2017-11-22 Nr. AB-21771-3-62-3-00661-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2130-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00661-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. T. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė Kauno apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 4–8), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Nurodė, kad nuo 2008 m. iki 2010 m. kovo mėn., pažeidžiant įstatymuose nustatytus suimtųjų laikymo reikalavimus, buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kuriose jam teko mažesnis plotas, nei numato teisės aktai. Dėl ploto stokos kamerose laikymo sąlygos buvo nežmoniškos. Kamerose buvo prastas vėdinimas, jos buvo prastai apšviestos, kamerose rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais. Nurodė, jog atvykstant ar išvykstant etapu asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis. Tokiu būdu jis patyrė gilius dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, nepatogumus.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 12–16) su juo nesutiko ir prašė pritaikius ieškinio senaties terminą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Nurodė, jog pareiškėjas Kauno TI kamerose visu skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas 120 parų, iš jų 33 po pusę paros (atvykimo ir išvykimo dienomis). Pripažino, kad atskirais periodais pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kur vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 3,6 kv. m ploto, tačiau tais laikotarpiais jam buvo suteikiamos priemonės, kompensuojančios mažo ploto įtaką (suteikiami pasivaikščiojimai, vedamas į dušą, galėjo naudotis sporto kambariu, kompiuterių klase), todėl tai nesudaro Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo. Pažymėjo, jog ploto normos pažeidimai susiję su objektyviomis aplinkybėmis, nepriklausančiomis nuo atsakovo atstovo valios.

2.2. Pažymėjo, jog pareiškėjo laikymo Kauno TI metu jis nėra skundęsis dėl sienų grybelio bei parazitų buvimo taip pat dėl apšvietimo ir akių ligų. Sanitariniai mazgai kamerose yra atskirti pertvaromis. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas su pertraukomis, neįtikėtina, kad tai galėjo labai pakenkti jo akims. Atkreipė dėmesį į tai, kad asmenys, raštu pareiškę, kad yra nerūkantys, laikomis kartu su nerūkančiais. Taip pat atliekant kratas daiktai dedami ant stalų, patalpos šildomos ir reguliariai valomos. Nepagrįstas ir pareiškėjo teiginys, kad kamerose buvo šalta. Pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas šiltuoju metų laiku (balandžio, gegužės, birželio, liepos ir rugsėjo mėn.), o lapkričio ir spalio mėnesiai taip pat nėra šalti.

2.3. Pabrėžė, kad pareiškėjas piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis ir melagingai aprašo jo buvimo Kauno TI sąlygas, siekdamas tokiu būdu gauti pinigų.

2.4. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, patvirtinančių Kauno TI laikymo sąlygų neigiamą įtaką pareiškėjo sveikatai. Taip pat neįrodyti kiti pareiškėjo skunde nurodyti neturtinės žalos pasireiškimo požymiai. Kauno TI pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, o pareiškėjas elgiasi nesąžiningai, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nepagrįstas.

2.5. Teigė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą už jo kalinimą Kauno TI netinkamomis sąlygomis prašo priteisti už laikotarpį nuo 2008 m., tačiau į teismą su skundu kreipėsi tik 2016 m. balandžio 25 d. t. y. po aštuonerių metų nuo atvykimo į Kauno TI. Atsižvelgus į jo nurodytų teisės pažeidimų pobūdį bei pareiškėjo kalėjimo laisvės atėmimo vietose patirtį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą, todėl yra pagrindas taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos, taip pat nepateikė ir kitų faktų, kurie trukdytų taikyti ieškinio senaties terminą.

II. 3. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimu (b. l. 63–65) pareiškėjo skundą atmetė.

4. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose buvo laikomas laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 17 d. iki 2010 m. liepos 12 d. (b. l. 18–34), skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris, jo teigimu, prasidėjo nuo 2008 m. ir tęsėsi iki 2010 m., o skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2016 m. balandžio 29 d. (b. l. 9). Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1, 5 dalių nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas, įvertinęs nurodyto teisės pažeidimo mastą ir pobūdį, padarė išvadą, kad pareiškėjas visą jo skunde nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą vienam asmeniui, jis yra laikomas galimai antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau skundą teismui pateikė 2016 m. balandžio mėnesį, o ieškinio senatį šiuo atveju prašė taikyti atsakovas – Kauno tardymo izoliatorius.

5. Taip pat, vadovaudamasis CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje A822-1037/2009, 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. balandžio 15 d. nutartimi administracinėse bylose Nr. A-727-858/2015, A-784-858/2015), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (žr., pvz., 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008), teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautė didelį dvasinį diskomfortą, nepatogumus. Taigi, jei pareiškėjas jautė diskomfortą, emocinę depresiją, pažeminimą, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame prašoma taikyti senaties terminą, prašymo dėl senaties termino atnaujinimo nepateikė. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų nesuteiktos sąlygos domėtis įstatymais ir teisės aktais. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, nuo 2008 m. iki 2010 m. laikotarpiui taikyta trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestas kaip nepagrįstas. Todėl ir pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintos.

III. 6. Pareiškėjas J. T. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 105–106), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Nurodo, kad senaties terminas netaikytinas, kadangi apie senaties terminą ir savo teisių pažeidimą pareiškėjas sužinojo tik Vilniaus apygardos administraciniam teismui administracinėje byloje Nr. I-5361-789/2015 priėmus 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimą, kuriame tokiu pat atveju kaip ir pareiškėjo senaties terminas buvo atnaujintas. Iki tol pareiškėjas nežinojo, kad buvo pažeidžiamos jo teisės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 7. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėją laikant Kauno tardymo izoliatoriuje, atlyginimo.

8. Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo už kalinimą Kauno TI netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2010 m. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

9. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad iki kreipimosi į teismą nežinojo, jog jo teisės yra pažeidžiamos, apie tai sužinojo tik 2015 m. pabaigoje, todėl tik tada ir kreipėsi į teismą.

10. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

11. Taigi, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį. Kaip matyti, ir EŽTT pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi, sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų, turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

12. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

13. Šiame kontekste akcentuotina, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016).

14. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 12–16) prašė taikyti ieškinio senatį.

15. CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, tačiau atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus (CK 1.125 str. 2 d.). Pažymėtina, kad reikalavimams dėl padarytos žalos, įskaitant ir kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

16. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

17. Teisėjų kolegija negali sutikti su tuo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą (dėl netinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI) sužinojo tik 2015 m. pabaigoje, Vilniaus apygardos administraciniam teismui administracinėje byloje Nr. I-5361-789/2015 priėmus 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimą. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.). Taip pat tai, kad vieno ar kito asmens atžvilgiu nacionalinis teismas ar EŽTT tam tikru laiku nustatė konkretų kalinimo sąlygų pažeidimą (ar pažeidimus), netaikė ieškinio senaties termino ar jį atnaujino, dar nereiškia, kad tokie pat pažeidimai kitu laikotarpiu nors ir toje pat įstaigoje bus nustatyti ir kitų asmenų atžvilgiu, o ieškinio senaties termino (ne)taikymui svarbiomis pripažintos aplinkybės vienoje byloje, bus pripažįstamos reikšmingomis ir kitoje byloje. Pažymėtina, jog kiekvienoje byloje faktinė situacija vertinama ir materialiosios teisės normos aiškinamos bei taikomos individualiai. Be to, Lietuvos administraciniuose teismuose jau ilgą laiką (ne tik nuo 2015 m.) nagrinėjamos bylos dėl neturtinės žalos atlyginimo įkalinimo įstaigose asmenis laikant netinkamomis sąlygomis. Taip pat pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis objektyviai nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi, pavyzdžiui, neturėjo galimybės susipažinti su aktualiu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, kuris yra paskelbtas viešai, ir pan.

18. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, į pareiškėjo nurodomų teisių pažeidimų pobūdį ir į pareiškėjo nurodytus patirtus išgyvenimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, t. y. jau 2008 m. – 2010 m., todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Taigi pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ginčijamu kalinimo laikotarpiu pareiškėjas suprato savo teisių pažeidimą, skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, kurią galbūt jis patyrė, kai buvo kalinamas Kauno TI laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 17 d. iki 2010 m. liepos 12 d. priteisimo, nes skundą teismui pareiškėjas išsiuntė tik 2016 m. balandžio 29 d. (b. l. 9).

19. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.

20. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo J. T. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys