2017-01-12 Nr. AB-990-3-61-3-04693-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-967-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04693-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 21.3.9; 22.4.4; 57.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. (J. K.) skundą atsakovui Vilniaus apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centrui dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į pareigas, darbo užmokesčio ir su juo susijusių išmokų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. K. su 2014 m. spalio 27 d. skundu, kurį vėliau patikslino (toliau skundas ir patikslinti skundai kartu įvardijami skundu), prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko 2014 m. rugsėjo 30 d. įsakymą Nr. TE-610 „Dėl vidaus tarnybos kapitono J. K. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas); 2) grąžinti pareiškėją į tarnybą ir priteisti jam darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iki teismo sprendimo priėmimo dienos; 3) pripažinus atleidimą neteisėtu, priteisti pareiškėjui J. K. už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2014 m. rugsėjo 30 d. iki kol bus su juo galutinai atsiskaityta, įskaitant ir butpinigius, bei kitas su darbo santykiais susijusias išmokas – 4 014,12 Eur butpinigių skolą už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d.; 4) pareiškėjui iš atsakovo Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos priteisti patirtų teismo išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad 1998 m. vasario 2 d. tarp jo ir darbdavio Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 74, pagal kurią J. K. pradėjo dirbti Vilniaus miesto priešgaisrinės apsaugos dalinio budinčiu pamainos vairuotoju. Pareiškėjas turi 18 metų 6 mėnesių ir 16 dienų stažą vidaus tarnyboje. Per tarnybos laikotarpį jis buvo ne kartą skatintas už nepriekaištingą ir pavyzdingą darbą.

2014 m. gegužės 27 d. J. K. buvo atlikta kairio klubo sąnario endoprotezavimo operacija, po kurios pareiškėjas buvo laikinai nedarbingas. 2014 m. rugsėjo 2 d. jis iš darbdavio gavo įspėjimą dėl galimo atleidimo iš darbo pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą. Įspėjime buvo nurodyta atlikti specializuotą medicininę ekspertizę.

Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko 2014 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. TE-610 „Dėl vidaus tarnybos kapitono J. K. atleidimo iš vidaus tarnybos“, pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 56 straipsnio 1 dalį ir 57 straipsnį, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicininės ekspertizės komisijos (toliau – ir CMEK) 2014 m. rugsėjo 29 d. specializuotosios medicininės ekspertizės ligos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nustatyta diagnozė pagal TLK-10-AM: (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) ir konstatuota, kad pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 1V-380/V-618 patvirtinto Sveikatos būklės reikalavimų asmenims, pretenduojantiems į vidaus tarnybą, pageidaujantiems mokytis vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, kitose švietimo įstaigose vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo siuntimu, bei vidaus tarnybos sistemos pareigūnams sąvado (toliau – ir Sąvadas) 36.1 punktą, pareiškėjas yra netinkamas tolesnei vidaus tarnybai pagal minėtame sąvade nustatytų tinkamumo sveikatos būklės reikalavimų I, II, ir III skiltis. J. K. atleidimo metu galiojo jam iki 2014 m. spalio 1 d. išduotas nedarbingumo pažymėjimas, kurį pareiškėjas, sužinojęs apie atleidimą iš tarnybos, savo iniciatyva nutraukė 2014 m. rugsėjo 30 d. 2014 m. spalio 9 d. viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės medicinos dokumentų išraše / siuntime Nr. (duomenys neskelbtini) ligos anamnezėje dėl gydymo / darbo nurodyta: „šiuo metu pacientas sveikas, gydymas nereikalingas“. J. K. buvo patikrintas 2014 m. rugsėjo 29 d., jam esant laikinai nedarbingam, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 1V-230 patvirtinto Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų privalomų periodinių profilaktinių sveikatos patikrinimų tvarkos aprašo 18 punktą.

CMEK visiškai neatsižvelgė į J. K. individualų tinkamumą, nevertino realios jo sveikatos būklės, t. y. nebuvo paskirti ir atlikti tyrimai, kuriais remiantis būtų nustatyta, jog pareiškėjas turi funkcinių sutrikimų, nenustatytas sutrikimų mastas, t. y. CMEK ekspertinės išvados pagrindime dėl judesių ribotumo iš viso nenurodyta apie judesių ribotumą, neįvardytas judesių ribotumo laipsnis, o įrašyti ligų kodai visai nesusiję su Sąvado 36.1 punkto sąlyga (sąnario endoprotezavimu).

J. K. pažymėjo, kad Sąvado 36.1 punkte nurodyta sąlyga, jog pareigūnai po sąnario endoprotezavimo operacijos pripažįstami netinkamais vidaus tarnybai, atsirado tik Sąvado 2012 m. balandžio Nr. 1V-291/V-308 redakcijoje ir prieštarauja įsakymo lentelėje išdėstytų visų ligų ir sveikatos problemų, kurioms esant pareigūnas pripažįstamas netinkamu ir / ar jų tinkamumas nustatomas individualiai pagal atliekamą darbo pobūdį, t. y. netinkamumas nustatomas tik esant konkretiems padariniams ir funkciniams sutrikimams po gydymo. Pagal užimamas pareigas, pareiškėjui turi būti taikoma Sąvade nurodytų tinkamumo sveikatos būklės reikalavimų II skiltis. Mano, kad nagrinėjamu atveju buvo formaliai remtasi Sąvado 36.1 punktu.

Pareiškėjo nuomone, Sąvado 36.1 punkto nuostata bei Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 56 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad esant Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytam atleidimo pagrindui, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos, ir gali būti atleistas iš vidaus tarnybos jo laikinojo nedarbingumo bei atostogų metu, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsniui. J. K. dėl Sąvado 36.1 punkto galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai kreipėsi į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrę ir jam buvo atsakyta, kad dėl nurodytos nuostatos vertinimo bus kreiptasi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją ir, esant pagrindui, bus inicijuoti teisės akto pakeitimai. Pareiškėjas taip pat domėjosi galimybėmis dirbti analogiškose pareigose kitose valstybėse ir išsiaiškino, kad Austrijoje bei Suomijoje dėl sąnario endoprotezavimo operacijos nėra apribojimų dirbti, o dėl sveikatos būklės sprendžia gydytojai, pateikdami medicininę išvadą.

Pažymėjo, kad pripažinus jo atleidimą iš tarnybos neteisėtu, turi būti taikomas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 297 straipsnis, t. y. turi būti išspręstas neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimas. Teismui pripažinus, jog atleidimas iš darbo yra teisėtas, J. K. prašė teismo taikyti atsakovo atžvilgiu Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką, ir išmokėti vidutinį darbo užmokestį už 9 pavėluotas atsiskaityti dienas.

Be to, atsakovas, atleisdamas J. K. pagal Statuto 53 straipsnio l dalies 4 punktą, neišmokėjo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko 2007 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. TE-545 „Dėl butpinigių mokėjimo vidaus tarnybos vyresniajam leitenantui J. K.“ paskirtų kas mėnesį mokėtinų 210 Lt (60,82 Eur) butpinigių susidariusios skolos. Lietuvos ekonomikoje esant krizinei situacijai, pareiškėjas sutiko atsakovui pateikti 2009 m. gegužės 30 d. prašymą nuo 2009 m. gegužės 1 d. laikinai atidėti butpinigių mokėjimą, o nesumokėtus pinigus išmokėti atsiradus galimybei. Gavęs galutinį atsiskaitymą, J. K. pastebėjo, kad sustabdyti butpinigiai nebuvo sumokėti, todėl jis 2014 m. spalio 19 d. atsakovui pateikė prašymą dėl nuo 2009 m. gegužės mėnesio iki 2014 m. rugsėjo mėnesio nesumokėtų butpinigių sumokėjimo. Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 12 d. gavo raštą Nr. 3-6-4088 (4.62-6), kuriame sustabdytą butpinigių mokėjimą Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba traktavo kaip jų atsisakymą, ir nurodė, kad neturi teisinio pagrindo butpinigiams išmokėti. J. K. pažymėjo, kad Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko 2007 m. lapkričio 30 d. įsakymas Nr. TE-545 nėra panaikintas ir galioja, todėl atleidimo iš tarnybos dieną su pareiškėju turėjo būti atsiskaityta ir už 66 mėnesius įsakymu paskirtų butpinigių nemokėjimą, kurie sudaro 4 014,12 Eur.

J. K. teismui pateikė 2015 m. balandžio 30 d. prašymą dėl Sąvado 36.1 punkto ir Statuto 56 straipsnio 1 dalies nuostatų konstitucingumo ištyrimo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Teismo posėdyje pareiškėjas J. K. ir jo atstovė palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Atsakovas Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad J. K. iš esmės skundžia ne Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko 2014 m. rugsėjo 30 d. įsakymą Nr. TE-610, kuriuo jis buvo atleistas iš vidaus tarnybos, o CMEK išvadą, t. y. pagrindą dėl kurio buvo priimtas Įsakymas. Remdamasi Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 56 straipsnio 1 dalimi, Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba teigė, kad CMEK išvada, kurioje nustatoma, jog pareigūnas negali tarnauti dėl sveikatos būklės, yra būtina sąlyga, nuo kurios atsiradimo momento pareigūnas gali būti ne vėliau kaip kitą dieną atleistas iš vidaus tarnybos. Esant šiam pagrindui, pareigūną iš vidaus tarnybos galima atleisti ir jo laikinojo nedarbingumo bei atostogų metu.

Pažymėjo, kad gavęs CMEK 2014 m. rugsėjo 29 d. ligos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame buvo nustatyta, jog pareiškėjas nėra tinkamas tolesnei vidaus tarnybai, atsakovas, nepažeisdamas Statuto 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų atleidimo terminų, kitą dieną, t. y. 2014 m. rugsėjo 30 d., J. K. atleido iš vidaus tarnybos. Gavusi nurodytą ligos liudijimą, Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba neturėjo pasirinkimo laisvės ir privalėjo pareiškėją atleisti iš tarnybos. Atsakovas neturi nei teisės, nei pareigos vertinti CMEK išvadų teisėtumo bei pagrįstumo. Nurodė, kad pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, jam buvo išmokėta išeitinė kompensacija. Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos nuomone, Įsakymas yra teisėtas, todėl nėra pagrindo jo naikinti bei grąžinti pareiškėją į tarnybą ir priteisti jam darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iki teismo sprendimo priėmimo dienos bei teismų išlaidų atlyginimą.

Atsakovas taip pat nesutiko su alternatyviais J. K. skundo reikalavimais. Pažymėjo, kad vadovaujantis Valstybės biudžeto lėšų išdavimo iš valstybės iždo sąskaitos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. 195, 8 punktu, Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba savo sąskaitoje negali turėti nenaudojamų (nepanaudotų) lėšų. Atsakovas negalėjo prognozuoti pareiškėjo atleidimui reikalingų lėšų, todėl ir jo atleidimo dieną institucijos sąskaitoje tokių piniginių išteklių nebuvo. Be to, reikėjo patikrinti duomenis, būtinus darbo užmokesčiui apskaičiuoti. Taigi, dėl uždelsimo atsiskaityti su J. K. nėra atsakovo kaltės.

Pažymėjo, kad pareiškėjas išreiškė valią nuo 2009 m. gegužės 1 d. atidėti butpinigių mokėjimą ir šis jo prašymas buvo patenkintas. Prašymą grąžinti nesumokėtus butpinigius J. K. pateikė tik 2014 m. spalio 20 d., t. y. praėjus 20 dienų po jo atleidimo iš vidaus tarnybos. Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba yra įstaiga, finansuojama iš valstybės biudžeto, todėl kiekvienas mokėjimas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas, norėdamas, kad jam vėl būtų pradėti mokėti butpinigiai, privalėjo pateikti privalomus dokumentus ir įrodyti, jog neatsirado naujų aplinkybių, ir jis atitinka sąlygas butpinigiams gauti, tačiau jis to nepadarė ir dėl butpinigių mokėjimo kreipėsi tik tada, kai jau buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba, neturėdama jokių duomenų, kad J. K. ši socialinė garantija gali būti taikoma, neturėjo teisinio pagrindo išmokėti jam butpinigius už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d.

Teismo posėdyje atsakovo Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos atstovė palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centras prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiais suinteresuotas asmuo paaiškino, kad statutiniai valstybės tarnautojai ir civiliai asmenys patiria nevienodas fizines apkrovas, todėl ne tik dėl akivaizdžiai didesnių, bet ir specifinių fizinių apkrovų, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. balandžio 6 d. įsakymo Nr. 1V-291/V-308 redakcijoje buvo nustatytas draudimas statutiniams valstybės tarnautojams tarnauti po sąnarių endoprotezavimo procedūrų. Vidaus tarnybos faktoriai gali neigiamai veikti asmens sveikatą bei endoprotezuoto sąnario protezo susidėvėjimą, todėl nuostata, kad pareigūnai po sąnario endoprotezavimo operacijos pripažįstami netinkamais vidaus tarnybai, buvo priimta siekiant tausoti pareigūno sveikatą, išvengti nepagrįstos rizikos sveikatai ir žalos sukėlimo. Įstatymuose nustatyti reikalavimai dėl tinkamumo tarnybai yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, priimami į vidaus tarnybą bei joje tarnaujantys, būtų tinkami tarnauti ne tik ekspertinio tyrimo metu, bet ir ateityje, taip pat, kad jų vidaus tarnybos faktoriai neveiktų labiau, nei sveikų asmenų. Be to, turi būti užtikrinti ir darbdavio interesai. Valstybė turi užtikrinti, kad ir ateityje pareigūnų tarnyba vidaus tarnyboje neatsilieps jų sveikatai ar gyvybei išskirtinėmis, sveikatai grėsmę ir pavojų keliančiomis sąlygomis. Teisės aktuose mediciniškai pagrįstai nustatyti būtent tokie ir atitinkamo dydžio (apimties, sudėties, sunkumo) asmenų organizmo sutrikimai / būklės, kurioms esant, ateityje vidaus tarnyba gali turėti neigiamos įtakos pareiškėjo sveikatai.

Teismo posėdyje Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro atstovės palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškėjo J. K. skundą patenkino iš dalies – jam iš atsakovo Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos priteisė 329,68 Eur už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2014 m. rugsėjo 30 d. iki 2014 m. spalio 8 d. bei 182,77 Eur teismo išlaidoms atlyginti. Kita skundo dalis buvo atmesta, o prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkintas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartimi administracinę bylą sustabdė ir pradėjo tyrimą dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 1V-380/V-618 „Dėl Sveikatos būklės reikalavimų asmenims, pretenduojantiems į vidaus tarnybą, pageidaujantiems mokytis vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, kitose mokymo įstaigose Vidaus reikalų ministerijos siuntimu, bei vidaus tarnybos sistemos pareigūnams sąvado patvirtinimo (Dėl Sveikatos būklės reikalavimų asmenims, pretenduojantiems į vidaus tarnybą, pageidaujantiems mokytis vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, kitose švietimo įstaigose vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo siuntimu, bei vidaus tarnybos sistemos pareigūnams sąvado patvirtinimo)“ patvirtinto Sveikatos būklės reikalavimų asmenims, pretenduojantiems į vidaus tarnybą, pageidaujantiems mokytis vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, kitose Švietimo įstaigose Vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo siuntimu, bei vidaus tarnybos sistemos pareigūnams sąvado priedo Sveikatos būklės reikalavimų asmenims, pretenduojantiems į vidaus tarnybą, pageidaujantiems mokytis vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, kitose švietimo įstaigose Vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo siuntimu, bei vidaus tarnybos sistemos pareigūnams sąvado taikymo paaiškinimų 36.1 punkto (2012 m. balandžio 6 d. įsakymo Nr. 1V-291/V-308 redakcija, galiojanti nuo 2012 m. balandžio 18 d.) tiek, kiek jame nustatyta, jog nauji priimamieji ir pareigūnai po sąnario endoprotezavimo operacijos pripažįstami netinkamais vidaus tarnybai, ir tiek, kiek jame nenustatyta, kad ekspertinis sprendimas dėl pareigūnų tinkamumo vidaus tarnybai po sąnario endoprotezavimo operacijos yra priimamas ištyrus juos chirurgijos stacionare ir po išgijimo, atitikties konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo ir asmenų lygybės principams.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 11 d. sprendimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 1V-380/V-618 patvirtinto Sveikatos būklės reikalavimų asmenims, pretenduojantiems į vidaus tarnybą, pageidaujantiems mokytis vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, kitose mokymo įstaigose Vidaus reikalų ministerijos siuntimu, bei vidaus tarnybos sistemos pareigūnams sąvado (2014 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. 1V-498/V-835 redakcija) priedo Sveikatos būklės reikalavimų asmenims, pretenduojantiems į vidaus tarnybą, pageidaujantiems mokytis vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, kitose švietimo įstaigose Vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo siuntimu, bei vidaus tarnybos sistemos pareigūnams sąvado taikymo paaiškinimų 36 punktas tiek, kiek nuostata „Nauji priimamieji ir pareigūnai po sąnario endoprotezavimo operacijos pripažįstami netinkamais vidaus tarnybai“ nėra pagrįsta negalimumu atlikti konkrečioms vidaus tarnybos sistemos pareigybėms priskirtus uždavinius bei funkcijas, prieštarauja konstitucinio teisinės valstybės principo apimamam proporcingumo principui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs J. K. apeliacinį skundą, 2016 m. balandžio 21 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 18 d. sprendimą panaikino ir bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 15 d. nutartimi įpareigojo Vilniaus apskrities priešgaisrinę gelbėjimo valdybą išduoti pareiškėjui J. K. siuntimą atlikti tinkamumo tarnybai specializuotąją medicininę ekspertizę į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinę medicinos ekspertizės komisiją.

2016 m. rugpjūčio 17 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui buvo pateikta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos 2016 m. rugpjūčio 3 d. specializuotosios medicininės ekspertizės pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad pareiškėjas yra tinkamas tolesnei vidaus tarnybai pagal Sąvade nustatytų tinkamumo sveikatos būklės reikalavimų II skiltį.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimu pareiškėjo J. K. skundą tenkino.

Teismas nustatė, kad 1998 m. vasario 2 d. pareiškėjas ir Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 74. J. K. 2014 m. gegužės 27 d. buvo atlikta kairio klubo sąnario endoprotezavimo operacija. Viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės 2014 m. spalio 9 d. medicinos dokumentų išraše Nr. (duomenys neskelbtini) ligos anamnezėje dėl gydymo / darbo nurodyta, kad pacientas yra sveikas, o gydymas nereikalingas. Pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 2 d. buvo įspėtas apie galimą atleidimą iš darbo pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą. Jo buvo paprašyta atvykti paimti siuntimą atlikti specializuotą medicininę ekspertizę dėl tinkamumo tolesnei vidaus tarnybai. CMEK, Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos siuntimu atlikusi pareiškėjo tinkamumo tarnybai specializuotąją medicininę ekspertizę, 2014 m. rugsėjo 29 ligos liudijime Nr. (duomenys neskelbtini) priėmė sprendimą, kad vadovaujantis Sąvado 36.1 punktu, J. K. yra netinkamas tolesnei vidaus tarnybai pagal Sąvade nustatytų tinkamumo sveikatos būklės reikalavimų I, II ir III skiltis. Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko 2014 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. TE-610, vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 56 straipsnio 1 dalimi, 57 straipsniu bei atsižvelgiant į CMEK 2014 m. rugsėjo 29 d. specializuotosios medicininės ekspertizės ligos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), 2014 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Įsakymu Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Finansų ir planavimo skyriui buvo pavesta išmokėti J. K. jo keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją ir kompensaciją už 11 kalendorinių dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų. CMEK 2016 m. rugpjūčio 3 d. specializuotosios medicininės ekspertizės pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktas ekspertinis sprendimas, kad pagal Sąvado 87.1 punktą pareiškėjas yra tinkamas tolesnei vidaus tarnybai pagal Sąvade nustatytų tinkamumo sveikatos būklės reikalavimų II skiltį. Nurodyta, laikant fizinius normatyvus, bėgimą šaudykle keisti 100 m bėgimu.

Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 118 straipsnio 1 dalies nuostatas, norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Išimtis iš šios bendrosios taisyklės įtvirtinta šio straipsnio 2 dalyje, nustatančioje, kad administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, kad pripažintas neteisėtu norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos. Be to, CMEK, atlikusi pareiškėjo sveikatos būklės patikrinimą, 2016 m. rugpjūčio 3 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) padarė išvadą, kad pareiškėjas tinkamas tolimesnei tarnybai pagal Sąvade nustatytų tinkamumo sveikatos būklės reikalavimų II skiltį. Įvertinęs šias aplinkybes bei atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Įsakymas, apskundus jį teismui, galutinio teisinio stabilumo neįgijo ir negali būti laikomas teisėtu. Teismas, nagrinėdamas bylą po to, kai atitinkamas norminis administracinis aktas buvo pripažintas neteisėtu, jau nebegali vadovautis ir remtis ta teisės norma, kuri yra pripažinta prieštaraujančia aukštesnės galios teisės aktui dar iki teismo sprendimo priėmimo. Priešingu atveju tektų daryti išvadą, kad galutinio teisino stabilumo neįgijęs administracinis aktas yra teisėtas, nors jis ir buvo priimtas remiantis teisės normomis, prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui, o teismas, atlikdamas galutinį teisinio stabilumo dar neįgijusio administracinio akto teisėtumo įvertinimą, turėtų remtis neteisėtomis (prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui) teisės normomis. Atsižvelgęs į tai, ką išdėstė, pirmosios instancijos teismas panaikino Įsakymą ir įpareigojo atsakovą grąžinti pareiškėją į Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 1-osios komandos budinčios pamainos vado pareigas.

Teismas nustatė, kad J. K. vienos dienos vidutinis darbo užmokestis 2014 m. rugsėjo 30 d. sudarė 160,64 Lt (46,52 Eur). 2014–2016 m. metinis vidutinio mėnesio darbo dienų skaičius esant penkių darbo dienų savaitei buvo 21 darbo diena. Taigi, pareiškėjui nuo atleidimo iš tarnybos dienos, t. y. nuo 2014 m. rugsėjo 30 d., iki 2016 m. rugsėjo 21 d. (teismo sprendimo priėmimo diena) imtinai turėtų būti priteista 23 213,48 Eur už 23 mėnesius ir 16 darbo dienų atlyginimas už visą priverstinės pravaikštos laiką (neatskaičius mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų). Atleidus J. K. iš tarnybos, jam buvo išmokėta jo keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. Teismas nurodė, kad pripažinus atleidimą iš vidaus tarnybos neteisėtu, turi būti laikoma, kad išeitinės kompensacijos išmokėjimo pagrindas taip pat nėra teisėtas, todėl negalima situacija, jog asmuo, gavęs šias išmokas, be teisėto pagrindo praturtėtų, todėl 23 213,48 Eur atlyginimas už visą priverstinės pravaikštos laiką turi būti priteistas išskaičius pareiškėjui išmokėtą išeitinę kompensaciją bei mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus. Atkreipė dėmesį, kad po atleidimo iš vidaus tarnybos J. K. buvo paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija.

Teismas pažymėjo, kad su 2014 m. rugsėjo 30 d iš tarnybos atleistu pareiškėju buvo atsiskaityta tik 2014 m. spalio 9 d. Remdamasis Statuto 5 straipsniu ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalimi, bei nenustatęs, kad administracinėje byloje nėra duomenų, kad su J. K. jo atleidimo dieną nebuvo atsiskaityta dėl paties pareiškėjo kaltės, pirmosios instancijos teismas jam iš atsakovo priteisė 418,68 Eur darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką.

Teismas nustatė, kad Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko 2007 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. TE-545 pareiškėjui nuo 2007 m. lapkričio 1 d. buvo paskirta mokėti po 210 Lt (60,82 Eur) butpinigių. J. K. su 2009 m. gegužės 30 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininką ir prašė atidėti butpinigių mokėjimą, o nesumokėtus pinigus išmokėti atsiradus galimybei. Pareiškėjas atsakovui 2014 m. spalio 19 d. pateikė prašymą grąžinti nesumokėtus butpinigius už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės mėnesio iki 2014 m. rugsėjo mėnesio, tačiau Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba 2014 m. lapkričio 12 d. rašte Nr. 3-6-4088(4.62-6) nurodė, kad dėl 2009 m. gegužės 30 d. prašymo buvo sustabdytas butpinigių mokėjimas, o naujo prašymo dėl butpinigių mokėjimo J. K. iki jo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos nepateikė. Teismas, įvertinęs pareiškėjo 2009 m. gegužės 30 d. prašymo turinį, padarė išvadą, kad jis neišreiškė valios, kad butpinigiai apskritai nebūtų mokami. Pažymėjo, kad prašymas atidėti butpinigių mokėjimą negali būti traktuojamas kaip prašymas nutraukti jų mokėjimą. Atsakovas nepriėmė jokio akto, kuriuo būtų buvęs nutrauktas butpinigių mokėjimas, o Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko 2007 m. lapkričio 30 d. įsakymas Nr. TE-545 dėl butpinigių mokėjimo pareiškėjui yra galiojantis. Byloje nėra duomenų apie pasikeitusias aplinkybes po butpinigių J. K. paskyrimo, tokių įrodymų nepateikė ir Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba, o tai reškia, kad butpinigiai pareiškėjui turėjo būti išmokėti, nepaisant to, kad jis buvo išreiškęs valią dėl laikino jų mokėjimo sustabdymo. Atsižvelgęs į tai, teismas J. K. iš atsakovo priteisė 3 953,3 Eur (butpinigių už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės mėnesio iki 2014 m. rugsėjo mėnesio įskaitytinai. Pareiškėjui iš Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos taip pat buvo priteista 881,09 Eur patirtoms teismo išlaidoms atlyginti.

IV. Atsakovas Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: atsakovu pripažinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centrą ir Vilniaus apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai iš jo priteisti visas su neteisėtu CMEK 2014 m. rugsėjo 29 d. ligos liudijime Nr. (duomenys neskelbtini) priimtu sprendimu susijusias išlaidas. Netenkinus šio prašymo, apeliantas prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. dalį dėl butpinigių ir teismo išlaidų iš atsakovo priteisimo.

Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba paaiškina, kad Įsakymas buvo priimtas atsižvelgiant į CMEK 2014 m. rugsėjo 29 d. ligos liudijime Nr. (duomenys neskelbtini) priimtą sprendimą, kad vadovaujantis Sąvado 36.1 punktu, pareiškėjas yra netinkamas tolesnei vidaus tarnybai pagal Sąvade nustatytų tinkamumo sveikatos būklės reikalavimų I, II, III skiltis. Vilniaus apygardos administracinis teismas nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir neatsižvelgė į tai, kad tik nurodytas CMEK sprendimas buvo pagrindas atleisti J. K. iš tarnybos, bei nevertino šio sprendimo teisėtumo, pagrįstumo ir reikšmės Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko 2014 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. TE-610 priėmimui. Atkreipia dėmesį, kad gavęs CMEK 2014 m. rugsėjo 29 d. ligos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovas privalėjo pareiškėją atleisti iš tarnybos, nes priešingu atveju būtų buvusios pažeistos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 56 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Pažymi, kad CMEK sprendimo reikšmę bei poveikį Įsakymui dėl J. K. atleidimo iš vidaus tarnybos vertino ir Lietuvos vyriausiais administracinis teismas, 2016 m. vasario 11 d. sprendime, kuriame konstatuodamas Sąvado 36 punkto prieštaravimus aukštesnės galios teisės aktams, nurodė, kad turėtų būti individualiai vertinama kiekvieno asmens sveikatos būklė po endoprotezavimo operacijos ir priimamas individualus sprendimas. Atsakovas mano, kad CMEK, individualiai įvertinusi kiekvieno asmens, kuriam atlikta endoprotezavimo operacija, sveikatos būklę, gali priimti skirtingo pobūdžio sprendimus, t. y. spręsti, ar asmuo yra tinkamas tęsti vidaus tarnybą. Vienoks ar kitoks CMEK sprendimas absoliučiai nulemia ir įstaigos vadovo sprendimą dėl asmens atleidimo ar neatleidimo iš vidaus tarnybos. Nors nagrinėjant administracinę bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimas, kuriame konstatuotas Sąvado 36 punkto prieštaravimas aukštesnės galios teisės normoms, buvo priimtas, tačiau pirmosios instancijos teismas 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendime CMEK 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimo, kaip tarpinio priimant Įsakymą, teisėtumo neanalizavo. Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos nuomone, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimą, šias aplinkybes turėjo įvertinti, tuo labiau, kad 2016 m. rugpjūčio 3 d. CMEK priėmė priešingą sprendimą dėl J. K. sveikatos būklės tinkamumo tęsti vidaus tarnybą. Pirmosios instancijos teismas, formaliai cituodamas teismų praktiką panašiose bylose, nevertino aplinkybės, kad remiantis neteisėtu pripažintu Sąvado 36.1 punktu buvo priimtas ne Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos, o CMEK sprendimas dėl jo netinkamumo tolesnei vidaus tarnybai. Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad CMEK 2014 m. rugsėjo 29 d. ligos liudijime Nr. (duomenys neskelbtini) išdėstytas sprendimas sukelia J. K. teisines pasekmes ir neteisėtu buvo pripažintas būtent šis sprendimas, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centras turėtų būti pripažintas atsakovu.

Pažymi, kad J. K. 2009 m. gegužės 30 d. prašyme išreiškė savo valią dėl sunkios ekonominės ir finansinės padėties Lietuvoje ir dėl nepakankamo Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos finansavimo nuo 2009 m, gegužės 1 d. sustabdyti butpinigių mokėjimą. Šis prašymas buvo patenkintas Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko rezoliucija. Teismas neįvertino, kad gauti butpinigius yra pareigūno teisė, kuria norėdamas pasinaudoti, jis turi išreikšti savo valią, o ne pareiga. Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos vadovas, gavęs pareigūno prašymą laikinai sustabdyti butpinigių mokėjimą, neturėjo kitos alternatyvos, tik tenkinti šį prašymą. Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino aplinkybės, kad pareiškėjo prašymu, jam butpinigiai nebuvo mokami nuo 2009 m. gegužės mėnesio iki jo atleidimo iš vidaus tarnybos, t. y, 2014 m. rugsėjo 30 d., ir visą tą laikotarpį jis nesiėmė aktyvių veiksmų atnaujinti butpinigių mokėjimą, taigi, J. K. pripažino, kad įsakymas dėl butpinigių paskyrimo yra negaliojantis.

Apeliantas nurodo, kad tais atvejais, kai skundo reikalavimai tenkinami, tačiau atsakovo veiksmai nepripažįstami neteisėtais, atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjo teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš jo negali būti priteisiamos. Kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas nenurodė neteisėtų Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos veiksmų, priimant naikinamą sprendimą, J. K. prašymas dėl teismo išlaidų atlyginimo neturi būti tenkinamas.

Pareiškėjas J. K. prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos apeliacinį skundą atmesti bei pareiškėjui iš atsakovo priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą laikotarpį nuo sprendimo priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos ir patirtų teismo išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėta normine administracine byla Nr. I-3- 502/2016 ir administracine byla Nr. A-2923-662/2016 bei jose priimtais 2016 m. vasario 11 d. sprendimu ir 2016 m. balandžio 21 d. nutartimi, kuriuose buvo konstatuota, kad asmens tinkamumas vidaus tarnybai po endoprotezavimo operacijos, paisant iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos išplaukiančio proporcingumo principo, turėtų priklausyti nuo Sąvado taikymo paaiškinimuose apibrėžtų šios operacijos nulemtų asmens sveikatos sutrikimų (jų požymių) ar kitų pasekmių asmens sveikatos būklei, kadangi Sąvado 36 punkte nustatytas teisinis reguliavimas tiek, kiek reikalavimas pareigūnams nebūti po endoprotezavimo operacijos nėra siejamas su konkrečiais šios operacijos nulemtais asmens sveikatos sutrikimais ar kitokiomis pasekmėmis asmens sveikatai, negali būti vertinamas, kaip pagrindžiantis negalimumą atlikti konkrečius vidaus tarnybos sistemos pareigybėms priskirtus uždavinius bei funkcijas, todėl yra neproporcingas. Lietuvos vyriausiais administracinis teismas padarė išvadą, kad J. K. buvo pripažintas netinkamu tolesnei vidaus tarnybai ne pagal nustatytus medicininio patikrinimo metu duomenis, o pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą. Pareiškėjo nuomone, apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas dar kartą privalėjo vertinti ir analizuoti CMEK 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, yra visiškai nepagrįstas, nes dėl jo pagrįstumo ir teisėtumo išsamias išvadas padarė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai vertino CMEK, pakartotinai atlikusios pareiškėjo sveikatos būklės patikrinimą, 2016 m. rugpjūčio 3 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) padarytą išvadą, kad J. K. yra tinkamas tolimesnei tarnybai pagal Sąvade nustatytų tinkamumo sveikatos būklės reikalavimų II skiltį.

Pažymi, kad atsakovas iš esmės neginčija priimto teismo sprendimo, nes skunde nėra jokių nesutikimo argumentų dėl panaikinto Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko 2014 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. TE - 610, dėl įpareigojimo grąžinti pareiškėją į tarnybą bei dėl priteisto išmokėtino darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką.

Pareiškėją tarnybos santykiai sieja būtent su atsakovu, o ne su trečiuoju suinteresuotu asmeniu, ir neigiamas teisines pasekmes J. K. sukėlė teismo sprendimu panaikintasis Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko 2014 m. rugsėjo 30 d. įsakymas Nr. TE-610, o ne CMEK 2014 m. rugsėjo 29 d. išvada. Atkreipia dėmesį, kad atleidimas iš vidaus tarnybos remiantis Statuto 53 straipsnio l dalies 4 punktu, priskirtinas prie atvejų, kai pareigūnas iš tarnybos atleidžiamas nesant jo kaltės. CMEK 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimo teisinės pasekmės atsakovui nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Remdamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 297 straipsniu bei Statuto 59 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas teigia, kad šioje administracinėje byloje Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba yra tinkamas atsakovas.

Atsakovas neskundė teismo sprendimo dalies, kurioje jis yra įpareigotas grąžinti pareiškėją į Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 1-osios komandos budinčios pamainos vado pareigas, todėl sąmoningai vilkindamas bylą, pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 303 straipsnyje įtvirtintą reglamentavimą, kaip darbdavys, nevykdantis teismo sprendimo, didina savo neigiamas pasekmes, kadangi darbuotojo prašymu, teismas priima nutartį išieškoti darbuotojui darbo užmokestį už visą laiką nuo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos.

Apeliacinio skundo dalyje dėl butpinigių atsakovas nenurodo, kaip turėtų būti pakeistas sprendimas ir skundą grindžia iškraipydamas pareiškėjo valią, kad jis nesiėmė jokių aktyvių veiksmų nuo 2009 m gegužės mėnesio iki jo atleidimo, o tai, pasak Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, reiškia, kad J. K. pripažino, jog įsakymas dėl butpinigių paskyrimo yra negaliojantis. Be to, pats atsakovas pripažįsta, kad gauti butpinigius yra pareigūno teisė, o Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos vadovas, gavęs pareigūno prašymą laikinai sustabdyti butpinigių mokėjimą, neturėjo kitos alternatyvos, tik tenkinti prašymą. Pažymi, kad Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko 2007 m. lapkričio 30 d. įsakymas Nr. TE-545 nebuvo panaikintas ir galioja, todėl nutraukęs darbo santykius su apeliantu, darbdavys privalėjo taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio 1 dalį ir sumokėti jam visas su darbo santykiais susijusias mokėtinas sumas.

Pažymi, kad apelianto teiginys, jog nekonstatavus neteisėtos jo veikos, J. K. teismo išlaidos neturi būti priteistos, yra nepagrįstas, kadangi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nurodo, kad teismas, paskirstydamas teismo išlaidas, nepriteisė pareiškėjui apeliacinėje instancijoje patirtų 500 Eur teismo išlaidų, kurias jis pagrindė pateikdamas apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, įsigaliojusio po 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Ginčo esmė

Pareiškėjas, statutinis vidaus tarnybos pareigūnas, skunde teismui ginčijo atsakovo Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko 2014 m. rugsėjo 30 d. įsakymą Nr. TE - 610 „Dėl vidaus tarnybos kapitono J. K. atleidimo iš vidaus tarnybos“, kuriuo iš vidaus tarnybos nuo 2014 m. rugsėjo 30 d. buvo atleistas pareiškėjas, vidaus tarnybos kapitonas J. K., Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 1-osios komandos budinčios pamainos vadas (B lygio 6 kategorijos statutinis valstybės tarnautojas). Įsakymas buvo grindžiamas Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai), 56 straipsnio 1 dalimi ir 57 straipsniu bei atsižvelgiant į 2014 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos Specializuotosios medicininės ekspertizės ligos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini).

CMEK, vadovaudamasi Sveikatos būklės reikalavimų asmenims, pretenduojantiems į vidaus tarnybą, pageidaujantiems mokytis vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, kitose švietimo įstaigose Vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo siuntimu, bei vidaus tarnybos sistemos pareigūnams sąvado, patvirtinto vidaus reikalų ministro bei sveikatos apsaugos ministro 2003 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 1V-380/V-618 (Žin., 2003, Nr. 101-4569; 2012, Nr. 45-2205), 36.1 punktu, nusprendė, kad pareiškėjas po sąnario endoprotezavimo operacijos netinkamas tolesnei vidaus tarnybai pagal Sąvade nustatytų tinkamumo sveikatos būklės reikalavimų I, II ir III skiltis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 11 d. sprendimu norminėje administracinėje byloje Nr. I-3-502/2016 pripažino, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 1V-380/V-618 patvirtinto Sveikatos būklės reikalavimų asmenims, pretenduojantiems į vidaus tarnybą, pageidaujantiems mokytis vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, kitose mokymo įstaigose Vidaus reikalų ministerijos siuntimu, bei vidaus tarnybos sistemos pareigūnams sąvado (2014 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. 1V-498/V-835 redakcija) priedo Sveikatos būklės reikalavimų asmenims, pretenduojantiems į vidaus tarnybą, pageidaujantiems mokytis vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, kitose švietimo įstaigose Vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo siuntimu, bei vidaus tarnybos sistemos pareigūnams sąvado taikymo paaiškinimų 36 punktas tiek, kiek nuostata „Nauji priimamieji ir pareigūnai po kairio klubo sąnario endoprotezavimo operacijos pripažįstami netinkamais vidaus tarnybai“ nėra pagrįsta negalimumu atlikti konkrečioms vidaus tarnybos sistemos pareigybėms priskirtus uždavinius bei funkcijas, prieštarauja konstitucinio teisinės valstybės principo apimamam proporcingumo principui (t. II, b. l. 75-78).

Administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą, ginčijamą Įsakymą panaikino, nustatęs, kad CMEK, atlikusi pareiškėjo sveikatos būklės patikrinimą ir individualų vertinimą, 2016 m. rugpjūčio 3 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) padarė išvadą, kad pareiškėjas tinkamas tolimesnei tarnybai pagal Sąvade nustatytų tinkamumo sveikatos būklės reikalavimų II skiltį.

Atsakovas, apeliaciniame skundu nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, akcentavo, kad ginčijamo įsakymo priėmimo pagrindas buvo Centrinės medicinos ekspertizės komisijos Specializuotosios medicininės ekspertizės ligos liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), teismas neįvertino CMEK išvados, kaip tarpinio sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo pareiškėjo atleidimo iš tarnybos metu bei jos įtakos ginčijamo Įsakymo priėmimui, teigia, kad atsakovu byloje turi būti CMEK. Be to, mano, kad nebuvo pagrindo priteisti butpinigius, bei nesutiko su bylinėjimosi išlaidų priteisimu, nes nėra nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai.

Dėl tinkamo atsakovo

Pareiškėjas, teikdamas skundą teismui, remiantis ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 4 punktu (red. 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-73), turėjo nurodyti tarnautojo, kurio veiksmai skundžiami, vardą, pavardę, asmens kodą (jeigu žinomas), pareigas arba institucijos (administravimo subjekto) pavadinimą, buveinę, jeigu žinoma, – ir tarnautojo (institucijos, administravimo subjekto) elektroninio pašto adresą, telefono ir fakso numerius, kitų elektroninių ryšių priemonių adresus, t. y. duomenis apie subjektą, kuris įtraukiamas dalyvauti administracinėje byloje atsakovu. Taip pat turi būti nurodomas konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas, jo įvykdymo (priėmimo) data bei pareiškėjo reikalavimas (6 ir 8 p.). Šis konkretus veiksmas (neveikimas) ar aktas turi būti susijęs su subjekto, kuris įtraukiamas į bylą atsakovu, įstatymais apibrėžta kompetencija, jam pavestomis funkcijomis. Pareiškėjo skundo reikalavimai turi būti susiję su jo pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynimo būdais, įtvirtintais įstatymuose: panaikinant skundžiamą aktą (ar jo dalį) arba įpareigojant atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą; įpareigojant savivaldybių administravimo subjektą atitinkamai įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės nutarimą ar kitą teisės aktą; išsprendžiant ginčą kitu įstatymų numatytu būdu; priteisiant atlyginti žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis) (ABTĮ 88 str.). Bylose dėl administravimo subjekto neveikimo, t. y. pareigų nevykdymo, ar vilkinimo spręsti reikalus administracinis teismas savo sprendimu gali įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą per teismo nustatytą laiką priimti atitinkamą sprendimą arba įvykdyti kitokį teismo patvarkymą (ABTĮ 90 str.). Teismo sprendimu nustatomi pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdai taip pat neatsiejami nuo subjekto, įtraukto dalyvauti byloje atsakovu, nes jis paprastai savo veiksmais privalo įvykdyti teismo sprendime nustatytus įpareigojimus.

Minėtos administracinio proceso normos suponuoja, kad atsakovu byloje turi būti viešojo administravimo subjektas, kurį su pareiškėju sieja tam tikri administraciniai teisiniai santykiai, kurių pagrindu kilęs ginčas nagrinėjamas byloje. Atsakovo statusą administracinėje byloje, visų pirma, nulemia jo, kaip viešojo administravimo subjekto, statusas, kita – tai, kad jo priimti administraciniai sprendimai, veiksmai ar neveikimas turi betarpišką poveikį pareiškėjo teisių apimačiai, ir, galiausiai, pareiškėjo pažeistų teisių atkūrimas reiškia tam tikrų šio viešojo administravimo subjekto neteisėtų aktų panaikinimą, teismo sprendimu jam privalomų įpareigojimų nustatymą ar kitų įstatymuose numatytų priemonių taikymą.

Byloje neginčytinai nustatyta, kad pareiškėją su viešojo administravimu subjektu, kuris skunde buvo nurodytas atsakovu, siejo vidaus administravimo santykiai – Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis apibrėžia, kad tai veikla, kuria užtikrinamas viešojo administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas (struktūros tvarkymas, dokumentų, personalo, turimų materialinių ir finansinių išteklių valdymas), kad jis galėtų atlikti viešąjį administravimą. Pareiškėjas iki atleidimo iš tarnybos pas atsakovą ėjo Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 1-osios komandos budinčios pamainos vado pareigas, buvo B lygio 6 kategorijos statutinis valstybės tarnautojas. Tarp šalių kilęs ginčas dėl atleidimo iš tarnybos teisėtumo, arba kitaip tariant – dėl statutinio tarnautojo valstybės tarnybos pasibaigimo teisėtumo ir pagrįstumo. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 6 dalis apibrėžia, kad statutinis valstybės tarnautojas – valstybės tarnautojas, kurio tarnybą reglamentuoja įstatymo patvirtintas statutas arba Diplomatinės tarnybos įstatymas, nustatantys specialias priėmimo į valstybės tarnybą, tarnybos atlikimo, atsakomybės ir kitas su tarnybos ypatumais susijusias sąlygas, ir (ar) turintis viešojo administravimo įgaliojimus jam nepavaldžių asmenų atžvilgiu. Jo darbdavys – valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga (14 d.). Remiantis VTĮ 4 straipsniu, šios nuostatos taikomos statutiniams valstybės tarnautojams, nes Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja jų statutai ar Diplomatinės tarnybos įstatymas. Vidaus tarnybos statuto 1 straipsnis įtvirtina, kad Statutas nustato vidaus tarnybos principus, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusą, priėmimą ir atleidimą iš tarnybos, priėmimą ir mokymąsi vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, pareigūnų atsakomybę, paskatinimus, socialines ir kitas garantijas, profesinių sąjungų veiklos vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus, taip pat kitų valstybės tarnautojų priėmimo į tarnybą vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus.

Minėtas teisinis reglamentavimas bei faktai, kad pareiškėjas buvo statutinis valstybės tarnautojas, ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos teisėtumo, patvirtina, kad teisinė atsakomybė už pareiškėjo atleidimo iš tarnybos teisėtumą ir pagrįstumą, nepriklausomai nuo atleidimo iš statutinės valstybės tarnybos pagrindo, tenka darbdaviui, t. y. viešojo administravimo subjektui, kuris su pareiškėju byloje yra susijęs vidaus administravimo teisiniais santykiais, yra atsakingas už vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusą, priėmimą ir atleidimą iš tarnybos. Kita vertus, tai reiškia, kad šis viešojo administravimo subjektas yra atsakingas ir už ginčo teismo sprendimu nustatytų įpareigojimų įgyvendinimą. Aptarti argumentai teisėjų kolegija leidžia daryti išvadą, kad atsakovu byloje pagrįstai nurodytas pareiškėjo darbdavys – viešojo administravimo subjektas, su kuriuo pareiškėją sieją statutiniai valstybės tarnybos santykiai, ir kuris yra atsakingas už šių tarnybos santykių pasibaigimo teisėtumą.

Apeliantas teiginys, kad jo sprendimą atleisti pareiškėją iš statutinės valstybės tarnybos nulėmė trečiojo suinteresuotojo asmens pateikta išvada dėl pareiškėjo sveikatos būklės, neturi įtakos sprendžiant dėl atsakovo atsakomybės už pareiškėjo atleidimo teisėtumą, nes trečiasis suinteresuotasis asmuo su pareiškėju nėra susijęs valstybės tarnybos santykiais, neturi kompetencijos nei priimti pareiškėją į tarnybą, nei jo atleisti, nei įvykdyti teismo sprendimą dėl grąžinimo į tarnybą, t. y. nepaisant jo teikiamų išvadų galimos reikšmės statutinių valstybės tarnybos santykių prasidėjimui, tęsimui ar pasibaigimui, sprendimus, kurie sukelia teisines pasekmės statutiniams valstybės tarnautojams, priima tik viešojo administravimo subjektai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje laikomasi nuostatos, kad CMEK ekspertinis sprendimas negali būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku <...> dėl tos priežasties, kad tai nėra individualus administracinis aktas ir jį priėmęs subjektas nėra viešojo administravimo subjektas. <...> CMEK paslaugos nėra administracinės kilmės, tai specializuotos medicininės ekspertinės paslaugos, jas atliekantis subjektas – asmens sveikatos priežiūros biudžetinė įstaiga, kuri įstatymu nėra įgaliota atlikti viešąjį administravimą (Viešojo administravimo įstatymo 4 str.). Sprendžiant dėl asmens galimybės ginčyti CMEK priimtus ekspertinius sprendimus, pažymėtina, kad dėl jų teisėtumo ir pagrįstumo gali būti sprendžiama administracinėse bylose, kuriose pareiškėjas gina savo teisę, kildinamą viešojo ar vidaus administravimo santykių srityje – t. y. teisę užimti tam tikrą valstybės tarnybą, kitas teises, kylančias valstybės tarnybos santykių pagrindu, teisę studijuoti tam tikrose švietimo įstaigose ir kitas, numatytas įstatymuose. Tokiose bylose CMEK ekspertinis sprendimas laikytinas viena iš pareiškėjo reikalavimų pagrindą sudarančia aplinkybe – tam tikra asmens sveikatos būkle, reikalinga ginamai teisei įgyti. Teismui įvertinus ekspertinio sprendimo pagrįstumą, o tam tikrais atvejais jį nuginčijus kitais įrodymais, pvz., teismo paskirta ekspertize, realizuojama asmens teisė kvestionuoti CMEK ekspertinius sprendimus teisme. <...> Bylos nagrinėjimas teisme, kai nėra apginama konkreti asmens teisė administracinių santykių srityje, būtų beprasmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A-634-492/2015).

Galiojantis teisinis reglamentavimas nulemia, kad apelianto atsakomybė už statutinio valstybės tarnautojo statuso atsiradimą, jo tęsimą ir pasibaigimą apima ir tuos su šiuo teisiniu santykiu susijusius aspektus bei situacijas, kai viešojo administravimo subjekto (darbdavio) sprendimai grindžiami kitų subjektų išvadomis, tai nulemia ir dėl to apelianto kaip tinkamo atsakovo procesinį statusą byloje. Apeliantui dėl trečiojo suinteresuoto asmens nepagrįstų išvadų, nulėmusių neteisėtų sprendimų priėmimą, kylanti neigiamų pasekmių rizika nėra šios kategorijos bylų (dėl atleidimo iš tarnybos teisėtumo) nagrinėjimo dalykas, juo labiau, apelianto patiriamos neigiamos pasekmės negali būti siejamos su pareiškėjo byloje ginamomis teisėmis ir teisėtais interesais, t. y. dėl to pareiškėjo teisės negali būti ginamos mažiau ar atsisakoma jas ginti įstatyme numatytais būdais.

Dėl Įsakymo pagrįstumo

Kitu argumentu, kuris, apelianto nuomone, galėtų paneigti ginčijamo Įsakymo neteisėtumą, yra nurodoma tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog Įsakymo priėmimo metu galiojo trečio suinteresuotojo asmens išvada dėl pareiškėjo sveikatos būklės (Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos Specializuotosios medicininės ekspertizės ligos liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini)), teismas sprendime nepagrįstai rėmėsi 2016 m. rugpjūčio 3 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) išdėstyta išvada, kuri buvo padaryta atlikus pareiškėjo sveikatos patikrinimą iš naujo. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad pareiškėjo atleidimo iš tarnybos teisėtumas, visų pirma, sietinas su objektyvia jo sveikatos būkle atleidimo metu. Byloje nėra įrodyta, kad Įsakymo dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos priėmimo metu pareiškėjo sveikatos būklė būtų buvusi kliūtimi jam tęsti tarnybos santykius, priešingai, byloje nustatyta, kad pareiškėjo sveikatos būklė buvo apskritai neobjektyviai nustatyta, nes išvada buvo grindžiama išimtinai formaliais kriterijais ir jo sveikatos būklės atitiktis tarnybai keliamiems reikalavimams po kairio klubo sąnario endoprotezavimo operacijos nebuvo individualiai įvertinta.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl to, ar pareiškėjo sveikatos būklė jo atleidimo metu buvo įvertinta objektyviai, rėmėsi ne tik nauja 2016 m. rugpjūčio 3 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) išdėstyta išvada, bet išnagrinėjo ir kitus ginčui teisingai išspręsti reikšmingus aspektus – t. y. įvertino tai, kad Specializuotosios medicininės ekspertizės ligos liudijimas 2014 m. rugsėjo 29 d. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pagrįstas ydingu teisiniu reglamentavimu, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimu norminėje administracinėje byloje Nr. I-3-502/2016, kuriuo buvo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. spalio 21 d.

įsakymu Nr. 1V-380/V-618 patvirtinto Sveikatos būklės reikalavimų asmenims, pretenduojantiems į vidaus tarnybą, pageidaujantiems mokytis vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, kitose mokymo įstaigose Vidaus reikalų ministerijos siuntimu, bei vidaus tarnybos sistemos pareigūnams sąvado (2014 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. 1V-498/V-835 redakcija) priedo Sveikatos būklės reikalavimų asmenims, pretenduojantiems į vidaus tarnybą, pageidaujantiems mokytis vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, kitose švietimo įstaigose Vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo siuntimu, bei vidaus tarnybos sistemos pareigūnams sąvado taikymo paaiškinimų 36 punktas tiek, kiek nuostata „Nauji priimamieji ir pareigūnai po sąnario endoprotezavimo operacijos pripažįstami netinkamais vidaus tarnybai“ nėra pagrįsta negalimumu atlikti konkrečioms vidaus tarnybos sistemos pareigybėms priskirtus uždavinius bei funkcijas, prieštarauja konstitucinio teisinės valstybės principo apimamam proporcingumo principui (t.

II, b. l. 75-78). Pripažinus Sąvado 36.1 punktą prieštaraujančiu konstitucinio teisinės valstybės principo apimamam proporcingumo principui, byloje tapo būtina iš naujo nustatyti, ar dėl atliktos klubo sąnario endoprotezavimo operacijos pareiškėjas gali atlikti jo ar kitai pareigybei priskirtus uždavinius ir funkcijas, t. y. ar jis tinkamas tolesnei vidaus tarnybai. Taigi, sprendžiant dėl esminės įrodinėtinos aplinkybės byloje – ar pareiškėjo sveikatos būklė buvo tinkama toliau tęsti tarnybą, apelianto nurodomas formalaus pobūdžio argumentas dėl Įsakymo priėmimo metu buvusio nenuginčyto Specializuotosios medicininės ekspertizės ligos liudijimo 2014 m. rugsėjo 29 d.

Nr. (duomenys neskelbtini), yra akivaizdžiai nepakankamas tiek šiai aplinkybei, tiek Įsakymo teisėtumui pagrįsti.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl ginčijamo Įsakymo neteisėtumo pripažįsta pagrįstomis, jos buvo padarytos tiek objektyviai įvertinus reikšmingus faktus, tiek tinkamai aiškinant ir taikant aktualias teisės normas.

Dėl pareiškėjo teisės į butpinigius

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo skundo reikalavimus dėl butpinigių priteisimo, rėmėsi Vidaus tarnybos statuto 47 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, Butpinigių vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 1V-395 (2005 m. lapkričio 28 d. redakcija), 5 punktu, 10 punktu, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko 2007 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. TE-545, kuriuo pareiškėjui nuo 2007 m. lapkričio 1 d. buvo paskirta mokėti po 210 Lt (60,82 Eur) butpinigių (t. I, b. l. 63).

Apeliantas neginčijo pareiškėjos teisės gauti teisės aktų numatytomis sąlygomis ir nustatyto dydžio butpinigius teisnių pagrindų, tačiau, nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, teigė, kad pareiškėjas 2009 m. gegužės 30 d. prašymu atsisakė butpinigių mokėjimo.

Byloje pateikiamas pareiškėjo 2009 m. gegužės 30 d. prašymas patvirtina, kad jis kreipėsi į Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininką atidėti butpinigių mokėjimą, o nesumokėtus pinigus išmokėti atsiradus galimybei (t. I, b. l. 64). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tokio prašymo pateikimo aplinkybes bei jo turinį, pagrįstai konstatavo, kad šiame prašyme nėra pareiškėjo valios apskritai atsisakyti gaunamų butpinigių, jame išreikšta valia tik laikinai atidėti jų mokėjimą. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria tokiam vertinimui, nes prašymo turinys patvirtina, kad pareiškėjas sutinka, kad nesumokėti pinigai būtų išmokėti ateityje, atsiradus galimybei. Apelianto pateikiama pareiškėjo valios interpretacija – kad jis atsisakė butpinigių mokėjimo apskritai, neatitinka pareiškimo turinio. Be to, teisė gauti butpinigius, kuri buvo įtvirtinta įstatyme, laikytina statutiniam valstybės tarnautojui suteikiama socialine garantija, kurios atsiradimą ir pasibaigimą reglamentavo teisės normos. Įstatyme įtvirtintos socialinės garantijos pasibaigimas būtų galimas tik nustačius teisinius pagrindus – teisės aktuose įtvirtintas sąlygas, tačiau atsakovas jų byloje neįrodinėjo, taigi ir šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies keisti nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir DK 303 straipsnio taikymo

Pripažinus ginčijamą įsakymą neteisėtu, pareiškėjo teisės buvo apgintos grąžinant jį į pareigas bei iš atsakovo priteisiant sumas už priverstinę pravaikštą bei uždelstą laiką atsiskaityti. Apeliantas šių sumų neginčija, tačiau mano, kad nesant jo neteisėtų veiksmų, nepagrįstai buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad bylinėjimosi išlaidų priteisimą reglamentuojančio ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis proceso šalies teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą sieja su sprendimo jos naudai priėmimu, todėl ir nagrinėjamu atveju, akivaizdu, kad pareiškėjas, kurio naudai buvo priimtas teismo sprendimas, įgijo ir teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš kitos šalies, atsakingos už neteisėto Įsakymo priėmimą. Pirmosios instancijos teismo priteistos 881,09 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos teisinių paslaugų teikimo sutartimi, sąskaitomis ir mokėjimo dokumentais, atitinka Lietuvos respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytus dydžius.

Pareiškėjas, remdamasis Darbo kodekso 303 straipsniu, apeliacinės instancijos teismą prašė iš atsakovo priteisti jam už laiką nuo teismo sprendimo priėmimo iki jo įvykdymo vidutinį darbo užmokestį bei visas apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Darbo kodekso 303 straipsnis, nustatantis sprendimų darbo byloje neįvykdymo pasekmės, įtvirtina, kad tais atvejais, kai darbdavys nevykdo darbo ginčų komisijos arba teismo sprendimo ar nutarties, darbuotojo prašymu teismas priima nutartį išieškoti darbuotojui darbo užmokestį už visą laiką nuo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos.

DK 303 straipsnio norma yra iš esmės skirta skatinti darbdavį vykdyti prievoles darbuotojams šiems suteikiant papildomą teisių ir teisėtų interesų teisminę gynybą, kompensuojant už darbdavio prievolių nevykdymo laikotarpį, t. y. šiuo įstatyminiu pagrindu iš darbdavio priteistinas darbo užmokestis darbuotojui už įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo nevykdymo laikotarpį, apimantį nuo teismo procesinio sprendimo priėmimo datos iki tos datos, kada darbdavys visiškai atsiskaito su darbuotoju už priteistas pinigines lėšas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2010; 2012-05-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012). Apeliacinės instancijos teismas tokį pareiškėjo prašymo nenagrinėja, nes, remiantis teismų praktika, tik po sprendimo įsiteisėjimo bus galimybė vertinti atsakovo veiksmus vykdant teismo sprendimą, todėl atitinkamą prašymą pareiškėjas turėtų paduoti pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 500 Eur už apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 18 d. sprendimo bei prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimą parengimą (t. II, b. l. 50-51) ir 600 Eur už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimo parengimą (t. III, b. l. 75-76). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nėra pateikęs 500 Lt sumokėjimą patvirtinančio dokumento, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo nesprendžia, nes dėl visų apeliacinės instancijos teisme pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų tikslinga spręsti vienu procesiniu sprendimu, o pareiškėjas, remdamasis galiojusio ABTĮ 41 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 red.), turi teisę pateikti dokumentus per 14 dienų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė