2019-03-14 Nr. AB-6453-3-62-3-00476-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-893-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00476-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 22.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus prašymą atsakovei R. S. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) kreipėsi į teismą su prašymu priteisti iš VSDFV Kauno skyriaus Klientų aptarnavimo skyriaus Senamiesčio poskyrio vedėjos R. S. 4 497,18 Eur žalos atlyginimui.

2. Paaiškino, kad VSDFV Kauno skyriaus Pakaunės poskyrio 1997 m. birželio 26 d. sprendimu M. A. M. buvo paskirta valstybinė socialinio draudimo našlių pensija (toliau – ir našlių pensija) už mirusį A. Ž. nuo 1997 m. vasario 11 d. iki gyvos galvos. Sprendimas pasirašytas tuo metu VSDFV Kauno skyriaus Pakaunės poskyrio vedėjos R. S.. Našlių pensija buvo paskirta vadovaujantis A. Ž. mirties liudijimo ir Garliavos Švč. Trejybės bažnyčios dokumento nepatvirtintomis kopijomis. VSDFV Kauno skyriaus Pakaunės poskyrio 1997 m. lapkričio 5 d. sprendimu dėl papildomų sumų mokėjimo M.

A. M. buvo nuspręsta išmokėti našlių pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 1997 m. vasario 11 d. iki 1997 m. rugsėjo 30 d., kurį pasirašė R. S. ir specialistė J. G.. 2016 m. vasario 23 d. VSDFV Kauno skyriuje buvo gauta informacija, kad M. A. M. ir A. Ž. santuokos įrašas nerastas, M. A. M. yra našlė nuo 1983 m. sausio 1 d. Vadovaujantis šia informacija VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. PE_SP3-2237 buvo nutrauktas našlių pensijos mokėjimas M. A. M. nuo 2016 m. kovo 1 d. ir 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. PE_SP4-116 buvo nustatyta 9 692,21 Eur našlių pensijos permoka dėl pensijos gavėjos kaltės. 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. (6.3E)I-3230 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) nustatė, kad pagal M.

A. M. prašymą dėl našlių pensijos skyrimo ir jos pateiktą dokumentą apie 1992 m. spalio 26 d. sudarytą M. A. M. ir A. Ž. bažnytinę santuoką, VSDFV Kauno skyrius nepagrįstai paskyrė našlių pensiją M. A. M.. Dėl šios priežasties Fondo valdyba panaikino 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. PE_SP4-116 „Dėl M. A. M. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos nustatymo“ ir įpareigojo VSDFV Kauno skyrių perskaičiuoti M. A. M. našlių pensijos permoką atsižvelgiant į tai, kad jeigu nebūtų priimtas neteisėtas sprendimas dėl našlių pensijos skyrimo, M.

A. M. būtų įgijusi teisę į našlių pensijos permoką nuo 2007 m. sausio 1 d. už mirusį sutuoktinį V. M.. VSDFV Kauno skyrius 2016 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. 10.19-6 pakeitė VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. PE_SP3-2237, nurodydamas, kad našlių pensijos mokėjimas M. A. M. nutraukiamas nuo 2016 m. kovo 1 d., nes neteisingai paskirta pensija. Be to, VSDFV Kauno skyrius 2016 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. PE_SP4-158 nustatė, kad M. A. M. ir A. Ž. bažnytinė santuoka buvo sudaryta 1992 m. spalio 26 d., t. y. iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo ir nebuvo registruota civilinės metrikacijos įstaigoje, todėl nesukėlė teisinių pasekmių, bei atsižvelgiant į tai, kad M.

A. M. buvo paskirta našlių pensija už V. M. nuo 2007 m. sausio 1 d. iki gyvos galvos, susidarė 7 476,29 Eur našlių pensijos permoka dėl neteisingo pensijos skyrimo. Dėl R. S., tuo metu ėjusios VSDFV Kauno skyriaus Pakaunės poskyrio vedėjos pareigas, bei J. G., tuo metu ėjusios VSDFV Kauno skyriaus Pakaunės poskyrio specialistės pareigas, kaltės neteisėtai paskyrus našlių pensiją M. A. M., susidarė 7 476,29 Eur dydžio žala Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsniu, Darbo kodekso 254 straipsniu.

VSDFV Kauno skyrius 2017 m. vasario 3 d. išsiuntė atsakovei pretenziją Nr. (1.35E)S-11460, prašydamas gera valia atlyginti 4 497,18 Eur žalos dalį, tačiau atsakovė atsisakė tai padaryti.

3. Atsakovė R. S. atsiliepime į prašymą nurodė, kad prašymas nepagrįstas ir prašė jį atmesti.

4. Paaiškino, kad atsakovė 1997 m. dirbo VSDFV Kauno skyriaus Pakaunės poskyrio vedėja, tačiau 1997 m. birželio 26 d. sprendimo, kuriuo buvo paskirta M. A. M. našlių pensija už mirusį A. Ž. nuo 1997 m. vasario 11 d. iki gyvos galvos nepriėmė ir jo nepasirašė, taip pat nevertino našlių pensijos skyrimui pateiktų dokumentų, nes nuo 1997 m. birželio 16 d. iki 1997 m. birželio 29 d. buvo išleista kasmetinių atostogų. Atostogų metu negalėjo pasirašyti ir priimti sprendimo našlių pensijai skirti pagal Taikomojoje išmokų sistemoje įvestus pensijos skyrimo duomenis, nes pensijos skyrimo dokumentai buvo atspausdinti 1997 m. birželio 26 d., sprendime nenurodyta data ir numeris, parašas nepatvirtintas antspaudu.

Visus duomenis našlių pensijai skirti Taikomojoje išmokų sistemoje pagal tuo metu galiojančią pensijų skyrimo ir mokėjimo tvarką įvesdavo vyresnieji pensijų specialistai. Tai, kad ant 1997 m. birželio 26 d. sprendimo skirti M. A. M. našlės pensiją yra ne pareiškėjos parašas ir, tai, kad ne pareiškėja priėmė minėtą sprendimą patvirtina tai, kad M. A. M. prašyme pensijai skirti yra ištaisyta prašymo data ir registracijos numeris. Pareiškėjas, rinkdamas papildomą informaciją, tai yra nusiųsdamas užklausimą Garliavos Šv.

Trejybės parapijos klebonui, apie M. A. M. ir A. Ž. bažnytinės santuokos registracijos datą, ją gavo, tačiau nevertino, ar M. A. M. veiksmuose nėra kaltės. Pareiškėjas 2016 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. PE_SP3-2237 nusprendė nutraukti M. A. M. našlių pensijos mokėjimą nuo 2016 m. kovo 1 d. vadovaudamasis Civilinės metrikacijos skyriaus duomenimis ir atsižvelgęs į tai, kad M. A. M. nepranešė, kad jos bažnytinė santuoka sudaryta 1992 m. spalio 26 d. su A. Ž. nebuvo įregistruota valstybinėje civilinės metrikacijos įstaigoje.

M. A. M. prašyme našlių pensijai skirti yra ištaisyta prašymo data ir registracijos numeris. Tai reikštų, kad sprendimas buvo priimtas atgaline data. Garliavos Švč. Trejybės parapijos klebonas 2016 m. spalio 25 d. pranešimu Nr. 18 pranešė, jog A. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), ir M. M., gim. (duomenys neskelbtini) Garliavos Švč. Trejybės bažnyčioje 1990 m. rugsėjo 23 d. sudarė santuoką. Atsakovė manė, kad našlių pensijos permoka galėjo susidaryti dėl našlių pensijos išmokos gavėjos kaltės, jai pateikus Kauno skyriui neteisingus duomenis, jog santuoka sudaryta ne 1992 m. spalio 26 d., bet dvejais metais anksčiau.

Fondo valdyba padarė išvadą, kad našlių pensija už mirusį A. Ž. buvo paskirta neteisėtai ir mokėta ne dėl M. A. M. kaltės, galimai neištyrusi išsamiai ir visapusiškai aplinkybių, susijusių su našlių pensijos paskyrimu. Atsakovė nurodė, jog nėra atlikta vertinimo, kodėl M. A. M. pateikė Kauno skyriui galimai neteisingus duomenis, jog santuoka buvo palaiminta Garliavos Švč. Trejybės bažnyčioje 1992 m. spalio 26 d., o ne 1990 m. rugsėjo 23 d. Taip pat nevertinta, kad sprendimas skirti našlių pensiją buvo priimtas 1997 m. birželio 26 d., kai M.

A. M. prašyme pensijai skirti yra ištaisyta prašymo data ir registracijos numeris. Pažymėta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu valstybės tarnautojų teisniai santykiai buvo reguliuojami Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymo (kuris galiojo nuo 1995 m. gegužės 1 d. iki 1999 m. liepos 30 d.) nuostatomis. Minėto įstatymo nuostatose nebuvo nustatytų valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės sąlygų ir žalos atlyginimo tvarkos, taip pat nebuvo įtvirtinta, jog darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas.

Pareiškėjo nurodytas teisinis reglamentavimas, kuriuo pareiškėjas grindžia prašymo dalyką, tai yra Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis, 32 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 246, 254 straipsniai, negali būti taikomi tiems faktams ir teisinėms pasekmėms, kurie atsirado 1997 metais, tai yra iki šių norminių aktų įsigaliojimo. Pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėdamas teisę patikrinti M. A. M. paskirtos našlių pensijos pagrįstumą, apie neteisėtą našlių pensijos paskyrimą turėjo galimybę sužinoti anksčiau, tačiau pensijos skyrimo pagrįstumo patikrinimą inicijavo tik praėjus 19 metų.

VSDF galimai tik 2014 m. gegužės 5 d. raštu Nr. (6.3.) 1-4136 „Dėl našlių pensijų skyrimo pagrįstumo tikrinimo“, gavusi anoniminius pranešimus, informavo teritorinius skyrius dėl nepagrįstai mokamų našlių pensijų asmenims, kuriuo prašė patikrinti mokamų našlių pensijų skyrimo pagrįstumą. Atsakovė prašė taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad VSDFV Kauno skyriaus Pakaunės poskyrio 1997 m. birželio 26 d. sprendimu M. A. M. buvo paskirta našlių pensija už mirusį A. Ž. nuo 1997 m. vasario 11 d. iki gyvos galvos. Našlių pensija buvo paskirta vadovaujantis A. Ž. mirties liudijimo ir Garliavos Švč. Trejybės bažnyčios dokumento, kuriame nurodyta, kad A. Ž. ir M. A. M. 1992 m. spalio 26 d. sudarė bažnytinę santuoką, nepatvirtintomis kopijomis. VSDFV Kauno skyriaus Pakaunės poskyrio 1997 m. lapkričio 5 d. sprendimu dėl papildomų sumų mokėjimo M.

A. M. buvo nuspręsta išmokėti našlių pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 1997 m. vasario 11 d. iki 1997 m. rugsėjo 30 d. 2016 m. vasario 23 d. VSDFV Kauno skyriuje buvo gauta informacija, kad Kauno rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje patikrinus santuokos sudarymo įrašus nuo 1983 iki 1998 m., M. A. M. ir A. Ž. santuokos įrašas nerastas, M. A. M. yra našlė nuo 1983 m. sausio 1 d. Vadovaujantis šia informacija VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. PE_SP3-2237 buvo nutrauktas našlių pensijos mokėjimas M.

A. M. nuo 2016 m. kovo 1 d. ir 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. PE_SP4-116 buvo nustatyta 9 692,21 Eur našlių pensijos permoka dėl pensijos gavėjos kaltės. 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. (6.3E)I-3230 Fondo valdyba nustatė, kad pagal M. A. M. prašymą dėl našlių pensijos skyrimo ir jos pateiktą dokumentą apie 1992 m. spalio 26 d., t. y. iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo, sudarytą M. A. M. ir A. Ž. bažnytinę santuoką, VSDFV Kauno skyrius nepagrįstai paskyrė našlių pensiją M. A. M.. Dėl šios priežasties Fondo valdyba panaikino 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. PE_SP4-116 „Dėl M.

A. M. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos nustatymo“ ir įpareigojo VSDFV Kauno skyrių perskaičiuoti M. A. M. našlių pensijos permoką atsižvelgiant į tai, kad jeigu nebūtų priimtas neteisėtas sprendimas dėl našlių pensijos skyrimo, M. A. M. būtų įgijusi teisę į našlių pensijos permoką nuo 2007 m. sausio 1 d. už mirusį sutuoktinį V. M.. Vadovaudamasis Fondo valdybos sprendimu VSDFV Kauno skyrius 2016 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. 10.19-6 pakeitė VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. PE_SP3-2237 nurodydamas, kad našlių pensijos mokėjimas M.

A. M. nutraukiamas nuo 2016 m. kovo 1 d., nes neteisingai paskirta pensija. Be to, VSDFV Kauno skyrius 2016 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. PE_SP4-158 nustatė, kad M. A. M. ir A. Ž. bažnytinė santuoka buvo sudaryta 1992 m. spalio 26 d., t. y. iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo ir nebuvo registruota civilinės metrikacijos įstaigoje, todėl nesukėlė teisinių pasekmių, bei atsižvelgiant į tai, kad M. A. M. buvo paskirta našlių pensija už V. M. nuo 2007 m. sausio 1 d. iki gyvos galvos, susidarė 7 476,29 Eur našlių pensijos permoka dėl neteisingo pensijos skyrimo.

Dėl R. S., tuo metu ėjusios VSDFV Kauno skyriaus Pakaunės poskyrio vedėjos pareigas, bei J. G., tuo metu ėjusios VSDFV Kauno skyriaus Pakaunės poskyrio specialistės pareigas, kaltės neteisėtai paskyrus našlių pensiją M. A. M., susidarė 7 476,29 Eur dydžio žala Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. VSDFV Kauno skyrius 2017 m. vasario 6 d. pateikė J. G. pretenziją dėl žalos dalies, neteisingai paskyrus valstybinę socialinio draudimo našlių pensiją M. A. M. atlyginimo. 2017 m. vasario 21 d. J. G. atlygino prašomą žalos dalį gera valia.

VSDFV Kauno skyrius 2017 m. vasario 3 d. išsiuntė pretenziją Nr. (1.35E)S-11460 „Dėl žalos, neteisingai paskyrus valstybinę socialinio draudimo našlių pensiją M. A. M., atlyginimo“, VSDFV Kauno skyriaus Klientų aptarnavimo skyriaus Senamiesčio poskyrio vedėjai R. S., prašydamas gera valia atlyginti 4 497,18 Eur žalos dalį. 2017 m. kovo 1 d. raštu R. S. atsisakė atlyginti prašomą žalos dalį.

7. Teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A261-1531/2010 pažymėjo, jog pagal Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalį valstybės tarnautojai yra atsakingi už įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą ir valstybės tarnautojas atsako už žalą, kuri yra tiesioginė neteisėtų veiksmų pasekmė.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas net nepaminėjo aplinkybės, jog atsakovė laikotarpiu nuo 1997 m. birželio 16 d. iki 1997 m. birželio 29 d. atostogavo, šios aplinkybės byloje patvirtintos Kauno skyriaus 1997 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. 02-01-110 patvirtinta kopija, todėl teigti, jog ji priėmė neteisėtą sprendimą, nebuvo pagrindo. Byloje nebuvo duomenų, jog ji buvo atšaukta iš atostogų sprendimo priėmimo dieną, tokių įrodymų teismui nepateikė ir pareiškėjas.

9. Taip pat abejones kėlė ir ta aplinkybė, jog M. A. M. prašyme pensijai skirti yra ištaisyta prašymo data ir registracijos numeris. Prašyme data iš „1997-06-27“ ištaisyta į „1997-06-17“, pareiškimo registracijos numeris iš „1373“ į „418“. 1997 m. registracijos žurnale M. A. M. prašymo gavimo data nurodyta 1997 m. birželio 27 d., registracijos numeris „1373“. Kauno skyriaus Pakaunės poskyrio sprendimas skirti našlių pensiją pagal M. A. M. prašymą yra be antspaudo ir numerio, data nurodyta ant sprendimo – 1997 m. birželio 26 d. Tai reikštų, kad sprendimas taikomojoje sistemoje suformuotas ir atspausdintas anksčiau, nei buvo gautas prašymas našlių pensijai skirti, jog sprendimas buvo priimtas atgaline data. Pareiškėja nepateikė teismui įrodymų patvirtinančių, jog tokius taisymus atliko atsakovė ir nebuvo nustatyta, kas ir kokiu tikslu tokius taisymus atliko.

10. Teismas nurodė, jog pareiškėjas byloje nepateikė įrodymų patvirtinančių, jog atsakovė priėmė neteisėtą sprendimą, kaip jau ištirta aukščiau, visi pareiškėjo minimi atsakovės kaltę patvirtinantys įrodymai yra su taisymais, ir byloje nepateikta įrodymų, kas ir kokiu tikslu atliko taisymus. Net ir dėl parašo ant sprendimo tarp šalių kilus ginčui, pareiškėjas nesutiko atlikti ekspertizę ir duomenų patvirtinančių, jog neteisėtą dokumentą pasirašė atsakovė teismui nepateikė. Pareiškėjas kreipėsi į teismą siekdamas išieškoti iš atsakovės žalą, todėl jam teko ir pareiga įrodyti atsakovės kaltę dėl žalos atsiradimo. Teismas sprendimo negalėjo pagrįsti tik pareiškėjo prielaidomis ir spėlionėmis apie įvykius, kuriems jau sukako 19 metų.

11. Be to, atsakovė prašė taikyti pareiškėjo reikalavimui senatį. CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pareiškėjas siekė prisiteisti žalos atlyginimui našlių pensijos permokos dalį, kuri M. A. M. buvo paskirta 1997 m. birželio 26 d. sprendimu, tai yra 1997 metais. Teismas sprendė, kad pareiškėjas anksčiau turėjo žinoti apie galimai valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui daromą ar padarytą žalą, tačiau ėmėsi veiksmų nustatyti našlių pensijos mokėjimo pagrįstumą tik praėjus 19 metų, t. y. nepateisinamai ilgai nesiėmė veiksmų siekiant nustatyti pažeidimus.

12. Teismas, išnagrinėjęs bylą, padarė išvadą, jog pareiškėjo prašymas nepagrįstas, todėl atmestinas.

III. 13. Pareiškėjas VSDFV Kauno skyrius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą.

14. Pareiškėjas nurodo, kad VSDFV Kauno skyrius, atlikęs tarnybinį tyrimą, 2016 m. lapkričio 8 d. įsakymu Nr. PE-830 nustatė, kad R. S., 1997 m. priėmusi sprendimą, kuriuo M. A. M. buvo nepagrįstai paskirta našlių pensija, padarė tarnybinį nusižengimą.

15. Pareiškėjas teigia, kad 1997 m. birželio 26 d. – tai sprendimo suformavimo data, o pasirašytas sprendimas galėjo būti vėliau. Našlių pensijos mokėjimas buvo pradėtas priėmus VSDFV Kauno skyriaus Pakaunės poskyrio 1997 m. lapkričio 5 d. sprendimą dėl papildomų sumų išmokėjimo. Teismas nevertino aplinkybės, kad šis sprendimas buvo priimtas ne atsakovės atostogų laikotarpiu, taigi, jos pasirašytas ir buvo pagrindas 1 087,25 Lt (314,89 Eur) papildomoms sumoms išmokėti, o VSDFV Kauno skyriui, šio sprendimo pagrindu išmokėjus papildomas sumas, buvo padaryta 314,89 Eur (1087 Lt) žala. Be, to nuo šios datos buvo pradėtas našlių pensijos mokėjimas ir pagal 1997 m. birželio 26 d. suformuotą sprendimą. Atsakovė priėmė ir pasirašė VSDFV Kauno skyriaus Pakaunės poskyrio 1997 m. lapkričio 5 d. sprendimą dėl papildomų sumų išmokėjimo M. A. M., nors pirminis sprendimas (1997 m. birželio 26 d. suformuotas) skirti našlių pensiją M. A. M. buvo be registracijos datos ir numerio, taip pat ir be antspaudo. Šios aplinkybės įrodo, kad atsakovė nerūpestingai ir netinkamai atliko savo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, nesukontroliavo neteisėtų sprendimų priėmimo, todėl pažeidė pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

16. Pareiškėjas pažymi, kad R. S. VSDFV Kauno skyriui pateikė paaiškinimą, kad 1997 m. birželio 26 d. suformuotą sprendimą ji galėjo pasirašyti atgaline data, t. y. vykdant metines pensijų bylų inventorizacijas. Tačiau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovė laikėsi priešingos pozicijos – kad ji nepasirašinėjo 1997 m. birželio 26 d. suformuoto sprendimo, parašas ant šio sprendimo galimai yra ne jos, jis suklastotas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovė ginčijo tik 1997 m. birželio 26 d. pasirašymo faktą, bet neginčijo, jog 1997 m. lapkričio 5 d. sprendimas dėl papildomų sumų išmokėjimo buvo pasirašytas ne jos.

17. Pareiškėjo teigimu, priežastinis ryšys su žala (t. y. pensijos permoka, nustatyta VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. PE_SP4-158) yra neteisėtų sprendimų (VSDFV Kauno skyriaus Pakaunės poskyrio 1997 m. birželio 26 d. suformuotas sprendimas be registracijos datos ir numerio ir jo pagrindu priimtas 1997 m. lapkričio 5 d. sprendimas dėl papildomų sumų išmokėjimo) priėmimas ir našlių pensijos mokėjimas asmeniui, neturinčiam teisės jos gauti.

18. Dėl ieškinio senaties termino taikymo pareiškėjas nurodo, kad VSDFV Kauno skyrius apie žalos padarymą sužinojo 2016 m. balandžio 6 d., t. y. nuo VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. PE_SP4-116 „Dėl M. A. M. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos nustatymo“ priėmimo, kuriuo buvo nustatyta 9 692,21 Eur permoka dėl M. A. M. kaltės.

19. Pareiškėjo teigimu, šiuo aspektu gero viešojo administravimo principas netaikytinas, kadangi našlių pensija buvo paskirta ne dėl pensijos gavėjos kaltės, o dėl VSDFV Kauno skyriaus Pakaunės poskyrio darbuotojų aplaidumo. Pati R. S. nesivadovavo gero administravimo principu.

20. Atsakovė R. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

21. Atsakovė mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjas nepagrindė, kodėl būtų pagrindas panaikinti sprendimą.

22. Dėl įsakymo, kuriuo pripažinta, kad R. S. padarė tarnybinį nusižengimą, atsakovė pažymi, jog valstybės tarnautojo drausminė ir materialinė atsakomybė yra dvi skirtingos teisinės atsakomybės rūšys. Nurodo, kad dėl VSDFV Kauno skyriaus direktorės 2016 m. lapkričio 8 d. įsakymo Nr. PE-830 panaikinimo į teismą nesikreipė, nes manė, kad šis įsakymas jai nesukelia jokių teisinių pasekmių. Tačiau atsakovė mano, kad šis įsakymas neteisingas.

23. Atsakovės teigimu, ji nuosekliai tvirtino, kad 1997 m. birželio 26 d. sprendimo ji nepriėmė ir nepasirašė.

24. Atsakovė mano, kad pareiškėjas nepagrįstai vadovaujasi sena pareiškėjos pareigybės instrukcija, su kuria ji net nebuvo supažindinta.

25. Atsakovė atkreipia dėmesį, kad našlių pensijos mokėjimas buvo pradėtas ir atliekamas 1997 m. birželio 26 d. sprendimo pagrindu, kurio ji nepriėmė. Ji neprivalėjo revizuoti ir kontroliuoti sprendimų, jų teisėtumo, kadangi šių funkcijų jai nebuvo nustatyta.

26. Atsakovė mano, kad pareiškėjui buvo privalu laikytis gero viešojo administravimo principo. Atsakovė mano, kad pareiškėjas turėjo galimybę sužinoti anksčiau, tačiau našlių pensijos skyrimo pagrįstumo patikrinimą inicijavo tik praėjus 19 metų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl materialinės žalos, padarytos pareiškėjui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, atlyginimo priteisimo iš atsakovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus Klientų aptarnavimo skyriaus Senamiesčio poskyrio vedėjos R. S..

28. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Pirmiausia pažymėtina, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl valstybės tarnautojo materialinės atsakomybės. Materialinė atsakomybė – tai savarankiška atsakomybės rūšis, kurios tikslas yra atlyginti turtinę žalą, susijusią su tarnybinių pareigų vykdymu, padarytą kitam tarnybinio teisinio santykio subjektui. Bendriausia prasme materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas tarnybinio santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo pareigybės aprašyme nurodytų funkcijų arba netinkamai jas atlikdamas. Šios atsakomybės taikymo galimybė yra saistoma būtinumo neabejotinai nustatyti materialinės atsakomybės sąlygas, t. y. turi būti įrodinėjami visi valstybės tarnautojo materialinės atsakomybės elementai.

30. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį, darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalies nuostatoje yra aptartos tik kai kurios bendrosios materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – žalos padarymas, neteisėta veika, žalą padariusio asmens kaltė, tačiau nieko nepasisakyta dėl kitų materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų taikymo, kurios taikomos kituose teisiniuose santykiuose, reguliuojančiuose analogiškus teisinius santykius, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnis, nustatantis priežastinio ryšio buvimo sąlygą, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 246 straipsnis, nustatantis eilę kitų sąlygų, būtinų materialinei atsakomybei atsirasti, dėl ko spręsta, kad tai leidžia taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatas, kiek tai susiję su materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų nustatymu bei taikymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2120/2011, 2011 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63–2899/2011).

31. Lietuvos Respublikos darbo kodekso, galiojusio iki 2017 m. liepos 1 d., 246 straipsnyje buvo nustatyta, kad materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla. Vadinasi, materialinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai yra nustatomos visos anksčiau minėtos sąlygos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2004, 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009, 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2011 ir kt.).

32. Ginčo byloje dėl to, kad atsakovė R. S. žalos atsiradimo momentu buvo valstybės tarnautoja ir tarnybiniais santykiais susijusi su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriumi bei žalos atsiradimas susijęs su tarnybine veikla, nėra.

33. Nustatyta, jog R. S., 1997 m. eidama VSDFV Kauno skyriaus Pakaunės poskyrio vedėjos pareigas, priėmė neteisėtą sprendimą skirti našlių pensiją M. A. M., dėl ko pareiškėjo 2016 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. PE_SP4-158 buvo nustatyta 7 476,29 Eur našlių pensijos permoka dėl neteisingo pensijos skyrimo. VSDFV Kauno skyriaus teigimu, atsakovės materialinei atsakomybei kilti yra visos Lietuvos Respublikos darbo kodekso 246 straipsnyje nustatytos sąlygos.

34. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas materialinės atsakomybės atsiradimo/kilimo sąlygas, konstatavo, kad nėra atsakovės neteisėtos veikos ir kaltės kaip būtinų materialinės atsakomybės sąlygų. Teismas sprendime nurodė, jog byloje yra neginčijamai nustatyta, kad atsakovė laikotarpiu nuo 1997-06-16 iki 1997-06-29 atostogavo, šios aplinkybės byloje patvirtintos VSDFV Kauno skyriaus 1997-05-26 įsakymo Nr. 02-01-110 patvirtinta kopija, ir yra nepaneigtos kita bylos medžiaga, taip pat pareiškėjas byloje nepateikė įrodymų patvirtinančių, jog atsakovė priėmė neteisėtą sprendimą, <...>, visi <...> įrodymai yra su taisymais, ir byloje nepateikta įrodymų kas ir kokiu tikslu atliko taisymus. Net ir dėl parašo ant sprendimo tarp šalių kilus ginčui, VSDFV Kauno skyrius nesutiko atlikti ekspertizę ir duomenų patvirtinančių, jog neteisėtą dokumentą pasirašė atsakovė teismui nepateikė.

35. Vertinant veikos neteisėtumą bei kaltę, kaip būtinas valstybės tarnautojo materialinės atsakomybės sąlygas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. vasario 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-38-662/2015 yra pažymėjusi, jog valstybės tarnautojo veikos neteisėtumas pasireiškia kaip atitinkamų pareigų ir reikalavimų, įtvirtintų įstatymuose, kituose teisės aktuose, inter alia vidaus administravimo aktuose, taip pat nustatytų valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Šiuo aspektu taip pat pastebėtina, jog atitinkamos pareigos, reikalavimai ir veiklos principai, kurių turi laikytis valstybės tarnautojai, įgyvendindami savo funkcijas, teisės aktuose gali būti apibrėžti skirtingai. Tais atvejais, kai atitinkamos teisės aktų nuostatos įtvirtina aiškią ir konkrečią, vienareikšmiškai suprantamą elgesio taisyklę (pareigą atitinkamoje situacijoje elgtis vienu ar kitu konkrečiu būdu ir pan.), valstybės tarnautojui pažeidus tokią nuostatą, konstatuotas jo veikos neteisėtumas savo ruožtu galėtų suponuoti ir išvadą apie jo kaltę (valstybės tarnautojas, žinodamas, kokio elgesio varianto iš jo reikalauja atitinkama teisės norma, savo veika sąmoningai arba būdamas nepakankamai rūpestingas bei atidus ją pažeidžia).

36. Iš anksčiau išdėstyto akivaizdu, kad byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus aiškiai nenustatyta, ar R. S. kaip Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus Pakaunės poskyrio vedėja 1997 m. birželio 26 d. pasirašė/priėmė neteisėtą sprendimą dėl našlių pensijos M. A. M. skyrimo. Tai reiškia, jog šiuo atveju iš emės kalbama apie materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygą – neteisėtą veiką. Taigi byloje nėra neginčytinai nustatyta, kad 1997 m. birželio 26 d. sprendimą pasirašė būtent atsakovė, t. y. atliko neteisėtus veiksmus. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų ir įrodymų, iš kurių vienareikšmiškai būtų galima spręsti, jog atsakovė atliko inkriminuojamus neteisėtus veiksmus, todėl šiuo atveju visos abejonės vertinamos atsakovės naudai. Vadinasi, nenustačius vienos iš būtinųjų materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra pagrindo valstybės tarnautojo materialinei atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnį kilti.

37. Be to, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (galiojusio iki 2017 m. liepos 1 d.) 27 straipsnio 2 dalis įtvirtino, kad bendrasis ieškinio senaties terminas šio Kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis Kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Jeigu šiame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų, ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos (5 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Ieškinio senaties pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.).

38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015 konstatavo, kad <... vertinant nurodyto pobūdžio sprendimus proporcingumo aspektu, būtina įvertinti ir įgaliotos institucijos veiksmus iš gero administravimo principo kylančio reikalavimo veikti operatyviai aspektu, todėl tais atvejais, kai tam tikrų sumų permokėjimas nustatomas praėjus itin reikšmingam laiko tarpui nuo šių išmokų paskyrimo ir išmokėjimo, turi būti išsamiai įvertinta, ar to nelėmė įgaliotos institucijos nepakankamai atidus ir rūpestingas funkcijų atlikimas, kontrolės nebuvimas ir pan. ...>. Šiame kontekste pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog vertinat pareiškėjo prašyme nurodyto galimo teisės pažeidimo pobūdį, pareiškėjas visą nurodytą ginčo laikotarpį, atsižvelgus iš gero viešojo administravimo principo kylančio reikalavimo veikti operatyviai aspektu, tai, kad atlikdamas valstybės pavestas funkcijas privalėjo būti atidus ir rūpestingas, turėjo pareigą užtikrinti valstybės lėšų disponavimo teisinį režimą, kontrolės mechanizmą, patikrinti M. A. M. paskirtos našlių pensijos pagrįstumą anksčiau, tai yra turėjo galimybę sužinoti anksčiau, tačiau kaip minėta našlių pensijos skyrimo pagrįstumo patikrinimą inicijavo tik praėjus 19 metų, tai yra pareiškėjas anksčiau turėjo žinoti apie galimai valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui daromą, ar padarytą žalą, tačiau ėmėsi veiksmų nustatyti našlių pensijos mokėjimo pagrįstumą tik praėjus 19 metų, t. y. nepateisinamai ilgai nesiėmė veiksmų siekiant nustatyti pažeidimus.

39. Nenustačius R. S. neteisėtos veikos kaip vienos iš materialinės atsakomybės kilimo sąlygos, taip pat praėjus 19 metų nuo neteisėtos veikos galimai padarymo, vadovaujantis gero administravimo, teisingumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus reikalavimai atmestini.

40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovė 2017 m. lapkričio 5 d. priėmė ir pasirašė sprendimą dėl papildomų sumų išmokėjimo M. A. M., kuriuo VSDFV Kauno skyriui šio sprendimo pagrindu išmokėjus papildomas sumas buvo padaryta 314,89 Eur (1087 Lt) žala. Šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde (tik užsiminta, kad toks sprendimas buvo priimtas) ir teismas jų nevertino, todėl jie apeliacinės instancijos teismo nėra tiriami.

41. Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė