2019-01-30 Nr. AB-2787-3-61-3-03460-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1033-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03460-2017-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, (trečiasis suinteresuotas asmuo byloje – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. A. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 30 d. iki 2017 m. spalio 12 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) Vilniaus PN buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis. Paaiškino, kad jam tenkantis gyvenamosios kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pažymėjo, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamosios patalpos plotas turi būti skaičiuojamas be sanitariniam mazgui tenkančio ir baldų užimamo ploto.

3. Pareiškėjo teigimu, dėl teisės aktų reikalavimus neatitinkančių kalinimo sąlygų jis patyrė psichologinę traumą, sutriko jo visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, tapo dirglus, jaučia baimę aplinkai, sumažėjo jo bendravimo galimybės. Dėl to jis nuolat kreipdavosi į Vilniaus PN psichiatrę, kuri paskirdavo vaistus, kuriuos jis vartojo ilgą laiką.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas paaiškino, kad kamerų tipo patalpose Nr. 4K, Nr. 11K, Nr. 16K, Nr. 18K ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose Nr. 4D, Nr. 5D, Nr. 6D pareiškėjas buvo laikomas ne Vilniaus PN administracijos valia, šiose patalpose jis atlikinėjo nuobaudas, kurios jam skirtos už įstaigos režimo reikalavimų pažeidimus. Pažymėjo, kad gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, dydis visose pataisos įstaigos kamerų tipo patalpose (drausmės grupės gyvenamosiose patalpose) atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) nustatytą normatyvą.

6. Atsakovo teigimu, skundžiamos aplinkybės dėl tariamai per mažo patalpų ploto negalėjo pareiškėjui sukelti intensyvią ir ilgai trunkančią slogią emocinę būseną, sukeliančią papildomus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, stipresnius nei tie, kuriuos išgyvena nuteistieji, atlikdami bausmę už inkriminuotą nusikaltimą tam skirtose pataisos įstaigose. Akcentavo, kad pareiškėjas su skundais (prašymais) dėl netinkamu kalinimo sąlygų, dėl per mažo kamerų tipo patalpų ploto į Vilniaus PN administraciją nesikreipė. Pabrėžė, kad pareiškėjas nepagrindė, kaip apskaičiavo prašomos priteisti neturtinės žalos dydį ir nenurodė dokumentų ar teisės aktų, kuriais būtų galima pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą. Mano, kad Vilniaus PN administracija savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam žalos nepadarė.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu dėl jo laikymo sąlygų į Vilniaus PN administraciją ar į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) nesikreipė. Pažymėjo, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo bei kilusių pasekmių. Pareiškėjas skunde teismui taip pat nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai paskaičiuotas. Mano, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, todėl nėra pagrindo atlyginti žalą.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui kamerų tipo patalpose Nr. 11K, Nr. 16K, Nr. 18K, išskaičiavus sanitariniam mazgui tenkantį patalpų plotą, teko didesnis nei 4 kv. m kameros plotas, kamerų tipo patalpoje Nr. 4K pareiškėjui teko 3,9 kv. m kameros ploto, drausmės grupės gyvenamosiose patalpose Nr. 4D ir Nr. 6 D – 3,26 kv. m ploto, o drausmės grupės patalpoje Nr. 5D – 3,23 kv. m ploto.

11. Teismas, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo konstatavimo, padarė išvadą, jog pareiškėjui visą ginčo laikotarpį teko gyvenamasis plotas didesnis nei 3 kv. m, todėl pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą nėra teisinio pagrindo.

12. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar buvo pažeisti nacionalinės teisės aktai, reglamentuojantys minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus, vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 ir 111.2 punktai (2015 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1R-238 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.), kuriuose įtvirtintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų ploto bendrabučių tipo patalpose (3,1 kv. m) ir kamerų tipo patalpose (3,6 kv. m) dydis. Teismas pažymėjo, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato sanitarinio mazgo, baldų ir kito inventoriaus užimamo ploto išskaičiavimo iš patalpų ploto, todėl, vertindamas pareiškėjo kalinimo sąlygų atitiktį nacionalinės teisės aktų reikalavimams, teismas sanitarinio mazgo, baldų ir kito inventoriaus užimamo ploto iš gyvenamųjų patalpų (kameros) bendro ploto neišskaičiavo. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, sprendė, jog visą ginčo laikotarpį pareiškėjui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas atitiko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių reikalavimus.

13. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pareiškėjo nurodytų Vilniaus PN administracijos neteisėtų veiksmų fakto, nenustatinėjo kitų civilinės atsakomybės sąlygų ir atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą.

III. 14. Pareiškėjas T. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

15. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Teigia, jog teismas skundžiamame sprendime netinkamai įvertino jam tekusį minimalų gyvenamųjų patalpų (kameros) plotą, taip pat neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką.

16. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš bendro gyvenamųjų patalpų (kameros) ploto neišskaičiavo sanitarinio mazgo užimamo ploto ir neatsižvelgė į patalpoje esančių baldų užstatytą plotą. Mano, jog iš bendro gyvenamųjų patalpų (kameros) ploto turėjo būti išskaičiuotas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas, dėl ko likęs jam tenkantis plotas (3,26–3,23 kv. m) pripažintinas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Akcentuoja, kad dėl gyvenamosiose patalpose (kamerose) esančių baldų ribojama jo judėjimo laisvė, kas taip pat pripažintina teisių pažeidimu.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės atkartoja skunde nurodytus argumentus, tačiau nepagrindžia prašomos priteisti neturtinės žalos ir jos paskaičiavimo. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai išanalizavus bylos faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

20. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 30 d. iki 2017 m. spalio 12 d.

22. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime įvertintu jam tekusiu minimaliu gyvenamųjų patalpų (kameros) plotu, teigdamas, jog teismas nepagrįstai iš bendro gyvenamųjų patalpų (kameros) ploto neišskaičiavo sanitarinio mazgo ir baldų užimamo ploto.

24. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį minimalų gyvenamųjų patalpų (kameros) plotą, nustatė, kad išskaičiavus sanitariniam mazgui tenkantį patalpų plotą pareiškėjui teko didesnis nei 3 kv. m kameros plotas, kas nesudarė teismui pagrindo pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, tačiau analizuodamas pareiškėjui tekusio minimalaus gyvenamojo ploto atitiktį nacionaliniams teisės aktams, teismas sanitarinio mazgo, baldų ir kito inventoriaus užimamo ploto iš gyvenamųjų patalpų (kameros) bendro ploto neišskaičiavo.

25. Pažymėtina, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.1 ir 111.2 punktuose (2015 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1R-238 redakcija) įtvirtinta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nėra nurodyta, jog į turimo ploto gyvenamojoje patalpoje (kameroje) apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Europos Žmogaus Teisių Teismo vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).

26. Dėl pareiškėjo teiginio, jog pirmosios instancijos teismas, be sanitarinio mazgo ploto, turėjo išskaičiuoti ir baldų užimamą plotą, teisėjų kolegija akcentuoja, kad tik nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

27. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 30 d. iki 2017 m. spalio 12 d. buvo kalinamas kamerų tipo patalpose Nr. 4K, Nr. 11K, Nr. 16K, Nr. 18K ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose Nr. 4D, Nr. 5D, Nr. 6D. Išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą kameroje Nr. 4K pareiškėjui teko 3,9 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 11K – 4,2 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 16K – 4,2 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 18K – 4,1 kv. m kameros ploto, gyvenamojoje patalpoje Nr. 4D – 3,26 kv. m ploto, gyvenamojoje patalpoje Nr. 5D – 3,23 kv. m ploto ir gyvenamojoje patalpoje Nr. 6D – 3,26 kv. m ploto (b. l. 7–11).

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Vilniaus PN užtikrino pareiškėjui teisės aktuose nustatytą minimalų gyvenamosios patalpos (kameros) ploto normą. Pažymėtina, kad net ir išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 ir 111.2 punktuose įtvirtinta minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamosios patalpos (kameros) ploto norma, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino Konvencijos 3 straipsnio ir nacionalinės teisės aktų normų pažeidimų. Aplinkybė, kad gyvenamoji patalpa (kamera) buvo apstatyta baldais, kas, pareiškėjo teigimu, ribojo jo judėjimo laisvę, savaime nesudaro pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą, kadangi teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas byloje nenustatytas.

29. Nenustačius Vilniaus PN administracijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, dėl kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, egzistavimo nėra tikslinga pasisakyti, nes atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negali atsirasti.

30. Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė