2018-11-14 Nr. AB-20509-3-64-3-00264-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2541-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00264-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramutės Ruškytės (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. S. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 160 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 5 d. iki 2017 m. sausio 23 d. (toliau – ir skundžiamas laikotarpis) buvo laikomas Šiaulių TI, pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Pažymėjo, kad laikino sulaikymo kameroje Nr. PK-4, į kurią buvo patalpintas, nebuvo stalo ir vietos kur būtų galima pavalgyti, nebuvo kriauklės indams plauti, neatitvertas tualetas, patalpoje drėgna, matėsi pelėsis. Teigė, kad tokioje patalpoje jam tekdavo būti nuo 3 iki 6 valandų.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad atvykęs etapu pietus gaudavo apie 14.00 – 16.30 val., o pusryčius būdavo pavalgęs 7.00 val. ryto, intervalas tarp maitinimų 8 valandos, be to, gaudavo tik duonos, vandens ir konservuotos kiaulienos, nors jam priklauso dietinis maitinimas (sumažintas riebalų kiekis), tačiau tokio maitinimo Šiaulių TI jis negaudavo.

4. Pareiškėjas teigė, kad Šiaulių TI buvo laikomas kameroje Nr. 78, kurioje blogas apšvietimas, trūko inventoriaus rūbams susidėti; kameroje Nr. 2 šalta, taip pat nebuvo spintelės rūbams susidėti; kameroje Nr. 70 – per mažas apšvietimas, drėgmė, vizualiai matomas pelėsis, trūko inventoriaus daiktams susidėti, šalta; kameroje Nr. 75 – per mažas plotas, trūko apšvietimo, šalta, drėgna, nebuvo spintelių rūbams laikyti. Akcentavo, kad Šiaulių TI koridoriai pasidengę pelėsiu, grybeliu. Šiaulių TI nėra sudaryta galimybė džiovinti apatinį trikotažą ir kitus daiktus. Lovos pasenusios, surūdijusios, išlaužytos. Pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų, pagal kurias plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 8 kv. m. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė didelius nepatogumus, psichologinį išsekimą, orumo pažeminimą.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu įstaigoje buvo laikomas nuo 2017 m. sausio 5 d. iki 2017 m. sausio 23 d. kamerose Nr. 78, 1, 70 ir 75, kuriose vienam asmeniui teko nuo 4,44 iki 9,53 kv. m. Teigė, kad kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėjo, kad kamera Nr. 1 suremontuota 2015 m. balandžio mėn., kamera Nr. 78 – 2016 m. rugsėjo mėn. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento 2017 m. sausio 11 d. patikrinimo akte užfiksuota, kad kameroje Nr. 78 oro temperatūra ir santykinė drėgmė atitinka nustatytas normas, pelėsio nėra, užfiksuotas nežymus dirbtinės apšvietos pažeidimas. Kameros Nr. 1 patikrinimas užfiksuotas 2017 m. vasario 2 d. patikrinimo akte, kuriame nurodyta, kad oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dirbtinė apšvieta atitiko nustatytas normas. Kameros Nr. 75 patikrinimas atliktas 2017 m. vasario 20 d. ir patikrinimo akte nurodyta, kad santykinė drėgmė atitiko nustatytas normas, pelėsio nėra, užfiksuoti nežymūs oro temperatūros ir dirbtinės apšvietos pažeidimai. Atsakovo vertinimu, nors ir nustatyti kai kurie nežymūs kamerų sąlygų neatitikimai higienos normos reikalavimams, tačiau minėtose kamerose pareiškėjas buvo laikomas vos keletą dienų ir šis laikotarpis nebuvo nepertraukiamas.

7. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 2 ir 13 punktus, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) 3 punktą, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatos ir tie higienos normos HN 134:2015 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Dėl nurodytų priežasčių teigė, kad negalima konstatuoti Šiaulių TI neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl drėgmės, oro trūkumo ir natūralaus apšvietimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

8. Atsakovo teigimu, Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktas nenustato imperatyvaus reikalavimo visiškai atitverti sanitarinį mazgą nuo likusio gyvenamosios patalpos ploto. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti ne mažesne kaip 1,5 m aukščio pertvara, padengta lengvai valoma, drėgmei atsparia danga, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Atsakovo nuomone, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

9. Atsakovas paaiškino kad gyvenamosiose kamerose yra: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui –1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos trūkumo kai kuriose kamerose suoliukų ir / ar taburečių gali būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Teigė, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu trumpalaikio sulaikymo kameroje Šiaulių TI buvo laikomas tik tris kartus, kas, atsakovo nuomone, pareiškėjui negalėjo sukelti neigiamų pasekmių. Dėl pareiškėjų pretenzijų, susijusių su netinkamu maitinimu, atsakovas nurodė, kad suimtųjų (nuteistųjų), kuriems skiriamas dietinis maitinimas, sąrašai sudaromi kiekvieną darbo dieną. Asmenims dietinio maitinimo porcijos užsakomos kitai dienai, todėl yra tikimybė, kad asmenys, kurie turėtų būti maitinami pagal dietinį valgiaraštį, atvykimo dieną tokio maitinimo negauna, dėl ko maitinami pagal valgiaraštį nedirbantiems vyrams.

10. Atsakovo teigimu, pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus netinkamų kalinimo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Atsakovas mano, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens kalinimu netinkamomis sąlygomis Šiaulių IT.

II. 11. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

12. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, nustatė, kad kameros Nr. 75 plotas be sanitarinio mazgo ploto yra 8,06 kv. m, šioje kameroje laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 20 d. iki 2017 m. sausio 23 d. pareiškėjas buvo laikomas su dar vienu asmeniu, todėl iš bendro kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą pareiškėjui teko 4,03 kv. m ploto. Iš pateiktų fotonuotraukų matyti, kad šioje kameroje buvo viena dviejų aukštų lova, stalas, taburetė, sieninė drabužių lentyna, o kameros plotas be sanitarinio mazgo ir baldų užimamo ploto sudarė 5,08 kv. m, todėl teismas vertino, jog nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo tvirtinti, kad pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

13. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento 2017 m. sausio 9 d. kameros Nr. 78 patikrinimo aktą, 2017 m. vasario 1 d. kameros Nr. 1 patikrinimo aktą, 2017 m. vasario 13 d. kamerų Nr. 70 ir Nr. 75 patikrinimo aktus, padarė išvadą, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 5 d. iki sausio 6 d. (iš viso 1 parą) buvo laikomas kameroje Nr. 78, neatitinkančioje higienos normos HN 134:2015 14 punkto, reglamentuojančio dirbtinį patalpų apšvietimą, reikalavimų, kameroje Nr. 70, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 16 d. iki sausio 17 d. (iš viso 1 parą), ir kameroje Nr. 75, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 20 d. iki sausio 23 d. (iš viso 3 paras), neatitinkančiose higienos normos HN 134:2015 14 punkto ir 16 punkto, reglamentuojančių dirbtinį apšvietimą ir oro temperatūrą, reikalavimų. Teismas vertino, kad nustatyti pažeidimai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme sudaro pagrindą konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

14. Teismas, įvertinęs byloje pateiktą 2017 m. kovo 30 d. pažymą Nr. 60/09-12360 apie pareiškėjo patalpinimą į laikino sulaikymo kamerą Nr. LSP-4 2017 m. sausio 5 d., sausio 16 d. ir sausio 20 d., taip pat byloje pateiktą laikino sulaikymo patalpos Nr. LSP-4 fotonuotrauką, pripažino, jog pasitvirtino pareiškėjo teiginiai, kad laikino sulaikymo kameroje nėra nei stalo, nei kriauklės indams plauti, o sanitarinis mazgas nėra tinkamai izoliuotas nuo likusios kameros erdvės, tačiau atkreipė dėmesį, jog galiojantis teisinis reglamentavimas nenumato, kad laikino sulaikymo patalpos, kurios nėra priskiriamos prie gyvenamųjų patalpų, turi būti aprūpintos stalais ir jose turi būti kriauklės indams plauti. Teismas vertino, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas 1,5 m aukščio pertvara laikino sulaikymo patalpoje neužtikrinimo pareiškėjo privatumo, o atsakovas nenuginčijo pareiškėjo teiginių dėl pelėsio, drėgmės ir sklindančio nemalonaus kvapo. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Šiaulių TI administracija, laikino sulaikymo patalpoje neįrengdama stalų ir kriauklių, neveikė taip, kaip pagal teisės aktų reikalavimus turėjo veikti, tačiau pripažino, jog pareiškėjui 3 paras laikino laikymo kameroje Nr. LSP-4 nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, šioje patalpoje buvo drėgna, pelėsis, nemalonus kvapas, dėl ko pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, taigi ir neturtinę žalą. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeistas 3 paras, kalint kameroje Nr. 75, ką pripažino pareiškėjo teisių pažeidimu.

15. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktą 2017 m. liepos 5 d. pažymą Nr. 62/08-200 apie pareiškėjo laikymo sąlygas ir fotonuotraukas, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus dėl inventoriaus kamerose trūkumo daiktams ir rūbams susidėti, pasenusių, surūdijusių ir sulaužytų lovų. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo teiginius dėl pasivaikščiojimo kiemelių neatitikimo kardomojo kalinimo vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų ir nesudarymo galimybės džiovinti apatinį trikotažą bei kitus daiktus, kadangi atsakovo byloje pateikti įrodymai, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento 2016 m. gegužės 24 d., 2016 m. lapkričio 24 d. ir 2017 m. vasario 13 d. atliktų patikrinimų išvados, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento 2017 m. kovo 2 d. raštas, atsakant į pareiškėjo skundą, patvirtino, jog pasivaikščiojimo kiemeliai atitiko teisės aktų reikalavimus ir Šiaulių IT nuteistiesiems sudarytos sąlygos džiovinti asmeninius drabužius.

16. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių apie nesuteiktą dietinį maitinimą, pažymėjo, kad byloje pateiktas Šiaulių TI 2017 m. sausio 6 d. raštas, Šiaulių TI direktoriaus budinčiojo padėjėjo V. B. tarnybinis pranešimas, korpuso vyresniojo R. G. paaiškinimas, 2017 m. sausio 16 d. pažyma Nr. 60/09-1918 apie pamaitintus atvykusius suimtuosius ir nuteistuosius, Šiaulių IT direktoriaus 2017 m. vasario 13 d. raštas pareiškėjui, atsakant į jo pareiškimą dėl negaunamo dietinio maitinimo ir kitų nusiskundimų, paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog Šiaulių TI dietinio maitinimo jis negavo, priešingai, jam duodamą dietinio maitinimo maisto davinį jis priimti atsisakė, ir ne dėl to, kad maisto davinys būtų neatitikęs dietinio maitinimo reikalavimų, bet dėl visai kitos priežasties – jo netenkino nuteistųjų rašytinių skundų registracijos tvarka. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas pripažino, kad Šiaulių TI administracija pareiškėjo subjektinės teisės būti tinkamai maitinamam nepažeidė.

17. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo grąžinti sumokėtą 30 Eur žyminį mokestį. Teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, atsižvelgdamas į pareiškėjo pateiktų skundų kiekį, jais inicijuojamų ginčų pobūdį ir skundų išsprendimo baigtį, sprendė, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi piktnaudžiaudamas teisminės gynybos teise, ir įpareigojo jį sumokėti žyminį mokestį. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog grąžinti pareiškėjui sumokėtą žyminį mokestį, nėra teisinio pagrindo.

18. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista (kamerose Nr. 78, 70 ir 75 nustatyti higienos normos pažeidimai ir netinkamai įrengti sanitariniai mazgai), tačiau pažeidimai trumpalaikiai ir nebuvo nepertraukiami (8 paros), byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Teismas vertino, kad šioje byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir neprilygo pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl nebuvo pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

III. 19. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

20. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir rėmėsi atsakovo pateiktais įrodymais, kurie neatitinka tikrovės. Nurodo, kad kameroje Nr. 75 lentynos rūbams susidėti nebuvo, teismas įvertino lentyną maistui ir higienos priemonėms susidėti, kadangi iš atsakovo pateiktų nekokybiškų fotonuotraukų nebuvo galimybės tinkamai įvertinti kameroje buvusio inventoriaus. Pažymi, kad minėtoje kameroje lovos surūdijusios, o atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių lovų remontą ar keitimą.

21. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino kamerų atitikimą higienos normų reikalavimams, aplinkybes, susijusias su nesuteiktu dietiniu maitinimu. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl pasivaikščiojimų kiemelių atitikimo teisės aktų reikalavimams ir teigia, jog pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento 2016 m. gegužės 24 d. atliktu patikrinimu, tačiau neatsižvelgė į Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) rekomendacijas.

22. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jam negrąžino sumokėto žyminio mokesčio. Mano, kad išvada dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis buvo padaryta vien remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis apie jo inicijuotus teisminius procesus, tačiau neatsižvelgiant į tai, jog dalis skundų iš dalies patenkinta.

23. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

24. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad kameroje Nr. 75 trūko inventoriaus. Pažymi, kad minėtoje kameroje buvo dviejų aukštų metalinė lova, stalas, taburetė, pakabinama drabužių lentyna, lentynėlė higienos reikmėms, sieninė viršutinių drabužių pakaba, šiukšlių dėžė, veidrodis, lentynėlė virduliui. Teigia, kad nurodytas aplinkybes patvirtina byloje pateiktos fotonuotraukos. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nėra pareiškęs pretenzijų dėl netinkamos metalinės lovos, ir pabrėžia, jog lovos Šiaulių IT keičiamos pagal poreikį arba nuteistųjų prašymus.

25. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pasivaikščiojimų kiemelių atitikimo teisės aktų reikalavimams ir tinkamo dietinio maitino suteikimo. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs kamerose Nr. 78, Nr. 70 ir Nr. 75 higienos normos pažeidimus, privatumo pažeidimą naudojantis sanitariniu mazgu kameroje Nr. 75 ir laikino sulaikymo kameroje Nr. LSP-4, taip pat pripažinęs kaip nepaneigtą aplinkybė dėl laikino sulaikymo kameroje Nr. LSP-4 esančios drėgmės, pelėsio ir nemalonaus kvapo, pasirinkto tinkamą atlygintinos neturtinės žalos būdą, t. y. asmens teisės pažeidimo pripažinimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI.

27. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl kameroje Nr. 75 esančio inventoriaus, kamerų Nr. 78, Nr. 1, Nr. 70, Nr. 75 ir laikino sulaikymo kameros Nr. LSP-4, kuriose skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, atitikimo higienos normų reikalavimams, aplinkybių, susijusių su nesuteiktu dietiniu maitinimu, ir pasivaikščiojimo kiemelių atitikimo teisės aktų reikalavimus.

29. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punkto 6–9 papunkčius gyvenamosiose kamerose turi būti: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam; stalas ir taburetės (suoliukai); po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba. Iš atsakovo pateiktos 2017 m. liepos 5 d. pažymos Nr. 62/08-200 apie pareiškėjo laikymo sąlygas matyti, kad kameroje Nr. 75 yra pritvirtinta prie grindų 2-ų aukštų metalinė lova, stalas, taburetė, pakabinama daiktų lentyna, lentynėlė higienos reikmenims susidėti, sieninė viršutinių drabužių pakaba, šiukšlių dėžė, veidrodis, lentynėlė virduliui (I t. b. l. 184–187, II t., b. l. 38–41). Nors pareiškėjas teigia, kad kameroje Nr. 75 nebuvo lentynos rūbams susidėti, o pirmosios instancijos teismas vietoje lentynos rūbams susidėti įvertino lentyną maistui ir higienos priemonėms laikyti, atkreiptinas dėmesys, jog Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenumato, kad gyvenamosiose kamerose privalomai turi būti įrengtos specialios lentynos rūbams susidėti. Pažymėtina, kad pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punkto 7–8 papunkčius gyvenamosiose kamerose turi būti viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti ir spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentą dėl lentynos rūbams susidėti neįrengimo, kadangi tokios lentynos įrengimas nenumatytas teisės aktuose, o pareiškėjas rūbus galėjo laikyti lentynoje, skirtoje knygoms ir daiktams susidėti.

30. Pareiškėjas taip pat teigia, kad kameroje Nr. 75 buvo surūdijusios lovos, o atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių lovų remontą ar keitimą.

31. Atsakovas, pasisakydamas dėl aplinkybių, susijusių su lovų nusidėvėjimu, remontu bei keitimu, 2017 m. liepos 5 d. pažymoje nurodė, kad metalinės lovos naudojimo laikas yra 10 metų, tačiau Šiaulių TI administracija metalines lovas keičia pagal poreikį bei suimtųjų (nuteistųjų) prašymus (I t., b. l. 182–183). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pastebėjimu, kad pareiškėjas nėra kreipęsis į atsakovą dėl surūdijusios lovos remonto ar pakeitimo, o pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog buvo kreipęsis į atsakovą su pretenzijomis dėl lovos, tačiau atsakovas jo nusiskundimo / prašymo netenkino. Teisėjų kolegijos vertinimu, deklaratyvūs pareiškėjo teiginiai dėl surūdijusios lovos nesudaro pagrindo pripažinti Šiaulių IT neteisėtus veiksmus. Dėl nurodytų priežasčių atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog kameroje Nr. 75 buvo surūdijusios lovos.

32. Pasisakydama dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su pirmosios instancijos teismo netinkamai atliktu kamerų Nr. 78, Nr. 1, Nr. 70, Nr. 75 ir laikino sulaikymo kameros Nr. LSP-4 atitikimo higienos normų reikalavimams vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, jog patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 5 d. iki sausio 6 d. (iš viso 1 parą) buvo laikomas kameroje Nr. 78, neatitinkančioje higienos normos HN 134:2015 14 punkto, reglamentuojančio dirbtinį patalpų apšvietimą, reikalavimų, kameroje Nr. 70, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 16 d. iki sausio 17 d. (iš viso 1 parą), neatitinkančioje higienos normos HN 134:2015 14 punkto ir 16 punkto, reglamentuojančių dirbtinį apšvietimą ir oro temperatūrą, reikalavimų, kameroje Nr. 75, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 20 d. iki sausio 23 d. (iš viso 3 paras), neatitinkančioje higienos normos HN 134:2015 14 punkto ir 16 punkto reikalavimų, taip pat pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, bei laikino sulaikymo kameroje Nr. LSP-4, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2017 m. sausio 5 d., sausio 16 d. ir sausio 20 d. (iš viso 3 paras), pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniu mazgu ir patalpoje esant pelėsiui, drėgmei bei nemaloniam kvapui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nedetalizuoja, kokios konkrečios su kamerų atitikimu higienos normų reikalavimams susijusios aplinkybės pirmosios instancijos teismo buvo netinkamai ištirtos. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina (ABTĮ 142 str. 3 d.). Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog 2017 m. sausio 16 d. jam duodamą dietinio maitinimo maisto davinį atsisakė priimti ne dėl to, kad maisto davinys būtų neatitikęs dietinio maitinimo reikalavimų, bet dėl nuteistųjų rašytinių skundų registracijos tvarkos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad 2017 m. sausio 16 d. sausio maisto davinį, t. y. kiaulienos konservų, juodą duoną, margariną ir buteliuką vandens, atsisakė priimti, nes jis neatitiko jo maisto raciono.

34. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentų, susijusių su nesuteiktu dietiniu maitinu, pagrįstumo klausimą, atsižvelgė į: atvykusių asmenų apskaitos paros žiniarašį, iš kurio matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių TI atvyko 2017 m. sausio 16 d. 12.50 val., tą dieną dietinis maitinimas R↓B↑ jam buvo paskirtas (I t., b. l. 90–91, 92); Šiaulių TI direktoriaus budinčiojo padėjėjo V. B. tarnybinį pranešimą ir korpuso vyresniojo R. G. paaiškinimą, kuriuose nurodyta, jog 2017 m. sausio 16 d. atvykusiems į įstaigą asmenims praėjus maitinimo metui, buvo išduodamas turimas maisto davinys, likęs nuo pietų, dietinis maitinimas taip pat užsakytas ir atvežtas bei teikiamas asmenims, kuriems jis priklauso. Pareiškėjui 14.20 val. iš virtuvės atneštas ir pasiūlytas dietinis maitinimas, tačiau pareiškėjas maisto davinio atsisakė (I t., b. l. 96–97); 2017 m. sausio 16 d. pažymą Nr. 60/09-1918, iš kurios matyti, kad pareiškėjas pagal valgiaraštį paruošto maisto atsisakė; pareiškėjo Šiaulių TI direktoriui surašytą pranešimą, kuriame nurodyta, jog pareiškėjas atsisako viso Šiaulių TI duodamo maisto, remdamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 118 straipsniu (Pataisos įstaigų administracijos veiksmai nuteistųjų badavimo, atsisakymo dirbti ar vykdyti kitus administracijos įsakymus ir nurodymus atveju) (I t., b. l. 80, 93); Šiaulių TI raštus Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kuriuose nurodyta, jog 2017 m. sausio 16 d. pareiškėjas atsisakė priimti maisto davinius, motyvas – netenkina nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų, peticijų ir skundų registracijos tvarka (I t., b. l. 85, 88); 2017 m. vasario 13 d. Šiaulių TI direktoriaus raštą pareiškėjui, kuriame nurodyta, jog pareiškėjui, būnant Šiaulių TI, skirta dieta R↓B↑, o 2017 m. sausio 16 d. skirto dietinio maitinimo maisto davinio jis atsisakė (I t., b. l. 52–53).

35. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

36. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2017 m. sausio 16 d. dietinis maitinimas pareiškėjui buvo išduotas, tačiau pareiškėjas jį priimti atsisakė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo nagrinėjamu atveju nėra svarbios pareiškėjo dietinio maitinimo atsisakymo priežastys. Nors pareiškėjas teigia, jog 2017 m. sausio 16 d. jam buvo išduotas sausas davinys, kuris neatitiko nustatyto maisto raciono, byloje pateikti įrodymai paneigia šiuos pareiškėjo argumentus, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti.

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemeliai atitinka teisės aktų reikalavimus, nesivadovavo Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) rekomendacijomis, o atsižvelgė į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento 2016 m. gegužės 24 d. atlikto patikrinimo išvadas, kurios, pareiškėjo nuomone, nebeatitinka tikrovės.

38. Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto „Pataisos įstaigos“ skyriaus pateiktos ištraukos iš antrosios bendrosios ataskaitos 48 punkte nurodyta, jog <...> visi be išimties kaliniai (įskaitant ir asmenis, atliekančius nuobaudą drausminės zonos patalpose) turėtų turėti galimybę kasdien būti lauke. Taip pat savaime suprantama, kad buvimo lauke vietos turėtų būti pakankamai erdvios ir, kur įmanoma, turėtų būti pavėsinės. Taigi, priešingai nei teigia pareiškėjas, Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) rekomendacijose nėra reglamentuotas pasivaikščiojimo kiemelio plotas, minėtose rekomendacijose tik pažymėta, jog „buvimo lauke vietos turėtų būti pakankamai erdvios“.

39. Iš byloje pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento 2016 m. gegužės 24 d. patikrinimo metu padarytų išvadų matyti, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose akivaizdžios netvarkos nėra, kiemeliai valomi, nešamos susidariusios buitinės atliekos, kiekviename kiemelyje yra šiukšliadėžės (I t., b. l. 190–193). Teisėjų kolegijos vertinimu, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento 2016 m. gegužės 24 d. atlikto patikrinimo išvada laikytina tinkamu įrodymu dėl Šiaulių TI pasivaikščiojimų kiemelių būklės. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas iš esmės neginčija 2016 m. gegužės 24 d. atlikto patikrinimo metu nustatytų aplinkybių, o savo teiginius dėl pasivaikščiojimo kiemelių neatitikimo vidaus tvarkos taisyklių reikalavimams grindžia teiginiais, jog kiemelio plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 8 kv. m. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teisės aktai pasivaikščiojimo kiemelių ploto nereglamentuoja, todėl pareiškėjo argumentas dėl Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemelių neatitikimo teisės aktų reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jam negrąžino sumokėto žyminio mokesčio, kurį buvo įpareigojęs sumokėti dėl piktnaudžiavimo teise kreiptis į teismą.

41. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatymai garantuoja asmens teisę kreiptis teisminės gynybos, tačiau šia teise turi būti naudojamasi sąžiningai ir ja neturi būti piktnaudžiaujama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-759/2011 ir kt.). Teismų sistema yra skirta realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus ir ja neturi būti naudojamasi nepagrįstam ir vien formaliam bylinėjimuisi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-861/2011, 2010 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-85/2010 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas neapmokestinamų žyminiu mokesčiu skundų (prašymų) kategorijas, suteikdamas teismui teisę, esant pagrindui, visiškai ar iš dalies atleisti fizinius asmenis nuo žyminio mokesčio mokėjimo tais atvejais, kai jų teikiami skundai (prašymai) priskirti apmokestinamų žyminiu mokesčių skundų kategorijai, sudaro prielaidas teisės į teisminę gynybą realizavimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-1072/2014 ir kt.). Kita vertus, įstatymų leidėjas, suteikdamas teismui teisę, nustačius piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise (ABTĮ 36 str. 4 d.), pareikalauti, kad asmuo sumokėtų žyminį mokestį, įpareigoja asmenis nepiktnaudžiauti teisminės gynybos teise, ja naudotis sąžiningai, t. y. siekiant realiai pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo.

42. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. sausio mėnesį padavė du skundus Šiaulių apygardos administraciniam teismui dėl Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neteisėtų veiksmų, o 2017 m. vasario 20 d. pirmosios instancijos teisme gautas šioje administracinėje byloje nagrinėjamas skundas. Pagal ABTĮ 36 straipsnio 4 dalį teismas turi teisę pareikalauti iš asmenų, kurie piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (tai yra kreipiasi į teismą be rimto pagrindo arba dažniau kaip vieną kartą per mėnesį), sumokėti žyminį mokestį.

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pateiktus skundus dėl Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neteisėtų veiksmų pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, pažymi, kad visuose pareiškėjo skunduose ginčas keliamas dėl laikymo Šiaulių TI sąlygų, higienos normų pažeidimų, pareiškėjas atskirus ginčus inicijuoja dėl pavienių epizodų (pasivaikščiojimo kiemelių, higienos priemonių neišdavimo, rūbų skalbimo, inventoriaus, maitinimo ir pan.), laikotarpiai skunduose yra panašūs, kai kurie skundai jau yra išnagrinėti ir priimti sprendimai įsiteisėję. Atsižvelgus į pareiškėjo pateiktų skundų kiekį, jais inicijuojamų ginčų pobūdį ir skundų išsprendimo baigtį, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi piktnaudžiaudamas teisminės gynybos teise, todėl jis buvo įpareigotas sumokėti žyminį mokestį – 30 Eur, kurį pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė grąžinti.

44. Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo parinkto neturtinės žalos atlyginimo būdo, teisėjų kolegija akcentuoja, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio ir būdo nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-894-520/2018).

45. Įvertinus Šiaulių TI padarytų pareiškėjo teisių pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (1 parą pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 78, neatitinkančioje dirbtinio patalpos apšvietimo reikalavimų, 1 parą – kameroje Nr. 70, neatitinkančioje dirbtinio patalpos apšvietimo ir oro temperatūros reikalavimų, 3 paras – kameroje Nr. 75, neatitinkančioje dirbtinio patalpos apšvietimo ir oro temperatūros reikalavimų bei pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, ir 3 paras – laikino sulaikymo kameroje Nr. LSP-4, pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniu mazgu ir patalpoje esant pelėsiui, drėgmei bei nemaloniam kvapui), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas nelaikytinas proporcingu ir adekvačiu atsakovo (jo atstovo) padarytiems teisės pažeidimams. Atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 28 Eur neturtinei žalai atlyginti.

46. Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 160 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

47. Apibendrindama nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui 28 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui V. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 28 Eur (dvidešimt aštuonis eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramutė Ruškytė

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė