2020-01-22 Nr. AB-6117-3-64-3-00883-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-228-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00883-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. V. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – Šiaulių TI), 12 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 rugpjūčio mėn. iki 2017 m. liepos mėn. buvo kalinamas Šiaulių TI ir laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kamerose asmenų buvo laikoma po tiek, kiek yra miegamųjų vietų, t. y. po 3, 5 ir 6 asmenis, todėl teko mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai ir sanitarinis mazgas. Tokiose patalpose teko nuolat sėdėti ar gulėti, kildavo tarpusavio konfliktai. Patalpose turėjo būti švarus langas, pakankamas apšvietimas, tinkama temperatūra, švarus tualetas, ventiliacija. Tualetai nebuvo tinkamai atitverti, tad pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas, nebuvo atskiros ventiliacijos sistemos, kameroje sklisdavo blogas kvapas. Pareiškėjas pažymėjo, kad nebuvo įrengtas pareigūnų iškvietimo mygtukas. Dėl to pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jautė baimę ir apatiją, patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovas Šiaulių TI pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 nustato, jog suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, šis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui. Iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2018 m. balandžio 13 d. pažymos „Dėl A. V.“ matyti, kad pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 3 d. iki 2017 m. birželio 6 d. buvo laikomas įstaigos kamerose Nr. 88, Nr. 47, Nr. 27, Nr. 28, Nr. 22, Nr. 45, Nr. 31, Nr. 59, kameroje būdavo 1–5 asmenys. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 3,69 kv. m iki 18,74 kv. m gyvenamojo ploto. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje, laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.

5. Kiekvienoje kameroje yra inventorius, kuris numatytas teisės aktuose, valymo inventorius yra išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras valyti privalo patys suimtieji / nuteistieji. Inventorius skiriamas pagal teisės aktų reikalavimus, dirbtinis apšvietimas įrengiamas pagal reikalavimus, tačiau patys suimtieji dažnai gadina inventorių. Ventiliacija vyksta natūraliu būdu. Remontai kamerose atliekami pagal nustatytus planus. Patikrinimo aktu, surašytu 2016 m. lapkričio 7 d., nustatyta, jog kameroje Nr. 28 dirbtinis apšvietimas atitinka reikalavimus, pelėsio nėra, patikrinimo aktu, surašytu 2017 m. kovo 13 d., nustatyta, jog kamerose Nr. 22, Nr. 31, Nr. 45, Nr. 59 dirbtinis apšvietimas, santykinė oro drėgmė atitinka reikalavimus, kamerose Nr. 22, Nr. 45, Nr. 59 oro temperatūra atitinka reikalavimus, pelėsio kamerose Nr. 22, Nr. 45, Nr. 59 nėra, kameroje Nr. 31 pelėsio rasta, kameras per langus vėdinti galima. 2017 m. liepos 21 d. patikrinimo aktu nustatyta, jog kameroje Nr. 31 pelėsis pašalintas. Daugiau skundų dėl netinkamų sąlygų kamerose nebuvo. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytus planus. Pagalbos iškvietimo mygtukų įrengimas negalimas dėl įstaigos statuso. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

6. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjo A. V. skundą tenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš Šiaulių TI 100 Eur neturtinei žalai atlyginti

8. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl to, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo laikomas neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto normos ir laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų.

9. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 nustato, jog suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl padarė išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Teismas pažymėjo, kad iš atsakovo pateiktos 2018 m. balandžio 13 d. pažymos Nr. 60/09-13572 „Dėl A. V.“ matyti, jog pareiškėjas Šiaulių TI aptariamu laikotarpiu buvo nuo 2016 m. rugpjūčio 3 d. iki 2017 m. birželio 6 d. Pažymoje nurodyta kokią dieną ir kokioje kameroje, su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas, kas leidžia detalizuoti kiekvieną dieną jam tenkantį kameros plotą. Aptariamu laikotarpiu pareiškėjas buvo kamerose Nr. 88, Nr. 47, Nr. 27, Nr. 28, Nr. 22, Nr. 45, Nr. 31, Nr. 59 kalinamas 206 dienas, po 1–5 asmenis kameroje, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,69 kv. m iki 18,74 kv. m kameros ploto. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas aptariamu laikotarpiu, iš viso 206 dienas, buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatyto kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių TI administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

10. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑741‑415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017 ir kt.). Į sanitarinį mazgą skaičiuojant plotą atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1511‑525/2017 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą ginčo laikotarpiu pažeista nebuvo, pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,69 kv. m kameros ploto, todėl apskaičiuojant pareiškėjui tekusį kameros plotą šiuo atveju iš bendro kameros ploto neatimamas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.

11. Vertindamas sanitarinių mazgų įrengimą, teismas nustatė, jog tualetai nuo kameros atskirti mūrine ar OSB sienele, sienelės aukštis mažiausias 1,78 m (kameroje Nr. 28), kitose kamerose sienelės aukštis 1,94–2,32 m. Teismui pateiktoje Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018 m. balandžio 17 d. pažymoje Nr. 60/09-13997 nurodoma, jog pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI negalimas dėl įstaigos statuso. Teismui pateiktoje Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2018 m. balandžio 20 d. pažymoje Nr. 61/04-683 „Dėl A. V.“ nurodyta, jog aptariamu laikotarpiu pareiškėjas A. V. nesikreipė su skundais į Šiaulių TI direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų kamerose. 2017 m. sausio 5 d. pareiškėjas kreipėsi su skundu į Šiaulių TI direktorių dėl ilgalaikio pasimatymo nesuteikimo, esant jam paskirtai nuobaudai, 2017 m. sausio 25 d. skundas buvo išspręstas. Iš pateiktos Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2017 m. gruodžio 29 d. pažymos Nr. 62/08-2 apie atliktus remonto darbus matyti, jog pareiškėjo laikymo kameroje buvo atlikti remonto darbai. 2017 m. vasario mėn. kameroje Nr. 47 atliktas grindų lyginimas, izoliavimas, plytelių klijavimas, sienų tinkavimas, glaistymas, dažymas, lubų hidroizoliacija, antiseptiko nuo pelėsio tepimas, naujo sanitarinio mazgo ir jo aptvėrimo įrengimas. Teismui pateikti Šiaulių TI higienos-dezinfekcijos planai, duomenų, jog šie planai vykdomi nebuvo, pateikta nėra.

12. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas atliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams jo buvimo kamerose. Patikrinimo aktu, surašytu 2016 m. lapkričio 7 d., nustatyta, jog kameroje Nr. 28 dirbtinis apšvietimas atitinka reikalavimus, kiti parametrai nevertinti, nes kamera vėdinama per langą, pelėsio nėra, patikrinimo aktu, surašytu 2017 m. kovo 13 d. nustatyta, jog kamerose Nr. 22, Nr. 31, Nr. 45, Nr. 59 dirbtinis apšvietimas, santykinė oro drėgmė atitinka reikalavimus, kamerose Nr. 22, Nr. 45, Nr. 59 oro temperatūra atitinka reikalavimus, pelėsio kamerose Nr. 22, Nr. 45, Nr. 59 nėra, kameroje Nr. 31 pelėsio rasta, kameras per langus vėdinti galima. 2017 m. liepos 21 d. patikrinimo aktu nustatyta, jog kameroje Nr. 31 pelėsis pašalintas. Teismas nustatė, kad pareiškėjas A. V. į gydytojus kreipėsi dėl apsiplikimo karšta kava, odos bėrimo, kad susirgimai būtų susiję su sąlygomis kameroje, nenurodė, depresija nesiskundė.

13. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog asmenims, laikomiems tardymo izoliatoriuje, turi būti užtikrinamos higienos sąlygos – švarus langas, pakankamas apšvietimas, tinkama temperatūra, švarus tualetas, ventiliacija, tačiau ar šios sąlygos (išskyrus tualeto įrengimą) buvo pažeistos, nenurodė. Patikrinimų metu nustatyta, jog kamerų vėdinimas per langą galimas, dirbtinis apšvietimas atitiko reikalavimus, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės pažeidimų nenustatyta. Iš dalies patvirtinta, jog kameroje Nr. 31 buvo pelėsis, tačiau teismas atkreipė dėmesį, jog pats pareiškėjas nėra pateikęs skundų dėl netinkamų sąlygų gyvenamojoje kameroje. Be to, teismas pažymėjo, kad skunde pareiškėjas nenurodė dėl pelėsio buvimo kameroje. Vertindamas tualetų įrengimą, teismas pažymėjo, jog nors tualetai kamerose įrengti, sutinkamai su teisė aktų reikalavimais, kurie numato, jog tualetas turi būti atitvertas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, visgi pažymėtina, kad LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Vertindamas pateiktus įrodymus, teismas pastebėjo, jog pateiktoje Šiaulių TI sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelėje užfiksuota, jog žemiausia sienelė buvo 1, 78 m aukščio (kameroje Nr. 22, kur pareiškėjas praleido 41 dieną), kitose kamerose sienelės aukštis yra nuo 1,94 m iki 2,32 m, tad privatumo pažeidimo teismas nenustatė. Tačiau, įvertindamas tai, jog toks sanitarinio mazgo aptvėrimas, nesant atskiros vėdinimo sistemos, neužtikrina tinkamo oro šalinimo, pareiškėjo teiginys apie netinkamą kvapą teismo laikytinas pagrįstu.

14. Teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 yra patvirtintos „Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės“ (toliau – ir Taisyklės), kurių 14.4 punktas numato, jog kamerose privalo būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas), tačiau tų pačių Taisyklių 2 punktas numato, jog Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pareiškėjas duomenų, jog jam buvo kilusi būtinybė pasinaudoti tokia pagalbos iškvietimo sistema ir dėl jos nebuvimo ir tuo pačiu negalėjimo pasinaudoti jam kilo neigiamos pasekmės, nepateikė.

15. Teismas atmetė argumentą dėl konfliktų tarp nuteistųjų kameroje. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė tik abstrakčiai, jog tarp nuteistųjų kildavo konfliktai, nes atvejų užfiksuota nėra. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

16. Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau teismas sprendė, ar valstybė pagal nacionalinę teisę užtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalias higienos normas, t. y. ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio prasme veikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to ar yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertindamas pažeidimų trukmę ir mastą, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

17. Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas atkreipė dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, jog pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus beveik 10 mėnesių nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių TI. Pažymėjo, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 straipsnio prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (LVAT 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba beveik 10 mėnesių, kaip nurodė teismas, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė kaip nurodoma pareiškime.

18. Spręsdamas dėl pareiškėjui neturtinės žalos priteisimo ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti, teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad pareiškėjas visą laiką būtų laikomas kameroje, neatitinkančioje higienos normų reikalavimų, nors tai bylos medžiaga visiškai ir nepaneigta (dėl blogo kvapo, pelėsio buvimo kameroje), tad šios abejonės vertinamos pareiškėjo naudai, taip pat į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (buvimas kamerose, kur higienos reikalavimai vykdomi nebuvo, ir kt.) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai).

Todėl teismo vertinimu, įvertinus tai, kad pareiškėjui visą laiką buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, kitos sąlygos Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose dalinai buvo užtikrintos, jos nebuvo užtikrintos kameroje Nr. 47, kur pareiškėjas iki kameros remonto buvo 4 dienas, kameroje Nr. 31, kur nustatytas pelėsio buvimas, ten pareiškėjas buvo 37 dienas, iki pašalinant pelėsį iš kameros, dalis argumentų dėl kamerų neatitikimo higienos normoms paneigti atliktų patikrinimų medžiaga, nustatant pelėsio nebuvimą, tinkamą dirbtinį apšvietimą, santykinę oro drėgmę, oro temperatūrą, įvertinant galimą blogą kvapą kamerose, esat nepilnai atskirtam sanitariniam mazgui, tačiau nenustačius privatumo pažeidimo, atsižvelgiant į LVAT praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, į tai, kad dalis argumentų yra paneigti bylos medžiaga, tačiau dalis ir patvirtinta, atkreipdamas dėmesį į visus skunde išdėstytus pareiškėjo argumentus bei atsakovo atsikirtimus, pažymint, jog pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus beveik 10 mėnesių nuo jo išvykimo iš Šiaulių TI, atsižvelgdamas į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo (LVAT 2015 m. gruodžio 10 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015, Nr. A-2183-662/2015, LVAT 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015, LVAT 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015), pareiškėjui teismas priteisė 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. 19. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui 12 000 Eur neturtinę žalą.

20. Pareiškėjas teigia, kad apskaičiuojant gyvenamąjį plotą privalu atkreipti dėmesį į tai, kad sanitarinis mazgas nėra atskira patalpa, todėl apskaičiuojant, kiek tenka minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui, privalu išskaičiuoti užimamo sanitarinio mazgo plotą. Taigi, pareiškėjo vertinimu, teismas neteisingai apskaičiavo pareiškėjui tenkantį gyvenamąjį plotą. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad teisėjas buvo šališkas, nes priėmė duomenis tik atsakovo atstovo ir vadovaudamasis tik atsakovo duomenimis nustatė, jog pareiškėjo atžvilgiu minimali gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo. Pareiškėjas pažymi, kad jis nurodė, jog kamerose kalėjo ir daugiau nei 5 asmenys, tačiau teisėjas pareiškėjo duomenimis nesivadovavo, į Šiaulių TI nesikreipė ir neišreikalavo duomenų, kuriuose yra užfiksuota, kad kamerose kalėjo ir daugiau nei po 5 asmenis. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas prašo išreikalauti visus dokumentus, kurie leistų nustatyti, jog pareiškėjas pagrįstai prašo priteisti 12 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

21. Atsakovas Šiaulių TI pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti.

22. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir pažymi, kad teisės aktai nenumato sanitarinio mazgo ir baldų ploto išskaičiavimo, todėl sanitarinio mazgo užimamas plotas vertintinas tik tuomet, kai pažeidžiamas vienam asmeniui turintis tekti plotas. Šiuo atveju pareiškėjo teisė į 3,6 kv. m plotą pažeista nebuvo. Įvertindamas pareiškėjo atžvilgiu nustatytus pažeidimus, susijusius su jo laikymu Šiaulių TI, atsižvelgdamas į jų trukmę, neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismo priteista suma nėra per maža. Taip pat atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų. Pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Aplinkybių dėl žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, todėl nukrypti nuo jau suformuotos teismų praktikos bei kurti kitokį precedentą nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su netinkamomis kalinimo sąlygomis Šiaulių TI, atlyginimo priteisimo.

24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

25. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nustatant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, reikia iš kameros ploto atimti sanitarinio mazgo užimamą plotą.

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal LVAT naujausią praktiką (žr., pvz., 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018), vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimu byloje M. prieš Kroatiją, pripažįstama, kad, kitaip, nei vertinant kalinimo sąlygas Konvencijos prasme, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma tardymo izoliatoriuje – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

28. Įvertinus atsakovo teismui pateiktus duomenis, galima spręsti, kad pareiškėjas nuo 2016 m. rugpjūčio 3 d. iki 2017 m. birželio 6 d. periodiškai buvo laikomas kamerose Nr. 88, Nr. 47, Nr. 27, Nr. 28, Nr. 22, Nr. 45, Nr. 31, Nr. 59. Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir atsižvelgiant į didžiausią dienos kameroje buvusių asmenų skaičių bei įvertinus kameros plotą, matyti, kad kameroje Nr. 88 vienam asmeniui tenkantis plotas, neatėmus sanitarinio mazgo užimamo ploto, sudarė nuo 4,68 kv. m iki 6,24 kv. m, kameroje Nr. 47 nuo 18,74 kv. m iki 6,24 kv. m, kameroje Nr. 28 nuo 4,40 kv. m. iki 8,81 kv. m, kameroje Nr. 22 nuo 4 kv. m iki 6,76 kv. m, kameroje Nr. 45 nuo 3,69 kv. m iki 4,61 kv.m, kameroje Nr. 31 nuo 4,24 kv. m iki 5,31 kv. m, kameroje Nr. 59 nuo 3,95 kv. m iki 6,59 kv. m. Atsižvelgiant į tai, vertintina, kad pareiškėjui buvo užtikrintas 3,6 kv. m plotas kamerų tipo patalpose, todėl jo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti.

29. Pareiškėjas apeliaciniame prašo apeliacinės instancijos teismo išreikalauti papildomus įrodymus, iš kurių būtų galima spręsti, kad atsakovo atstovas pateikė klaidinančius duomenis apie tai, kiek asmenų iš viso buvo laikoma vienoje kameroje. Šiame kontekste akcentuotina, kad esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

30. Bylos medžiaga nustatyta, kad Šiaulių TI pateikė turimus įrodymus apie pareiškėjo kalinimo sąlygas. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo apribota teisė teikti prašymus išreikalauti įrodymus pirmosios instancijos teisme, pareiškėjas nepaaiškina, dėl kokių priežasčių jis tokio pobūdžio prašymo nebuvo pareiškęs nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytas aplinkybes, pareiškėjo prašymo išreikalauti naujus įrodymus netenkina.

31. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu, teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.).

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

33. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Šiaulių TI padarytų pareiškėjo teisių pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirtus nepatogumus ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nenustačius, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma neturtinei žalai atlyginti – 100 Eur – laikytina adekvačia atsakovo padarytiems teisės pažeidimams.

34. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 15 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė