. J. padarė muÅ¡tinę žaizdÄ galvos plaukuotoje dalyje, odos nubrozdinimus veide, sprande, kairėje rankoje ir kojoje, poodines kraujosruvas veide, kairėje kojoje, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymÄ .

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. K. ir jo gynėjas advokatas R. Skėrys praÅ¡o panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rÅ«mų 2019 m. sausio 14 d. nuosprendžio dalį, kuria A. K. buvo nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ ir 284 straipsnį ir priimti naujÄ nuosprendį – iÅ¡teisinti A. K. dėl Å¡ių nusikalstamų veikų. Taip pat, teismui atsisakius tenkinti šį apeliacinio skundo praÅ¡ymÄ , praÅ¡o pakeisti nuosprendžio dalį, kuria A. K. buvo nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ ir BK 284 straipsnį, ir perkvalifikuoti A.

K. nusikalstamÄ veikÄ pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir BK 284 straipsnį ir paskirti A. K. bausmę – laisvės apribojimÄ , taip pat pakeisti nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta priteisti civiliniam ieÅ¡kovui ir nukentėjusiajam N. J. solidariai iÅ¡ nuteistųjų M. B., V. C. (V. C.) ir A. K. 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, ir sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį. 2.1. Apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su priimtu nuosprendžiu. Teigia, kad apkaltinamajame nuosprendyje suformuluotos iÅ¡vados nebuvo paremtos iÅ¡samiu bylos aplinkybių nustatymu, o teismo iÅ¡tirti įrodymai neleidžia daryti neabejotinos iÅ¡vados, kad buvo nustatytos visos baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas abejonių dėl apelianto A.

K. kaltės nepaÅ¡alino ir neatsakė į esminį klausimÄ , kodėl apeliantui susitikus iÅ¡siaiÅ¡kinti santykių su buvusios merginos vaikinu A. K., taip pat Å¡alia esant A. K. tėvui S. K. ir vykstant pokalbiui nukentėjo tik paÅ¡alinis asmuo, t. y. kartu su A. K. buvęs ir agresyviausiai nusiteikęs N. J., kuris teismo posėdžių metu pripažino, jog pats bÅ«damas boksininkas A. K. pakviestas iÅ¡eiti į kiemÄ â€žmuÅ¡ti strielkę“, t. y. pakviestas iÅ¡eiti į kiemÄ pasimuÅ¡ti, jis pats pirmas nesėkmingai sudavė apeliantui į galvÄ , po to gavo atsakomÄ jį smÅ«gį ir patyrė nežymų sveikatos sutrikdymÄ .

Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas kaltinimo pozicijÄ grindžiantiems įrodymams (iÅ¡ esmės tik nukentėjusiojo N. J. ir jo draugo A. K. parodymams) be pagrindo suteikė didesnę įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, o dalies įrodymų, tiesiogiai susijusių su nagrinėjama veika ir paneigiančių kaltinimo pateiktÄ Ä¯vykių versijÄ , arba apskritai nevertino, arba, vadovaudamasis prielaidomis bei iÅ¡ankstiniu nusistatymu, atmetė kaip nepagrįstus. Pirmosios instancijos teismas nepateikė svarių argumentų, kodėl apeliantÄ teisinančius tiesioginius įrodymus atmetė, o kaltinančius įrodymus priėmė iki galo neiÅ¡tyręs ir nepatikrinęs jų teisme bei iÅ¡kraipęs Å¡ių įrodymų prasmę.

Pirmosios instancijos teismas turėjo aiÅ¡kiai ir nuosekliai nurodyti, kodėl byloje surinktų įrodymų grandinė dėl BK 138 straipsnio 2 dalyje ir BK 284 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo laikytina patikima, kodėl atmeta ar kitaip įvertina apelianto pateiktus jį teisinančius tiesioginius įrodymus, bet Å¡ių veiksmų pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus neatliko ir padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimÄ , nes dėl netinkamai atlikto įrodymų vertinimo teismo iÅ¡vados neatitinka realių faktinių bylos aplinkybių.

Be to, pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai taikė baudžiamÄ jį įstatymÄ (BK 28 straipsnio 2 dalį ir 59 straipsnio 1 dalies 6 punktÄ ) bei paskyrė apeliantui per griežtÄ bausmę – lygtinį laisvės atėmimÄ . Apeliantas buvo nepagrįstai pripažintas kaltu padaręs BK 138 straipsnio 2 dalyje ir BK 284 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas, nes A. K. veikė neperžengdamas bÅ«tinosios ginties ribų, jis padarė baudžiamajame įstatyme numatytų nusikaltimų požymius formaliai atitinkančias veikas gindamasis nuo realiai pradėto nukentėjusiojo N. J. sukelto realaus kėsinimosi.

Be to, atsižvelgdamas į tai, kaip BK 59 straipsnio 12 dalies 6 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė aiÅ¡kinama LAT praktikoje, apeliantas mano, kad, net teismui ir nenustačius bÅ«tinosios ginties sÄ lygų apelianto veiksmuose, nukentėjusiojo N. J. veiksmai paskatino nuteistÄ jį pradėti nusikalstamÄ veikÄ prieÅ¡ jį, nukentėjusiajam neatlikus aptartų veiksmų nebÅ«tų kilę baudžiamojoje byloje nustatytų konflikto padarinių, todėl nukentėjusiojo elgesys pirmosios instancijos teismo privalėjo bÅ«ti įvertintas kaip provokuojamas BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintos teisės normos dispozicijos prasme ir tai turėjo bÅ«ti įvertinta kaip apelianto atsakomybę lengvinanti aplinkybė skiriant jam bausmę bei parenkant bausmės rūšį.

Dėl anksčiau nurodytų aplinkybių visumos skundžiamas teismo nuosprendis negali bÅ«ti laikomas visiÅ¡kai pagrįstu ir teisėtu, todėl yra naikintinas. 2.2. Nagrinėjamoje byloje teismas, iÅ¡analizavęs ir įvertinęs įrodymus, nustatė, kad nesunkų sveikatos sutrikdymÄ nukentėjusiajam N. J. apeliantas kartu su kitais nuteistaisiais padarė iÅ¡ chuliganiÅ¡kų paskatų neva suvokdamas, kad smurtÄ prieÅ¡ N. J. vartoja dėl menkavertės priežasties, tokiu bÅ«du siekdamas prieÅ¡pastatyti save prieÅ¡ jaunesnius ir silpnesnius, pademonstruoti niekinamÄ požiÅ«rį į juos.

Apelianto nuomone, tokios teismo iÅ¡vados nėra pagrįstos iÅ¡tirta bylos medžiaga ir objektyviais duomenimis, kurių pagrindu bÅ«tų galima daryti neginčijamas teismo iÅ¡vadas dėl A. K. kaltės. Skunde pažymima, kad skundžiamu nuosprendžiu buvo klaidingai konstatuotos kilusio konflikto priežastys ir tikrasis Å¡io konflikto iniciatorius, todėl teismas neteisėtai ir visiÅ¡kai nepagrįstai nukentėjusiojo ir jam artimų draugų parodymais iÅ¡keltÄ konfliktinės situacijos versijÄ sutapatino su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Skunde teigiama, kad apelianto bei V. C. ir M. B. parodymai paneigia skundžiamo nuosprendžio motyvus, jog 2018 m. vasario 21 d. kilusio konflikto iniciatorius buvo apeliantas, atvykęs į A. K. daugiabučio namo kiemÄ savo iniciatyva iÅ¡ anksto nusiteikęs pavartoti fizinį smurtÄ prieÅ¡ A. K. ar demonstruoti nepagarbÄ aplinkiniams. PrieÅ¡ingai nei skundžiamame nuosprendyje konstatavo pirmosios instancijos teismas, iÅ¡ bylos medžiagos matyti, jog apeliantui savo tėvo automobiliu atvažiavus į (duomenys neskelbtini) g. esantį daugiabučio namo kiemÄ , A.

K. jau laukė 5 asmenys – A. K., S. K. G. K., taip pat A. K. draugai N. J. ir M. R.. Visi Å¡ie asmenys daugiabučio namo kieme laukė atvykstančio A. K. ne Å¡iaip sau pasikalbėti, o bÅ«dami pasiruošę galbÅ«t kilsiančioms muÅ¡tynėms. Tokius apelianto argumentus patvirtino A. K. parodymai apie tai, kad Å¡is žinojo, jog apeliantas A. K. vienas į svetimÄ teritorijÄ greičiausiai neatvažiuos, todėl jis (A. K.) kvietė draugus prisidėti ruoÅ¡damasis potencialioms muÅ¡tynėms su A. K., pakvietė draugus M.

R. bei N. J. prisidėti prie jo, taip pat paprašė savo tėvo S. K. eiti kartu į kiemÄ padėti užstoti juos (M. R., A. K. ir N. J.). Nukentėjusysis N. J. teismo posėdžių metu atitinkamai parodė, jog jis 2018 m. vasario 21 d. vakarÄ išėjo į kiemÄ papraÅ¡ytas draugo A. K. bei gavęs praneÅ¡imÄ Ä¯ mobilųjį telefonÄ , jog reikės „muÅ¡ti strielkę“. Duodamas parodymus teisme N. J. patvirtino, jog žargoninį pasakymÄ â€žmuÅ¡ti strielkę“ jis suprato kaip kvietimÄ iÅ¡eiti į kiemÄ padėti draugui A.

K. dalyvauti muÅ¡tynėse. Kadangi N. J. lanko bokso treniruotes, jis nedvejodamas sutiko ne tik padėti draugui, bet ir „pademonstruoti“ savo, kaip boksininko, įgÅ«džius. Be to, N. J. taip pat telefonu susisiekė su savo ir A. K. bendru draugu M. R., kurį taip pat pakvietė kartu iÅ¡eiti į kiemÄ laukti atvyksiančio A. K., nes norėjo surinkti didesnę kompanijÄ ir „pasiruoÅ¡ti strielkei“. Teismo posėdžio metu apelianto gynėjo paklaustas, ar buvo galima iÅ¡vengti kilusių muÅ¡tynių, N. J. atsakė teigiamai bei nurodė, jog bÅ«tų iÅ¡vengęs muÅ¡tynių, jeigu nebÅ«tų ėjęs į kiemÄ â€žmuÅ¡ti strielkės“ pakviestas A.

K.. Å ių nukentėjusiojo N. J. parodymų teismas tinkamai neįvertino, nors buvo akivaizdu, jog N. J., bÅ«damas boksininkas, pakviestas draugo A. K. ir pasikviesdamas kartu dalyvauti muÅ¡tynėse dar ir M. R. išėjo į kiemÄ kartu su A. K., S. K. ir M. R. dalyvauti muÅ¡tynėse. Dalyvauti galimose muÅ¡tynėse N. J. veržėsi savo noru, niekieno neįkalbinėjamas, be to, pats pasikvietė prisidėti ir M. R.. Be to, N. J. teismo posėdžio metu aiÅ¡kiai nurodė, jog iÅ¡vengti muÅ¡tynių jis galėjo tik tokiu atveju, jeigu nebÅ«tų išėjęs į kiemÄ su draugais „muÅ¡ti strielkės“ prieÅ¡ A.

K.. Apie kitokius galimus konflikto iÅ¡vengimo bÅ«dus, tokius kaip bandymÄ iÅ¡spręsti konfliktÄ taikiai žodžiu ar pabėgimÄ (atsitraukimÄ ) nuo muÅ¡tynių, N. J. net neužsiminė. Tai reiÅ¡kia, jog nukentėjusysis N. J. suprato ir iÅ¡ anksto žinojo, kad jam išėjus į kiemÄ su savo draugais, potencialus konfliktas (galimos muÅ¡tynės) atvykus A. K. bus neiÅ¡vengiamas. Taigi darytina iÅ¡vada, jog N. J. išėjo į kiemÄ savo iniciatyva norėdamas pasimuÅ¡ti ir pademonstruoti savo, kaip boksininko, įgÅ«džius bei fizinę jėgÄ bei tokiu bÅ«du pamokyti apeliantÄ , kuris neva persekiojo jo draugÄ A.

K.. 2.3. Apeliantai pažymi, kad anksčiau aptarti, tačiau teismo tinkamai neiÅ¡tirti liudytojų parodymai patvirtina apelianto bei kitų nuteistųjų gynybinę versijÄ , jog muÅ¡tynes iÅ¡provokavo bÅ«tent agresyviausiai nusiteikęs N. J.. Duodamas nuoseklius parodymus apeliantas teismui nurodė, jog atvykęs į A. K. daugiabučio kiemÄ jis už namo pamatė 5 asmenis, t. y. A. K., S. K., M. R., G. K. ir N. J.. IÅ¡lipęs iÅ¡ automobilio, apeliantas pirmiausia sutiko A. K. tėvÄ S. K., prašė jo nesikiÅ¡ti, nes norėjo pasikalbėti akis į akį su A.

K.. Apeliantas su S. K. ir A. K. aiÅ¡kinosi vienas, jo draugų kartu nebuvo. Jam Å¡nekantis, atokiau buvęs N. J. pradėjo necenzÅ«riniais žodžiais provokuoti apeliantÄ A. K.. Tada jis (apeliantas) pradėjo eiti link N. J.. Ėjo ir klausė: „ko tu čia kiÅ¡iesi?“. Tuo metu N. J. jau stumdėsi su M. B.. Anot apelianto, nuėjus prie N. J., N. J. iÅ¡ kovinės pozicijos pirmas smogė jam į veidÄ , bet apeliantas iÅ¡sisuko ir trenkė deÅ¡ine ranka atgal. Jis tik gynėsi, nes žinojo, kad N. J. boksininkas.

Nuteistasis V. C. teismo posėdžio metu parodė, kad jis su M. B. stovėjo prie apelianto automobilio ir laukė, viskas klostėsi ramiai, kol A. K. kalbėjo su A. K. tėvu. Paskui į kiemÄ išėjo N. J. ir pradėjo konfliktuoti rėkdamas: „ateikit gaidžiai po vienÄ iÅ¡daužysiu“, taigi, anot V. C., N. J. ir sukėlė tÄ konfliktÄ . Kaltinamasis M. B. teismo posėdžio metu parodė, kad iÅ¡lipo iÅ¡ A. K. maÅ¡inos ir stebėjo, kas vyko, o konfliktÄ sukėlė N. J. ragindamas ateiti iki jo ir bÅ«ti iÅ¡daužytiems.

Å iÄ kaltinamųjų pozicijÄ iÅ¡ dalies patvirtino ir kiti byloje parodymus davę asmenys. Nukentėjusysis N. J. nurodė, jog iÅ¡ pradžių prie jų priėjo V. C., kuris nuo jo vėliau atsitraukė, tada prie jų (N. J. ir M. R.) priėjo M. B. kovine poza – rankos aukščiau, viena koja priekyje. Jis irgi atsistojo į kovinę pozÄ , laukė smÅ«gio. Apeliantas priėjo paskutinis. N. J. pirmas puolė ant apelianto ir apeliantui A. K. smogė kumščiu į veidÄ , bet nepataikė, A. K. iÅ¡ karto atsakė atsakomuoju smÅ«giu ir pataikė jam į nosį.

Kaip liudytojas apklaustas A. K. nurodė, jog A. K. kalbėjosi su jo tėvu S. K., ir priėjo prie N. J. po to, kai Å¡is pradėjo konfliktuoti su asmeniu, panaÅ¡iu į M. B., nematė, kad A. K. bÅ«tų trenkęs N. J., nes pabėgo. A. K. tėvas taip pat atitinkamai parodė, jog jis daugiausiai bendravo su A. K., bandė iÅ¡siaiÅ¡kinti, kodėl jis neduoda ramybės jo sÅ«nui. Jis kalbėjosi su A. K. už namo kampo, paskui prie jų priėjo kiemsargis. A. K. pro jo (S. K.) Å¡onÄ praslinko, ir nubėgo į kiemÄ .

Vėliau S. K. atėjus į kiemÄ , jis pamatė sambrÅ«zdį. 2.4. Apeliantų teigimu, priimdamas skundžiamÄ nuosprendį, teismas neiÅ¡siaiÅ¡kino esminių faktinių aplinkybių bei neatsakė į klausimÄ , kodėl apeliantas, prieÅ¡ tai nerodęs jokios agresijos ir tik kalbėjęsis su A. K. tėvu, nusprendė prieiti prie N. J. Å¡iam jau konfliktuojant ir stumdantis su nuteistuoju M. B.. Teismas taip pat neiÅ¡siaiÅ¡kino, kodėl nukentėjusysis N. J. iÅ¡ kovinės pozicijos pirmas smÅ«giavo apeliantui, nors apeliantas prie N. J. priėjo pats paskutinis ir paklausė, ko kiÅ¡asi į jo ir A.

K. santykius. Apeliantų nuomone, yra akivaizdu, jog nukentėjusysis N. J. nebuvo be priežasties užpultas ir sumuÅ¡tas apelianto. PrieÅ¡ingai, nukentėjusysis pats prisipažino, jog į kiemÄ jis išėjo savo iniciatyva pakviestas draugo „muÅ¡ti strielkos“. N. J. taip pat pripažino, jog padėjo surinkti A. K. papildomÄ kompanijÄ pakviesdamas kartu į kiemÄ M. R. ir jam išėjus į kiemÄ muÅ¡tynių jau nebebuvo galima iÅ¡vengti. Taigi darytina iÅ¡vada, jog N. J. pats norėjo pasimuÅ¡ti ir pademonstruoti savo, kaip boksininko, įgÅ«džius bei tokiu bÅ«du pamokyti apeliantÄ , kuris neva persekiojo jo draugÄ A.

K.. Dėl viso to N. J., kovine poza provokavo apeliantÄ , kvietė jį ateiti ir bÅ«ti sudaužytam, o apeliantui A. K. priėjus prie N. J., pastarasis pats pirmas smÅ«giavo A. K. į galvÄ , tačiau nepataikė ir gavo atsakomÄ jį smÅ«gį į nosį bei patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymÄ . Su nukentėjusiuoju A. K. neketino susidoroti, nemušė ir nepuolė N. J. be atvangos. Priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį Klaipėdos apylinkės teismas pirmiausia turėjo vadovautis tik objektyviais duomenimis bei paÅ¡alinti nukentėjusiojo bei kitų jo naudai liudijusių asmenų parodymų prieÅ¡taravimus.

Tik įvertinęs Å¡iuos duomenis teismas turėjo vertinti, kurios pusės nurodytos faktinės aplinkybės yra labiau tikėtinos – ar nukentėjusiojo parodymai, ar nuteistojo ir su juo buvusių asmenų parodymai. Teismas turėjo įvertinti ir tai, kad nukentėjusysis N. J. yra suinteresuotas bylos baigtimi: siekį nuslėpti savo agresyvų elgesį ir iÅ¡ to kilusias pasekmes – iÅ¡provokuotÄ konfliktÄ , siekį apginti savo reputacijÄ dėl netinkamo savo elgesio ir iÅ¡sakytų įžeidimų A.

K., taip pat siekį apÅ¡meižti A. K. bei su juo buvusius asmenis ir tokiu bÅ«du pasipelnyti pateikiant civilinį ieÅ¡kinį baudžiamojoje byloje. Nevertindamas kritiÅ¡kai nukentėjusiojo ir jo draugų parodymų teismas taip pat neatsižvelgė į esančius nukentėjusiųjų pozicijos prieÅ¡taravimus ir neatitiktį bylos medžiagai. Todėl apeliantai daro iÅ¡vadÄ , kad baudžiamÄ jÄ bylÄ nagrinėjęs Klaipėdos apylinkės teismas buvo neobjektyvus, nes visiÅ¡kai nevertindamas arba atmesdamas kaip nepagrįstus apeliantÄ teisinančius įrodymus ir liudytojų parodymus rėmėsi tik abejotinos įrodomosios galios nukentėjusiojo ir jo draugų parodymais, kuriuos vertino fragmentiÅ¡kai, nenuosekliai ir spekuliatyviai.

Teismas visos bylos nagrinėjimo metu objektyviai taip ir neiÅ¡siaiÅ¡kino tikrųjų faktinių bylos aplinkybių, remdamasis tik prielaidomis bei suformuota iÅ¡ankstine kaltinimo pozicija nepagrįstai suteikė prioritetÄ prieÅ¡taringiems nukentėjusiojo parodymams, o apeliantÄ teisinančių parodymų apskritai nevertino arba vadovaudamasis prielaidomis bei iÅ¡ankstiniu nusistatymu atmetė kaip nepagrįstus. Kadangi esminės teismo iÅ¡vados dėl apelianto kaltės buvo pagrįstos ne objektyviais bylos įrodymais, o vien subjektyviais nukentėjusiojo parodymais, skundžiamas nuosprendis negali bÅ«ti laikomas pagrįstu ir teisėtu, nes buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai. 2.5.

Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir netinkamai paskirtos bausmės skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai konstatavo, jog byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiojo N. J. veiksmai bÅ«tų kėlę realiÄ grėsmę nuteistojo A. K. sveikatai ar gyvybei. Kitaip tariant, teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės ir konfliktavusių Å¡alių jėgų santykis, atliktų veiksmų pobÅ«dis nelėmė bÅ«tinosios ginties situacijos. Padarydamas tokiÄ iÅ¡vada, pirmosios instancijos teismas klaidingai konstatavo, jog nukentėjusysis N. J., bÅ«damas boksininkas, iÅ¡ kovinės pozicijos pats pirmas smÅ«giavo A.

K. gindamasis, nes jam pasirodė, kad A. K., bÅ«damas stambesnis, prie jo agresyviai artėja ir ketina jam trenkti. Skunde pažymima, kad esant tokiai situacijai, kai vyksta abipusės konfliktuojančių pusių muÅ¡tynės, be kitų, svarbios aplinkybės, leidžiančios spręsti apie teisės į bÅ«tinÄ jÄ gintį buvimÄ , yra tai, ar viena iÅ¡ konfliktuojančių pusių muÅ¡tynes nutraukia, kaip elgiasi prieÅ¡inga pusė ir pan. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad muÅ¡tynėse paprastai besiginančiųjų nėra, abi pusės dažniausiai bÅ«na puolančiosios.

MuÅ¡tynių metu teisė į bÅ«tinÄ jÄ gintį gali kilti, jei, pavyzdžiui, viena iÅ¡ konfliktuojančių pusių muÅ¡tynes nutraukia, o kita toliau puola. Apeliantų nuomone, teismas nepagrįstai pripažino įrodyta paties nukentėjusiojo parodymais paremtÄ versijÄ , jog bokso treniruotes lankantis N. J. smÅ«giavo A. K. į galvÄ tik norėdamas apsiginti, nes manė, kad jeigu netrenks A. K. pirmasis, tikrai bus Å¡io sumuÅ¡tas. Å ios prieÅ¡taringos teismo iÅ¡vados buvo paneigtos apelianto ir kitų apklaustų asmenų parodymais, kurie patvirtina, jog apeliantas gindamasis smÅ«giavo N. J., kai pastarasis nesėkmingai smÅ«giavo A.

K. į veidÄ . Taigi N. J. nukentėjo nuo besigynusio A. K., nes pats dėl klaidingo galimos grėsmės įsivaizdavimo pirmasis puolė A. K. ir bandė jį sužaloti smÅ«giuodamas kumščiu apeliantui į veidÄ . Atsakomųjų veiksmų prieÅ¡ nukentėjusįjį apeliantas ėmėsi tik tada, kai pats nukentėjusysis N. J. smogė kelis kartus apeliantui į veidÄ ir bandė jį sužeisti. Apelianto įsitikinimu, tokie jo veiksmai buvo visiÅ¡kai adekvatÅ«s susiklosčiusiai konfliktinei situacijai, nes N. J. agresyvÅ«s veiksmai prieÅ¡ A.

K. neabejotinai turėjo įtakos nuteistojo sprendimui atsakyti fiziniu smurtu prieÅ¡ jį puolantį asmenį. Pripažindamas apeliantÄ kaltu dėl nesunkaus N. J. sveikatos sutrikdymo, Klaipėdos apylinkės teismas visiÅ¡kai netinkamai iÅ¡nagrinėjo bÅ«tinosios ginties sÄ lygas, taip pat neįvertino N. J. veiksmų bei kokiÄ reikÅ¡mę nukentėjusiojo elgesys turėjo apelianto atsakomiesiems veiksmams. Teismas neįvertino esminių aplinkybių, jog A. K. visiÅ¡kai nekonfliktavo su N. J., o nuoÅ¡aliau kalbėjosi su S. K..

Po vykusio žodinio konflikto ir N. J. puolimo apeliantas veikė impulsyviai bÅ«damas sutrikdytas neteisėto paties nukentėjusiojo elgesio. Buvusia konfliktine situacija apeliantas tikrai nepasinaudojo kaip pretekstu elgtis chuliganiÅ¡kai, neturėjo jokio preteksto ir intencijos sužaloti kitÄ Å¾mogų. 2.6. Skunde taip pat teigiama, kad buvo bÅ«tina spręsti klausimÄ dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos A. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimo. Anksčiau aptartais baudžiamosios bylos įrodymais nustatyta, jog pradinę konfliktinę situacijÄ , į kuriÄ vėliau, be kitų asmenų, įsitraukė apeliantas A.

K., sukėlė nukentėjusysis N. J.. Nukentėjusysis pats prisipažino, jog į kiemÄ jis išėjo savo iniciatyva pakviestas draugo A. K. „muÅ¡ti strielkos“. N. J. taip pat pripažino, jog padėti pasikvietė kartu į kiemÄ M. R. ir jam išėjus į kiemÄ muÅ¡tynių jau nebebuvo galima iÅ¡vengti, nes pats N. J. buvo nusiteikęs muÅ¡tis ir pamokyti A. K. ir / arba su juo buvusius asmenis. Taigi darytina iÅ¡vada, jog N. J. pats norėjo pasimuÅ¡ti ir pademonstruoti savo kaip boksininko įgÅ«džius bei tokiu bÅ«du pamokyti apeliantÄ , kuris neva persekiojo jo draugÄ A.

K.. Dėl to N. J. kovine poza provokavo apeliantÄ , kvietė jį ateiti ir bÅ«ti sudaužytam, o apeliantui A. K. priėjus prie N. J., pastarasis pats pirmas smÅ«giavo A. K. į galvÄ , tačiau nepataikė ir gavo atsakomÄ jį smÅ«gį į nosį bei patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymÄ . Todėl mano, kad nukentėjusiojo N. J. veiksmai paskatino nuteistÄ jį pradėti nusikalstamÄ veikÄ prieÅ¡ jį. Be to, Å¡ie provokuojami N. J. veiksmai turėjo bÅ«ti atitinkamai įvertinti ir kvalifikuojant apeliantui inkriminuotÄ veikÄ pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ .

Nukentėjusiajam neatlikus anksčiau aptartų veiksmų, nebÅ«tų kilę baudžiamojoje byloje nustatytų konflikto padarinių, todėl nukentėjusiojo N. J. elgesys vertintinas kaip provokuojamas ir tai pripažintina ne tik nuteistojo A. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, bet ir tai, kad nėra jokių chuliganiÅ¡kų paskatų, todėl nėra pagrindo jo veikÄ kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalies 6 punktÄ . 2.7. Skunde taip pat nurodoma, kad įvertinus anksčiau skunde pateiktus argumentus, A.

K. turėjo bÅ«ti skirta Å¡velnesnė bausmė. Apeliantų nuomone, A. K. inkriminuoti veiksmai nėra tokio sunkumo, o pats apeliantas nėra tiek pavojingas visuomenei, kad bausmės tikslai bÅ«tų pasiekti tik skiriant jam laisvės atėmimo bausmę. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas bÅ«tų iÅ¡ anksto sumanęs sužaloti nukentėjusįjį, todėl darytina iÅ¡vada, kad kaltinamajam A. K. inkriminuota nusikalstama veika buvo kaip atsakas į nukentėjusiojo provokuojamÄ elgesį ginantis nuo neadekvačių N. J. veiksmų ir paties N. J. nepateisinama iÅ¡raiÅ¡kos forma pasireiÅ¡kusio elgesio pasekmė.

Paskyrus A. K. lygtinę laisvės atėmimo bausmę, aiÅ¡kiai bÅ«tų pakenkta jo socialiniams ryÅ¡iams, galimybei susirasti norimÄ darbÄ bei neiÅ¡vengiamai tai turėtų neigiamos įtakos jo santykiams su jo Å¡eimos nariais. Todėl Å¡iuo atveju apeliantui paskirtos bausmės tikslai gali bÅ«ti pasiekti skiriant ir Å¡velnesnę sankcijÄ â€“ laisvės apribojimÄ . 2.8. Be to, vadovaujantis anksčiau iÅ¡dėstytais motyvais turėtų bÅ«ti peržiÅ«rėtas ir nukentėjusiojo N. J. pareikÅ¡tas civilinis ieÅ¡kinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, atitinkamai sumažinant nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydį.

CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl paties nukentėjusiojo kaltų veiksmų. Nukentėjusio asmens veiksmai yra veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Taigi įvertinus anksčiau aptartas aplinkybes, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijais, siekiant protingos nukentėjusiojo ir kaltinamųjų skirtingų interesų pusiausvyros, nukentėjusiojo pareikštas ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo turėtų būti tenkintinas mažesne dalimi.

3. Nukentėjusysis N. J. atsiliepimu į nuteistojo skundÄ nurodo, kad nesutinka su pateiktu apeliaciniu skundu, ir praÅ¡o jį atmesti. 3.1. Nukentėjusiojo teigimu, pirmosios instancijos teismas byloje iÅ¡tirtus įrodymus vertino neÅ¡aliÅ¡kai, iÅ¡samiai iÅ¡tyręs jų visumÄ , todėl teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ . Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad bÅ«tent apeliantas A. K. nukentėjusiam N. J. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymÄ iÅ¡ chuliganiÅ¡kų paskatų.

Teismas teisingai byloje nustatė kilusio konflikto priežastis ir tikrÄ jį konflikto iniciatorių, nes bÅ«tent apeliantas ir su juo atvykę V. C. ir M. B. buvo agresyvÅ«s ir iÅ¡provokavo konfliktÄ . Apeliantas skunde iÅ¡kreipia byloje nustatytas faktines aplinkybes, nurodydamas, kad N. J. pats norėjo pasimuÅ¡ti ir pademonstruoti savo, kaip boksininko, įgÅ«džius bei tokiu bÅ«du pamokyti apeliantÄ . 3.2. Nukentėjusiojo teigimu, nepagrįsti apelianto argumentai dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir per griežtos bausmės. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs faktines bylos aplinkybes ir iÅ¡tyręs įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad A.

K. suduodant smÅ«gį nukentėjusiajam N. J., A. K. neveikė pagal bÅ«tinosios ginties situacijÄ , nes A. K. žengė link nukentėjusiojo N. J.. Tai patvirtino pats apeliantas, todėl akivaizdu, kad nukentėjusiojo N. J. veiksmuose nebuvo nei pavojingo kėsinimosi, nei kėsinimosi realumo, nei kėsinimosi akivaizdumo. A. K. nukentėjusiojo N. J. veiksmai nekėlė realios grėsmės, o bÅ«tent A. K. žengė agresyviai nusiteikęs link nukentėjusiojo N. J. po santykių aiÅ¡kinimosi su S. K.. 3.3. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad teismas pagrįstai netaikė apeliantui BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytos lengvinančios aplinkybės, nes A.

K. nusikaltimus padarė tiesiogine tyčia, jo veiksmai nebuvo sÄ lygoti nukentėjusiojo tariamai provokuojamų veiksmų. Apelianto gynybinės versijos, kad nukentėjęs N. J. provokavo apelianto veiksmus, nepatvirtino nė vienas liudytojas. Atsižvelgiant i apelianto padaryto nusikaltimo sunkumÄ , į tai, kad lengvinančių aplinkybių apeliantui nebuvo nustatyta, bei į tai, kad apeliantas nusikaltimÄ padarė veikdamas bendrininkų grupe, atsižvelgiant į jo asmenybę, apeliantui skirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, atidedant jÄ dvejų metų laikotarpiui, yra pagrįsta ir teisinga, todėl jos keisti nėra pagrindo. 3.4.

Dėl civilinio ieÅ¡kinio nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad N. J. buvo sukeltas gana didelis fizinis skausmas, jis patyrė dvasinius sukrėtimus, negalėjo sportuoti, prarado sportinę formÄ , turi kvėpavimo problemų, iÅ¡gyvena dėl galimų komplikacijų ateityje. Mano, kad teismo priteista 1500 eurų neturtinė žala atitinka tokio pobÅ«džio bylose priteistinos žalos dydį ir atitinka teisingumo, sÄ Å¾iningumo bei protingumo kriterijus. Atsižvelgiant į teismų formuojamÄ praktikÄ tokio pobÅ«džio bylose, pagrindo mažinti neturtinės žalos dydį nėra.

4. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti jame nurodytais motyvais, nukentėjusiojo atstovė ir prokurorė prašė apeliacinį skundÄ atmesti. Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, iÅ¡tyręs byloje esančiÄ medžiagÄ , priimtÄ nuosprendį, skundo argumentus, daro iÅ¡vadÄ , kad apylinkės teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tyrė nuteistajam A. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai iÅ¡dėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, pagrįstai A. K. pripažino kaltu padarius BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas.

6. Nors apeliaciniame skunde didelis dėmesys skiriamas teismo atliktam įrodymų vertinimui ir teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, todėl padarė bylos aplinkybių neatitinkančias iÅ¡vadas, tačiau iÅ¡ skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas savo iÅ¡vadas grindė įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartÄ yra pabrėžęs, jog BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindÄ , t. y. jis turi bÅ«ti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieÅ¡taravimų paÅ¡alinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sÄ lygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi bÅ«ti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017 ir kt.).

Ä®rodymų vertinimÄ reglamentuojančios BPK normos reikalauja, jog, priimdamas procesinį sprendimÄ baudžiamojoje byloje, teismas apraÅ¡omojoje dalyje iÅ¡dėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo iÅ¡vados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimÄ , ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylÄ nagrinėjęs teismas pažeidė minėtus reikalavimus, vien proceso dalyviui nepriimtinos teismo iÅ¡vados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali bÅ«ti laikomos prieÅ¡taraujančiomis įstatymui (BPK 20 straipsnio 3 dalis).

7. IÅ¡ apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis ir jo gynėjas neginčija teismo padarytų iÅ¡vadų dėl A. K. kaltės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, todėl teismas dėl to nepasisako. Skunde nesutinkama su A. K. veikos kvalifikavimu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ , teigiama, kad Å¡i nusikalstama veika turėtų bÅ«ti perkvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, kadangi A. K. nukentėjusįjį sužalojo ne dėl chuliganiÅ¡kų paskatų, bet iÅ¡provokuotas paties nukentėjusiojo N. J..

Tačiau nėra pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais. Apeliacinės instancijos teismas, iÅ¡samiai iÅ¡nagrinėjęs byloje surinktÄ medžiagÄ , patvirtinančiÄ nukentėjusiajam padarytus sužalojimus ir sužalojimo padarymo aplinkybes, konstatuoja, kad byloje neginčijamai įrodyta, kad nuteistasis N. J. nesunkų sveikatos sutrikdymÄ padarė dėl chuliganiÅ¡kų paskatų. TokiÄ iÅ¡vadÄ suponuoja nusikaltimo padarymo aplinkybės, paties nuteistojo veiksmai, jų pobÅ«dis.

8. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ vertino kaip padarytÄ iÅ¡ chuliganiÅ¡kų paskatų, nes nuteistasis pirmasis agresyviai priartėjo prie nukentėjusiojo ir suvokė, kad smurtÄ vartoja dėl menkavertės priežasties, tokiu bÅ«du siekdamas prieÅ¡prieÅ¡inti save ir jaunesnį nukentėjusįjį, pademonstruoti niekinamÄ požiÅ«rį į jį. Nors apeliaciniame skunde didelis dėmesys skiriamas aplinkybėms, kad bÅ«tent nukentėjusysis N. J. ir liudytojas A. K. iÅ¡provokavo konfliktÄ , tačiau su tokia pozicija nėra jokio pagrindo sutikti, nes ji neatitinka byloje esančių įrodymų visumos.

Pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau pirmiausia įvertinant iÅ¡orinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobÅ«dį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymÄ , kaltininko siekiamÄ rezultatÄ ir t. t. Skunde ne vienÄ kartÄ pažymėta, kad tiek nuteistojo A. K., tiek kitų nuteistųjų parodymai proceso metu buvo nuoseklÅ«s, tačiau, kaip matyti iÅ¡ baudžiamosios bylos medžiagos, visi nuteistieji ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus ir nedavė jokių paaiÅ¡kinimų apie įvykio aplinkybes, todėl jų parodymus vertinti kaip nuoseklius nėra pagrindo.

Nuteistųjų pirmosios instancijos teisme duoti parodymai taip pat prieÅ¡tarauja įvykį stebėjusių liudytojų A. K., S. K., G. K., M. R., nukentėjusiojo N. J. parodymams, kurių parodymai viso proceso metu buvo nuoseklÅ«s, jie parodymus davė bÅ«dami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimÄ ir prisiekę sakyti tiesÄ , Å¡iais jų parodymais netikėti nėra jokio pagrindo, todėl vien apeliaciniame skunde keliamos abejonės, kurios nėra paremtos jokiais konkrečiais duomenimis, negali paneigti įvykį tiesiogiai mačiusių liudytojų parodymų ir nėra pagrindo jais nesiremti.

9. Nesunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ , kai jis padaromas dėl chuliganiÅ¡kų paskatų. ChuliganiÅ¡kos paskatos – tai nusikalstamo elgesio motyvas, kuris konstatuojamas nustačius, kad sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė kaltininko noras pademonstruoti aiÅ¡kų žmogaus ir visuomenės negerbimÄ , elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimÄ , siekis pasirodyti prieÅ¡ aplinkinius, pademonstruoti niekinamÄ požiÅ«rį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikÅ¡mė dingstis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-314/2012, 2K-63-648/2016).

Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad chuliganiÅ¡kos paskatos, kaip nesunkų sveikatos sutrikdymÄ kvalifikuojanti aplinkybė, paprastai neinkriminuojamos tada, kai kaltininkas fizinį smurtÄ vartoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, kerÅ¡ydamas Å¡iems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios juos paaiÅ¡kinančios priežastys. Galimi ir tokie atvejai, kai kaltininko motyvai yra ir chuliganiÅ¡ki, ir asmeniniai. Taigi, kai kaltininkas veikia be aiÅ¡kios asmeninės motyvacijos arba pretekstas veiksmams yra mažareikÅ¡mė dingstis, kai jo ir nukentėjusiojo asmeninių ar panaÅ¡aus pobÅ«džio santykių sprendimui pasirenka tokiÄ vietÄ ir bÅ«dÄ , kuriuo ignoruoja elementarias moralės bei elgesio normas, demonstruoja nepagarbÄ aplinkiniams, tokiais atvejais konstatuojamas chuliganiÅ¡kų paskatų buvimas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-235/2009, 2K-78/2013).

10. Bylos medžiaga patvirtinta, kad konfliktas įvyko tarp nuteistojo A. K. ir liudytojo A. K. dėl merginos, liudytojas A. K. patvirtino, kad, prieÅ¡ A. K. atvykstant į jo namo kiemÄ , jis važiuodamas automobiliu pamatė ir A. K. vairuojamÄ automobilį, ir A. K. atsidarius savo automobilio langÄ tarp jų kilo trumpas žodinis konfliktas, po kurio A. K. grįžo į savo namus. Nukentėjusysis N. J. taip pat patvirtino, kad 2018 m. vasario 21 d., apie 23 val., jam parašė bÅ«tent nuteistasis A. K., kuris nurodė rinkti draugus ir iÅ¡eiti į kiemÄ iÅ¡siaiÅ¡kinti santykių.

Å iuos nukentėjusiojo argumentus patvirtina byloje esančios jo raÅ¡ytos žinutės, iÅ¡ kurių turinio akivaizdu, kad bÅ«tent A. K. buvo konflikto iniciatorius. Taigi iÅ¡ Å¡ių duomenų akivaizdu, kad A. K. jau vykdamas prie liudytojo A. K. ir nukentėjusiojo N. J. namų buvo nusiteikęs agresyviai ir pats kvietė iÅ¡eiti liudytojÄ A. K. ir N. J.. Nuteistojo apeliaciniame skunde pateikiamų argumentų, kad N. J., išėjęs į kiemÄ , buvo nusiteikęs agresyviai ir kvietė juos ateiti muÅ¡tis, nepatvirtina nė vienas konflikte dalyvavęs asmuo, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pats nukentėjusysis iÅ¡provokavo konfliktÄ ir nusikalstamÄ veikÄ .

Pažymėtina, kad įvykio priežastis – nuteistojo A. K. ir liudytojo A. K. konfliktas dėl merginos – nepaneigia aplinkybių, kad A. K. nusikalstamÄ veikÄ padarė dėl chuliganiÅ¡kų paskatų, nes akivaizdu, kad Å¡i nuteistojo nurodyta priežastis yra mažareikÅ¡mė dingstis, kadangi tokį kilusį konfliktÄ nuteistasis galėjo iÅ¡spręsti ir civilizuotais bÅ«dais užuot pasirinkęs tokiÄ vietÄ ir bÅ«dÄ , kuriuo ignoravo elementarias moralės bei elgesio normas ir demonstravo nepagarbÄ aplinkiniams.

Tai rodo, kad nuteistasis iÅ¡ tiesų vartojo smurtÄ be priežasties ar kaip pretekstÄ savo veiksmams panaudojo mažareikÅ¡mę dingstį ir taip norėjo pasirodyti prieÅ¡ aplinkinius, pademonstruoti niekinamÄ požiÅ«rį į juos. Å iuo atveju nuteistojo nurodyta priežastis negali pateisinti jo smurtinių veiksmų, todėl jo nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota kaip padaryta dėl chuliganiÅ¡kų paskatų.

11. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo netaikė BK 28 straipsnio, nes A. K. nusikalstamÄ veikÄ padarė bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis. Tačiau dėl Å¡ių argumentų iÅ¡samiai pasisakė pirmosios instancijos teismas, jokių argumentų, kurie paneigtų skundžiamame nuosprendyje teismo padarytas iÅ¡vadas, apeliaciniame skunde nepateikta. 11.1. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas bÅ«tinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančiÄ veikÄ gindamasis ar gindamas kitÄ asmenį, nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Sprendžiant klausimÄ , ar asmens veiksmai buvo padaryti esant bÅ«tinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos bÅ«tinosios ginties teisėtumo sÄ lygos, susijusios su dviem pagrindiniais Å¡io instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Kėsinimasis, nuo kurio galima bÅ«tinoji gintis, turi bÅ«ti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumÄ rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatÄ , lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus.

Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant bÅ«tinosios ginties situacijÄ turi bÅ«ti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas Å¡ių aplinkybių nustatymas lemia tinkamÄ bÅ«tinosios ginties įvertinimÄ . 11.2. Pagal nukentėjusiojo N. J. ir liudytojų A.

K., S. K. ir M. R. pateiktÄ ir bylos duomenimis patvirtintÄ versijÄ , konflikto iniciatorius buvo bÅ«tent nuteistasis A. K., kuris su kitais dviem nuteistaisiais (M. B. ir V. C.) agresyviai nusiteikęs atvyko į nukentėjusiojo kiemÄ . Todėl toks A. K. elgesys, esant konfliktinei situacijai, galėjo bÅ«ti suprantamas kaip pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi į nukentėjusiojo ir kitų liudytojų saugumÄ pradžia. Pastebėtina, jog paprastai kėsinimosi pradžia – tai riba, kada kėsinimasis jau pripažįstamas akivaizdžiu, o pabaiga – tai riba, iki kada kėsinimasis dar pripažįstamas akivaizdžiu.

Pradinei kėsinimosi ribai nustatyti naudojami du kriterijai:

1) kai žala atitinkamiems interesams jau yra daroma (pavyzdžiui, gali būti pradėta vartoti fizinė jėga, smurtas; užpuolikas gali veikti su įrankiais ar be jų), ir 2) žala faktiškai dar nepadaryta, tačiau iš susiklosčiusios situacijos matyti aiški reali žalos grėsmė. Šiuo atveju reali grėsmė vertinama atsižvelgiant, kiek gresiantis ginamoms vertybėms pavojus yra akivaizdus ir tiesioginis. Asmuo, manantis, kad jo interesams gresia tiesioginis pavojus, iš esmės gali gintis (o dažnai ir privalo pradėti gintis) nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmas smūgis, nes jau po pirmojo puolančio asmens smūgio besiginantysis gali netekti galimybės gintis.

NebÅ«tų logiÅ¡ka visada reikalauti sulaukti pirmojo smÅ«gio ir tik nuo to momento konstatuoti, kad kėsinimasis yra akivaizdus ir prasidėjęs (kasacinės nutartys Nr. 2K-416-942/2016, 2K-120-628/2018). 11.3. Kaip ir minėta, Å¡iuo atveju agresyviai nusiteikęs A. K. kvietė nukentėjusįjį N. J. ir liudytojÄ A. K. į laukÄ iÅ¡siaiÅ¡kinti santykius, toks kvietimas sukėlė pakankamÄ sumaiÅ¡tį tarp A. K. Å¡eimos narių ir draugų, nes į kiemÄ kartu su A. K. išėjo jo tėtis su sese bei jo draugai N. J. ir M.

R.. IÅ¡ minėtų liudytojų (S. K., G. K., A. K. ir M. R.) parodymų matyti, kad bÅ«tent nuteistasis A. K. bei nuteistieji M. B. ir V. C. buvo agresyviai nusiteikę, todėl A. K., iÅ¡sigandęs tokio nuteistųjų elgesio, pabėgo į namo laiptinę ir paprašė savo mamos iÅ¡kviesti policijÄ . Pabėgus A. K., nuteistieji puolė prie kartu su A. K. buvusio N. J., visi nuteistieji buvo agresyviai nusiteikę, todėl N. J. nekilo abejonių, kad prieÅ¡ jį bus vartojamas smurtas, ir bandydamas sustabdyti A.

K., jis pirmas jam trenkė, tačiau Å¡is smÅ«gio iÅ¡vengė ir trenkė jam kumščiu į veidÄ . Po Å¡io smÅ«gio prie N. J. priėjo M. B. bei V. C. ir pradėjo jį daužyti kumščiais ir lazdomis. Todėl akivaizdu, kad nagrinėjamoje situacijoje A. K. neveikė bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis, taigi nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo A. K. nepritaikė BK 28 straipsnio.

12. Skunde taip pat nepagrįstai praÅ¡oma A. K. pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybę, numatytÄ BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte. 12.1. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad praÅ¡oma pripažinti atsakomybę lengvinanti aplinkybė apibÅ«dina nusikalstamos veikos padarymo prielaidas. Provokuojamu elgesiu BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, prieÅ¡ kurį buvo padaryta nusikalstama veika, sÄ moningai (tyčia) atlieka veiksmus, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamÄ veikÄ prieÅ¡ jį, t. y. formuojančius ar stiprinančius nusikalstamos veikos padarymo motyvÄ .

Teismai, spręsdami klausimÄ , ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojamas ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, paprastai atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininkÄ prieÅ¡ jį nusikalsti (iÅ¡ esmės prieÅ¡taravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininkÄ ar jo artimÄ asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi veiksmai ir pan.). Teismai paprastai Å¡iÄ atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę pripažįsta tais atvejais, kai nukentėjusio asmens moralės požiÅ«riu nepriimtinas, neteisėtas, provokuojamas ar kitoks panaÅ¡aus pobÅ«džio elgesys iÅ¡ dalies nulemia kaltininko nusikalstamus veiksmus prieÅ¡ jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-446/2010, 2K-189/2013, 2K-506/2013, Nr. 2K-440/2013).

Taigi nustatant, ar nukentėjusio asmens elgesys buvo provokuojamas BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme, bÅ«tina įvertinti visas bylos aplinkybes, turinčias reikÅ¡mės Å¡ios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymui, ir reikia atsižvelgti į tai, kiek nukentėjusiojo elgesys esmingai prieÅ¡taravo moralės ir dorovės normoms, pažeidė žmogaus garbę bei orumÄ ir kaip tai paveikė kaltininkÄ . Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali bÅ«ti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininkÄ , tiek į jam artimus asmenis, ir pan. 12.2.

Šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis N. J. būtų provokavęs A. K. nusikalsti, jog jis būtų atlikęs kokius nors provokuojamus veiksmus prieš A. K.. N. J. nedarė nieko nusikalstamo, jo elgesys nebuvo agresyvus, jis nekėlė konflikto, tik buvo šalia liudytojo A. K., tačiau tai nesudarė jokio pagrindo atlikti nusikalstamus veiksmus prieš N. J.. Teisėjų kolegijos nuomone, N. J. elgesys nebuvo neteisėtas, todėl tai negalėjo išprovokuoti A. K. nusikalsti. Baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad iki momento, kai A.

K. atvyko į nusikalstamos veikos padarymo vietÄ , N. J. bÅ«tų provokavęs A. K. nusikalsti ar kad N. J. veiksmų pobÅ«dis buvo neteisėtas. Kaip nustatyta anksčiau aptartais argumentais, bÅ«tent nuteistasis A. K. buvo konflikto iniciatorius, jis jau atvyko agresyviai nusiteikęs aiÅ¡kintis kilusio konflikto su liudytoju A. K., pats rašė žinutes nukentėjusiajam N. J. ragindamas iÅ¡eiti į laukÄ . Provokuojamu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis sÄ moningai skatina kitÄ asmenį pradėti nusikalstamai veikti ir kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į tokį nukentėjusiojo elgesį, todėl vertinant A.

K. elgesį pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas akivaizdu, kad N. J. elgesys negali bÅ«ti pripažintas A. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes N. J. jokių sÄ moningų veiksmų, kuriais bÅ«tų skatinęs A. K. pavartoti prieÅ¡ jį fizinį smurtÄ , neatliko. Taigi nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad teismas, nenustatydamas nuteistojo nusikalstamoje veikoje BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, netinkamai taikė baudžiamÄ jį įstatymÄ .

13. Nuteistasis ir jo gynėjas skunde taip pat nesutinka su nuteistajam paskirta bausme, tačiau nesutikimas grindžiamas tuo, kad A. K. nusikalstama veika turėtų bÅ«ti perkvalifikuota į BK 138 straipsnio 1 dalį bei yra pagrindas pripažinti jam BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytÄ baudžiamÄ jÄ atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę. Tačiau anksčiau aptartais argumentais nenustačius pagrindo nuteistojo A. K. padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ iÅ¡ BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį bei nesant pagrindo taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytÄ baudžiamÄ jÄ atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę, nėra pagrindo mažinti A.

K. pirmosios instancijos teismo paskirtÄ bausmę. Skirdamas bausmę apylinkės teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė, atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, į kaltinamojo asmenybę – padarė vienÄ nesunkų ir vienÄ apysunkį nusikaltimÄ , anksčiau teistas už nusikalstamÄ veikÄ , susijusiÄ su smurto pavartojimu, niekur nedirba, kaltę pripažino tik iÅ¡ dalies, todėl teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, pagrįstai A.

K. paskyrė laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymÄ atidėjo paskirdamas jam įpareigojimus, padėsiančius pasiekti bausmės paskirtį, paskirtoji bausmė nėra per griežta, todėl nėra pagrindo jÄ mažinti ar keisti jos sÄ lygas.

14. Apeliaciniame skunde taip pat praÅ¡oma sumažinti nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydį, nes Å¡ios žalos atsiradimui įtakos turėjo paties nukentėjusiojo elgesys. 14.1. Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtakÄ Å¾mogaus dvasiniams iÅ¡gyvenimams, emocinei bÅ«senai. Ä®vertinęs nukentėjusiojo patirtus fizinį skausmÄ , dvasinius iÅ¡gyvenimus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad protinga nukentėjusiojo ir kaltininkų skirtingų interesų pusiausvyra bei teisinga piniginė kompensacija už patirtas skriaudas bus pasiekta nustatant nukentėjusiajam priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, kuris nurodytas teismo nuosprendyje.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimÄ iÅ¡ nuteistųjų, atsižvelgė į bylai reikÅ¡mingų aplinkybių visumÄ , vadovavosi tiek BPK 115 straipsnio, tiek CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymÄ , atsižvelgė ne tik į nusikaltimÄ padariusių asmenų bei nukentėjusiojo interesų pusiausvyrÄ , bet ir į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, 6.251 straipsnio 2 dalyje bei 6.282 straipsnyje, vertino aplinkybių visumÄ .

Todėl teismo nustatytas 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis nelaikytinas pažeidžiančiu sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Jis realiai paremtas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, vadovaujantis teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimo klausimus, nuostatomis. 14.2. Nuteistojo ir jo gynėjo skunde jokių naujų aplinkybių, kurios bÅ«tų teisiÅ¡kai reikÅ¡mingos sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimÄ ir į kurias pirmosios instancijos teismas nebÅ«tų atsižvelgęs, nenurodė.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimÄ turėtų bÅ«ti atmestas arba sumažintas remiantis CK 6.253 straipsnio 5 dalimi įvertinus nukentėjusiojo N. J. elgesio įtakÄ nusikalstamos veikos padarymui. Tačiau pažymėtina, kad remiantis CK 6.253 straipsnio 5 dalimi žalos atlyginimas gali bÅ«ti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalÄ gali bÅ«ti atmestas tik tuomet, kai paties nukentėjusio asmens veiksmai (veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai) padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti.

Šiuo atveju anksčiau aptartais argumentais, išdėstytais šios nutarties 10 ir 12 punktuose, nustatyta, kad N. J. elgesys nebuvo provokuojamas ar neteisėtas, todėl akivaizdu, kad nukentėjusiojo elgesys negali būti vertinamas pagal CK 6.253 straipsnį. Nuteistasis skunde nepateikia jokių naujų aplinkybių, dėl kurių būtų galima sumažinti priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį. Todėl, įvertinus aptartus argumentus, daroma išvada, kad keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiajam N. J. priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nutaria: nuteistojo A. K. ir jo gynėjo advokato Roberto Skėrio apeliacinį skundÄ atmesti. Teisėjai Eduardas MaÅ¡kevičius Zigmas Pocius Remigijus PreikÅ¡aitis