2019-04-03 Nr. AB-8328-3-61-3-00778-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2717-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00778-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 35 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. kovo 14 d. jis atvyko į Vilniaus PN, o 2014 m. balandžio 24 d. kreipėsi į medikus dėl skausmų skrandžio srityje ir padidėjusio rūgštingumo. Jam buvo skirtas gydymas mėnesiui, kuriam praėjus, jam vėl teko kreiptis į gydytoją, nes paskirti vaistai nepadėjo. Jam buvo išrašyti kiti vaistai, tačiau nebuvo atlikti jokie tyrimai. Anot pareiškėjo, jis buvo gydomas aplaidžiai iki 2015 m. balandžio mėn., kol buvo nusiųstas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, kurioje jam diagnozuota (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjas į Vilniaus PN dar kartą atvyko 2017 m. kovo 24 d. ir 2017 m. kovo 31 d. kreipėsi dėl ligos į medikus, tačiau vėl tinkamo gydymo nesulaukė (buvo gydomas neveiksmingais vaistais). Dėl netinkamo gydymo pareiškėjas taip pat skundėsi Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), tačiau jo skundas buvo išnagrinėtas aplaidžiai. Pareiškėjo teigimu, tokiu būdu jis patyrė dvasinių išgyvenimų ir pažeminimą, iki šiol jaučia pasekmes (negali valgyti atitinkamo maisto, jaučia skausmus).

4. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti, taip pat taikyti ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad pritaikius ieškinio senaties terminą, pareiškėjo reikalavimas gali būti tenkinamas už laikotarpius nuo 2015 m. kovo 8 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. ir nuo 2017 m. kovo 20 d. iki 2018 m. kovo 8 d. (skundo pateikimo teismui dienos).

6. Atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo nuo 2015 m. balandžio 3 d. iki 2015 m. balandžio 10 d. Antrą kartą atvykęs į kalinimo įstaigą, pareiškėjas dėl skrandžio sutrikimų kreipėsi 2017 m. kovo 31 d. Gydantis gydytojas pareiškėjui numatė siuntimą į Laisvės atėmimo vietų ligoninę gastroenterologo konsultacijai, tačiau tuo metu reikiamo specialisto ligoninėje nebuvo, todėl pareiškėjui buvo skirtas gydymas pagal ligos algoritmus. Daugiau dėl šio susirgimo pareiškėjas nesikreipė.

7. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad 2018 m. vasario 2 d. buvo gautas pranešimas, jog 2018 m. vasario 17 d. pareiškėjui gali būti atlikta fibroskopija, tačiau pareiškėjas jos atsisakė, motyvuodamas tuo, kad jam gydymo nereikia ir jokių sveikatos nusiskundimų neturi. Taigi Vilniaus PN administracija savo veiksmais jokių pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam žalos nepadarė. Pareiškėjas savo reikalavimo dėl žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjo E. J. skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi tik 2018 m. kovo 8 d. Teismas, vadovaudamasis ieškinio senatį reglamentuojančiomis nuostatomis, pritaikė ieškinio senaties terminą ir nurodė, kad pareiškėjui gali būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas tik nuo 2015 m. kovo 6 d., todėl atmetė pareiškėjo skundo dalį, kuria jis prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 14 d. iki 2015 m. kovo 5 d.

10. Teismas nustatė, kad Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos šeimos gydytojas apžiūrėjo pareiškėją. Pareiškėjui Laisvės atėmimo vietų ligoninėje 2015 m. buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini). Į Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybą pareiškėjas dėl sustiprėjusio diskomforto skrandyje kreipėsi 2017 m. kovo 31 d. Pareiškėjui buvo paskirtas gydymas, taip pat skirta gastroenterologo konsultacija Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiuntė Vilniaus PN 2018 m. vasario 2 d. pranešimą apie planinę konsultaciją, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas gali būti konsultuojamas ir jam daromi tyrimai. Pareiškėjas vykti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę 2018 m. vasario 2 d. atsisakė.

11. Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas pats atsisakė vykti į ligoninę tolesniam tyrimui dėl skrandžio ligos, priėjo prie išvados, jog jis pats pasirinko tokį elgesio modelį ir nenorėjo tęsti gydymo.

12. Teismas pažymėjo, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė negalėjo suteikti reikiamo specialisto konsultacijos dėl riboto specialistų skaičiaus, ir šio proceso atsakovo atstovas negalėjo niekaip pagreitinti. Teismas taip pat sutiko su atsakovo atstovo pozicija, kad iš pradžių pacientą (šiuo atveju – pareiškėją) privalo apžiūrėti šeimos gydytojas, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Šeimos gydytojas įvertino pareiškėjo sveikatos būklę, skyrė gydymą, o tik po to pacientas gali būti siunčiamas tyrimui.

13. Teismas sprendė, kad Vilniaus PN savo veiksmais jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, tuo pačiu nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad dėl netinkamo gydymo pareiškėjas kreipėsi į Kalėjimų departamentą, kuris Vilniaus PN veiksmuose nenustatė jokių pažeidimų (2018 m. vasario 13 d. sprendimas Nr. 2S-510). Pareiškėjas šio sprendimo teismui neskundė.

14. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad jam nebuvo išduodami vitaminai, nes jų Vilniaus PN nebūna. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl vitaminų įsigijimo ar su panašaus pobūdžio prašymu, ir toks prašymas būtų atmestas.

III. 15. Pareiškėjas E. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 7 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

16. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nurodytas aplinkybes ir papildomai nurodo, kad atsakovo atstovo padarytas pažeidimas yra tęstinis ir apima visą pažeidimo laikotarpį nuo jo pradžios. Pareiškėjo teigimu, pažeidimo pradžia yra 2014 m. kovo 14 d., ir joks senaties terminas negalėjo būti pritaikytas.

17. Pareiškėjas akcentuoja, kad neturtinė žala yra kildinama iš atsakovo atstovo veiksmų ar neveikimo, kai jam nebuvo suteikta savalaikė medicininė pagalba, dėl ko buvo nustatyta sunki liga, jos pasekmės jaučiamos iki šiol. Konsultacija dėl nuolat jaučiamų skausmų jam buvo skirta tik 2018 m. vasario 17 d., t. y. po metų nuo kreipimosi į Vilniaus PN šeimos gydytoją dienos (ir nuolatinių pakartotinių kreipimųsi). Toks požiūris į sergantį žmogų sukėlė jam vidinį protestą, todėl jis atsisakė vykti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę konsultacijai.

18. Pareiškėjo vertinimu, esant nuolat pasikartojantiems skausmams ir apie tai informuojant Vilniaus PN šeimos gydytoją, atsakovo atstovas, negaudamas atsakymo iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės dėl konsultacijos skyrimo, privalėjo pakartotinai kreiptis į ligoninę.

19. Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

20. Atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja argumentus, nurodytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su netinkamomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 14 d. iki 2018 m. kovo 8 d., atlyginimo priteisimo.

22. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjo E. J. skundą atmetė.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, be to, dėl atsakovo atstovo veiksmų (laiku nesuteikus medicininės pagalbos) buvo sužalota jo sveikata, todėl jam turėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

24. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai, priėmė iš esmės teisingą sprendimą. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija skundžiamo teismo sprendimo motyvų nebekartoja, o juos papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl ieškinio senaties termino netaikymo, pažymi, kad LVAT praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

27. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

28. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad atsakovo atstovo galimai atlikti neteisėti veiksmai yra tęstinio pobūdžio. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 24 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. ir nuo 2017 m. kovo 20 d. Taigi vien ši aplinkybė, kad pareiškėjas visu ginčo laikotarpiu nebuvo nuolat laikomas Vilniaus PN, nesudaro pagrindo daryti išvados, kad Vilniaus PN galimai neteisėti veiksmai yra tęstinio pobūdžio ir tęsiasi nuo 2014 m. balandžio 24 d.

29. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

30. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Vilniaus PN – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

31. Kaip jau minėta, pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad Vilniaus PN nesuteikė tinkamo gydymo, pareiškėjui skirta konsultacija ligoninėje buvo tik 2018 m. vasario 17 d., nors pareiškėjas dėl skausmų į gydytoją kreipėsi 2017 m. kovo 31 d.

32. Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų sveikatos priežiūra organizuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 174 straipsniu. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų ambulatorinėms pirminės ir antrinės asmens sveikatos priežiūros paslaugoms teikti pataisos įstaigose steigiamos sveikatos priežiūros tarnybos. <...> Stacionarinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų teikiamoms antrinės asmens sveikatos priežiūros paslaugoms teikti steigiamos laisvės atėmimo vietų ligoninės. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog laisvės atėmimo bausmę arba areštą atliekančiam nuteistajam reikalingos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurių suteikti pataisos įstaigų sveikatos priežiūros tarnybose ir laisvės atėmimo vietų ligoninėse nėra galimybių, sveikatos apsaugos ministro ir teisingumo ministro nustatyta tvarka teikiamos valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešosiose įstaigose užtikrinant nuteistųjų apsaugą.

33. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjui reikalingos sveikatos priežiūros paslaugos buvo teikiamos Vilniaus PN, taip pat galėjo būti suteiktos ir Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, jeigu pareiškėjas nebūtų atsisakęs vykti tolimesniems tyrimams, o tai atitinka BVK 174 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, t. y. sveikatos priežiūros paslaugos buvo teikiamos tiek pačioje įstaigoje įsteigtoje sveikatos priežiūros tarnyboje, tiek būtų suteiktos Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.

34. Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas iš esmės neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyti neteisėti Vilniaus PN veiksmai, kaip viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, Laisvės atėmimo vietų ligoninė prašomu metu negalėjo suteikti reikiamo specialisto konsultacijos dėl riboto specialistų skaičiaus minėtoje sveikatos priežiūros įstaigoje, o ne dėl neteisėtų Vilniaus PN administracijos veiksmų. Be to, pareiškėjas buvo apžiūrėtas Vilniaus PN šeimos gydytojo, kuris skyrė gydymą. Nors pareiškėjas teigia, kad dėl nuolatinių skausmų kreipėsi į gydytoją pakartotinai, vis dėlto byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN gydytoją pakartotinai po 2017 m. kovo 31 d. suteiktos konsultacijos. Be to, pareiškėjas, atsisakęs vykti tolesniam tyrimui dėl skrandžio ligos, pats pasirinko tokį elgesio modelį, t. y. tęsti gydymo nenorėjo.

35. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjo argumentai dėl galimai netinkamo gydymo ar jo manymu netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nustatyta tvarka.

36. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Arūnas Sutkevičius

Milda Vainienė