2023-08-30 Nr. AB-15577-3-61-3-01656-2023-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2029-821/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01656-2023-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4

(S)

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugpjūčio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. B. (M. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. B. (M. B.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2023 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 23S4758, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (toliau – ir Sprendimas Nr. 1); 2) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. 23S14607, kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (toliau – ir Sprendimas Nr. 2); 3) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. 23S15016, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką (toliau – ir Sprendimas Nr. 3); 4) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis 2021 m. pateikė Migracijos departamentui prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2021 m. kovo 22 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2023 m. kovo 22 d. Migracijos departamento Vilniaus skyrius 2022 m. lapkričio 10 d. raštu „Kvietimas atvykti į Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus skyrių“ Nr. 10K-25164 (toliau – ir Kvietimas), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas, UTPĮ) 141 straipsnio 2 dalies 2 punktu, nusprendė pakviesti pareiškėją 2022 m. lapkričio 16 d. 9.30 val. atvykti į apklausą. Pareiškėjui Kvietime buvo išaiškinta, kad jis su savimi turi turėti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą; apie negalėjimo atvykti aplinkybes jis privalo informuoti Migracijos departamentą Kvietime nurodytu el. paštu. Pareiškėjas teigė, kad Migracijos departamentui el. laišku pateikė informaciją dėl negalėjimo dalyvauti apklausoje, todėl atsakovas pakeitė apklausos atlikimo datą ir pareiškėją į apklausą pakvietė atvykti 2023 m. lapkričio 23 d. Pareiškėjas 2023 m. lapkričio 23 d. į apklausą nuvyko, kurioje atsakė į Migracijos departamento keliamus klausimus. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) 2023 m. sausio 2 d. raštu Nr. 19-2S (toliau – ir VSD Raštas) pateikė Migracijos departamentui informaciją apie pareiškėją, kuriame nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra buvęs (duomenys neskelbtini) įmonių grupės „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – (duomenys neskelbtini)) atstovybės (duomenys neskelbtini) vadovas, o šiuo metu pareiškėjas valdo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) įmonės akcijas, todėl, VSD vertinimu, pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas, atsižvelgęs į VSD pateiktą informaciją, 2023 m. sausio 15 d. priėmė sprendimą, kuriuo, vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu, nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

3. Pareiškėjas nurodė, kad jis Migracijos departamentui buvo pateikęs prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog jis užsiima ir ketina toliau vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje (UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau atsakovas 2023 m. vasario 9 d., vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė atsisakyti pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes, Migracijos departamento vertinimu, dėl pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje gali grėsti grėsmė valstybės saugumui. Taip pat Migracijos departamentas 2023 m. vasario 10 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. vasario 10 d. iki 2028 m. vasario 9 d., vadovaudamasis UTPĮ 133 straipsnio 5 dalimi.

4. Pareiškėjas teigė, kad atsakovo priimti Sprendimai Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 (toliau – Sprendimai) neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje administracinio sprendimo turiniui ir formai keliamų reikalavimų – Sprendimai nėra motyvuoti, grindžiami vien VSD Rašte Migracijos departamentui pateikta informacija, kuri paremtas nepagrįstomis prielaidomis (prezumpcija), o ne rašytiniais (objektyviais) duomenis. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo keliama grėsmė valstybės saugumui grindžiama vien jo praeities profesinės patirties faktais, t. y. kad pareiškėjas turėjo ryšių su asmenimis, susijusiais su (duomenys neskelbtini) vykdomu karu prieš (duomenys neskelbtini) ir prisidedančiais prie (duomenys neskelbtini) karinės galios vystymo. Pasak pareiškėjo, Migracijos departamentas jokio savarankiško tyrimo dėl jo situacijos vertinimo neatliko, o vadovavosi tik VSD Rašte pateikta informacija apie pareiškėjo ryšius, kurie užsimezgė jo gyvenimo Lietuvos Respublikoje metu ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo laikotarpiu. Migracijos departamentas Sprendime Nr. 1 nenurodė, kokią grėsmę valstybės saugumui kelia pareiškėjo buvimas Lietuvoje, nepateikė nei dokumentų, nei kitos faktinės medžiagos, kuri pagrįstų išvadą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės.

5. Pareiškėjas nurodė, kad jau leidimų laikinai gyventi Lietuvoje turėjimo metu jis buvo (duomenys neskelbtini) terminalą (duomenys neskelbtini) valdžiusio „(duomenys neskelbtini)“ direktorių tarybos nariu ((duomenys neskelbtini) m.) ir turėjo Bendrovės akcijų. Pareiškėjas akcentavo, kad jis visą buvimo Lietuvoje laikotarpį (beveik 10 metų) neatliko jokių neteisėtų veiksmų, susijusių su valstybės saugumui keliama grėsme. Taip pat jokiu savo veiksmu neparodė palaikymo (duomenys neskelbtini) režimo vykdomai politikai. Pareiškėjas pabrėžė, kad jo profesinė patirtis praeityje nebuvo kliūtis jam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (2013 m.), o vėliau pratęsti leidimų laikinai gyventi terminus. Pareiškėjo vertinimu, vien tai, kad tam tikrai (duomenys neskelbtini) įmonei, kurioje jis praeityje dirbo, taikomos Europos Sąjungos sankcijos, niekaip nepagrindžia, kad ir pareiškėjas dalyvavo (dalyvauja) tokioje veikloje, kuri prieštarautų Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėjas nurodė atsakovui, jog yra nutraukęs ryšius su (duomenys neskelbtini) įmone, tačiau Migracijos departamentas nepagrįstai šią aplinkybę vertino kaip nesvarbią. Pareiškėjas mano, kad byloje nesant jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis savo veiksmais parodė palaikymą (duomenys neskelbtini) režimo vykdomai politikai, nėra pagrindo daryti išvadą, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui.

6. Pareiškėjas akcentavo, kad beveik 10 metų gyvendamas Lietuvoje jis yra pasiekęs aukštą integracijos Lietuvoje (jos visuomenėje) lygį. Lietuvoje pareiškėjas turi namus, o jo nepilnametis vaikas čia lanko gimnaziją. Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į jo gyvenimo Lietuvoje trukmę, aukšto lygio integraciją vakarietiškoje kultūroje ir jo poziciją, smerkiančią (duomenys neskelbtini) vykdomus karinius veiksmus (duomenys neskelbtini), kurią jis išreiškė Migracijos departamento specialiajame klausimyne, bei bendrą požiūrį į visą situaciją, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas palaiko (duomenys neskelbtini) vykdomą politiką. Pareiškėjas mano, kad Migracijos departamentas nevisapusiškai ir netinkamai įvertino jo šeimyninius, ekonominius ir socialinius ryšius su Lietuvos Respublika, netinkamai aiškino (t. y. plečiamai) ir pritaikė teisės aktų normas, todėl priėmė neteisėtus ir nepagrįstus Sprendimus.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad ginčijamas Sprendimas Nr. 1 buvo priimtas, vadovaujantis VSD pateikta išvada, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD duomenimis, pareiškėjas turėjo ryšių su asmenimis, susijusiais su (duomenys neskelbtini) vykdomu karu prieš (duomenys neskelbtini) ir prisidedančiais prie (duomenys neskelbtini) karinės galios vystymo. Pareiškėjas yra buvęs (duomenys neskelbtini) įmonių grupės „(duomenys neskelbtini)) atstovybės (duomenys neskelbtini) vadovas. Pareiškėjas nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) buvo (duomenys neskelbtini) terminalą (duomenys neskelbtini) valdžiusio „(duomenys neskelbtini)“ direktorių tarybos narys. „(duomenys neskelbtini)“ – karinių technologijų tyrimus, plėtrą bei pritaikymą karinėje pramonėje kontroliuojančios (duomenys neskelbtini) valstybinės korporacijos „(duomenys neskelbtini)“ bendrovės (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) bendras projektas. Pareiškėjui einant šias pareigas, „(duomenys neskelbtini)“ direktorių tarybai pirmininkavo artimiausiai „(duomenys neskelbtini)“ vadovo (duomenys neskelbtini) (nuo (duomenys neskelbtini) taikomos Europos Sąjungos sankcijos dėl artimų ryšių su (duomenys neskelbtini) režimu ir dalyvavimo (duomenys neskelbtini) karinės pramonės vystyme, taip pat dėl paramos (duomenys neskelbtini) aneksijai) aplinkai priklausantis (duomenys neskelbtini) pilietis (duomenys neskelbtini). Tarybos nariu tuo pačiu metu taip pat buvo „(duomenys neskelbtini)“ bendrovės (duomenys neskelbtini) generalinis direktorius (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) pradėjus karą prieš (duomenys neskelbtini) ir pasikeitus saugumo situacijai regione, pareiškėjo ryšiai įgijo grėsmės valstybės saugumui pobūdį. Suinteresuoti (duomenys neskelbtini) subjektai gali jais pasinaudoti nacionalinio saugumo interesų neatitinkančiai veiklai vykdyti, net jeigu šiuo metu pareiškėjas formaliai juos ir būtų nutraukęs.

9. Atsakovas teigė, kad ryšiai su asmenimis, susijusiais su (duomenys neskelbtini) vykdomu karu prieš (duomenys neskelbtini) ir prisidedančiais prie (duomenys neskelbtini) karinės galios vystymo, rodo, jog pareiškėjas remia (duomenys neskelbtini) vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Tai taip pat rodo, kad pareiškėjas yra lojalus (duomenys neskelbtini) režimui ir gali būti išnaudotas (duomenys neskelbtini) valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.

Atsakovas pažymėjo, kad ginčijami Sprendimai priimti ne todėl, jog Migracijos departamentas privalo imtis veiksmų prieš (duomenys neskelbtini) piliečius, turinčius leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, kurie praeityje dirbo (duomenys neskelbtini) valstybinėse institucijose kartu su asmenimis, kuriems šiuo metu taikomos sankcijos, bet todėl, kad, VSD vertinimu, dėl pareiškėjo ryšių su (duomenys neskelbtini) artimais asmenimis jis gali būti išnaudojamas (duomenys neskelbtini) vykdomai agresyviai politikai. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjo ryšiai su asmenimis, susijusiais su (duomenys neskelbtini) vykdomu karu prieš (duomenys neskelbtini) ir prisidedančiais prie (duomenys neskelbtini) karinės galios vystymo, yra nesuderinami su Lietuvos visuomenės bei pačios Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesais ir akivaizdžiai kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui.

Su (duomenys neskelbtini) režimu tiesiogiai ar netiesiogiai susijęs asmuo yra potencialus verbavimo taikinys šio režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar, pasitelkiant tokius asmenis, (duomenys neskelbtini) jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse vykdyti, kas taip pat nesuderinama su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais. Atsakovo vertinimu, priimti Sprendimai yra proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei užkardyti galinčias kilti grėsmes dėl pareiškėjo sąsajų su asmenimis, susijusiais su (duomenys neskelbtini) vykdomu karu prieš (duomenys neskelbtini) ir prisidedančiais prie (duomenys neskelbtini) karinės galios vystymo.

Atsakovas akcentavo, kad Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė, sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo, t. y. dėl galimybės pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.

10. Atsakovas nurodė, kad nors esminis Sprendimo Nr. 1 pagrindas yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau Migracijos departamentas įvertino ir pareiškėjo socialinius, ekonominius, šeiminius ryšius, leidimus gyventi Lietuvoje, darbinius santykius, darbo užmokestį, nekilnojamo turto įsigijimo faktus, todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovas neatliko jokio savarankiško tyrimo. Šiuo atveju nei pareiškėjo socialiniai, nei ekonominiai, nei šeiminiai interesai nepaneigė ginčijamų Sprendimų aplinkybių. Atsakovo teigimu, pareiškėjo, kurio atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių vertinti, kad jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pateisintas tuo faktu, kad šioje valstybėje jis dirbo, jo sūnus mokėsi, pareiškėjas turi nekilnojamojo turto ar nori gyventi saugioje valstybėje, taigi, pareiškėjo interesai negali būti aukščiau už visuomenės saugumo interesus. Atsakovas pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, savaime nereiškia, kad šis leidimas negali būti panaikintas. UTPĮ 50 straipsnyje įtvirtinti leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindai yra imperatyvūs, t. y. Migracijos departamentas, nustatęs bent vieną iš jų, turi ne teisę, bet pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi.

11. Atsakovas mano, kad ginčijamuose Sprendimuose buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės ir nustatyta, kad jo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o leidimo laikinai gyventi panaikinimas ir uždraudimas atvykti yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą, lyginant su nesuteikimu teisės pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovo nuomone, Sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. yra priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad jis 2023 m. sausio 2 d. raštu Nr. 19-2S pateikė Migracijos departamentui vertinimą, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes jis turi ryšių su asmenimis, susijusiais su (duomenys neskelbtini) vykdomu karu prieš (duomenys neskelbtini) ir prisidedančiais prie (duomenys neskelbtini) karinės galios vystymo. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad (duomenys neskelbtini) pradėjus karą prieš (duomenys neskelbtini) ir pasikeitus saugumo situacijai regione, pareiškėjo ryšiai įgijo grėsmės valstybės saugumui pobūdį. Suinteresuoti (duomenys neskelbtini) subjektai gali jais pasinaudoti nacionalinio saugumo interesų neatitinkančiai veiklai vykdyti, net jei šiuo metu pareiškėjas formaliai juos būtų nutraukęs.

14. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, jo interesas atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pateisintas tuo, kad iki skundžiamų Sprendimų priėmimo jam buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad Migracijos departamento Sprendimai priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir jo ryšius, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 6 d. sprendimu pareiškėjo M. B. skundą atmetė.

16. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, pažymėjo, kad Migracijos departamentas, gavęs VSD Raštą apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nes būtent VSD yra įgaliota atlikti žvalgybos veiksmus ir vertinti valstybei kylančias grėsmes. Teismas nurodė, kad išvados panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi pagrindas – pareiškėjo praeityje buvę ryšiai su asmenimis, susijusiais su (duomenys neskelbtini) vykdomu karu prieš (duomenys neskelbtini) ir prisidedančiais prie (duomenys neskelbtini) karinės galios vystymo. Todėl, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos aktyviai reiškiamą poziciją, smerkiančią (duomenys neskelbtini) vykdomus agresyvius karinius veiksmus, pareiškėjo ryšiai su asmenimis, susijusiais su (duomenys neskelbtini) vykdomu karu prieš (duomenys neskelbtini) ir prisidedančiais prie (duomenys neskelbtini) karinės galios vystymo, yra nesuderinami su Lietuvos visuomenės bei pačios Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesais ir akivaizdžiai kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui.

17. Teismo nuomone, Migracijos departamentas turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamą Sprendimą Nr. 1, nes VSD pateikta informacija yra pakankama spręsti, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokia išvada, teismo nuomone, darytina atsižvelgus į tai, kad, įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, sutiktina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Teismas pažymėjo, kad šiuo aspektu, be kita ko, aktualus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Konstitucinis Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

18. Teismas akcentavo, kad vien faktas, jog pareiškėjas, kaip jis pats nurodė, nutraukė visus ryšius su (duomenys neskelbtini) įmone, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi. Taip pat aplinkybės, kad pareiškėjo profesinė patirtis praeityje nebuvo kliūtis gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (nuo 2013 m.) ir jį periodiškai pratęsti, o pareiškėjas savo veiksmais niekaip neparodė palaikantis (duomenys neskelbtini) režimo vykdomos politikos, nepaneigia tikimybės, jog pareiškėjas gali palaikyti ryšius su (duomenys neskelbtini) lojaliais asmenimis ir tai yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad toks ryšių palaikymas gali būti aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realia tikimybe, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Ypač atsižvelgiant į tai, kad nuo to laiko, kada, pasak pareiškėjo, jis nutraukė VSD Rašte nurodytus ryšius, yra praėję nedaug laiko (2019 m.).

19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis negali būti svarbesni už valstybės saugumą. Teismo nuomone, Migracijos departamentas atliko pareiškėjo individualios situacijos vertinimą, ginčijami Sprendimai yra pagrįsti objektyviais atsakovo tuo metu turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Ginčijamuose Sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Teismas sprendė, kad Sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, todėl nėra teisinio pagrindo juos panaikinti.

III. 20. Pareiškėjas M. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

21. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka Teisėjų tarybos 2016 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 13P-65-(7.1.2) „Dėl rekomenduojamų teismų procesinių sprendimų kokybės standartų patvirtinimo“ patvirtintų Rekomenduojamų teismų procesinių sprendimų kokybės standartų 2.1, 2.2, 2.5, 2.7, 3.1, 3.3 papunkčių, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto ir 147 straipsnio nuostatų. Pareiškėjas nurodo, kad teismas bylą išnagrinėjo formaliai, neatsižvelgdamas į tai, kad Migracijos departamentas neatliko savarankiško tyrimo, o išimtinai vadovavosi tik VSD Rašte pateikta informacija. Teismas neįvertino visų faktinių aplinkybių, kurios buvo reikšmingos ginčo išsprendimui, t. y. teismas nevertino, kad tiek VSD Rašte, tiek Migracijos departamento priimtuose ginčijamuose Sprendimuose detaliau analizuojama kitų asmenų profesinė patirtis nei paties pareiškėjo; neįvertino reikšmingo rašytinio įrodymo – klausimyno, kuriame pareiškėjas raštu išreiškė nepritarimą (duomenys neskelbtini) vykdomiems kariniams veiksmams (duomenys neskelbtini), taip pat pareiškėjo teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų, kurie patvirtina minėtame klausimyne nurodytas faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo politinėmis pažiūromis. Teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, neatsižvelgė į aplinkybę, jog byloje nėra rašytinių (objektyvių) įrodymų, kurie pagrįstų pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui.

22. Pareiškėjas teigia, kad teismo sprendime nurodyti motyvai nėra aiškūs, sprendimas grindžiamas ne teisiniais motyvais, bet emocijomis ir yra šališkas. Teismas vadovavosi vien Lietuvos Respublikos aktyviai reiškiama pozicija, smerkiančia (duomenys neskelbtini) vykdomus karinius veiksmus (duomenys neskelbtini), šiandienine geopolitine situacija, tačiau, pareiškėjo vertinimu, vien geopolitinis pokytis ir Lietuvos aktyviai reiškiama pozicija, smerkianti (duomenys neskelbtini) veiksmus (duomenys neskelbtini), negali būti pagrindu asmenis pripažinti keliančiais grėsmę valstybės saugumui, nesant objektyvių, galinčių tai pagrįsti duomenų.

23. Pareiškėjas teigia, kad teismas sprendime nevertino jo argumentų, susijusių su grėsmės valstybės saugumui sąvokos turinio aiškinimu plečiamai. Pasak pareiškėjo, teismas vertindamas, jog pareiškėjo profesinė patirtis praeityje (t. y. tariami ryšiai su (duomenys neskelbtini) įmonėmis) pagrindžia, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, bei aplinkybė, jog tai, kad tie ryšiai neaktualūs, neturi teisinės reikšmės, plečiamai aiškino grėsmės valstybės saugumui turinį. Pareiškėjo nuomone, teismas neturi teisės valstybės grėsmės turinį aiškinti taip, kad į grėsmės valstybės saugumui sąvokos turinį patektų ir situacijos, kai vien asmens profesinė patirtis nulemtų jo keliamą ar galinčią kelti grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas sprendime padarydamas išvadą, jog asmens pripažinimui, keliančiu grėsmę valstybės saugumui, pakanka vien profesinės patirties fakto praeityje (duomenys neskelbtini) įmonėse, suformulavo ydingą praktiką. Tokia suformuota praktika suponuoja išvadą, jog kiekvienam asmeniui (nagrinėjamuoju atveju (duomenys neskelbtini) piliečiui), praeityje dirbusiam (duomenys neskelbtini) įmonėse, kuriose kartu dirbę asmenys tariamai turi (turėjo) ryšių su asmenimis, susijusiais su (duomenys neskelbtini) vykdomu karu prieš (duomenys neskelbtini), toks profesinės patirties faktas bus laikomas pakankamu pagrindu, neatsižvelgiant į kitas aplinkybes, paneigiančias rizikos tikimybę, konstatuoti asmens keliamą grėsmę valstybės saugumui ir išsiųsti jį iš šalies.

24. Pareiškėjas pažymi, kad nepaisant to, jog VSD yra kompetentinga institucija rinkti duomenis apie užsieniečius, nereiškia, kad kiekvienu atveju Migracijos departamentas neturi pareigos vertinti tokios informacijos patikimumo, pagrįstumo bei aklai ja remtis. VSD išvados yra rekomendacinio pobūdžio, todėl Migracijos departamentui, nustačius, jog rašte suformuluotai išvadai pagrįsti nėra jokių objektyvių įrodymų ar faktų, turi teisę jomis nesivadovauti. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas neįvykdė pareigos įvertinti, ar pakanka duomenų priimamam sprendimui pagrįsti, nes ginčijamus Sprendimus priėmė, neįvertinęs visų reikšmingų aplinkybių, neatsižvelgęs į tai, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje dabar ar anksčiau būtų kėlęs grėsmę, taip pat, kad nėra objektyvių duomenų, jog pareiškėjas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus.

25. Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai įvertino jo ekonominius, socialinius ir šeiminius ryšius su Lietuvos Respublika. Pareiškėjas pažymi, kad neturi jokių ekonominių interesų (duomenys neskelbtini), Lietuvoje yra pareiškėjo verslas, jo šeima ir namai. Pareiškėjas neturi ekonominio intereso dalyvauti (duomenys neskelbtini) ekonomikoje. Pareiškėjas kūrė ir siejo savo ir savo šeimos ateitį su Lietuva.

26. Pareiškėjas teigia, kad nors ir teismas sprendime rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, tačiau nagrinėjamos individualios situacijos ribose nevertino teisės atvykti ribojimų pusiausvyros kitų fundamentalių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įtvirtintų teisių atžvilgiu. Pareiškėjas teismo teiginiuose, jog, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, pareiškėjo esami socialiniai, ekonominiai ir šeimyniniai negali būti svarbesni už valstybės saugumą, įžvelgia diskriminaciją tautybės pagrindu (nes pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, Lietuvos valstybinės institucijos kaltinamas dėl nepagrįstų politinių pažiūrų, kiek tai susiję su pareiškėjo profesine patirtimi praeityje, ir jis (pareiškėjas), lyginant su asmenimis, kurie taip pat yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, ketinantys gyventi (gyvenantys) Lietuvoje, bet tokios profesinės patirties praeityje neturėjo, yra skirtingoje teisinėje padėtyje).

27. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimas ir kitos Migracijos departamento Sprendimais pritaikytos priemonės yra taikomos be objektyvaus ir pagrįsto pagrindo. Taikomos priemonės nėra protingai proporcingos siekiamam tikslui. Migracijos departamentas, nenustatė visų aplinkybių, leidžiančių neabejoti, kad pareiškėjas tariamai iš tikrųjų gali būti laikomas asmeniu, palaikančiu (duomenys neskelbtini) vykdomą politiką. Neįvertino klausimyne aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytos pareiškėjo pozicijos, todėl tyrimas buvo atliktas netinkamai. Pareiškėjas mano, kad ginčijami Sprendimai negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais, be to, jie neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktų nuostatų.

28. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

29. Atsakovas nurodo, kad ginčijamas Sprendimas Nr. 1 buvo priimtas, vadovaujantis VSD pateikta išvada, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, ir kurios Migracijos departamentas neturėjo pagrindo kvestionuoti. Atsakovas pažymi, kad Įstatyme numatyta imperatyvi taisyklė panaikinti užsieniečiui leidimą gyventi Lietuvoje, paaiškėjus, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

30. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad byloje neįrodyta, jog pareiškėjas atliko/atlieka kokius nors veiksmus, kurie savo pobūdžiu suteiktų pagrindą daryti išvadą apie valstybės saugumui keliamą pavojų. Atsakovas pažymi, kad, VSD vertinimu, pareiškėjas turėjo ryšių su asmenimis, susijusiais su (duomenys neskelbtini) vykdomu karu prieš (duomenys neskelbtini) ir prisidedančiais prie (duomenys neskelbtini) karinės galios vystymo. Atsakovas tvirtina, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytos jokios aplinkybės, paneigiančios VSD išvadą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės.

31. Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad jo keliama grėsmė buvo įvertinta plečiamai. Atsakovo teigimu, šiuo atveju grėsmės vertinimas atliktas laikantis teisės aktų nuostatų. Ginčijami Sprendimai priimti ne todėl, kad Migracijos departamentas privalo imtis veiksmų prieš (duomenys neskelbtini) piliečius, turinčius leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, kurie praeityje dirbo (duomenys neskelbtini) valstybinėse institucijose kartu su asmenimis, kuriems šiuo metu taikomos sankcijos, bet todėl, kad, VSD vertinimu, dėl pareiškėjo ryšių su (duomenys neskelbtini) artimais asmenimis jis gali būti išnaudojamas (duomenys neskelbtini) vykdomai agresyviai politikai. Pareiškėjo ryšiai su asmenimis, susijusiais su (duomenys neskelbtini) vykdomu karu prieš (duomenys neskelbtini) ir prisidedančiais prie (duomenys neskelbtini) karinės galios vystymo, yra nesuderinami su Lietuvos visuomenės bei pačios Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesais ir akivaizdžiai kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Atsakovo vertinimu, priimti Sprendimai yra proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei užkardyti galinčias kilti grėsmes dėl pareiškėjo sąsajų su asmenimis, susijusiais su (duomenys neskelbtini) vykdomu karu prieš (duomenys neskelbtini) ir prisidedančiais prie (duomenys neskelbtini) karinės galios vystymo. Atsakovas akcentuoja, kad geopolitinė ir kontekstinė informacija nagrinėjamu atveju negali būti ignoruojama, nes (duomenys neskelbtini) keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje ir Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose.

32. Atsakovas nurodo, kad nėra pagrindo teigti, jog Migracijos departamentas pareiškėjo atžvilgiu neatliko jokio savarankiško tyrimo. Atsakovas pažymi, kad nors iš ginčijamų Sprendimų turinio matyti, jog esminis sprendimų pagrindas yra VSD Rašte pateikta informacija, tačiau taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo situacijos vertinimą (t. y. įvertino pareiškėjo socialinius, ekonominius, šeiminius ryšius, leidimus gyventi Lietuvoje, darbinius santykius, darbo užmokestį, nekilnojamo turto įsigijimo faktus). Atsakovo nuomone, aplinkybė, kad pareiškėjui prieš tai buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, nėra labiau reikšmingesnė nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl ši aplinkybė nėra pakankama konstatuoti ginčijamų Sprendimų neproporcingumą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nors pareiškėjas skunde akcentavo, kad Lietuvoje gyveno jo žmona ir sūnus, kuris mokosi Lietuvos gimnazijoje, tačiau jiems yra panaikinti leidimai gyventi Lietuvoje. Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjo sūnus, gimęs (duomenys neskelbtini) metais, leidimą laikinai gyventi Lietuvoje gavo tik 2022 m. rugpjūčio 30 d. ir šios aplinkybės patvirtina, kad Lietuva nebuvo pareiškėjo sūnaus gyvenimo epicentras. Lietuva nebuvo nuolatinė gyvenimo šalimi ir pareiškėjo žmonai, nes ji nors ir nuo 2016 metų turėdama leidimą gyventi Lietuvoje 2019–2021 m. dirbo (duomenys neskelbtini) banke „(duomenys neskelbtini)“.

33. Atsakovas teigia, kad aplinkybė, jog pareiškėjas užpildė klausimyną, patvirtina tik tai, kad jis įvykdė pareigą bendradarbiauti su Migracijos departamentu, teikiant visus privalomus dokumentus prie prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi, tačiau tai nepaneigia priimtų Sprendimų pagrįstumo. Tai, kad klausimyne pareiškėjas pažymėjo nepritariantis kariniams veiksmams, atsakovo teigimu, savaime nereiškia, jog šis atsakymas eliminuoja asmens pažeidžiamumą dėl jo praeityje turėtų ryšių su (duomenys neskelbtini) režimą palaikančiais asmenimis ar kad jis ateityje negali būti dėl šių ryšių išnaudojamas.

34. Atsakovas mano, kad ginčijamuose Sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimai atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

35. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

36. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjas tiek pirmosios instancijos teismui teiktuose dokumentuose, paaiškinimuose, tiek apeliaciniame skunde nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei byloje nustatytas faktines aplinkybes. Atsakovui, priimant byloje skundžiamus Sprendimus, ir administracinę bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, VSD teikė vertinimą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, atsižvelgiant į jo ryšius su asmenimis, susijusiais su (duomenys neskelbtini) vykdomu karu prieš (duomenys neskelbtini) ir prisidedančiais prie (duomenys neskelbtini) karinės galios vystymo.

37. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, jo surinkta informacija apie pareiškėją, jo ryšius, negali būti ignoruojama ir tikėtina, kad pareiškėjas šiuo metu ar ateityje gali palaikyti ryšius su (duomenys neskelbtini) lojaliais asmenimis (pavyzdžiui, buvusiais kolegomis) ir tai yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pagrįstas pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus grėsmę nacionaliniam saugumui keliančius ryšius su (duomenys neskelbtini) atitinkamomis tarnybomis ir kurie nebuvo niekaip paneigti.

38. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad byloje buvo įvertintos visos, su pareiškėju susijusios, aplinkybės ir nustatyta, jos pareiškėjo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o panaikinimas leidimo laikinai gyventi ir uždraudimas atvykti yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą, lyginant su nesuteikimu teisės pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui pobūdį, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių naujų argumentų, neįvertintų pirmosios instancijos teismo sprendime, kurie paneigtų byloje nustatytas ir teismo sprendime įvertintas faktines aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 39. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. 23S4758, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, 2023 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. 23S14607, kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, ir 2023 m. vasario 10 d. sprendimo Nr. 23S15016, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, pagrįstumo ir teisėtumo bei reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pagrįstumo.

40. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad visuma byloje surinktų įrodymų patvirtina, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Teismo vertinimu, tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su (duomenys neskelbtini) lojaliais asmenimis (pvz. buvę kolegos) ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realia tikimybe, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Tuo labiau, kad nuo to laiko, kada pasak pareiškėjo jis nutraukė VSD pažymoje nurodytus ryšius, yra praėję nedaug laiko. Teimas taip pat vertino, kad ginčijamuose sprendimuose faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl darė išvadą, kad sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

41. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti patenkintas dėl jame nurodytų argumentų, akcentuoja, jog atsakovas neatliko savarankiško tyrimo, o išimtinai vadovavosi tik VSD Rašte pateikta informacija. Teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, tiek VSD Rašte, tiek Migracijos departamento priimtuose ginčijamuose Sprendimuose detaliau analizuojama kitų asmenų profesinė patirtis nei paties pareiškėjo; neįvertino klausimyno, kuriame pareiškėjas raštu išreiškė nepritarimą (duomenys neskelbtini) vykdomiems kariniams veiksmams (duomenys neskelbtini), taip pat pareiškėjo teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų. Teismo sprendime nurodyti motyvai nėra aiškūs, teismas yra šališkas. Teismas netinkamai įvertino jo ekonominius, socialinius ir šeiminius ryšius su Lietuvos Respublika. Leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimas ir kitos Migracijos departamento Sprendimais pritaikytos priemonės yra taikomos be objektyvaus ir pagrįsto pagrindo, taip pat taikomos priemonės nėra proporcingos.

42. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų, būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

43. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi panaikintas, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu, nustatančiu, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

44. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2020 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XIII-3412 redakcija), be kita ko, nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. To paties straipsnio 4 dalyje (2020 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XIII-3412 redakcija), be kita ko, nustatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų (nagrinėjamu atveju aktuali institucija – VSD) įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui; leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų (nagrinėjamu atveju aktualios institucijos – VSD) išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui. Įstatymo 25 straipsnyje (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija) nustatyta, kad užsieniečiams išduodami šie leidimai gyventi: 1) leidimas laikinai gyventi; 2) leidimas nuolat gyventi.

45. Nagrinėjamu atveju atsakovas, remdamasis VSD raštu ir jame pateikta išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes jis turėjo ryšių su asmenimis, susijusiais su vykdomu karu prieš (duomenys neskelbtini) ir prisidedančiais prie (duomenys neskelbtini) karinės galios vystymo. Pasikeitus saugumo situacijai regione pareiškėjo ryšiai įgijo grėsmės valstybės saugumui pobūdį, suinteresuoti (duomenys neskelbtini) subjektai gali jais pasinaudoti nacionalinio saugumo interesų neatitinkančiai veiklai vykdyti, net jei šiuo metu pareiškėjas formaliai juos yra nutraukęs, panaikino leidimą laikinai gyventi galiojusį iki 2023 m. kovo 22 d. ir atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi.

46. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, nurodydamas, jog tiek VSD Rašte, tiek Migracijos departamento priimtuose ginčijamuose Sprendimuose detaliau analizuojama kitų asmenų profesinė patirtis nei paties pareiškėjo, taip pat nebuvo įvertinti visi įrodymai.

47. Šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant bylos esminę faktinę aplinkybę, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui.

48. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

49. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su pareiškėjo ginčijama minėta pirmosios instancijos teismo išvada, nes ši išvada yra pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą. Vertinant įrodymus pagrįstai atsižvelgta ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl (duomenys neskelbtini) karinės agresijos prieš (duomenys neskelbtini).

50. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

51. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018).

52. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjas turėjo ryšių su asmenimis, susijusiais su (duomenys neskelbtini) vykdomu karu prieš (duomenys neskelbtini) ir prisidedančiais prie (duomenys neskelbtini) karinės galios vystymo (pareiškėjas yra buvęs (duomenys neskelbtini) įmonių grupės „(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)) atstovybės (duomenys neskelbtini) vadovas; nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) buvo (duomenys neskelbtini) terminalą (duomenys neskelbtini) valdžiusio „(duomenys neskelbtini)“ direktorių tarybos narys; „(duomenys neskelbtini)“ – karinių technologijų tyrimus, plėtrą bei pritaikymą karinėje pramonėje kontroliuojančios (duomenys neskelbtini) valstybinės korporacijos „(duomenys neskelbtini)“ (nuo 2022 m. vasario 25 d. korporacijai „(duomenys neskelbtini)“ taikomos Europos Sąjungos sankcijos) bendrovės (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) bendras projektas), pagrįstai pritarė VSD vertinimui, jog suinteresuoti (duomenys neskelbtini) subjektai gali jais pasinaudoti nacionalinio saugumo interesų neatitinkančiai veiklai vykdyti, net jeigu šiuo metu pareiškėjas formaliai juos ir būtų nutraukęs. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su (duomenys neskelbtini) lojaliais asmenimis (pvz. buvę kolegos) ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realia tikimybe, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

53. Dėl apeliacinio skundo teiginių apie pirmosios instancijos teismo šališkumą akcentuotina, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas. Asmeninis (subjektyvusis) nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų pabrėžta, kad teismas turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. balandžio 4 d. sprendimą Academy Trading Ltd ir kt. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 30342/96). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką. Sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui. Bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (žr., pvz., 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt prieš Daniją (pareiškimo Nr. 10486/83); 1996 m. birželio 10 d. sprendimą byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22399/93); 2000 m. birželio 22 d. sprendimą byloje Coëme ir kt. prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 32492/96).

54. Pareiškėjas savo abejones dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo iš esmės grindžia nesutikimu su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, skundo argumentų atmetimu. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog vien tai, kad teismas bylos aplinkybių nevertino taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, savaime nereiškia, jog teismas šias aplinkybes įvertino nevisapusiškai ar šališkai. Aplinkybė, kad teismas pritaria vienos iš ginčo šalių argumentams ir juos pakartoja teismo sprendimo motyvuose, savaime nepaneigia teismo objektyvumo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai dalį pareiškėjų argumentų pripažino neesminiais. Pripažintina, kad pareiškėjų teiginiai apie pirmosios instancijos teismo šališkumą nepagrįsti.

55. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai ir detaliai išnagrinėjo skundų argumentus dėl Sprendimų nepagrįstumo ir neteisėtumo, motyvuotai atsakė į šiuos argumentus. Tai, kad pareiškėjas klausimyne ir paaiškinimuose teisme nurodė nepritariantis (duomenys neskelbtini) kariniams veiksmams, savaime nereiškia, kad šis atsakymas eliminuoja pareiškėjo pažeidžiamumą dėl jo turėtų ryšių su asmenimis susijusiais su (duomenys neskelbtini) vykdomu karu prieš (duomenys neskelbtini) ir prisidedančiais prie (duomenys neskelbtini) karinės galios vystymo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir H. B. prieš Ispaniją; pareiškimo Nr. 18390/91; kt.). Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

56. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš ginčijamų Sprendimų turinio matyti, kad, nors esminis ginčijamo sprendimo pagrindas ir yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjo socialinius, ekonominius, darbinius, šeiminius ryšius, pareiškėjui išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo. Įvertinus tai, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti pareiškėjo Skundžiamų sprendimų.

57. Teisėjų kolegija, vertindama Sprendimo, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, teisėtumą ir pagrįstumą, atkreipia dėmesį, kad nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat automatinis užsieniečio duomenų įrašymas į Užsieniečių registrą bei perspėjimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi priimant tokio pobūdžio sprendimus turi būti atsižvelgiama į argumentus, dėl kurių užsieniečiui buvo priimtas neigiamas sprendimas dėl leidimo gyventi Lietuvoje, tokiu sprendimu siekiami tikslai, taip pat įvertinta, ar priimtos ribojančios priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1978-821/2023; 2023 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2132-629/2023).

58. Iš 2023 m. vasario 10 d. sprendimo turinio matyti, kad atsakovas priėmė sprendimą uždrausti pareiškėjui 60 mėnesių atvykti į Lietuvos Respubliką ir į Šengeno informacinę sistemą įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 36 mėnesius nuo sprendimo priėmimo dienos, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

59. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, sprendžia, kad pareiškėjui nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas. Pareiškėjo duomenų į C.SIS II įvedimas SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytais pagrindais taip pat vertintinas kaip proporcingas ribojimas, pagal byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes pareiškėjo teisių nesuvaržantis labiau nei tai yra būtina.

60. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

61. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. B. (M. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Iveta Pelienė

Dainius Raižys