2017-02-22 Nr. AB-4152-3-61-3-03214-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-354-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03214-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1, 7), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. (konkrečių datų nepamena) Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas perpildytose kamerose, kuriose buvo drėgna, šalta, stalai sulaužyti, nebuvo kur atsisėsti, nuo sienų byrėjo tinkas.

Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybę, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (b. l. 10–15) vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) bei 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) ir nurodė, jog 2012 m. rugsėjo 21 d. – 2013 m. vasario 28 d., 2013 m. birželio 22 d. ryte vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus.

Atsakovas pažymėjo, jog Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymo 70 straipsnyje įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Taip pat kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, jiems išduodamas visas švaros palaikymui reikalingas inventorius. Lukiškių TI-K nuolat organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija) bei atliekama visuomenės sveikatos priežiūra. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, o nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudaryta sutartis su UAB „Dezinfa“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus, o nuo 2015 m. sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Atsakovas vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsniu ir nurodė, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos, tualetas yra atskirtas 1,5 m sienele, kas atitinka teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad kamerų plotas yra mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų.

Atsakovas nurodė, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, visose Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui ir atsidaro, kameros aprūpintos tvarkymo inventoriumi, o suimtieji privalo tvarkyti kameras, kuriose gyvena. Pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui, kurią jis nurodė patyręs Lukiškių TI-K. Pareiškėjas konkretaus laikotarpio, dėl kurio teikia skundą, nenurodė, tačiau iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų (b. l. 11–12) matyti, jog Lukiškių TI-K jis buvo laikomas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. iki 2013 m. birželio 27 d.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir pažymėjo, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, nustatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte.

Iš Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktų duomenų, t. y. detalizuotų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžių bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičių (b. l. 11–12), matyti, kad, bendrai apskaičiavus nagrinėjamą laikotarpį (t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. iki 2013 m. birželio 27 d. imtinai) – iš viso 167 dienas, 161 dieną ir 1 pusę dienos vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, o likusią laikotarpio dalį – 6 dienas ir 1 pusę dienos, vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų. Teismas, vertindamas esančių byloje įrodymų visumą, darė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose yra pagrįstos, tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog nustatytos pareiškėjo netinkamos kalinimo sąlygos sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, kuris būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Pareiškėjas taip pat teigė, jog kamerose nėra kur atsisėsti. Teismas šiuo aspektu pažymėjo, jog kamerose esantys gultai suteikia galimybę asmenims ant jų sėdėti, todėl nėra pagrindo teigti, jog nėra kur atsisėsti.

Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K, pagal turimus finansinius resursus, gavęs skirtas lėšas iš valstybės biudžeto atlieka kamerų remontą, kamerų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas. Abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo. Iš bylos medžiagos matyti, kad Lukiškių TI-K 2012 m. sausio 3 d. buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (b. l. 47–52), 2013 m. sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“ (b. l. 53–56), o 2015 m. sausio 2 d. sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 57–59). Minėtos įmonės nuolat atliko kenkėjų kontrolės ir naikinimo darbus, patalpų priežiūrą.

Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog tam tikri teisės aktų normų reikalavimų neatitikimai kai kuriose Lukiškių TI-K kamerose buvo nustatyti (b. l. 19–47), tačiau jie buvo nežymūs ir esant galimybei pašalinami.

Kaip minėta, pareiškėjas per mažo ploto sąlygomis buvo kalinamas periodiškai 6 dienas ir 1 pusę dienos, o ploto trūkumas buvo minimalus. Pareiškėjui suteiktas per mažas plotas buvo kompensuotas galimybe naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes bei minėtą suformuotą EŽTT ir Lietuvos teismų praktiką, teismas konstatavo, kad pareiškėjo patirta žala nebuvo tokio sunkaus pobūdžio, jog nagrinėjamu atveju būtų galima priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, todėl teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas, teismo vertinimu, yra pakankama satisfakcijos forma pareiškėjui, todėl pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies.

III. Pareiškėjas J. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino pareiškėjo teisių pažeidimo apimtį, nes nagrinėjo tik reikalavimus dėl ploto pažeidimo. Tuo tarpu pareiškėjas skunde nurodė, jog kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu sąlygos neatitiko Higienos normos reikalavimų. Be to, pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė ir pažeidimo trukmę, nes pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis 280 parų. Remiasi EŽTT sprendimu Canali byloje ir pažymi, jog prašoma priteisti suma nėra pernelyg didelė.

Atsakovas Lukiškių TI-K, atstovaujantis Lietuvos valstybę, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime kartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad asmenų kamerose kaita labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius kameroje kinta keletą kartų, dėl to kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai. Mano, jog pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų atlyginimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas J. G. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymėdamas, kad teismas susiaurino pareiškėjo teisių pažeidimo apimtį, nes nagrinėjo tik reikalavimus dėl ploto pažeidimo. Mano, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė ir pažeidimo trukmę.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su tuo, kad jis nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. iki 2013 m. birželio 27 d. (nors pareiškėjas skunde to nenurodė, tačiau tai matyti iš atsakovo atstovo pateiktų dokumentų) buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas skunde nurodė, kad tiek tai, kad jis buvo kalinamas perpildytose kamerose, tiek tai, kad kamerose buvo drėgna, šalta, stalai sulaužyti, nebuvo kur atsisėsti, nuo sienų byrėjo tinkas.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K, 161 dieną ir 1 pusę dienos vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, o likusią laikotarpio dalį – 6 dienas ir 1 pusę dienos – vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų. Taigi teismas pripažino pareiškėjo nurodytą pažeidimą dėl perpildytų kamerų. Tačiau pažymėtina, kad teismas išnagrinėjo ir pareiškėjo argumentus, jog kamerose nėra kur atsisėsti, pasisakė, kad iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog tam tikri teisės aktų normų reikalavimų neatitikimai kai kuriose Lukiškių TI-K kamerose buvo nustatyti (b. l. 19–47), tačiau jie buvo nežymūs ir esant galimybei pašalinami. Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas susiaurino pareiškėjo teisių pažeidimo apimtį, nes nagrinėjo tik reikalavimus dėl ploto pažeidimo, atmestini kaip nepagrįsti. Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nemato pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, o apeliaciniame skunde pareiškėjas jokių naujų aplinkybių, susijusių su kamerų neatitikimu Higienos normos reikalavimams, iš esmės nenurodo.

Nepagrįsti ir pareiškėjo išdėstyti argumentai dėl laikotarpio, kuriuo jis buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas nustatė (ir pareiškėjas to apeliaciniame skunde neneigia ir neginčija), kad 6 dienas ir 1 pusę dienos vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų. Dėl kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų – kamerų neatitikimo Higienos normos reikalavimams – teismas konkretaus laikotarpio neišskyrė ir nagrinėjo aplinkybes per visą laikotarpį, kada pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. iki 2013 m. birželio 27 d. Minėtą išvadą patvirtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas vertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus (Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus), kurie apima visą nurodytą laikotarpį.

Pareiškėjas skunde iš esmės rėmėsi faktu, jog Lukiškių TI-K gyvenamosios sąlygos neatitiko vienam asmeniui turinčio tekti ploto ir Higienos normos numatytų sąlygų. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į administracinėje byloje nustatytus neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymas galėjo lemti pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.271 str.). Toks aiškinimas atitinka ir nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pabrėžiančią, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

Dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais pažymėtina, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ (nagrinėjamai bylai aktuali redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1046-624/2017 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, atsižvelgusi į tai, kokioje kalinimo įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas, labai neilgą pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą. Minėta išvada daroma įvertinus ir tai, kad pareiškėjui suteiktas per mažas plotas buvo kompensuotas galimybe naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Atsižvelgiant į tai, kas konstatuota, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, tampa neaktualūs.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius