2022-06-22 Nr. AB-17331-3-61-3-00887-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-468-968/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00887-2021-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. P. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas G. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 11 450 Eur neturtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 11 d. iki 2019 m. vasario 18 d.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Nuo 2016 m. birželio mėn. kameroje pareiškėjas buvo laikomas kartus su kitu asmeniu. Kamerose Nr. 207 ir 234, kurios buvo rūsyje, buvo didelė drėgmė, mažas apšvietimas, nebuvo radiatoriaus, po langais šiukšlių konteineris, kuris būdavo tvarkomas kiekvieną dieną 5 val. ryto, nors miego laikas yra nustatytas nuo 22 val. iki 6 val. Buvo neįmanoma miegoti, nuolatos tvyrojo šiukšlių kvapas. Dėl minėtose kamerose nuolatinės drėgmės ir šalčio gydytojai pareiškėjui įtarė artritą, dėl ko pareiškėjas nuolatos kenčia sąnarių skausmus, tačiau jam buvo suteikta tik papildomą antklodė. Pareiškėjas su kitais nuteistaisiais ne kartą kreipėsi į administraciją, kad išduotų šildomą pečiuką, tačiau į prašymus nebuvo reaguota. Jau perkėlus atlikinėti paskirtą bausmę, pareiškėjas buvo apgyvendintas kameroje dviese. Kameros plotas nesiekė 8 kv. m. Į kameros plotą buvo įskaičiuojami baldai ir sanitarinio mazgo plotas. Kameroje sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atitvertas tik 1,5 m aukščio tvorele.

2.2. Kamerose Nr. 207, 234, 7, 59, 72, nors ir yra įrengti aliarmo mygtukai, tačiau jie neveikdavo, o norint pasikviesti pareigūnus reikėdavo duris daužyti kietu daiktu. Skalbinius pareiškėjas skalbdavo gyvenamojoje kamerose su šaltu vandeni, o drabužius džiovindavo kameroje, dėl to kamerose nuolatos būdavo drėgna. Prie praustuvo nebūdavo lentynėlės susidėti higienos reikmėms. Drabužius tekdavo laikyti sportiniuose krepšiuose. Ant langų kamerose būdavo uždėtos grotos, todėl kamerose trūko natūralaus apšvietimo.

2.3. Kalėdamas Lukiškių TI-K, pareiškėjas susirgo sąnarių liga, susigadino akis. Kreipėsi į psichiatrą, kuris išrašė pareiškėjui antidepresantus ir raminančius vaistus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė:

3.1. Pareiškėjui buvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma. Pareiškėjo pozicija, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą, iš bendro kameros ploto turėtų būti išskaičiuotas baldų užimamas plotas, neatitinka teisės normų ir teismų praktikos.

3.2. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys joje esantys nuteistieji bei suimtieji, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius.

3.3. Gyvenamosios kameros įrengtos laikantis teisės aktų reikalavimų. Priešingai, nei nurodo pareiškėjas, baldai iš kamerų ploto nėra išskaičiuojami. Teisės aktai nenumato nuteistuosius ir suimtuosius aprūpinti dėžėmis daiktams laikyti, tačiau Lukiškių TI-K buvo išdavusi dėžės daiktams laikyti. Dėžės nebuvo vienintelė vieta daiktams laikyti. Kamerose buvo įrengtas papildomas inventorius maistui, kitiems daiktams laikyti.

3.4. Kamerose, kuriose nėra techninių galimybių įrengti sanitarinio mazgo kabiną, sanitarinio mazgo vieta atitveriama nuo likusio kameros ploto ne žemesne nei 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengiamos užuolaidos, ribojančios matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

3.5. Gyvenamųjų patalpų vėdinimas vyko per langus. Kamerose temperatūra atitiko teisės aktų reikalavimus. Kamerose būdavo naudojamos sveikatai nekenkiančios lemputės. Pareiškėjas galėjo pasinaudoti drabužių skalbimo paslauga, kuri būdavo mokama, tačiau taip pat buvo sudaryta galimybė drabužius išsiskalbti ir nemokamai. Džiovyklų įrengimo kamerose teisės aktai nenumato. Aliarmo mygtukai buvo sumontuoti visose kamerose ir jie buvo veikiantys.

3.6. Skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, bendro pobūdžio nusiskundimais. Pareiškėjas neįrodė būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

3.7. Daliai pareiškėjo reikalavimų turi būti pritaikytas ieškinio senaties terminas.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 26 d. sprendimu pareiškėjo G. P. skundą tenkino iš dalies – pareiškėjui G. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisė 750 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

5. Teismas nurodė, kad byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 11 d. iki 2019 m. vasario 18 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.

6. Pritaikęs ieškinio senaties terminą, teismas konstatavo, kad pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2018 m. kovo 17 d. iki 2021 m. kovo 17 d. (3 metų laikotarpis). Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo skunde išdėstyti nusiskundimai dėl nepatogumų, patirtų jam kalint kamerose Nr. 207 ir 234, kuriose jis kalėjo iki 2018 m. kovo 17 d., nepatenka į nagrinėjamo ginčo laikotarpį, todėl skunde nurodyti nepatogumai, kuriuos pareiškėjas patyrė, kalėdamas kamerose Nr. 207 ir 234, nenagrinėtini.

7. Pasisakydamas dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto, teismas apžvelgė Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatas (111 p. (111.1 ir 111.2 p.)), Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką ir nustatė, kad viso ginčo laikotarpiu vienam asmeniui privalomas tekti 3,6 k. m. ploto reikalavimas kameroje Nr. 72 nebuvo pažeistas.

8. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl sanitarinio mazgo, teismas nurodė, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymų izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsižvelgęs į bylos medžiagą, taip pat įvertinęs nurodytą teisinį reguliavimą, EŽTT ir LVAT praktiką, teismas nustatė, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu objektyviai galėjo būti pažeista jo kalėjimo Lukiškių TI-K laikotarpiu.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kokia žala dėl išduotų papildomų dėžių jam buvo padaryta, todėl pareiškėjo šiuo aspektu išdėstytus teiginius teismas vertino kaip nepagrįstus.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl, jo manymu, aliarmo mygtuko neveikimo, yra abstraktaus pobūdžio, neindividualizuoti (pareiškėjas nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė jo teisių pažeidimas). Teismas akcentavo, kad, vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl negalėjimo pasinaudoti aliarmo mygtuku jam buvo kilęs realus pavojus, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą, tačiau byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas patyrė kokius nors fizinius sužalojimus ar kitus neigiamus išgyvenimus dėl to, kad kameroje neveikė aliarmo mygtukas ir jis savalaikiai negalėjo išsikviesti pagalbos. Vien tik šiuo aspektu nurodyti abstraktūs, konstatuojamojo pobūdžio teiginiai atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumo neįrodo.

11. Teismas pažymėjo, kad teisės aktuose nėra reglamentuota, kad kitose patalpose (šiuo atveju kamerose) turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema, todėl pareiškėjo argumentus, kad jam gyvenamojoje kameroje skalbinius teko plauti šaltu vandeniu, teismas atmetė.

12. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus siejo ir su tuo, kad nors į atsakovo atstovą dėl skunde išdėstytų pretenzijų kreipėsi, kaip teigia, ne kartą, tačiau šių aplinkybių plačiau nedetalizavo (kada konkrečiai kreipėsi, rašto data ir pan.), į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K su konkrečiais prašymais, o institucija neatsakė, ar kaip kitaip nereagavo į pareiškėjo prašymus ir pan. Pareiškėjas tik bendrai nurodė, kad į Lukiškių TI-K kreipėsi daug kartų, tačiau tokie abstraktaus ir bendro pobūdžio argumentai negali būti vertinami kaip pagrindžiantys Lukiškių TI-K veiksmų (neveikimo) neteisėtumą. Teismas sprendė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, šiuo aspektu, neįrodė.

13. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su apšvietimo trūkumu (dėl lange įrengtų grotų kameroje Nr. 72 trūko apšvietimo), teismas pažymėjo, kad higienos reikalavimuose nėra nustatytas gyvenamųjų patalpų natūralaus apšvietimo koeficientas, todėl pareiškėjo bendro pobūdžio nusiskundimai dėl natūralaus apšvietimo trūkumo teismas atmetė ir sprendė, kad gyvenamosiose kamerose lango angoje grotos įrengtos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.

14. Įvertinęs byloje esančią medžiagą, atsižvelgęs į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuoto pažeidimo pobūdį ir trukmę (290 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), į tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl nustatytų pažeidimų buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai ar kilo kitų ilgalaikių neigiamų pasekmių ar, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pakenkti pareiškėjui ar išskirti jį iš kitų asmenų, bei į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju adekvati suma pareiškėjo neturtinei žalai atlyginti yra 750 Eur.

III. 15. Pareiškėjas G. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – visiškai tenkinti jo skundą.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja argumentus, nurodytus skunde pirmosios instancijos teismui ir papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo į bylą pateiktus įrodymus.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

18. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas apžvelgia su ginču susijusį teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, nurodo, kad byloje nenustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas, todėl valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Be to, pareiškėjo teiginiai apie patirtus neigiamus išgyvenimus nepagrįsti konkrečiais įrodymais.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

20. Apeliaciniame skunde atsakovas akcentuoja, kad visą ginčo laikotarpį gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto šios patalpos buvo atitvertos 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Atsakovas laikosi pozicijos, kad, nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, taigi, nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, padarytos pareiškėjui nuo 2015 m. lapkričio 11 d. iki 2019 m. vasario 18 d. dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo, atlyginimo priteisimo.

22. Pirmosios instancijos teismas, pritaikęs ieškinio senaties terminą, konstatavo, kad neturtinė žala pareiškėjui galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2018 m. kovo 17 d. iki 2021 m. kovo 17 d. Įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 290 parų pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu ir priteisė pareiškėjui 750 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

23. Apeliacinius skundus pateikė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja argumentus, nurodytus skunde pirmosios instancijos teismui ir papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo pateiktus įrodymus; pareiškėjas neginčija ieškinio senaties termino taikymo. Atsakovas apeliaciniame skunde pažymi, kad sanitarinio mazgo patalpos buvo atitvertos 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse, todėl nėra pagrindo nustatyti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.)

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai įvertintų įrodymų, pažymi, kad pagal suformuotą teismų praktiką įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus tenka atsakovui (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017).

26. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas, vadovaudamasis įrodinėjimo naštos paskirstymo tokio pobūdžio bylose taisyklėmis, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą bei įvertinęs bylos medžiagą ir aktualų teisinį reglamentavimą, sprendė, kad pareiškėjas tinkamai nepagrindė jo nurodomų argumentų, o rėmėsi tik deklaratyviais teiginiais. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

27. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas.

Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo. Akcentuotina ir tai, kad pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, o apeliacinius skundus iš esmės grindžiant tik abstrakčiais teiginiais, nenurodant su kokiomis konkrečiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinkama, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., LVAT 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1410-442/2019; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020).

Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2018 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-100-822/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1018-662/2018).

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kuriais buvo atmesti pareiškėjo reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo, išskyrus pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimą.

29. Pasisakydama dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, kad sanitarinio mazgo patalpos buvo atitvertos 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse, todėl nėra pagrindo nustatyti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT yra konstatavęs, jog kamerų įrengimas taip, jog sanitarinis mazgas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą (akutę) (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p.; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p.; 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08) 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Tokios pat pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., pvz., 2020 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1809-556/2020; 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1436-968/2021).

30. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Lukiškių TI-K kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele (užuolaida) nelaikomas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą yra pažeidžiama (žr., pvz., LVAT 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1515-525/2019). Pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K praleido 312 parų (iš jų 17 parų kamerose buvo laikomas vienas), todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas 312 parų Lukiškių TI-K buvo kalinamas kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas tinkamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

31. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo bei dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo atstovo padarytų pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (312 parų, iš kurių 17 parų pareiškėjas buvo laikomas vienas, pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus ir naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., EŽTT 2022 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Einikis ir 4 kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 43277/20, 49994/20, 50514/20, 51079/20, 54383/20), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 750 Eur suma yra per maža kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti, todėl ji didintina iki 4 600 Eur.

33. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, tačiau netinkamai nustatė pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteistina 4 600 Eur neturtinei žalai atlyginti, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo G. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo G. P. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui G. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), priteisti 4 600 Eur (keturis tūkstančius šešis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo G. P. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis