2015-11-23 Nr. AB-22899-3-64-3-02455-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1781-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02455-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 80 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių TI nuo 2010 m. balandžio mėn. iki 2012 m. spalio mėn. ir nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2013 m. balandžio mėn. perpildytose, šaltose, drėgnose kamerose, kuriose dėl per mažo vienam asmeniui tenkančio ploto buvo priverstas nuolat sėdėti arba gulėti, naudotis tualetu kitų asmenų akivaizdoje. Pareiškėjas pabrėžė, kad vienam asmeniui laisvės atėmimo vietoje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m ploto. Taip pat nurodė, kad Šiaulių TI kamerose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, o tai labai pakenkė pareiškėjo akims, nes jis daug skaito ir rašo. Rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis. Asmenų apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Anot pareiškėjo, dauguma Šiaulių TI pareigūnų yra sadistinis asmenybės sutrikimas. Pabrėžė, kad Šiaulių TI, nesuteikdamas jam tinkamų kalinimo sąlygų, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, o pastaroji nuostata jokio senaties termino reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo nenustato. Tvirtino, kad kalinamas netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją.

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2010 m. gegužės 11 d. iki 2012 m. rugsėjo 19 d. ir nuo 2013 m. vasario 4 d. iki 2013 m. balandžio 19 d. Šiaulių TI pareiškėjo reikalavimams prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 11 d. iki 2013 m. balandžio 19 d. pareiškėjas periodiškai buvo laikomas kameroje Nr. 59, joje vienam asmeniui teko nuo 2,47 iki 9,89 kv. m kameros ploto. Šiaulių TI pažymėjo, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, o ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai.

Pabrėžė, kad pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI metu dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų jo laikymo kameroje nebuvo atlikta. Nurodė, kad Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Visuomenės sveikatos centras ne vieną kartą pasisakė, kad apšvietimo užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Šiaulių TI nėra taikomas.

Šiaulių TI pažymėjo, kad apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje 2013 m. vasario 7 d. buvo atliktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas, kurio išvados išdėstytos 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo akte Nr. EP-6. Pastarajame akte nurodyta, kad ankstyvą žiemos rytą oro temperatūra tebuvo kiek žemesnė, nei nustatyta higienos normoje, o bylos medžiaga patvirtina, kad temperatūros duomenų užfiksavimo dieną pareiškėjas tikrintoje patalpoje nebuvo. Šiaulių TI vertinimu, mikroklimato parametrams yra būdingas momentiškumas, todėl konkrečių rodiklių nustatymas patikrinimo metu nesudaro prielaidų teigti, kad tokie patys rodikliai būtų užfiksuoti pareiškėjo buvimo patalpoje laiku.

Patikrinimo akto turinys taip pat paneigia pareiškėjo dėstomas aplinkybes, kad sąlygos apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje yra antisanitarinės. Šiaulių TI paaiškino, kad nuo 2010 metų Šiaulių TI, įgyvendinant teisės aktų nuostatas, taikoma praktika, kuomet pirmą kartą į laisvės atėmimo įstaigą atvykę asmenys jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius (asmuo raštu nurodo, jei pageidauja būti paskirtas į rūkančiųjų kamerą) ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą.

Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas Šiaulių TI administracijai nėra pateikęs. Pats pareiškėjas nenurodė esąs nerūkantis ir šios aplinkybės niekaip nepagrindė.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2010 m. gegužės 11 d. iki 2012 m. rugsėjo 19 d. ir nuo 2013 m. vasario 4 d. iki 2013 m. balandžio 19 d., o į teismą kreipėsi tik 2014 m. spalio 9 d. Šiaulių TI prašė taikyti pareiškėjo reikalavimams ieškinio senaties terminą. Todėl teismas pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 11 d. iki 2011 m. spalio 8 d. pritaikė ieškinio senaties terminą.

Teismas nustatė, kad laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, t. y. nuo 2011 m. spalio 11 d. iki 2013 m. balandžio 19 d., pareiškėjas 307 dienas galimai buvo laikomas per mažo ploto sąlygomis. Įvertinęs, kad kamerų plotas yra užstatytas suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, teismas konstatavo, jog pareiškėjui tenkantis plotas periodiškai buvo per mažas, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Šiaulių TI buvo pažeista. Teismas pripažino, kad toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, todėl yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Kitus pareiškėjo teiginius, t. y., kad pareiškėjas buvo laikomas šaltose, drėgnose kamerose, Šiaulių TI kameros buvo nepakankamai apšviestos, rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, asmenų apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, vadovaudamasis bylos duomenimis, teismas laikė nepagrįstais.

Įvertinęs pažeidimo mastą, trukmę bei intensyvumą, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo, aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką ir valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, teismas pareiškėjui priteisė neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas nesutinka su visais teismo argumentais, kuriais grįsdamas atmetė pareiškėjo reikalavimus. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai taikė ieškinio senaties terminą, nes tokio pobūdžio reikalavimams Konvencijos 3 straipsnis nenustato ieškinio senaties instituto. Pažymi, kad ruošėsi gynybai baudžiamojoje byloje, todėl skundo paruošimui pirmosios instancijos teismui prireikė 1,5 metų. Pareiškėjas pastebi, kad teismas neišsireikalavo pareiškėjo prašytų duomenų apie jo kalinimą Šiaulių TI nuo 2010 m. balandžio mėn. Paaiškina, kad teismas turėjo konstatuoti, jog minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m, atskaičius ir baldų užimamą plotą. Pabrėžia, kad jam kalint Šiaulių TI kameroje Nr. 59 Šiaulių visuomenės sveikatos centras atliko kalinimo (sanitarinių) sąlygų patikrinimą. Anot pareiškėjo, teismas, priteisdamas jam neturtinės žalos atlyginimą, nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis nežinojo apie jo tariamą teisių pažeidimą, nepagrįstai ilgai manydamas, jog jo teisės pažeistos, negynė savo interesų. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turi būti skiriamas kalinamajam. Todėl vien tik asmens kalinimas mažo ploto sąlygomis ne visada suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Anot Šiaulių TI, pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pareiškėjas jam padarytą žalą grindžia suteiktomis netinkamomis kalinimo sąlygomis Šiaulių tardymo izoliatoriuje, dėl kurių jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinė žalos atlyginimas už periodišką kalinimą Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio mėn. iki 2012 m. spalio mėn. ir nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2013 m. balandžio mėn. Šiaulių TI pateikta 2014 m. spalio 24 d. pažyma Nr. 69/06-4948 „Dėl D. M. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (b. l. 20–21) ir 2015 m. sausio 9 d. paaiškinimas (b. l. 80–81) patvirtina, kad pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas nuo 2010 m. gegužės 11 d. iki 2012 m. rugsėjo 19 d. ir nuo 2013 m. vasario 4 d. iki 2013 m. balandžio 19 d. Atsižvelgiant į pareiškėjui galbūt padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą, yra akivaizdu, jog pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, kad jam galimai neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau skundą teismui pateikė tik 2014 m. spalio 9 d. (b. l. 8). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį Šiaulių TI prašė taikyti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senaties terminas kyla iš nacionalinio reguliavimo, t. y. šiuo konkrečiu atveju iš CK 1.125 straipsnio 8 dalies, kurios pagrindu senaties terminas gali būti taikomas. Pareiškėjas neneigia, kad jis žinojo apie jo atžvilgiu daromus pažeidimus. Aplinkybė, kad jis ruošėsi gynybai baudžiamojoje byloje, iš esmės nepagrindžia tokio ilgo pareiškėjo delsimo kreiptis teismą dėl pažeidžiamų teisių gynimo. Pareiškėjas nenurodo kitų aplinkybių, kurios būtų objektyviai trukdžiusios jam laiku kreiptis į teismą. Todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už kalinimą Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis laikotarpiu iki 2011 m. spalio 8 d. turėjo pagrindą taikyti trejų metu senaties terminą.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-619-442/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga.

Pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu minimalią ploto normą, turinčią tekti vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje, nustatė (galioja iki dabar) Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124). Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtinta, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Pažymėtina, kad įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-442/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. spalio 9 d. iki 2013 m. balandžio 19 d., laisvės atėmimo vietoje buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka Šiaulių TI. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi byloje pateikta Šiaulių TI informacija apie pareiškėjo Šiaulių TI kalinimo laiką, jo gyvenamosios kameros plotą bei joje laikomų asmenų kiekį (b. l. 12, 20–21, 80–81), pažymi, kad 307 paras pareiškėjui tenkantis plotas svyravo, todėl pareiškėjas minėtu laiku buvo kalinamas ir tinkamomis, ir netinkamomis vienam asmeniui tenkančio ploto sąlygomis. Kadangi iš minėtų duomenų nėra aišku, kada pareiškėjui tekęs plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, o kada jų neatitiko, aptariama informacija vertinama pareiškėjo naudai ir konstatuotina, kad iš 332 parų, praleistų Šiaulių TI, 307 paras pareiškėjui tenkantis plotas neatitiko teisės aktais nustatytos 3,6 kv. m minimalios ploto normos.

Nors pareiškėjas tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis, tačiau įvertinus byloje esančius faktinius duomenis (b. l. 23–29, 85–94), nėra pagrindo konstatuoti, jog Šiaulių TI padarė kitus pažeidimus pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde (b. l. 109–110) taip pat nenurodo argumentų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti kitus Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Taigi Šiaulių TI pažeidė Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatytą reikalavimą, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto, dėl to Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti. Todėl pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, jog pareiškėjo kalinimas Šiaulių TI netinkamomis ploto sąlygomis 307 paras yra nesuderinamas ir su Konvencijos 3 straipsniu.

Vertinant pirmosios instancijos teismo priteistos sumos dydžio pagrįstumą pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, būtina atsižvelgti į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo trukmę, intensyvumą ir mastą. Nagrinėjamu laikotarpiu iš 332 parų, pareiškėjo praleistų Šiaulių TI, 25 paras jam tenkantis kalinimo plotos buvo didesnis nei 3,6 kv. m minimali ploto norma, o 307 paras pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 2,47 iki 9,89 kv. m. Kiti pareiškėjo nurodyti pažeidimai nebuvo konstatuoti. Nenustatyta, kad pareiškėjui būtent dėl kalinimo per mažo ploto sąlygomis būtų kilę sunkesni padariniai, pvz., sveikatos sutrikimai (b. l. 30–52, 59–63). Byloje taip pat nėra duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą ir remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis (1 500 Eur ) yra proporcingas dėl padaryto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės tinkamai įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė