2016-10-06 Nr. AB-19263-3-61-3-03013-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-933-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03013-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 9.3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Stasio Gagio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. G. firmos „Dolosita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. G. firmos „Dolosita“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja A. G. firma „Dolosita“ (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu prašydama panaikinti: Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2013 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. (04.4)-K3-280; Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2014 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. 69-15 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau - ir MGK) 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. S-92(7-58/2014).

Pabrėžia, kad skundžiamuose sprendimuose nurodyta, jog pareiškėja atsakinga už kito ūkinio subjekto uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Dolosita ir partneriai“ mokestines prievoles. MGK sprendime nurodyta, kad pareiškėja 2009 m. lapkričio – 2011 m. liepos mėnesiais sudarydama prekių įsigijimo sandorius su UAB „Dolosita ir partneriai“ žinojo arba turėjo galimybę žinoti, kad dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje.

Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Paaiškino, jog patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjos savininkė A. G. ir UAB „Dolosita ir partneriai“ akcininkas (100 proc.) S. G. yra sutuoktiniai. Pareiškėjos vykdoma veikla – dekoratyvinio ir statybinio akmens pjaustymas, tašymas ir apdailinimas analogiška UAB „Dolosita ir partneriai“ veiklai, iš kurios minėta įmonė gavo pajamas. Pareiškėja veiklą vykdė tose pačiose patalpose kaip ir UAB „Dolosita ir partneriai“. S. G. nuo 2006 m. lapkričio 13 d. iki 2012 m. sausio 26 d. dirbo UAB „Dolosita ir partneriai“ vadovu, o nuo 1997 m. rugsėjo 16 d. iki 2006 m. lapkričio 10 d. dirbo ir nuo 2012 m. vasario 1 d. dirba direktoriaus pareigose pas pareiškėją. D. S. nuo 2006 m. lapkričio 13 d. iki 2012 m. vasario 28 d. dirbo UAB „Dolosita ir partneriai“ , o nuo 1996 m. liepos 15 d. dirba vyr. buhaltere pas pareiškėją. Atskirais laikotarpiais UAB „Dolosita ir partneriai“ ir pas pareiškėją dirbo tie patys darbuotojai (A. B., R. S. ir kt.). UAB „Dolosita ir partneriai“ 2009 m. lapkričio 30 d. turėjo 132883,31 Lt (38485,66 Eur) mokestinę nepriemoką (tame tarpe – 102723 Lt (29750,64 Eur) PVM); 2010 m. birželio 30 d. – 149021,24 Lt (43159,53 Eur) nepriemoką (98821 Lt (28620,54 Eur) PVM); 2011 m. sausio 31 d. – 155897,01 Lt (45150,89 Eur) nepriemoką (103349 Lt (29931,94 Eur) PVM), 2011 m. gegužės 31 d. – 159734,98 Lt (46262,44 Eur) nepriemoką (103455 Lt (29962,64 Eur) PVM). Mokestinė nepriemoka didėjo ir nebuvo sumokėta.

Atsakovas atsiliepime darė išvadą, jog pareiškėja, kaip susijęs su UAB “Dolosita ir partneriai” juridinis asmuo, turėjo realią galimybę žinoti, jog pardavėjas už ūkines operacijas nesumokės PVM, todėl pagrįstai pripažintina, kad pareiškėja elgėsi nesąžiningai, kas paneigia jos teisę į PVM atskaitą. Atsakovo nuomone UAB „Dolosita ir partneriai” administratoriaus UAB „Ius Positivum” pateiktais duomenimis VMI kreditorinis reikalavimas nebus patenkintas bankroto procese, todėl dvigubo apmokestinimo problema nekyla.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Iš MGK byloje surinktų rašytinių įrodymų visumos teismas nusprendė, kad MKG išvada, jog pareiškėja sudarydama prekių įsigijimo sandorius su UAB „Dolosita ir parneriai“, kurios vadovas buvo pareiškėjos savininkės sutuoktinis, žinojo arba neabejotinai turėjo galimybę žinoti, apie sunkią kontrahento finansinę situaciją, tame tarpe ir neatsiskaitymą su biudžetu, todėl veikė nesąžiningai, kas sudaro pagrindą paneigti pareiškėjos teisę į PVM atskaitą.

Pirmosios instancijos teismas pasisakė, kad pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę įrodyti, kad apie kontrahento veiklos neteisėtumą nežinojo ir neturėjo galimybės žinoti, turi pats į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas. Pažymėjo, kad pareiškėja į nagrinėjamą administracinę bylą nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus konstatuotas faktines aplinkybes, sąlygojusias išvadą, kad pareiškėja žinojo ar galėjo žinoti, jog dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje. Pareiškėjos argumentą, jog sukčiavimą PVM srityje nagrinėjamu atveju paneigia aplinkybė, jog jai nėra pareikšti jokie įtarimai nusikalstamos veikos padarymu, vertino kaip nepagrįstą, kadangi teisės į PVM atskaitą ribojimas nesiejamas su nusikalstamos veikos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso prasme padarymu. Pakanka nustatyti mokesčio mokėtojo nesąžiningumą, t.y. žinojimą arba turėjimą žinoti, kad ūkio subjektas dalyvauja PVM sukčiavime, kas nagrinėjamu atveju mokesčių administratoriaus ir buvo padaryta.

Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. gruodžio 27 d. sprendimas Nr. (04.4)-K3-280, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. kovo 6 d. sprendimas Nr. 69-15 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. gegužės 15 d. sprendimas Nr. S-92(7-58/2014) yra teisėti ir pagrįsti, todėl naikinti juos nėra teisinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja į administracinę bylą nepateikė jokių naujų įrodymų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, todėl jos skundas atmestas, kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėja A. G. firma „Dolosita“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimu.

Pareiškėja pažymėjo, kad skundžiamuose sprendimuose nepagrįstai teigiama, kad yra konstatuota, jog 2011 metų liepos mėnesį UAB „Dolosita ir partneriai“ turimų atsargų likučius ir mažavertį inventorių sumažinta kaina pardavė A. G. firmai „Dolosita“ turint tikslą tolimesnę veiklą vykdyti šioje firmoje, nesumokant mokesčių UAB „Dolosita ir partneriai“. Pabrėžia, kad mokesčius turi sumokėti UAB „Dolosita ir partneriai“, tačiau mokesčių administratoriui pritaikius 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčių įstatymo Nr. IX-751 2 straipsnio 31 dalies 16 punkto nuostatas yra perkeliama mokesčio ir baudų mokėjimas nuo juridinio asmens UAB „Dolosita ir partneriai“ ant individualios firmos pečių. Visa tai motyvuojama (o vėlesniuose sprendimuose automatiškai pakartojama) tuo, kad abiejų bendrovių vadovai yra susiję santuokiniais ryšiais ir abi įmonės vykdo panašią veiklą. Mano, kad tai visiškai nepagrįstos išvados ir jos daromos tik su vienu tikslu – supratus, kad iš UAB „Dolosita ir partneriai“ nepavyks išsiieškoti mokesčių, nutarta, bet kokias būdais pinigus išgauti iš dar veikiančios individualios firmos, tuo pačiu ir iš fizinio asmens A. G. Tvirtina, kad A. G. nieko bendro su S. F. įmonėmis neturi, išskyrus tai, kad yra S. G. sutuoktinė.

Pareiškėja tvirtina, kad neatitinka tikrovės ir teiginys, kad atsargų likutis ir mažavertis inventorius parduotas už sumažintą kainą. Pareiškėja nurodo, jog niekas nenustatė, kad mažavertis inventorius ir likučiai kainuoja brangiau negu jis buvo parduotas.

Taip pat nepagrįstai teigiama, kad A. G. firma „Dolosita“, vykdydama sandorius su UAB „Dolosita ir partneriai“ žinojo ar galėjo žinoti, kad UAB „Dolosita ir partneriai“ bus keliama bankroto byla ir kad pastaroji yra nemoki, ir, kad ši vendrovė nesumokės priskaičiuotų mokesčių. Primena, kad Lietuvoje daug įmonių susiduria su įvairiais sunkumais savo veikloje, daugybei įmonių yra keliamos bankroto bylos, tačiau ne pareiškėjos pareiga yra tikrinti įmonių, su kuriomis sudaromi sandoriai, mokumą ir tuo labiau nuspręsti sumokės jos mokesčius ar ne.

Pareiškėja prašo vadovaujantis teismų praktika, įstatymo nuostatomis bei protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais mokesčius išsireikalauti iš įmonių, kurios privalo juos mokėti.

Pareiškėja nesutinka ir su pirmosios teismo instancijos sprendimo dalimi, kuria nurodoma, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus konstatuotas faktines aplinkybes, kadangi nurodo, jog nesuprantama, kokius įrodymus įmanoma pateikti siekiant paneigti teiginius, kad neabejotinai pareiškėjos savininkė turėjo žinoti, apie sunkią kontrahento finansinę situaciją, tame tarpe ir neatsiskaitymą su biudžetu. Teigia, kad kontrahentas nepasakojo apie savo firmos reikalus.

Prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d., Kauno AVMI 2013 m. gruodžio 27 d. Nr. (04.4)-K3-280, VMI 2014 m. kovo 6 d. Nr. 69-15, MGK 2014 m. gegužės 15 d. Nr. S-92(7-58/2014) sprendimus.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė su apeliaciniu skundu nesutinkantis ir prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodo, kad nacionaliniai teisės aktai tiesiogiai neįtvirtina atvejų (sąlygų, aplinkybių), kurioms esant apmokestinamojo asmens teisė į PVM atskaitą gali būti ribojama. Todėl nustatant tokias sąlygas, remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio 3 dalimi ir ABTĮ 4 straipsnio 3 dalimi, būtina vadovautis 2006 m. lapkričio 28 d. tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos nuostatomis ir tikslais bei juos aiškinant Teisingumo Teismo suformuotomis taisyklėmis.

Atsakovas atkreipia dėmesį į Teisingumo Teismo praktiką, kurioje, nagrinėjant bylas dėl teisės į PVM atskaitą ribojimo, vienu iš teisės į PVM atskaitą ribojimo atveju yra mokesčio mokėtojo nesąžiningumas t.y. žinojimas arba turėjimas žinoti, kad ūkio subjektas dalyvauja PVM sukčiavime. Nesąžiningumas konstatuotinas tada, kai sandorių tiekimo grandinėje susiduriama su apgaule atliktais teisei priešingais veiksmais, pavyzdžiui, su klaidingų deklaracijų pateikimu, neteisingų sąskaitų faktūrų išrašymu ar realių sandorių atlikimu turint tikslą nesumokėti iš PVM apmokestinamo sandorio gauto PVM, tai yra tikslingai siekiant pasisavinti PVM („karuselinio sukčiavimo“ atvejis) (žr. Teisingumo Teismo 2006 m. liepos 6 d. sprendimą sujungtose bylose A. K. ir Recolta Recycling, C-439/04 ir C-440/04, 2012 m. birželio 21 d. sprendimą sujungtose bylose M. ir D., C-80/11 ir C-142/11, 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą byloje Bonik, C-285/11 ir kt.). Apmokestinamasis asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydamas prekių jis dalyvavo su sukčiavimu PVM srityje susijusiame sandoryje, turi būti laikomas sukčiaujant dalyvaujančiu asmeniu, neatsižvelgiant į tai, ar perparduodamas šias prekes arba panaudodamas paslaugas savo apmokestinamiesiems pardavimo sandoriams jis gauna naudos. Taigi, apmokestinamojo asmens teisė į PVM atskaitą gali būti paneigta, kai, atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, nustatomas paties apmokestinamojo asmens sukčiavimo mokesčių srityje faktas arba įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje, net jeigu toks sandoris formaliai atitinka nustatytus reikalavimus.

Atsakovas nurodo, kad šiuo atveju atlikus mokestinį patikrinimą buvo nustatytos šios svarbios aplinkybės: pareiškėjos savininkė A. G. ir Įmonės akcininkas (100 proc.) S. G. yra sutuoktiniai; pareiškėjos vykdoma veikla analogiška Įmonės vykdytai veiklai; pareiškėja veiklą vykdė tose pačiose patalpose kaip ir Įmonė; S. G. nuo 2006 m. lapkričio 13 d. iki 2012 m. sausio 26 d. dirbo Įmonės vadovu, o nuo 1997 m. rugsėjo 16 d. iki 2006 m. lapkričio 10 dirbo ir nuo 2012 m. vasario 1 d. dirba direktoriaus pareigose pas pareiškėją; D. S. nuo 2006 m. lapkričio 13 d. iki 2012 m. vasario 28 d. dirbo Įmonės vyr. buhaltere, o nuo 1996 m. liepos 15 d. dirba vyr. buhaltere pas pareiškėją; atskirais laikotarpiais tiek Įmonėje, tiek pas pareiškėją dirbo tie patys darbuotojai; mokestinė nepriemoka tik didėjo ir nebuvo sumokėta.

Atsakovas teigia, kad minėti faktai patvirtina, jog pareiškėja kaip susijęs su Įmone juridinis asmuo turėjo realią galimybę žinoti, jog pardavėjas už ūkines operacijas nesumokės PVM, todėl pagrįstai pripažintina, kad pareiškėja elgėsi nesąžiningai, kas paneigia mokesčių mokėtojo teisę į PVM ataskaitą. Pažymi, kad yra nustatytas Įmonės ir pareiškėjos sąsajumas, kuris turi lemiamą reikšmę sprendžiant klausimą dėl teisės į PVM ataskaitą suteikimo.

Atsakovas vadovaudamasis Įmonės administratoriaus UAB „Ius Positivum“ duomenimis nurodo, kad atsižvelgiant į administravimo sąmatos bei reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką, VMI kreditorinis reikalavimas nebus patenkintas Įmonės bankroto procese, todėl nekyla dvigubo apmokestinimo problema.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. (04.4)-K3-280; Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. 69-15 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo Nr. S-92(7-58/2014), kuriais pareiškėjai A. G. firmai „Dolosita“ apskaičiuotas 23 851 Lt PVM bei 5 859 Lt PVM delspinigių.

Mokesčių administratorius pareiškėjai papildomai apskaičiavo mokėtiną PVM ir šio mokesčio delspinigius, nustatęs, kad pareiškėja 23 851 Lt padidino pirkimo ir atskaitomo pirkimo PVM ir vietoj mokėtinos į biudžetą PVM sumos apskaičiavo grąžintiną iš biudžeto PVM sumą pagal UAB „Dolosita ir partneriai“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Atsakovo tvirtinimu, pareiškėja, vykdydama sandorius su UAB „Dolosita ir partneriai“ (toliau – ir Bendrovė), žinojo arba galėjo žinoti, kad ši bendrovė yra nemoki ir nesumokės į valstybės biudžetą mokėtino PVM.

Pareiškėja, nesutikdama su minėtu vertinimu, teigia, kad mokesčių administratorius, nesurinkęs pakankamai įrodymų, nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėja žinojo arba turėjo žinoti, kad, vykdydama sandorius, ji dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje.

Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 64 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi atitinkamą PVM sąskaitą faktūrą. Turimoje PVM sąskaitoje faktūroje ši PVM suma turi būti išskirta, o PVM mokėtojas nurodytas kaip prekių ir (arba) paslaugų pirkėjas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Turima PVM sąskaita faktūra privalo atitikti visus šio įstatymo ir kitų jį įgyvendinančių teisės aktų reikalavimus. To paties straipsnio 9 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatytais pagrindais PVM mokėtojo turimose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos pirkimo PVM sumos negali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita faktūra atitinka visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus. Taigi darytina išvada, jog įstatymas nustato atvejus, kad net ir formaliuosius reikalavimus atitinkančios PVM sąskaitos faktūros tam tikrais atvejais gali nesuteikti teisės mokesčių mokėtojui atskaityti pirkimo PVM.

Atkreiptinas dėmesys, kad nacionaliniai teisės aktai tiesiogiai neįtvirtina atvejų, kada mokesčių mokėtojo teisė į PVM atskaitą gali būti ribojama, tačiau Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, jog mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Šiuo aspektu išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2013 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-705/2013, apibendrindama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, konstatavo, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, jei, atsižvelgiant į objektyvius įrodymus, nustatoma, kad: 1) sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant arba 2) paties apmokestinamojo asmens sukčiavimas mokesčių srityje, arba 3) jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje, net jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos. Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas, apmokestinamojo asmens sukčiavimas ir apmokestinamojo asmens dalyvavimas sukčiavime PVM srityje yra vienas nuo kito turinio prasme besiskiriantys atvejai, savarankiškai pagrindžiantys teisės į PVM atskaitą ribojimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius įrodinėjo ir vertino būtent vieną iš minėtų Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nurodomų – PVM atskaitą ribojančių – aplinkybių, t. y. pareiškėjos žinojimą/ turėjimą žinoti (sąžiningumą), kad ji, įsigydama prekes, dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje.

Šiuo klausimu prieš tai paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad tokiu, koks yra susiklostęs nagrinėjamoje byloje, atveju yra privalu įrodyti šias sąlygas: 1) jog prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas sukčiavo PVM, kad prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoris, iš kurio kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, yra susijęs su sukčiavimu PVM; 2) jog asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo/ turėjo žinoti apie aplinkybes, nurodytas pirmojoje sąlygoje. Žinodamas arba turėdamas žinoti, kad įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, pirkėjas elgiasi nesąžiningai ir tampa sukčiaujančio pardavėjo bendrininku, o tai nesuderinama tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise, todėl tokio asmens teisė į atskaitą gali būti paneigta. Minėtą teisiškai reikšmingą aplinkybę objektyviais įrodymais privalo pagrįsti mokesčių administratorius. Ji gali būti konstatuota tik objektyviai įvertinus realų nagrinėjamų sandorių pobūdį, jų prasmę, turinį ir paskirtį; sudarymo priežastis ir ekonominį kontekstą; taip pat pirkėjo ir pardavėjo veiksmus, turimus skolinius įsipareigojimus tiek sandorių metu, tiek iki ir po jų sudarymo; atsiskaitymo už sandorius formas; tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų pobūdį; teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvaujančių subjektų ryšius ir pan.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad sutinka su mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų vertinimu, jog prekių pardavėjas – Bendrovė – sukčiavo PVM, o pareiškėja apie tai žinojo (turėjo žinoti), t. y. buvo nesąžininga.

Tokią išvadą teisėjų kolegija daro išsamiai įvertinusi ir išanalizavusi byloje pateiktus įrodymus bei mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes.

Pirmiausia, byloje surinkti įrodymai liudija apie tai, kad Bendrovė iki nagrinėjamu atveju aktualių pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo turėjo įsiskolinimų kreditoriams, t. y. 2009 m. lapkričio 30 d. vien mokestinė nepriemoka sudarė 132 883 Lt, Bendrovė nebegalėjo vykdyti įsipareigojimų. Vis dėlto Bendrovė sumažintomis kainomis po atsargų perkainavimo 2011 metais įformino granito plokščių ir kitų statybinių medžiagų perleidimą pareiškėjai, tokiu būdu siekiant Bendrovės veiklą perkelti pas pareiškėją – Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartimi Bendrovei iškelta bankroto byla – tačiau nesumokant į biudžetą mokėtino PVM (MGK byla, b. l 8; 19–20, 43).

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja taip pat turėjo įsiskolinimų biudžetui – Kauno AVMI 2009 m. vasario 20 d. raštu antstolei G. A. perdavė sprendimą iš pareiškėjos išieškoti 18 296,43 Lt. Pareiškėja 2012 m. vasario 1 d. pateikė patikslintą PVM deklaraciją už laikotarpį nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2011 m. liepos 31 d., deklaruodama 23 104 Lt grąžintiną iš biudžeto PVM sumą, kuri padengė turimą mokestinį įsiskolinimą. Nagrinėjamu atveju aktualu tai, kad visą minėto laikotarpio iš biudžeto grąžintino PVM sumą sudarė PVM, apskaičiuotas vykdant sandorius su Bendrove, t. y. 23 070,65 Lt (MGK byla, b. l. 7–8; 17–24).

Šias aplinkybes, t. y. tai, jog Bendrovės tikslas buvo panaikinti pareiškėjos įsiskolinimą biudžetui, pastarajai atskaičius mokėtiną PVM pagal Bendrovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras, bei perkelti vykdomą veiklą pas pareiškėją, patvirtina mokesčio administratoriaus surinkti duomenys apie tai, kad: pareiškėjos savininkė ir Bendrovės akcininkas yra sutuoktiniai; pareiškėjos vykdoma veikla yra analogiška Bendrovės vykdytai veiklai; pareiškėja veiklą vykdė tose pačiose patalpose kaip ir Bendrovė; Bendrovės akcininkas dirbo Bendrovės vadovu, taip pat ėjo pareiškėjos direktoriaus pareigas; atskirais epizodais sutapo Bendrovės ir pareiškėjos darbuotojai (MGK byla, b. l. 118). Taigi, atsižvelgus į šias aplinkybes, darytina neginčytina išvada, jog abi įmonės yra susijusios.

Atsižvelgusi aptartas ir išanalizuotas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje neabejotinai įrodyta viena iš dviejų kumuliatyvių sąlygų, paneigiančių pareiškėjos teisę į PVM atskaitą, – jog Bendrovė sukčiavo PVM, t. y. kad sandoriais su pareiškėja Bendrovė siekė savo vykdytą veiklą perkelti pas pareiškėją, tokiu būdu ją taip pat atlaisvinant nuo išieškomos mokestinės nepriemokos, iš valstybės biudžeto atskaičius PVM, tačiau Bendrovei pačiai PVM į biudžetą nesumokant.

Vertinant antrąją sąlygą – jog asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo/ turėjo žinoti apie kontrahentų sukčiavimą PVM – paneigiančią pareiškėjos teisę į PVM atskaitą, pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą akcentavęs, jog nors įstatymai tiesiogiai ir nenustato mokesčio mokėtojo pareigos kontroliuoti kontrahento veiklos, tikrinti jo išrašomų dokumentų tikrumo, tačiau tokia pareiga kyla iš pačios mokesčių mokėjimo prievolės teisingai mokėti mokesčius ir sandorių sudarymo nuostatų, apibrėžtų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normose. Priešingu atveju, mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas, ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, jog pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės PVM mokesčio, elgiasi nesąžiningai ir prisiima riziką dėl mokėtinų į valstybės biudžetą mokesčių dydžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1217/2012).

Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju bylos įrodymai apie įmonių sąsajumą patvirtina, kad pareiškėja žinojo (turėjo žinoti), jog Bendrovės padėtis yra sunki, Bendrovei bus keliama bankroto byla ir Bendrovė apskaičiuoto PVM į biudžetą nesumokės, vis dėlto pateikė deklaracijas dėl iš valstybės biudžeto atskaitytino PVM pagal su Bendrove sudarytus sandorius, tokiu būdu kartu siekdama padengti vykdomą išieškojimą.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja neįrodė savo teiginių, jog negalėjo žinoti apie Bendrovės sukčiavimą PVM, o byloje surinkti įrodymai paneigia šiuos pareiškėjos teiginius bei atitinkamai patvirtina mokesčių administratoriaus išvadas dėl mokestinės prievolės atsiradimo.

Vadovaudamasi aptartais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė išsamų, teisingą ir pagrįstą sprendimą, todėl šis sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos A. G. firmos „Dolosita“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos 2015 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas