2019-04-10 Nr. AB-8961-3-63-3-00426-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2251-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00426-2017-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.1; 18.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. L. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Rietavo savivaldybės administracijai, R. J. ir S. G. dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja A. L. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į teismą, prašydama atnaujinti praleistą įstatyme nustatytą terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvui J. K. priklausiusį nekilnojamąjį turtą: gyvenamąjį namą, du svirnus, tris tvartus, kluoną, buvusius (duomenys neskelbtini), Telšių apskrityje, ir į Lietuvos Respublikos valstybės išmokas už juos, pateikiant nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku pavirtinančius dokumentus.

2. Pareiškėja nurodė, kad jos tėvas J. K., gyvenęs (duomenys neskelbtini), Telšių apskrityje, buvo okupacinės valdžios neteisėtai represuotas ir nuo 1945 m. sausio 22 d. iki mirties 1947 m. birželio 18 d. buvo laikomas laisvės atėmimo vietoje Archangelsko srityje. Jos tėvui priklausė nekilnojamasis turtas – vienas gyvenamasis namas, du svirnai, trys tvartai ir vienas kluonas, buvę (duomenys neskelbtini), Telšių apskrityje. Šias aplinkybes patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1990 m. birželio 6 d. pažymėjimas Nr. 8-1519/90, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2017 m. sausio 11 d. pažyma Nr. R4-45 ir Šiaulių apygardos teismo 1928 m. liepos 19 d. liudijimas Nr. 10429. Visa pareiškėjos šeima 1952 m. buvo priversta išsikraustyti iš namų ir apsigyventi pas kitus žmones. Pareiškėjos tėvų turėti pastatai buvo nugriauti, o iš likusių statybinių medžiagų buvo pastatyti kolūkio pastatai. Pareiškėjos seseriai S. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jų tėvui nuosavybės teise iki nacionalizacijos priklausiusią žemę, kurią pretendentės pasidalino, tačiau ji buvo priversta parduoti jai priklausiusio žemės sklypo dalį, nes dėl sunkios sveikatos būklės neturėjo galimybės ją dirbti.

3. Pareiškėja nurodė, kad per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatytus terminus nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo dėl sunkios sveikatos būklės. Jai buvo atlikta daug operacijų, diagnozuotas cukrinis debetas, širdies ligos, nuolat prastai jaučiasi, ne kartą gydėsi ligoninės stacionare. Ji nežinojo, kada ir kur kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalis, teismas piliečiams, kurie dėl svarbių priežasčių praleido terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bei pateikti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, gali atnaujinti praleistą terminą. Pareiškėjos nuomone, nurodytos termino praleidimo priežastys yra laikytinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą terminą.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Rietavo savivaldybės administracija atsiliepime nurodė, kad pareiškėjos prašymui neprieštarauja ir sutinka, jog pareiškėjai būtų atnaujintas terminas paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises bei pateikti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus.

5. Tretieji suinteresuoti asmenys R. J. ir S. G. atsiliepime su pareiškėjos prašymu sutiko.

II. 6. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 23 d. sprendimu pareiškėjos prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nustatė, kad J. K., miręs 1947 m. birželio 18 d., iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), Rietavo rajono savivaldybėje, valdė nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą, du svirnus, tris tvartus ir kluoną, o pareiškėja yra J. K. dukra.

8. Teismas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymu terminai prašymams atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bei dokumentams pateikti buvo prailginami, taip sudarant galimybę visiems pretendentams realizuoti įstatymo nustatytą teisę susigrąžinti visą ar dalį išlikusio nekilnojamojo turto, prarasto dėl jo nacionalizavimo. Apie terminus prašymams paduoti buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl suinteresuoti asmenys turėjo šiuos terminus žinoti. Galutinį terminą prašymams paduoti nustatė Atkūrimo įstatymo 10 straipsnis, numatęs, jog prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turėjo būti paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai tiems, kurie prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą padavė laiku, iki 2003 m. gruodžio 31 d. Nustatydamas galutinį terminą, įstatymas numatė galimybę piliečiams, praleidusiems terminą prašymams paduoti, jį atnaujinti, tačiau tik tuo atveju, jei toks terminas praleistas dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis. Tai reiškia, jog asmenys, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, prašymus galėjo paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o padavę prašymus – iki 2003 m. gruodžio 31 d. paduoti dokumentus. Būtent šiems asmenims, minėtos galimybės nerealizavusiems įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių, terminas paduoti prašymą gali būti atnaujinamas.

9. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įstatymo nustatytiems dokumentams paduoti gali būti atnaujinamas tik tiems asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet nerealizavo šios galimybės įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių. Prašymo padavimas, jo terminas ir šio termino atnaujinimas tarpusavyje susiję. Neįgijus teisės paduoti prašymą, neįgyjama ir teisė prašyti atnaujinti terminą tokiam prašymui paduoti, o nustačius, kad pareiškėjas vertinamu atveju neturi teisės atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, argumentai dėl teisės aktų nustatytų terminų praleidimo priežasčių nėra teisiškai reikšmingi, todėl nevertinami.

10. Teismas pažymėjo, kad asmeniui nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tik į išlikusius iki 1991 m. rugpjūčio 1 d. ūkinės-komercinės paskirties pastatus bei jų priklausinius ir gyvenamuosius namus bei jų priklausinius, išskyrus atvejus, kai šie pastatai 1991 m. rugpjūčio 1 d. buvo išlikę, tačiau vėliau jų neliko dėl valstybės ar savivaldybės institucijų priimtų sprendimų.

11. Nagrinėjamu atveju pareiškėja skunde nurodė, kad jos tėvo nuosavybės teise valdytas gyvenamasis namas ir jo priklausiniai – du svirnai, trys tvartai ir kluonas, buvę (duomenys neskelbtini), Rietavo rajono savivaldybėje, buvo nugriauti kolūkinės santvarkos laikotarpiu, o iš likusių statybinių medžiagų buvo pastatyti kolūkio pastatai. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių archyvinių ar kitų duomenų, leidžiančių paneigti pačios pareiškėjos pareiškime nurodytas aplinkybes, jog pastatai, dėl kurių nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėja siekia pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises, yra išlikę arba buvo išlikę 1991 m. rugpjūčio 1 d., tačiau vėliau jų neliko dėl valstybės ar savivaldybės institucijų priimtų sprendimų. Iš to teismas konstatavo, jog J. K. nuosavybės teise iki nacionalizacijos priklausę pastatai nepatenka į objektų, numatytų Atkūrimo įstatymo 3 straipsnyje, į kuriuos gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, sąrašą, todėl pareiškėja neturi subjektinės teisės paduoti prašymo dėl nuosavybės teisių į juos atkūrimo. Taigi, pareiškėja iš viso negali būti laikoma praleidusia Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio nustatytus terminus paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises bei pateikti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus. Dėl nurodytų priežasčių teismas neturėjo pagrindo svarstyti praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo klausimo iš esmės, todėl pareiškėjos prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 12. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

13. Pareiškėja, kartodama savo skundo, teikto pirmosios instancijos teismui, argumentus, nurodo, kad apygardos administracinis teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į tai, jog ji nuo vaikystės buvo traumuojama valstybės institucijų, be kaltės suimant ir ištremiant jos tėvą, o vėliau jos šeimą išvarant iš jos tėvo turėtų pastatų, jos tėvo nuosavybės teise valdyta žemė taip pat neteisėtai buvo atimta. Tik žlugus Tarybų valdžiai, nuosavybės teisės į žemę buvo atkurtos jos šeimos narei. Apygardos administracinis teismas, prieš priimdamas sprendimą, nepareikalavo iš pareiškėjos ar iš Rietavo savivaldybės administracijos, teismo nuomone, reikalingų dokumentų apie neišlikusius pastatus. Priimtas teismo sprendimas prieštarauja žmogaus prigimtinei teisei atgauti tai, kas buvo prarasta ne dėl jo kaltės.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Rietavo savivaldybės administracija atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą išnagrinėti savo nuožiūra.

15. Savivaldybė nurodo, kad pareiškėjos nurodyti pastatai nėra išlikę ir nėra įtraukti į bešeimininkio turto sąrašą. Savivaldybė neturi jokio intereso į šį turtą, todėl neprieštarauja, kad būtų atnaujintas pareiškėjos prašomas terminas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 16. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – pareiškėjos prašymo atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei įstatymo nustatytiems dokumentams pateikti, pagrįstumo klausimas.

17. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjos pateikto prašymo dėl termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei įstatymo nustatytiems dokumentams pateikti atnaujinimo klausimą, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, todėl pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas.

19. Atkūrimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės į šį nekilnojamąjį turtą: 1) žemę; 2) miškus; 3) vandens telkinius; 4) ūkinės-komercinės paskirties pastatus bei jų priklausinius; 5) gyvenamuosius namus bei jų priklausinius. Atkūrimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, jog nuosavybės teisės atkuriamos ir į neišlikusį šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytą nekilnojamąjį turtą. Nuosavybės teisės atkuriamos ir į tą šio straipsnio 1 dalies 4 bei 5 punktuose nurodytą nekilnojamąjį turtą, kuris 1991 m. rugpjūčio 1 d. buvo išlikęs, tačiau po to jo neliko dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų. Vadovaudamasi nurodytu teisiniu reguliavimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nuosavybės teisės asmeniui gali būti atkuriamos tik į išlikusius iki 1991 m. rugpjūčio 1 d. ūkinės-komercinės paskirties pastatus bei jų priklausinius ir gyvenamuosius namus bei jų priklausinius, išskyrus atvejus, kai šie pastatai 1991 m. rugpjūčio 1 d. buvo išlikę, tačiau vėliau jų neliko dėl valstybės ar savivaldybės institucijų priimtų sprendimų.

20. Byloje nustatyta, kad pastatai – gyvenamasis namas, du svirnai, trys tvartai ir kluonas, kuriuos iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėjo pareiškėjos tėvas J. K., miręs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Rietavo rajono savivaldybėje buvo nugriauti kolūkinės santvarkos laikotarpiu, o iš griaunamų pastatų likusių statybinių medžiagų buvo pastatyti (duomenys neskelbtini) kolūkio, vėliau vadinamo kolūkio (duomenys neskelbtini) vardu, pastatai. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių archyvinių ar kitų duomenų, leidžiančių paneigti pačios pareiškėjos pareiškime nurodytas aplinkybes, kad pastatai, dėl kurių nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėja siekia pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises, yra išlikę arba buvo išlikę 1991 m. rugpjūčio 1 d., tačiau vėliau jų neliko dėl valstybės ar savivaldybės institucijų priimtų sprendimų. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat patvirtina nurodytą aplinkybę. Šių aplinkybių bei nutarties 19 punkte aptarto teisinio reguliavimo pagrindu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįsta laiko pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad pareiškėjos tėvui nuosavybės teise iki nacionalizacijos priklausę pastatai nepatenka į objektų, numatytų Atkūrimo įstatymo 3 straipsnyje, į kurios gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, sąrašą, todėl pareiškėja neturi subjektinės teisės paduoti prašymo dėl nuosavybės teisių į juos atkūrimo.

21. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika aiškinant ir taikant Atkūrimo įstatymo nuostatas, analogiškai, jei asmuo iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (pagal Atkūrimo įstatymą 2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs, o argumentai dėl teisės aktų nustatytų terminų praleidimo priežasčių nėra teisiškai reikšmingi, todėl nevertinami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-131/2011; 2013 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-246/2013; 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1672-525/2017).

22. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

23. Pareiškėja prašo teismo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, todėl nėra jokio pagrindo jai priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas Ramūnas Gadliauskas Milda Vainienė