2017-10-11 Nr. AB-18456-3-61-3-05359-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-780-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05359-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 48

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo viešosios įstaigos Centrinės projektų valdymo agentūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Utenos rajono savivaldybės administracijos skundą atsakovui viešajai įstaigai Centrinei projektų valdymo agentūrai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos finansų ministerija) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 12 d. nutartimi priėmė pareiškėjo Utenos rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, pareiškėjas) 2015 m. lapkričio 10 d. skundo dalį dėl atsakovo viešosios įstaigos Centrinės projektų valdymo agentūros (toliau – ir Agentūra, atsakovas) 2015 m. spalio 14 d. sprendimo Nr. 2015/2-8198 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo tinkamomis finansuoti išlaidomis nebuvo pripažinti 5 procentai sutarties vertės, t. y. 108 936,89 Lt (31 550,30 Eur), panaikinimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis vykdė projektą „Krašuonos upės krantinių ir prieigose esančių viešųjų erdvių sutvarkymas“ Nr. VP3-1.1-VRM-01-R-92-011 (toliau – ir Projektas), kurio pirkimas buvo vykdytas supaprastinto atviro konkurso būdu. Agentūra, atlikusi Projekto pirkimo dokumentų patikrą, 2014 m. lapkričio 11 d. priėmė sprendimą Nr. 2014/2-9339, kurį pareiškėjas apskundė vadovaujančiai institucijai Lietuvos Respublikos finansų ministerijai (toliau – ir Ministerija). Ministerija, išnagrinėjusi minėtą skundą, priėmė 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. ((24.16-02)-5K-1426074-1501123-5K-1512348)-6K-1506726 ir įpareigojo atsakovą atlikti pakartotinį pažeidimo tyrimą. Agentūra, neatsižvelgusi į Ministerijos poziciją bei Viešųjų pirkimų tarnybos išvadą, pakartotinai atlikusi tyrimą, iš esmės pakartojo savo jau suformuotą poziciją ir priėmė analogišką sprendimą – pripažino netinkamomis finansuoti dalį projekto lėšų – 108 936,89 Lt (31 550,30 Eur). Sprendime nurodyta, kad Projekto vykdytojas pasirinko neproporcingas priemones pirkimo tikslui pasiekti. Agentūra nusprendė, jog kritinio likvidumo koeficiento taikymas subtiekėjams ir jo reikšmė – 1 – dirbtinai ribojo konkurenciją ir pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) nuostatas. Atsakovas pažeidimu įvardijo du šio kriterijaus elementus: 1) pats koeficiento dydis (1 vienetas) yra didesnis už Viešųjų pirkimų tarnybos rekomenduojamą ne mažesnį nei 0,5 dydį, o šios rekomendacijos pareiškėjui yra privalomos; 2) kriterijus buvo taikomas subtiekėjams (subrangovams).

3. Pareiškėjo teigimu, koeficiento reikšmė 1 yra proporcinga ir nediskriminuojanti. Pagal Lietuvos statistikos departamento viešai skelbiamus duomenis 2013 m. III ketvirtyje, kuriame buvo paskelbtas konkursas, statistinė statybos sektoriaus įmonių kritinio likvidumo koeficiento reikšmė buvo 1,14. Oficialiuose interneto tinklapiuose nurodyta, kad jei likvidumo rodiklis mažesnis už 0,5 – likvidumas nepatenkinamas, mažesnis už 1 – žemas, o normali reikšmė yra tarp 1 ir 1,5. Pareiškėjas nurodė, kad perkančioji organizacija reikalavo ne aukšto likvidumo koeficiento, o pačios mažiausios reikšmės, kad ji būtų vertinama kaip normali. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovo pozicija Sprendime yra prieštaringa, nes jis vienoje Sprendimo dalyje sutinka su pareiškėju, jog Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2003 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. 1S-100 patvirtintos Tiekėjų kvalifikacijos vertinimo metodinės rekomendacijos (toliau – ir Metodinės rekomendacijos) nėra privalomos, todėl perkančioji organizacija gali pasirinkti ir nustatyti kitokius kriterijus bei jų reikšmes, tačiau kitoje Sprendimo dalyje nurodė, kad perkančioji organizacija privalo vadovautis Metodinėmis rekomendacijomis. Sprendimo turinys patvirtina, kad Metodinių rekomendacijų privalomumą Agentūra kildina iš Utenos rajono savivaldybės administracijos supaprastintų pirkimų taisyklių, patvirtintų Administracijos direktoriaus 2012 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. AĮ-958 (toliau – ir Taisyklės), 52 punkto, tačiau Administracija teigia, kad faktas, jog ji Taisyklėse nustatė, kad nustatydama kvalifikacinius reikalavimus bei vertindama tiekėjų kvalifikaciją, atsižvelgs į Metodines rekomendacijas, nereiškia, kad jas taikys visa apimtimi, visais atvejais ir be jokių korekcijų. Pareiškėjas pažymėjo, jog apie Metodinių rekomendacijų patariamąją paskirtį nuolat pasisako ir Viešųjų pirkimų tarnyba. Metodinės rekomendacijos negali būti laikomos ir sudėtine pirkimo dokumentų dalimi, kaip teigia atsakovas, nes toks aiškinimas būtų teisingas, tik jei visos Metodinės rekomendacijos būtų inkorporuotos į pirkimo dokumentus. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad aukštesnį už rekomendacinį kvalifikacinį reikalavimą pareiškėjas pasirinko dėl ginčo pirkimo specifikos.

4. Pasisakydamas dėl kriterijaus taikymo subrangovams, pareiškėjas vadovavosi VPĮ 32 straipsnio 1 ir 3 dalimis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir teigė, kad atsakovas nepagrįstai siaurai aiškina galimybes perkančiajai organizacijai įsitikinti subtiekėjų kvalifikacija ir galimybe įgyvendinti būsimą sutartį. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje teikiami aiškinimai rodo, jog nežiūrint tiekėjo ir subtiekėjo skirtumų, svarbu tai, kad šie subjektai vykdo darbus įgyvendinant sutartį, todėl perkančioji organizacija lygiateisiškai turi įsitikinti ir subrangovų kvalifikacija. Pareiškėjas pažymėjo, kad pirkimo sąlygose buvo nustatyta, jog tiekėjai gali remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais. Atsižvelgiant į tai, kad subrangovų atliekamų darbų apimtis pirkime niekaip nebuvo ribojama, visus ar didžiąją dalį rangos sutarties gali įgyvendinti subrangovas. Nors Agentūra nurodė, kad už sutarties įgyvendinimą atsakingas būtent tiekėjas, tačiau galima situacija, jei subrangovas taptų nepajėgus įvykdyti prisiimtus darbus, o specifiniams darbams tiekėjas nebeturės pajėgų ir kvalifikacijos, tuomet sutarties įgyvendinimas taptų itin apsunkintas arba neįmanomas. Administracija, būdama rūpestinga ir vadovaudamasi VPĮ reikalavimais, atsakingai siekia viešųjų pirkimų tikslo – sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią perkančiajai organizacijai įsigyti darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas ir tinkamai įvykdyti Projektą. Todėl subrangovų kvalifikacija – pajėgumas vykdyti sutartį – yra tiek pat svarbi, kaip ir paties tiekėjo.

5. Vadovaudamasis Lietuvos apeliacinio teismo praktika civilinėje byloje Nr. 2A-2194/2013, pareiškėjas teigė, kad finansinis rodiklis yra neatsiejamas nuo jo turėtojo, todėl vien tiekėjo finansinis pajėgumas nebus resursu ir neužtikrins visų subtiekėjų finansinių pajėgumų trūkumo, jei tokie atsirastų ar būtų vykdant sutartį. Administracija nustatė kvalifikacinį reikalavimą dėl kritinio likvidumo koeficiento ir subtiekėjams, nes pirkimo kaina yra didelė, o Projektas apima skirtingas darbų sritis, todėl tikėtina, jog tiekėjai tokiame pirkime remsis subrangovų pajėgumais. Pareiškėjas akcentavo, kad Sprendimo rezoliucinėje dalyje taikoma Netinkamų finansuoti išlaidų, susijusių su pažeidimu, dydžio nustatymo metodika, patvirtinta Agentūros 2014 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. 2014/8-159 (toliau – ir Metodika), tačiau šis teisės aktas nėra viešai paskelbtas, todėl pareiškėjui nėra aišku, kas konkrečiai nustatyta taikomoje normoje (lentelės Nr. 35 punkte), ir jis negali tinkamai įgyvendinti teisės į gynybą. Be to, Agentūra neatsižvelgė į tai, kad pasiūlymus pateikę dalyviai nereiškė pretenzijų dėl diskriminuojančio ir neproporcingo kvalifikacijos reikalavimo.

6. Atsakovas Agentūra atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

7. Atsakovas paaiškino, kad kritinio likvidumo rodiklio dydis nėra lemiamas, sprendžiant dėl kvalifikacinio reikalavimo taikymo subrangovams teisėtumo, nes Agentūra kvestionuoja viso kvalifikacinio reikalavimo taikymą subrangovams, o ne kokią nors jo dalį, todėl skunde pateikti argumentai dėl kritinio likvidumo rodiklio dydžio ir jo reikšmės šiuo atveju yra niekiniai ir turi būti atmesti, jie nepagrindžia kvalifikacinio reikalavimo taikymo subrangovams teisėtumo. Net jeigu Administracija būtų nustačiusi rekomenduojamą dydį, atsakovas sprendimo dėl tokio kvalifikacijos reikalavimo taikymo subrangovams nekeistų, t. y. spręstų, kad toks kvalifikacinio reikalavimo taikymas yra nepagrįstas ir diskriminuoja tiekėjus. Atsakovas pažymėjo, kad siekdamas pagrįsti atitikimą ginčijamam kvalifikaciniam reikalavimui, tiekėjas turėjo pateikti paskutinių finansinių metų balansą arba šalies, kurioje yra registruotas, atitinkamus dokumentus. Kadangi pirkimas vyko 2013 metais, tiekėjai (subrangovai) turėjo pateikti balansus už 2012 metus, todėl pareiškėjo nuoroda į Lietuvos statistikos departamento informaciją už 2013 m. III ketvirtį yra netiksli ir įrodo, jog nebuvo atsižvelgta į 2012 metų statistinius duomenis, kurie nustatė, jog kelių ir geležinkelių tiesimo įmonių kritinio likvidumo koeficientas sudarė 1,15, o kitų inžinierinių statinių statyba užsiimančių įmonių – 1,26, todėl pažeidimas dėl konkrečiai tiekėjams kelto kvalifikacinio reikalavimo nebuvo formuluojamas.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas netinkamai interpretuoja Agentūros 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 2014/2-9339 argumentus dėl jo pareigos atsižvelgti į Metodines rekomendacijas. Atsakovo teigimu, svarbu, kad nustatyti reikalavimai, atsižvelgiant į pirkimo objekto specifiką ir kitas aplinkybes, užtikrintų VPĮ nustatytų reikalavimų bei principų laikymąsi, tačiau šiuo atveju pareiškėjas jų nesilaikė. Administracija teigė, kad visi tie patys kvalifikacijos tiekėjams reikalavimai gali būti keliami ir subrangovams, tačiau su tuo negalima sutikti vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2012, kurios turinys patvirtina, jog subrangovams gali būti keliami tam tikri kvalifikacijos reikalavimai, kurie laikomi kvalifikacijos reikalavimais tiekėjui, tačiau tokių reikalavimų tikslas yra įsitikinti subrangos teisėtumu bei ar konkretaus subrangovo kvalifikacija atitinka jo atliktinai darbų daliai keliamus reikalavimus. Atsakovas akcentavo, kad tiekėjas, būdamas rūpestingas ir atidus, nepriklausomai nuo subrangovams keliamų kvalifikacinių reikalavimų, nepasirinktų nepatikimų subrangovų, todėl pareiškėjo argumentas, jog kvalifikacijos reikalavimas nustatytas tam, kad būtų užtikrintas subrangovo patikimumas, yra nepagrįstas. Atsakydamas į Administracijos argumentą, kad kvalifikacinis reikalavimas subrangovams buvo nustatytas atsižvelgiant į pirkimo specifiką, atsakovas nurodė, jog pirkimo dokumentuose nurodyti perkami darbai ir kvalifikaciniai reikalavimai buvo įvertinti ir nustatyta, kad jokie specifiniai darbai nebuvo perkami. Pareiškėjo nustatytas kvalifikacinis reikalavimas, kaip tikslo siekimo priemonė, yra diskriminuojantis, buvo netinkamas, nes buvo taikomas subrangovams, kurie nėra atsakingi už tinkamą sutarties įgyvendinimą, bei viršijo tai, kas yra būtina tikslui pasiekti, nes subrangovui be kitų reikalavimų buvo suformuluotas ir reikalavimas dėl kritinio likvidumo rodiklio. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Administracijos nustatytas kritinio likvidumo koeficientas yra savarankiškas kvalifikacinis reikalavimas subrangovui, kurį jis turėjo atitikti, neatsižvelgiant į atliekamų darbų apimtį ir jų atlikimo laikotarpį bei prisiimamą atsakomybę.

9. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad Ministerija jo veiksmuose jokių pažeidimų nenustatė, nes ši institucija įpareigojo Agentūrą atnaujinti pažeidimo tyrimą ir įvertinti naujai paaiškėjusias aplinkybes, tačiau nenurodė, jog Administracija pažeidimo nepadarė. Agentūra atnaujino pažeidimo tyrimą ir įvertinusi naujas aplinkybes, savo sprendimo dėl netinkamų finansuoti išlaidų nepakeitė. Atsakovas pabrėžė, kad atsakovas ir Viešųjų pirkimų tarnyba, įgyvendindami savo funkcijas, siekia skirtingų tikslų, todėl jų pirkimų tikrinimo apimtis ir detalumas gali skirtis. Įvertinusi visus pateiktus faktus, Agentūra nesutiko su Viešųjų pirkimų tarnybos pateikta nuomone dėl pareiškėjo nustatyto kvalifikacinio reikalavimo teisėtumo ir vadovaudamasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2289-281/2014, nurodė, kad neatsižvelgiant į tai, jog Viešųjų pirkimų tarnyba nenustatė viešųjų pirkimų pažeidimo, atsakovas, atlikęs jam paskirtas funkcijas, tokį pažeidimą gali nustatyti.

10. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo, Agentūros ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. rugsėjo 21 d. Projekto finansavimo ir administravimo sutartyje Nr. VP3-1.1-VRM-01-R-92-011 yra nurodyta pažeidimo tyrimo procedūra, todėl pareiškėjas žinojo, kaip nustatomos tinkamos / netinkamos finansuoti išlaidos ir tiriami pažeidimai. Atsakovas nurodė, kad jis, vadovaudamasis Veiksmų programos administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1225, 74.3 bei 134 punktais, Metodinių pažeidimų tyrimo ir nustatymo rekomendacijų, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 1K-173, 26 punktu ir 8 priedo 11 punktu, Europos Komisijos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. C(2013) 9527 patvirtintomis Gairėmis dėl Komisijos finansinių korekcijų, taikytinų Sąjungos išlaidoms, valdomoms pagal pasidalijamojo valdymo principą, kai nesilaikyta viešojo pirkimo taisyklių, nustatymo (toliau – ir Gairės), parengė Metodiką, kuri yra vidaus darbo dokumentas, skirtas suvienodinti netinkamų išlaidų nustatymo praktiką, todėl ji nėra skelbiama. Atsižvelgiant į tai, Sprendime buvo nurodytas Gairių punktas, kurio analogija vadovaujantis buvo nustatytas netinkamų finansuoti išlaidų dydis. Atsakovas pažymėjo, kad Metodikoje siekiama aprašyti Gairėse neaprašytus atvejus ir / ar pateikiant paaiškinimus, kaip apskaičiuojamos finansinės pažeidimo pasekmės, įvertinti atskiro pažeidimo pobūdį ir jo sunkumą, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui nebuvo žinoma, kaip ir kuo vadovaujantis nustatomos netinkamos finansuoti išlaidos ir kad taip užkretamas kelias jam ginti savo tariamai pažeistą teisę.

11. Pasisakydamas dėl Administracijos argumentų apie pasiūlymus pateikusių dalyvių pretenzijų nebuvimą, atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pretenzijų nebuvimas nėra pagrindas spręsti, kad pirkimo sąlygos buvo teisėtos. Atsakovas pažymėjo, kad Sprendimo formuluotė, jog visi dalyviai atitiko minėtą reikalavimą ir niekas dėl to nebuvo atmestas, yra lengvinanti aplinkybė, kuri leido atsakovui pritaikyti mažiausią Gairėse nustatytą vienodo dydžio normą tokių pažeidimų atvejais. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, vadovaudamasis Pirkimų, vykdomų pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymą, priežiūros tvarkos aprašo, patvirtinto Agentūros direktoriaus 2008 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 2008/8-153, 14 punktu, 2013 m. birželio 14 d. raštu Nr. (3.13)S-1742 išankstiniam derinimui pateikė pirkimo dokumentus. Atlikusi išankstinę pirkimo dokumentų patikrą, Agentūra su 2013 m. liepos 24 d. raštu Nr. 2013/2-7214 Administracijai pateikė rekomendacijas atsisakyti kvalifikacinio reikalavimo (kritinio likvidumo koeficiento) taikymo, tačiau pareiškėjas į šią rekomendaciją neatsižvelgė.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškėjo Administracijos skundą tenkino ir panaikino Agentūros 2015 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 2015/2-8198, o pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paliko nenagrinėtą.

13. Teismas nustatė, kad Agentūra atliko Projekto pirkimo dokumentų patikrą ir priėmė 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 2014/2-9339, kuriame nurodė, jog pareiškėjas, įgyvendindamas Projektą, įvykdė supaprastintą atvirą pirkimą „Krašuonos upės krantinių ir prieigose esančių viešųjų erdvių sutvarkymas – II etapas“ ir 2013 m. spalio 7 d. sudarė rangos darbų sutartį Nr. S6-52. Atliekant pirkimo dokumentų paskesnę patikrą, buvo įtarta, kad pirkimo dokumentuose nustatytas diskriminacinis reikalavimas subrangovams, todėl buvo pradėtas pažeidimo tyrimas ir nustatyta, jog pareiškėjas nesilaikė VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatytų principų bei 32 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatų. Su tokiu sprendimu Administracija nesutiko, todėl kreipėsi į Ministeriją, kuri 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. ((24.16-02)-5K-1426074-1501123-5K-1512348)-6K-1506726 atsakovą įpareigojo atlikti pakartotinį pažeidimo tyrimą. Atsižvelgęs į tai, atsakovas atliko pakartotinį pažeidimo tyrimą ir priėmė Sprendimą – pripažino netinkamomis finansuoti dalį projekto lėšų 108 936,89 Lt (31 550,30 Eur). Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas pasirinko neproporcingas priemones pirkimo tikslui pasiekti.

14. Teismas pažymėjo, kad principinės viešųjų pirkimų procedūrų vykdymo nuostatos yra įtvirtintos VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje. Vienas iš esminių principinių kriterijų, nustatant ir vykdant viešojo pirkimo sąlygas, yra tiekėjų kvalifikacijos patikrinimas bei įvertinimas. Teisė pačiai perkančiajai organizacijai nustatyti tiekėjų kvalifikaciją apibūdinančius kriterijus yra įtvirtinta tiek VPĮ, tiek Metodinėse rekomendacijose, tačiau pagal teismų praktiką subtiekėjai (subrangovai) yra ūkio subjektai, kurie nelaikomi tiekėjais VPĮ 2 straipsnio 29 dalies prasme. Įvertinęs teismų praktiką šiuo aspektu, teismas sutiko su atsakovu, kad subrangovams negali būti taikomi visi tie patys kvalifikacijos reikalavimai kaip ir tiekėjams, tačiau, kaip nurodo ir pati Agentūra, tam tikri reikalavimai gali būti taikomi. Teismas nurodė, kad įstatymas neapibrėžia, kokius konkrečiai kvalifikacinius reikalavimus rangovas gali nustatyti subrangovui, tačiau rangovas yra atsakingas už subrangovo veikimą arba neveikimą taip, kaip atsakytų už savo veiksmus ar neveikimą. Teismo vertinimu, kadangi nei įstatymas, nei teismų praktika nenustato konkrečių ribojimų tiekėjams, kokius kvalifikacinius reikalavimus subtiekėjams galima nustatyti, tiekėjas turi diskrecijos teisę nustatyti tokius reikalavimus. Atsižvelgęs į tai, kad nors atsakovas Sprendime kvalifikacinio reikalavimo taikymą laikė neproporcingu, tačiau tokio neproporcingumo niekaip nepagrindė, teismas darė išvadą, jog pareiškėjas kvalifikacinių reikalavimų taikymą subtiekėjams nustatė pagrįstai.

15. Teismas akcentavo, kad subranga yra vienas iš ūkio subjektų dalyvavimo viešuosiuose pirkimuose būdų, skirtas, be kita ko, ne išvengti pajėgumo vertinimo, o priešingai, atitikti kvalifikacijos reikalavimus. Pasiūlymus pateikę dalyviai nereiškė pretenzijų dėl diskriminuojančio ir neproporcingo kvalifikacinio reikalavimo. Kadangi su Administracijos nustatytomis sąlygomis pasiūlymus pateikę dalyviai sutiko, o tokius reikalavimus pareiškėjas nustatė siekdamas tinkamai įvykdyti Projektą, teismas nepripažino, kad kvalifikacinio reikalavimo taikymas subrangovams yra neproporcingas. Teismas pažymėjo, kad Agentūra nepagrindė, kodėl pareiškėjo nustatyti kvalifikaciniai reikalavimai laikomi neproporcingais ir diskriminaciniais. Be to, Viešųjų pirkimų tarnybos 2015 m. gegužės 29 d. išvada Nr. 4S-1824 patvirtina, kad Administracijos veiksmuose minėta institucija jokių pažeidimų nenustatė. Pareiškėjas, būdamas atidus ir rūpestingas, nustatė kvalifikacinius reikalavimus tam, kad dėl viešojo pirkimo sutarties sudarymo konkuruotų tik tie tiekėjai, kurie yra pajėgūs vykdyti sutartį. Teismas taip pat sutiko su Administracijos teiginiu, kad Projekto apimtis yra didelė, jis apima skirtingas darbų sritis, todėl tiekėjai galbūt remsis subrangovų pajėgumais, kurie turės esminės įtakos tinkamam Projekto įgyvendinimui. Teismo vertinimu, Ministerijos 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimas Nr. ((24.16-02)-5K-1426074-1501123-5K-1512348)-6K-1506726 taip pat patvirtina, kad nors šiame sprendime nebuvo išreikšta aiški pozicija dėl kvalifikacijos reikalavimo nustatymo subrangovams, tačiau Ministerija vadovavosi konkurso sąlygomis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir nurodė, kad nėra draudimo tokiems ūkio subjektams kelti su kritinio likvidumo koeficientu susijusį kvalifikacijos reikalavimą. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas pagrįstai nustatė kritinio likvidumo koeficientą subrangovams, todėl jo skundas šiuo aspektu yra pagrįstas.

16. Teismas nurodė, kad Lietuvos statistikos departamento viešai skelbiamais duomenimis, kritinio likvidumo koeficientas inžinierinių statinių statybos srityje nuo 2008 m. II ketvirčio iki 2013 m. IV ketvirčio kiekvieną ketvirtį buvo užfiksuotas didesnis nei 1, o ginčo dėl to, kad Viešųjų pirkimų tarnyba rekomenduoja ne mažesnį nei 0,5 dydį, nėra. Teismo vertinimu, taip pat nėra ginčo, kad Metodinės rekomendacijos nėra privalomo pobūdžio, tačiau pagal VPĮ 85 straipsnio 2 dalį perkančioji organizacija, išskyrus šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nurodytus atvejus, supaprastintus pirkimus atlieka pagal pasitvirtintas taisykles, o nagrinėjamu atveju iš Administracijos patvirtintų taisyklių nuostatų matyti, kad tiekėjų kvalifikacijos patikrinimas vykdomas atsižvelgus į Metodines rekomendacijas, nors tokia taisyklių formuluotė nesuponuoja pareigos be jokios išimties atsižvelgti į visas Metodinių rekomendacijų nuostatas. Teismas sprendė, kad pareiškėjo patvirtintose pirkimų taisyklėse nurodyta sąlyga, jog yra atsižvelgiama į Metodines rekomendacijas, turėtų būti aiškinama taip, kad Administracija turi teisę nustatyti kitokius nei Metodinėse rekomendacijose nurodytus kvalifikacijos kriterijus ar jų reikšmes, jei tai yra tikslinga konkretaus pirkimo atveju, todėl šiuo aspektu pareiškėjo skundas taip pat yra pagrįstas.

17. Teismas, Administracijos veiksmuose nenustatęs jokių pažeidimų, darė išvadą, kad atsakovo 2015 m. spalio 14 d. sprendimas Nr. 2015/2-8198 yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintinas. Atsižvelgęs į aplinkybę, kad Administracija prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nepagrindė, teismas šio prašymo nenagrinėjo, palikdamas pareiškėjui teisę prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu paduoti vėliau.

III. 18. Atsakovas Agentūra apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 25 d. sprendimą ir skundą atmesti arba bylą nutraukti.

19. Atsakovo teigimu, Administracijos nustatytas kvalifikacinis reikalavimas buvo neproporcingas pirkimo objektui, nes jis perkančiajai organizacijai nesuteikė ir negalėjo suteikti papildomo užtikrinimo, kad sutartis bus įgyvendinta tinkamai, bei diskriminavo tiekėjus, nes apribojo jų galimybes pasirinkti ir pasitelkti subrangovus. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad ginčas yra kilęs dėl VPĮ reguliuojamų teisinių santykių ir perkančiosios organizacijos diskrecijos tiesiogiai nustatyti kvalifikacinius reikalavimus subrangovams, tiekėjo diskrecija nustatyti kvalifikacinius reikalavimus subrangovams nėra šio ginčo objektas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas negalėjo būti grindžiamas su tuo susijusiais argumentais.

Perkančiosios organizacijos, pagal VPĮ nuostatas nustatydamos kvalifikacinius reikalavimus tiekėjams, neturi absoliučios diskrecijos tokius pačius kvalifikacinius reikalavimus nustatyti bei taikyti ir subrangovams, nes tai nepagrįstai apriboja tiekėjų galimybę remtis tų subrangovų pajėgumais, su kuriais juos sieja ilgalaikiai partnerystės santykiai ir verčia tiekėjus ieškoti bei sudaryti sutartis su tais subrangovais, kurie tokius kvalifikacinius reikalavimus atitinka, o tai apsunkina tiekėjų dalyvavimą pirkime. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje viešųjų pirkimų praktikoje nurodoma, kad subrangovams taikomi kvalifikaciniai reikalavimai nustatomi pagal tiekėjų prisiimamus įsipareigojimus.

Be to, kvalifikaciniai reikalavimai subrangovui turėtų būti siejami su tais subrangovo pajėgumais, kuriais įmanoma pasinaudoti tiekėjui vykdant sutartį, o finansinė subrangovo būklė nėra pajėgumas, kuris galėtų būti vertinamas kaip perduodamas rangovui. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo sprendime yra dviprasmiškų teiginių, nes vienu atveju teigiama, jog subrangovams negali būti taikomi visi tie patys kvalifikacijos reikalavimai kaip ir tiekėjams, o kitu atveju teigiama, kad subtiekėjų kvalifikacija turi būti nustatoma pagal tuos pačius kriterijus kaip ir tiekėjų kvalifikacija.

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas plečiamai aiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą viešųjų pirkimų praktiką, o būtent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2010. Atsakovas pabrėžia, kad ginčo atveju pareiškėjas suformulavo savarankišką kvalifikacinį reikalavimą subrangovams, neatsižvelgdamas į jų prisiimamus įsipareigojimus ir užduotis pirkimo sutartyje, be to, subrangovo turima kvalifikacija nagrinėjamu atveju nebuvo naudojamasi tiekėjo kvalifikacijai pagrįsti, o tai buvo daroma nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje.

20. Atsakovas pažymi, kad pretenzijų gavimas ar jų negavimas negali būti lemiamas dalykas sprendžiant, ar nustatytas kvalifikacinis reikalavimas yra neproporcingas. Šią poziciją Agentūra grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama viešųjų pirkimų praktika, patvirtinančia, kad pretenzijų nebuvimas nėra pagrindas spręsti, jog pirkimo sąlygos buvo teisėtos, nes priešingu atveju susidarytų situacija, kai kompetentingos institucijos negalėtų vertinti perkančiosios organizacijos nustatytų kvalifikacinių reikalavimų.

21. Dėl kvalifikacinio reikalavimo neproporcingumo ir nepagrįstumo atsakovas paaiškina, kad pagrįsti nustatytus kvalifikacinius reikalavimus yra perkančiosios organizacijos pareiga, tačiau Administracija nei pažeidimo tyrimo metu, nei kartu su skundu tokių įrodymų nepateikė, o savo argumentus iš esmės grindė tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose, kuriose daugiausia buvo nagrinėjami klausimai, susiję su kvalifikaciniais reikalavimais tiekėjams, o ne subrangovams. Pareiškėjas nepateikė svarių argumentų ir neįrodė, kaip toks savarankiškas kvalifikacinis reikalavimas subrangovui yra susijęs su pirkimo objektu, kokį užtikrintumą sukuria perkančiajai organizacijai, kaip juo gali pasinaudoti tiekėjai, vykdydami sutartį, bei kaip jis atitinka proporcingumo reikalavimą, kai subrangos apimtys gali ženkliai skirtis ir pan. Nustatytas kvalifikacinis reikalavimas nėra susijęs su išteklių prieinamumu arba pajėgumo pasinaudojimu. Tiekėjai galėjo pasitelkti tik ginčijamą kvalifikacinį reikalavimą atitinkančius subrangovus, nors toks subrangovų finansinis pajėgumas negali būti laikomas pajėgumu, kurį būtų galima perduoti tiekėjui, ir juo bus galima pasinaudoti pirkimo sutarties vykdymo metu, taip užkertant kelią pasitelkti kitus subrangovus. Taip pat pirkime negalėjo dalyvauti subrangovai, kurie veiklą pradėjo vykdyti tik 2013 metais. Kadangi pirkimas vyko 2013 m. II pusmetį, įmonių finansinė padėtis galėjo iš esmės pasikeisti, o kritinio likvidumo rodikliui parodant istorinius duomenis, nėra gaunama tiksli informacija apie įmonės finansinį pajėgumą, todėl tokio kvalifikacinio reikalavimo nustatymas subrangovams Administracijai nesuteikė ir negalėjo suteikti jokios papildomos garantijos dėl tinkamo sutarties įgyvendinimo, tik apribojo tiekėjų dalyvavimą. Nustatant kvalifikacinius reikalavimus ir vertinant jų pagrįstumą, negalima daryti išvados, kad jie nebuvo diskriminuojantys vien dėl to, jog atitiko statistinį vidurkį, nors nebuvo tiesiogiai susiję su pirkimo objektu ir diskriminavo tiekėjus. Pareiškėjas pirkimo dokumentuose gali nustatyti kvalifikacinius reikalavimus subrangovams, tačiau tokia jo teisė yra ribojama pagrįstumo ir proporcingumo principų.

22. Atsakovas akcentuoja, kad Agentūra ir Viešųjų pirkimų tarnyba, įgyvendindamos savo funkcijas, siekia skirtingų tikslų, dėl to jų pirkimų tikrinimo apimtis ir detalumas gali skirtis (tai yra konstatavęs ir Vilniaus apygardos administracinis teismas).

23. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nėra aišku, kaip Ministerija padarė pirmosios instancijos teismo sprendime minimą išvadą, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nedraudžia nustatyti ginčijamo kvalifikacinio reikalavimo subrangovams. Atsakovas pažymi, kad yra ginčijamas visas kvalifikacinis reikalavimas, o ne jo dydis. Agentūra jokiame savo sprendime nėra nurodžiusi, kad Metodinės rekomendacijos yra privalomos, nes priešingu atveju būtų buvęs nustatytas pažeidimas ir dėl kitų pareiškėjo nustatytų kvalifikacinių reikalavimų, kadangi jie paraidžiui neatitinka Metodinių rekomendacijų nuostatų.

24. Atsakovas laikosi pozicijos, kad nuo ginčo kilimo momento iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo datos pasikeitė esminės įtakos turinčios faktinės aplinkybės, t. y. Projektas, kuriam buvo skirtas finansavimas, yra baigtas ir pareiškėjui buvo išmokėta maksimali finansavimo suma, kuri jokiais atvejais negali būti viršijama. Tai reiškia, kad net palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, atsakovas negalėtų šių išlaidų patvirtinti tinkamomis, nes jos viršija Projekto biudžete numatytą didžiausią tinkamų išlaidų sumą. Atsakovo teigimu, yra pagrindas nutraukti bylą, nes jos išsprendimas jokios įtakos Administracijos teisių apimčiai neturės.

25. Pareiškėjas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

26. Pareiškėjas paaiškina, kad atsakovas galbūt sąmoningai visiškai neteisingai interpretuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl kvalifikacinių reikalavimų taikymo subtiekėjams, kadangi pirmosios instancijos teismas sprendime nepadarė išvados, jog perkančioji organizacija subrangovams turi taikyti visus tuos pačius kvalifikacinius reikalavimus, kuriuos taiko tiekėjams. Atsakovas neteisingai sutapatina dvi skirtingas sąvokas („kvalifikacinis reikalavimas“ ir „kriterijus“) ir todėl nepagrįstai nurodo aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismo sprendime yra dviprasmiškų teiginių. Atsakovas apeliaciniame skunde plačiai analizavo rangovo ir subrangovo skirtumus, tačiau tai nėra ginčo dalykas ir tiekėjo bei subtiekėjo netapatumo klausimas bylos kontekste nėra reikšmingas. Šiuo atveju ginčas kilo dėl to, ar perkančioji organizacija turi diskrecijos teisę, nustatydama kvalifikacinius reikalavimus tiekėjams, kai kuriuos jų taikyti ir būsimiems tiekėjo subrangovams, o šiuo aspektu atsakovas yra visiškai nenuoseklus, kadangi ginčija tai, ką pats pripažįsta, t. y. tai, kad kai kurie kvalifikaciniai reikalavimai gali būti taikomi ir subtiekėjams ir dėl to perkančioji organizacija turi diskrecijos teisę spręsti dėl jų nustatymo ir taikymo.

27. Pareiškėjas pažymi, kad ginčo kriterijus, nors nėra perduotinas tiekėjui kaip pajėgumas, pats savaime sukelia papildomą užtikrinimą dėl tinkamo sutarties įgyvendinimo, nes jis atspindi ir suteikia informaciją apie įmonės finansinį stabilumą. Perkančioji organizacija nežino ir negali žinoti būsimų subtiekėjų bei jų veiklos būsimų apimčių, taip pat negali riboti subrangos, todėl gali tik stengtis ir siekti papildomo išankstinio tinkamo Projekto įgyvendinimo užsitikrinimo. Atsakovas neteisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tai, jog nebuvo pateikta nei viena potencialaus tiekėjo pretenzija, vertino kaip lemiamą kvalifikacinio reikalavimo proporcingumo aspektą, nes pirmosios instancijos teismas šio fakto nelaikė lemiamu ar ypač svarbiu, o jį pateikė tik kaip vieną iš motyvų. Nors atsakovas teigia, kad kriterijus yra neproporcingas ir diskriminacinis, tačiau nepateikia tokios savo nuomonės pagrindimo. Faktas, kad kriterijus susiaurino dalyvių skaičių, negali būti laikomas potencialių tiekėjų (subtiekėjų) diskriminacija. Pareiškėjo teigimu, jis tinkamai pagrindė ginčijamo kvalifikacinio reikalavimo reikšmę ir jo reikalingumą bei proporcingumą.

28. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nors atsakovas įrodinėja, jog jis gali atlikti savarankišką tyrimą, kurio rezultatai nebūtinai sutampa su Viešųjų pirkimų tarnybos atlikto tyrimo rezultatais, tačiau pirmosios instancijos teismas nenurodė, kad atsakovas negali atlikti papildomo ir / ar kitokio pobūdžio tyrimo arba kad negali priimti skirtingo nei Viešųjų pirkimų tarnyba sprendimo, o tik konstatavo neginčijamą bylos faktą, jog šiuo atveju Viešųjų pirkimų tarnybos pozicija skiriasi nuo atsakovo pozicijos, kuris šiuo atveju yra reikšmingas ir buvo įvertintas. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas taip pat vertino ir byloje esantį Ministerijos sprendimą, tačiau šio įrodymo nelaikė nei esminiu, nei tiesiogiai lemiančiu teismo sprendimo rezoliucinės dalies nuostatas.

29. Pareiškėjas pabrėžia, kad apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes dėl finansavimo išmokėjimo pareiškėjui atsakovas žinojo jau iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, todėl šių argumentų ir su tuo susijusių įrodymų pateikimo galimybė buvo anksčiau, t. y. ji neatsirado tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Pareiškėjas, nesutikdamas su argumentu, kad galutinis teismo sprendimas šioje byloje Administracijai nesukels jokių teisinių pasekmių, pažymi, jog jis, siekdamas neprarasti skirto papildomo finansavimo Projektui bei suspėti iki nustatyto termino pateikti Projekto galutinį mokėjimo prašymą ir galutinę ataskaitą, buvo priverstas sutikti ir pasirašė projekto finansavimo ir administravimo sutarties Nr.VP3-1.1-VRM-01- R-92-011/1VL-752/S9-114 susitarimą Nr. 3/S9-122, kuriame Projektui skiriamas finansavimas buvo sumažintas iki 1 039 947,47 Eur. Pareiškėjo teigimu, konstatavus Agentūros sprendimų neteisėtumą, pareiškėjas įgis teisę įstatymų nustatyta tvarka reikalauti kompensuoti patirtą materialinę žalą.

IV. 30. Pareiškėjas Administracija Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė 2017 m. spalio 2 d. prašymą patvirtinti šalių 2017 m. spalio 2 d. taikos sutartį ir administracinę bylą Nr. eA-780-492/2017 nutraukti. Prašyme dėl taikos sutarties nurodyta, kad šalims yra žinomos ir suprantamos taikos sutarties sudarymo ir bylos nutraukimo procesinės teisinės pasekmės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. 31. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

32. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ginčo šalių teisė sudaryti taikos sutartį yra įtvirtinta ABTĮ 521 straipsnyje, pagal kurio 1 dalį bet kurioje proceso stadijoje šalys gali baigti bylą taikos sutartimi, jeigu taikos sutartį sudaryti galima atsižvelgiant į ginčo pobūdį. Taikos sutartis turi neprieštarauti imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui, nepažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Taikos sutartis negali būti sudaroma bylose dėl norminių administracinių aktų teisėtumo. Taikos sutarties dalykas turi būti to paties pobūdžio, kaip ir skunde (prašyme) nurodyti reikalavimai. Taikos sutartimi gali būti išspręstas visas ginčas ar jo dalis (atskiri reikalavimai). Teismas imasi priemonių šalims sutaikyti tik tuo atveju, kai yra šalių sutikimas pradėti derybas dėl taikos sutarties sudarymo.

33. Pažymėtina, kad aptartos ABTĮ normos yra skirtos administracinei bylai nagrinėti pirmosios instancijos teisme, tačiau pagal ABTĮ 133 straipsnį šios taisyklės yra taikomos ir apeliaciniame procese. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, gavęs tarp ginčo šalių sudarytą taikos sutartį, gali nutraukti bylą pagal ABTĮ 101 straipsnio 4 punktą. Jei toks procesinis veiksmas atliekamas administracinę bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti naikinamas.

34. Pareiškėjo pateikta 2017 m. spalio 2 d. taikos sutartis (toliau – ir Taikos sutartis) patvirtina, kad ja šalys siekia taikiai išspręsti byloje kilusį ginčą. Duomenų, kad šios sutarties sąlygos gali prieštarauti imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms ar viešajam interesui, nenustatyta. Taip pat nėra duomenų, kad ši sutartis gali pažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų teises ar teisėtus interesus. Taikos sutartyje nurodyta, kad pareiškėjas ir atsakovas atsisako visų savo reikalavimų administracinėje byloje Nr. eA-780-492/2017, bylinėjimosi išlaidos šalims neperskirstomos, jų šalys viena kitai neatlygina. Tai reiškia, kad šalys sutinka, jog įsigaliojus Taikos sutarčiai, teisminis ginčas pagal pareiškėjo skundą byloje bus laikomas visiškai ir galutinai išspręstu.

35. Taikos sutartyje nurodyta, kad šalys patvirtina, jog joms yra žinomos ir suprantamos taikos sutarties sudarymo ir bylos nutraukimo procesinės teisinės pasekmės bei šios teisinės pasekmės atitinka tikrąją šalių valią, išreiškiamą sudarant Taikos sutartį. Pagal ABTĮ 102 straipsnio 3 dalį, bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad egzistuoja teisinės sąlygos patvirtinti šalių pateiktą Taikos sutartį bei bylą nutraukti (ABTĮ 101 str. 4 p.). Nutraukus bylą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 25 d. sprendimas naikinamas (ABTĮ 101 str. 4 p., 140 str. 1 d. 5 p.).

37. ABTĮ 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žyminiu mokesčiu neapmokestinami viešojo administravimo subjektų kreipimaisi į administracinį teismą, kurie tiesiogiai susiję su jų atliekamomis viešojo administravimo funkcijomis. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 3 dalį žyminiu mokesčiu neapmokestinami apeliaciniai skundai dėl administracinių teismų sprendimų dėl šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų skundų (prašymų). Sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal įstatymą (ABTĮ 42 str. 1 d. 1 p.). Atsakovas Agentūra, pateikdamas apeliacinį skundą teismui, sumokėjo 10,50 Eur žyminį mokestį. Kadangi Agentūros apeliacinis skundas pagal ABTĮ 40 straipsnio 2, 3 dalis neapmokestinamas žyminiu mokesčiu, atsakovui grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (ABTĮ 42 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 42 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 521 straipsniu, 101 straipsnio 4 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 25 d. sprendimą.

Patvirtinti pareiškėjo Utenos rajono savivaldybės administracijos ir atsakovo viešosios įstaigos Centrinės projektų valdymo agentūros 2017 m. spalio 2 d. taikos sutartį šiomis sąlygomis:

„1.1. Pareiškėjas ir atsakovas atsisako visų savo reikalavimų administracinėje byloje Nr. eA-780-492/2017.

1.2. Bylinėjimosi išlaidos šalims neperskirstomos, jų šalys viena kitai neatlygina.

2. Šalys patvirtina, kad joms yra žinomos ir suprantamos taikos sutarties sudarymo ir bylos nutraukimo procesinės teisinės pasekmės, t. y. administracinę bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama. Šios teisinės pasekmės atitinka tikrąją šalių valią, išreiškiamą sudarant šią taikos sutartį.

3. Šalys patvirtina, kad turi visus įgalinimus šiai taikos sutarčiai sudaryti.

4. Ši taikos sutartis įsigalios, kai įsiteisės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuria ji bus patvirtinta.

5. Šalys susitaria, kad į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl taikos sutarties patvirtinimo kreipsis pareiškėjas ne vėliau kaip per 5 dienas po šios sutarties pasirašymo.

6. Ši taikos sutartis sudaroma 3 (trimis) vienodą teisinę galią turinčiais egzemplioriais, po 1 (vieną) pareiškėjui, atsakovui bei 1 (vienas) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.“.

Administracinę bylą pagal pareiškėjo Utenos rajono savivaldybės administracijos skundą atsakovui viešajai įstaigai Centrinei projektų valdymo agentūrai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos finansų ministerija) dėl sprendimo panaikinimo nutraukti.

Grąžinti atsakovui viešajai įstaigai Centrinei projektų valdymo agentūrai 2016 m. kovo 9 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos AB SEB banko mokėjimo nurodymu (mokėtojas – atsakovo viešosios įstaigos Centrinės projektų valdymo agentūros darbuotojas J. J.) sumokėtą žyminį mokestį – 10,50 Eur (dešimt eurų ir penkiasdešimt euro centų) (įmokos kodas – 5660).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė