2024-11-13 Nr. AB-16486-3-61-3-00301-2023-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-848-552/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00301-2023-4

Procesinio sprendimo kategorija 5.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl rašto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausios rinkimų komisijos (toliau – ir atsakovas, VRK) 2022 m. gruodžio 20 d. raštą Nr. 2-654(2.2) „Dėl prašymo“ (toliau – ir Raštas) ir išspręsti ginčą iš esmės – nustatyti, kad rinkimų komisijos nario darbas rinkimų komisijoje jo paties prašymu gali būti neatlygintinis, dirbamas visuomeniniais pagrindais.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Pareiškėjas buvo paskirtas eiti (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Komisija) nario pareigas. Pareiškėjas 2022 m. gruodžio 12 d. pateikė Komisijai prašymą, prašydamas iki 2023 m. vasario 7 d. (įskaitytinai) nemokėti jam atlyginimo už darbą Komisijoje, kadangi iki šios datos jis pageidauja dirbti visuomeniniais pagrindais neatlygintinai. Pareiškėjas Komisijos, be kita ko, prašė nepildyti darbo laiko apskaitos žiniaraščio arba jame įrašyti, kad dirbama visuomeniniais pagrindais neatlygintinai, tačiau Komisija šį prašymą persiuntė nagrinėti VRK. Pastaroji, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, skundžiamu Raštu netenkino pareiškėjo prašymo nepildyti darbo užmokesčio žurnalo, motyvuodama tuo, kad Komisijos narių darbas yra apmokamas ir negali būti dirbamas visuomeniniais pagrindais, neatlygintinai.

2.2. VRK išvada yra klaidinga ir nepagrįsta, nes Rinkimų kodekso 51 straipsnis skirtas apygardų, savivaldybių ir apylinkių rinkimų komisijų narių darbo apmokėjimo tvarkai nustatyti, bet jokiu būdu neriboja rinkimų komisijų narių teisės atsisakyti apmokamo darbo ir dirbti neatlygintinai, visuomeniniais pagrindais. Neatlygintinis darbas visuomeniniais pagrindais nėra darbo būdas, nes dirbama tokiu pat būdu kaip ir apmokamo darbo atveju – dalyvaujant komisijos posėdžiuose ir atliekant visas kitas rinkimų komisijos nario funkcijas, numatytas įstatymuose. Darbo Komisijoje atlygintinumas nėra privalomas ar priverstinis, ribojantis asmens teisę dirbti valstybės labui neatlygintinai, visuomeniniais pagrindais. Jeigu rinkimų komisijos narys dirba neatlygintinai, darbas turi būti laikomas savanorišku darbu ir turi būti apskaitomas kaip savanoriškas, neatlygintinis darbas, neskaičiuojant už jį nei atlyginimo, nei socialinio draudimo mokesčių. Ypač jeigu komisijos nariui tai nėra pagrindinė veikla, kaip yra šiuo konkrečiu atveju, negali būti ribojama asmens teisė atsisakyti apmokėjimo už tokį darbą, nes tai laikytina asmens teisės laisvai pasirinkti darbą pažeidimu.

2.3. Anksčiau nebuvo ribojama Komisijos nario teisė pasirinkti, ar jam dirbti už Rinkimų įstatymuose nustatytą atlyginimą, ar neatlygintinai, ir naujai priimtas Rinkimų kodeksas nenustatė jokių ribojimų asmeniui pasirinkti dirbti rinkimų komisijos nariu neatlygintinai, todėl VRK skundžiamame Rašte padaryta išvada, kad asmuo negali eiti rinkimų Komisijos nario pareigų neatlygintinai, yra nesuprantama ir nemotyvuota. Tai, jog komisijos nario darbas neatlygintinai ir savanoriškai nėra numatytas įstatyme, nereiškia, kad jis yra uždraustas. Įstatymuose negali ir neprivalo būti nustatyti absoliučiai visi taikant įstatymą iškylantys klausimai, ir nesant konkretaus atvejo, turi būti vadovaujamasi bendraisiais teisės aiškinimo ir taikymo principais, be kita ko, protingumo ir sąžiningumo principais.

2.4. Su rinkimo komisijos nariu nėra sudaroma darbo sutartis, jam nėra taikomos ir Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK) nustatytos garantijos. Asmuo nario statusą įgyja ir pareigas rinkimų Komisijoje pradeda eiti davęs rašytinį pasižadėjimą. Rinkimuose yra visuotinai paplitusi praktika, kad asmenys dirba neatlygintinai, pavyzdžiui, partijų atstovai prie rinkimų komisijų, kurie skiriami partijų vadovaujantis Rinkimų kodeksu, dirba neatlygintinai. Todėl VRK nepagrįstai šiuo atveju riboja pareiškėjo teisę pasirinkti dirbti Komisijoje savanoriškai ir neatlygintinai.

3. Atsakovas VRK atsiliepime nesutiko su pareiškėjo skundu, prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pagal Rinkimų kodekso 27 straipsnį, rinkimų komisijos narys pradeda dirbti davęs rašytinį pasižadėjimą. Tokį pasižadėjimą pareiškėjas Rinkimų kodekso nustatyta tvarka davė (duomenys neskelbtini) ir nuo tos dienos pradėjo eiti Komisijos nario pareigas, kurios yra apmokamos ir atlygintinos pagal Rinkimų kodekso 51 straipsnį. Šios teisės normos pareiškėjui turėjo būti žinomos, todėl jis, pasirašydamas rinkimų komisijos nario pasižadėjimą, sutiko, kad eis apmokamas ir atlygintinas pareigas.

5. VRK neturi diskrecijos spręsti atlygintinumo už einamas pareigas klausimo, nes tokį teisinį reguliavimą nustato Rinkimų kodeksas. Be to, darbo rinkimų komisijoje metu asmuo yra draudžiamas pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymą, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymą ir kitus teisės aktus, užtikrinančius dirbančių asmenų teisių apsaugą. Pareiškėjas, dirbdamas neatlygintinai darbo rinkimų komisijoje laikotarpiu nebūtų draudžiamas nei valstybiniu socialiniu draudimu, nei sveikatos draudimu, todėl nėra aišku, kaip būtų apmokamos, pavyzdžiui, jo gydymo išlaidos, ar jis galėtų gauti nedarbingumo išmoką, jeigu susirgtų darbo rinkimų komisijoje laikotarpiu. Darbas rinkimų komisijoje yra apmokamas / atlygintinas ir negali būti lyginamas su kitomis pareigomis, tokiomis kaip atstovai rinkimams (Rinkimų kodekso 91 straipsnis) ar rinkimų stebėtojai (Rinkimų kodekso 92 straipsnis), nes šie asmenys VRK nedirba. Jie atstovauja politines organizacijas, kandidatus, kurie ir atsako už jų veiklą.

6. VRK nesutiko su pareiškėjo skunde nurodytais teiginiais, kad pareiškėjo darbas Komisijoje bus laikomas priverstiniu, ribos jo teises dirbti neatlygintinai, visuomeniniais pagrindais, savanoriškai. Darbas Komisijoje nėra priverstinis darbas, nes pats pareiškėjas, pasirašydamas pasižadėjimą, sutiko gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai ir garbingai atlikti savo pareigas rinkimų komisijoje. Taip pat pareiškėjas turi teisę bet kada atsistatydinti iš rinkimų komisijos nario pareigų. Pareiškėjas savo skunde nenurodė teisinio pagrindo, kodėl VRK Raštas yra nepagrįstas, nenurodė, kokioms teisės normoms jis prieštarauja, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugsėjo 25 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. R. skundą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo paskirtas Vilniaus rajono savivaldybės rinkimų komisijos nariu. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) raštiškai pasižadėjo būti ištikimas Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti jo Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai ir garbingai atlikti savo pareigas rinkimų komisijoje. Pareiškėjas 2022 m. gruodžio 12 d. pateikė prašymą Komisijai, prašydamas iki 2023 m. vasario 7 d. (įskaitytinai) nemokėti jam atlyginimo už darbą Komisijoje, kadangi iki šios datos jis pageidauja dirbti visuomeniniais pagrindais, neatlygintinai. Pareiškėjas, be kita ko, prašė nepildyti darbo laiko apskaitos žiniaraščio arba jame įrašyti, kad dirbama visuomeniniais pagrindais, neatlygintinai. Komisija, atsakydama į pareiškėjo prašymą, 2022 m. gruodžio 14 d. rašte nurodė, jog pagal Rinkimų kodekso nuostatas, savivaldybės rinkimų komisijos narių darbas yra apmokamas ir negali būti dirbamas visuomeniniais pagrindais, neatlygintinai, todėl netenkino pareiškėjo prašymo nepildyti darbo užmokesčio žurnalo. VRK 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. 2-654(2.2) „Dėl prašymo“ taip pat netenkino pareiškėjo prašymo, vadovaudamasi Rinkimų kodekso 51 straipsnio 1 ir 2 dalimis.

9. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, išaiškino, jog apylinkių rinkimų komisijos narių darbas Komisijoje yra apmokamas. Teisės aktuose nenumatytos jokios išimtys. Teismas vertino kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad neleidimas dirbti Komisijoje neatlygintinai riboja jo teisę pasirinkti neatlygintiną darbą. Pareiškėjas prieš pradėdamas dirbti Komisijoje raštiškai pasižadėjo ir sutiko, kad jis eis apmokamas ir atlygintinas pareigas, kaip tai numatyta Rinkimų kodekso 51 straipsnyje. Darbas rinkimų komisijoje nėra priverstinis darbas, nes pats pareiškėjas, pasirašydamas pasižadėjimą, sutiko gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai ir garbingai atlikti savo pareigas rinkimų komisijoje. Taigi šiuo atveju nėra ribojama ar pažeidžiama pareiškėjo teisė laisvai pasirinkti darbą be užmokesčio, kadangi nenustatyta, kad pareiškėjas ne savo noru būtų sutikęs eiti tokias pareigas, kurios yra apmokamos. Teismas nesutiko su pareiškėjo vertinimu, kad rinkimuose yra visuotinai paplitusi praktika, kad asmenys dirba neatlygintinai. Pagal Rinkimų kodekso nuostatas darbas rinkimų komisijoje yra apmokamas / atlygintinas ir negali būti lyginamas su kitomis pareigomis, tokiomis kaip atstovai rinkimams (Rinkimų kodekso 91 straipsnis) ar rinkimų stebėtojai (Rinkimų kodekso 92 straipsnis), nes šie asmenys nedirba VRK, jie atstovauja politines organizacijas, kandidatus, kurie atsako už jų veiklą.

10. Teismas pritarė atsakovui, kad pareiškėjas savo skunde nenurodė teisinio pagrindo, kodėl VRK Raštas yra nepagrįstas, nenurodė, kokioms teisės normoms jis prieštarauja, todėl konstatavo, kad VRK Raštu pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo.

III. 11. Pareiškėjas A. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir išspręsti ginčą iš esmės – nustatyti, kad rinkimų komisijos nario darbas rinkimų komisijoje jo paties prašymu gali būti neatlygintinis, dirbamas visuomeniniais pagrindais.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

12.1. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą formaliais pagrindais, neišnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytų klausimų dėl Rinkimų kodekso normų, reglamentuojančių savivaldybių tarybų rinkimų komisijų narių darbo atlygintinumą ir ribojimų dirbti neatlygintinai nebuvimą, taikymo. Pareiškėjas mano, kad Rinkimų kodekso 51 straipsnis reglamentuoja ne darbo komisijoje atlygintinumo privalomumą, o darbo komisijoje apmokėjimo dydį ir atlyginimo apskaičiavimo bei mokėjimo tvarką. Šioje teisės normoje nėra nustatytas draudimas komisijos nariui dirbti Komisijoje neatlygintinai. VRK ir teismo išvados yra klaidingos ir nepagrįstos, nes Rinkimų kodekso 51 straipsnis yra skirtas apygardų, savivaldybių ir apylinkių rinkimų komisijų narių darbo apmokėjimo tvarkai nustatyti, bet neriboja rinkimų komisijų narių teisės atsisakyti darbo apmokėjimo ir dirbti neatlygintinai. Rinkimų komisijos nariui dirbant neatlygintinai, darbas turi būti laikomas savanorišku darbu ir turi būti apskaitomas kaip savanoriškas, neatlygintinis darbas, neskaičiuojant už jį atlyginimo ir socialinio draudimo mokesčių.

12.2. Iki naujojo Rinkimų kodekso priėmimo ir įsigaliojimo, nebuvo ribojama rinkimų komisijos nario teisė pasirinkti, ar jam dirbti už Rinkimų įstatymuose nustatytą atlyginimą, ar neatlygintinai. Taigi, ir naujai priimtas Rinkimų kodeksas jokių apribojimų asmeniui pasirinkti dirbti rinkimų komisijos nariu neatlygintinai nenustatė. Tokios įstatymų leidėjo valios nepagrindžia nei Rinkimų kodekso paskirtis, nei jame įtvirtinti principai, nei konkrečios teisės normos. Naujojo Rinkimų kodekso priėmimo metu nei aiškinamuosiuose raštuose, nei jokiose diskusijose, niekur nebuvo išreikšta įstatymo leidėjo valia, kad draudžiama komisijos nariui Komisijoje dirbti neatlygintinai, todėl nemotyvuota teismo išvada, kad asmuo negali eiti rinkimų komisijos nario pareigų neatlygintinai. Tai, jog komisijos nario darbas neatlygintinai ir savanoriškai nėra nustatytas įstatyme, nereiškia, kad jis yra uždraustas.

12.3. Su rinkimų komisijos nariu nėra sudaroma darbo sutartis, jam nėra taikomos ir Darbo kodekse įtvirtintos garantijos. Asmuo rinkimų komisijos nario statusą įgyja ir pareigas Komisijoje pradeda eiti davęs rašytinį pasižadėjimą. Pareiškėjas nepažeistų nei Konstitucijos, nei jokio kito įstatymo, jeigu davęs priesaiką, pageidautų dirbti neatlygintinai, todėl VRK nepagrįstai riboja pareiškėjo teisę pasirinkti dirbti Komisijos savanoriškai ir neatlygintinai.

12.4. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, analizavo ne pareiškėjo argumentus dėl teisės dirbti neatlygintinai ir tokios teisės nepagrįsto suvaržymo, o dėl pareiškėjui nesuprantamų priežasčių motyvavo skundžiamą sprendimą „Lėšų, skiriamų savivaldybių (apygardų) rinkimų (referendumo) komisijoms, planavimo, skyrimo, apskaitos ir atsiskaitymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos vyriausiosios rinkimų komisijos 2022 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. Sp-101“ (toliau – ir Aprašas) analize. Pareiškėjui nesuprantama, kaip šis Aprašas koreliuoja su pareiškėjo teise dirbti Komisijoje neatlygintinai.

12.5. Teismo sprendimas yra nemotyvuotas, priimtas neatsakius į pareiškėjo pagrindinį klausimą dėl draudimo dirbti neatlygintinai Komisijoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos 2022 m. gruodžio 20 d. rašto Nr. 2-654(2.2), kuriuo buvo netenkintas pareiškėjo prašymas neskaičiuoti jam darbo užmokesčio už darbą savivaldybės rinkimų komisijoje ir nepildyti darbo užmokesčio žurnalo, pagrįstumo ir teisėtumo.

14. Atsakovas, atmesdamas pareiškėjo prašymą, rėmėsi Rinkimų kodekso 51 straipsniu, nurodęs, jog kitaip elgtis jam neleidžia galiojantys teisės aktai, tuo tarpu pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad jo prašymu turėjo būti leidžiama dirbti rinkimų komisijoje neatlygintinai.

15. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, palaikęs atsakovo poziciją ir nurodęs, kad pareiškėjas savo noru sutiko dirbti rinkimų komisijoje, toks darbas yra atlygintinas, be to, pareiškėjas nenurodo jokio teisės akto, kuriam prieštarautų skundžiamas VRK raštas.

16. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo panaikinti teismo sprendimą ir išspręsti ginčą iš esmės. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas, priimtas išsamiai neišnagrinėjus faktinių bylos aplinkybių bei netinkamai pritaikius ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas.

17. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis bei padarė faktines aplinkybes bei teisinį reguliavimą atitinkančias išvadas.

19. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardamas ginčijamo sprendimo motyvams, juos tik papildo. Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl rinkimų komisijos nario galimybės dirbti komisijoje neatlygintinai. Pažymėtina, jog rinkimus, inter alia rinkimų komisijų veiklą reglamentuojančios teisės normos priskirtinos viešajai teisei, kurioje dominuoja imperatyvus teisinio reguliavimo metodas, t. y. draudžiama tai, ko tiesiogiai nenustato teisės normos. Be to, viešojoje teisėje galioja ir plečiamojo viešosios teisės normų aiškinimo ribojimas, draudžiantis plečiamai aiškinti ar laisvai interpretuoti imperatyvias Rinkimų kodekso normas

20. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Rinkimų kodekso 51 straipsnyje nustatyta, kad rinkimų komisijų narių darbas yra apmokamas - už darbo dieną rinkimų komisijose nustatomas atlyginimas pagal atitinkamus tarifus, skaičiuojamus nuo pareiginės algos bazinio dydžio. Rinkimų komisijų nariams, pirmininkams, pirmininko pavaduotojams ir šių komisijų sekretoriams už darbą rinkimų komisijose atlyginama pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenis, neviršijant tai rinkimų komisijai nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Kitokio teisinio reguliavimo, susijusio su rinkimų komisijų narių darbo neatlygintumu, nei Rinkimų kodekse , nei Lėšų, skiriamų savivaldybių (apygardų) rinkimų (referendumo) komisijoms, planavimo, skyrimo, apskaitos ir atsiskaitymo tvarkos apraše, patvirtintame VRK 2022 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. Sp-101, nėra nustatyta.

21. Taigi nei Vilniaus rajono savivaldybės rinkimų komisija, nei Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija neturėjo teisinio pagrindo veikti kitaip, nei joms leido galiojantys teisės aktai, t.y. jos privalėjo atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą , žymėti jo atliktą komisijos nario funkcijų vykdymą darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose ir pagal tuos duomenis skaičiuoti atlyginimą.

22. Atsakydama į pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, susijusius su jo teisės dirbti neatlygintinai ir savanoriškai ribojimu, teisėjų kolegija pažymi, kad darbas rinkimų komisijos nariu nėra priverstinis ar susietas su kokių nors pareiškėjui privalomų pareigų vykdymu. Pareiškėjas galėjo nesutikti būti paskirtas komisijos nariu ar bet kada atsistatydinti. Prieš tapdamas rinkimų komisijos nariu, pareiškėjas savanoriškai raštiškai pasižadėjo gerbti ir vykdyti Konstituciją bei įstatymus, taigi sutiko ir dirbti apmokamą rinkimų komisijos nario darbą. Asmeniui pageidaujant prie rinkimų organizavimo ir vykdymo prisidėti visuomeniniais ar savanorystės pagrindais, jis gali tokią teisę realizuoti, atlikdamas kitokius vaidmenis, numatytus Rinkimų kodekso 91-92 straipsniuose. Be to, pareiškėjas turi teisę savo nuožiūra gaunamą atlyginimą už vykdytas komisijos nario pareigas skirti labdarai ar paramai.

23. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų galima daryti prielaidą, jog apelianto nuomone, minėtame teisiniame reguliavime egzistuoja teisės spraga, kuri gali būti traktuojama kaip legislatyvinė omisija, nes teisės aktuose nenumatyta galimybė rinkimų komisijos nariams dirbti visuomeniniais pagrindais ir neatlygintinai.

24. Vertinant tokią apelianto poziciją pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau yra poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimus, ir kt.).

25. Iš paminėto šios nutarties 20 punkte teisinio reguliavimo matyti, kad visuomeninių santykių teisinis reguliavimas –darbo užmokesčio rinkimų komisijų nariams mokėjimo principai ir pagrindinės taisyklės– yra eksplicitiškai nustatytas Rinkimų kodekse. Įtikinamų argumentų, kad Rinkimų kodekse būtų būtina papildomai nustatyti galimybę rinkimų komisijos nariams atlikti savo funkcijas neatlygintinai, nėra pateikta. Todėl konstatuotina, kad legislatyvinė omisija neegzistuoja.

26. Nors apeliantas teigė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai motyvavo savo sprendimą ir neatsakė į visus pareiškėjo argumentus, bet teisėjų kolegija pabrėžia, kad kiekvienoje atskiroje byloje teismo dėstomų motyvų kiekis gali būti skirtingas ir priklausyti nuo sprendžiamų klausimų svarbos. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo motyvais ar jų išsamumu, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, nurodė aktualias teisės normas, kuriomis remdamasis padarė savo išvadas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas..

27. . Apibendrindama nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, iš esmės teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas. Atsižvelgiant į šioje nutartyje išdėstytus papildomus motyvus, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistu.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius