2016-01-06 Nr. AB-315-3-61-3-05257-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

N U T A R T I S

Administracinė byla Nr. AS-17-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05257-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 61.1; 63.1;

63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. U. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, ir Vilniaus pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. U. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. lapkričio 2 d. (pagal Vilniaus pataisos namų spaudą ant voko, b. l. 10) padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–6), prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. 42-118(2) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. 2S-4235; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 10 000 Eur neturtinę žalą.

Nustatęs, kad pareiškėjo skundas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimų, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 5 d. nutartimi (b. l. 11) nustatė pareiškėjui terminą iki 2015 m. lapkričio 20 d. skundo trūkumams pašalinti: nurodyti, kada gavo Kalėjimų departamento 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. 2S-4235, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2015 m. lapkričio 16 d. gautas pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Kalėjimų departamento 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimo Nr. 2S-4235 paduoti (b. l. 15). Prašyme pareiškėjas nurodė, kad skundo padavimo terminas praleistas dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių. Ruošdamas skundą teismui ir žinodamas, kad skundas apmokestinamas žyminiu mokesčiu, bei siekdamas, kad teismas jį atleistų nuo žyminio mokesčio mokėjimo, pareiškėjas 2015 m. spalio 5 d. pateikė Vilniaus PN administracijai prašymą išduoti pažymą apie Vilniaus pataisos namuose jo gautas pajamas. Administracija nepateisinamai ilgai delsė išduoti pareiškėjui jo prašomą pažymą ir ją pateikė tik 2015 m. spalio 29 d. Gavęs minėtą pažymą, pareiškėjas nedelsdamas pateikė skundą teismui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 18 d. nutartimi (b. l. 18–19) netenkino pareiškėjo V. U. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Teismas vadovavosi ABTĮ 32 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad skundas administraciniam teismui dėl atitinkamos administracinių ginčų komisijos sprendimo paduodamas per dvidešimt dienų nuo skundžiamo sprendimo gavimo dienos. Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. Prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami praleidimo priežastis patvirtinantys įrodymai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad priežastimis, kurių pagrindu gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti, laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė asmeniui įstatymo nustatytu laikotarpiu kreiptis į teismą, tai yra nepriklausė nuo jo valios (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2005 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS15-90/2005).

Teismas nurodė, kad pareiškėjas, be kitų reikalavimų, ginčija Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. 2S-4235, dėl kurio skundą teismui paštu padavė 2015 m. lapkričio 2 d. Pareiškėjas nenurodė datos, kada gavo skundžiamą Kalėjimų departamento sprendimą, tačiau teismas pastebėjo, kad pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog, paduodamas skundą teismui dėl Kalėjimų departamento 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimo Nr. 2S-4235 panaikinimo, jis praleido įstatymo nustatytą 20 dienų nuo sprendimo gavimo dienos skundo padavimo terminą.

Iš ginčijamo Kalėjimų departamento 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimo Nr. 2S-4235 teismas nustatė, kad jame buvo išaiškinta sprendimo apskundimo tvarka ir terminai, t. y. nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui per 20 dienų nuo jo įteikimo dienos. Įvertinęs pareiškėjo prašyme atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą nurodytą aplinkybę, kad skundo padavimo terminą jis praleido dėl Vilniaus PN administracijos delsimo išduoti jam pažymą apie gautas pajamas, teismas priėjo prie išvados, kad minėta aplinkybė nelaikytina svarbia priežastimi, sukliudžiusia pareiškėjui įstatymo numatytais terminais paduoti skundą teismui, ir nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog jis turėjo galimybę paduoti skundą teismui nepraleisdamas įstatymo nustatyto termino skundui paduoti. Įstatymo nustatytu terminu paduodamas skundą teismui ir siekdamas, kad būtų atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, pareiškėjas turėjo galimybę skunde nurodyti, dėl kokių priežasčių kartu su skundu jis negali pateikti teismui prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagrindžiančių įrodymų, tačiau pareiškėjas tokių veiksmų neatliko ir nepateisinamai ilgai delsė pateikti teismui skundą.

Nenustatęs byloje objektyvių aplinkybių, sukliudžiusių pareiškėjui skundą teismui paduoti įstatymo numatytais terminais, pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir, atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu (teismas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą), atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

III. Pareiškėjas V. U. atskirajame skunde (b. l. 22–23) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės.

Atskirajame skunde pareiškėjas dar kartą pabrėžia, kad praleido terminą skundui paduoti, nes siekė dokumentais pagrįsti kartu su skundu teismui teikiamą prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo, tačiau ne dėl pareiškėjo kaltės Vilniaus PN 2015 m. spalio 29 d. pažyma apie gautas pajamas buvo jam įteikta tik spalio 30 d. (penktadienį). Skundas teismui buvo išsiųstas nedelsiant, t. y. lapkričio 2 d. (pirmadienį). Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai bei formaliai vertino šias aplinkybes, todėl priėjo prie neteisingos išvados, kad jos nelaikytinos svarbia priežastimi, sukliudžiusia laiku paduoti skundą teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju svarstytinas klausimas, ar pagrįstai ir teisėtai Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 18 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą, t. y. ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, skunde suformuluodamas šiuos reikalavimus: 1) panaikinti Vilniaus pataisos namų 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. 42-118(2) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. 2S-4235; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 10 000 Eur neturtinę žalą.

Kaip matyti iš skundžiamos 2015 m. lapkričio 18 d. nutarties, teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, vadovavosi ABTĮ 32 straipsnio 1 dalimi, kuri reglamentuoja išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijų priimtų sprendimų apskundimo tvarką ir terminą (dvidešimt dienų nuo sprendimo gavimo dienos). ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Taigi, specialūs įstatymai gali numatyti kitokius skundo (prašymo) administraciniam teismui padavimo terminus nei ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje numatyti terminai.

Bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimą reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas. Pagal šio kodekso 183 straipsnio 3 dalį, Kalėjimų departamento direktoriaus veiksmai ir sprendimai per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui. Taigi šiuo atveju teismas, nors ir pasiremdamas netinkama proceso teisės norma (ABTĮ 32 straipsnio 1 dalimi), tačiau iš esmės teisingai sprendė, kad pareiškėjo skundas dėl Kalėjimų departamento 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimo Nr. 2S-4235 turėjo būti paduotas teismui per 20 dienų terminą nuo šio sprendimo įteikimo pareiškėjui dienos.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kada tiksliai pareiškėjas gavo ginčijamo Kalėjimų departamento 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimo Nr. 2S-4235 nuorašą, tačiau iš kitų objektyvių duomenų teismas turėjo pakankamą pagrindą spręsti, jog skundas dėl minėto sprendimo panaikinimo paduotas teismui praleidus įstatymo nustatytą 20 dienų terminą. Aplinkybę, kad skundas paduotas teismui praleidus minėtą 20 dienų nuo Kalėjimų departamento 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimo Nr. 2S-4235 įteikimo dienos terminą, pripažįsta ir pats pareiškėjas. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo skundas, kaip matyti iš laiško voko (b. l. 10), buvo išsiųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui iš Vilniaus pataisos namų 2015 m. lapkričio 2 dieną, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėjo skundas buvo paduotas teismui akivaizdžiai praleidus įstatymo (Bausmių vykdymo kodekso 183 str. 3 d.) nustatytą terminą.

Remiantis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1−7 punktuose. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios. Teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka. Todėl kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės: teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatymo nustatytą terminą skundui paduoti, skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė atnaujinti terminą skundui dėl Kalėjimų departamento 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimo Nr. 2S-4235 paduoti motyvuodamas iš esmės vienintele aplinkybe, kad teikdamas skundą teismui jis siekė kartu pateikti motyvuotą ir dokumentais pagrįstą prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo, dėl to kreipėsi į Vilniaus pataisos namų administraciją dėl pažymos apie gautas pajamas išdavimo, tačiau gavo šią pažymą tik 2015 m. spalio 30 d., todėl pareiškėjas teigė, kad skundo padavimo teismui terminą praleido dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas kreipėsi į netinkamas institucijas ar kitaip netinkamai gynė savo teises, paprastai negali būti pripažinta svarbia aplinkybe termino skundui paduoti atnaujinimui (LVAT 2014 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-898/2014, 2014 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-350/2014, 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-37/2014, 2012 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-676-12, 2013 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS662-154/2013, 2006 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS7-582/2006, kt.).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pareiškėjui buvo gerai žinoma Kalėjimų departamento 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimo Nr. 2S-4235 apskundimo tvarka ir terminas, nes šio sprendimo paskutinėje pastraipoje aiškiai nurodyta, kad: „Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio nuostatomis, šis Kalėjimų departamento sprendimas per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo gali būti skundžiamas apygardos administraciniam teismui“. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo delsimas per įstatymo nustatytą terminą paduoti skundą teismui pagrįstai įvertintas kaip jo laisva valia pasirinktas elgesio modelis. Teismas pagrįstai pastebėjo, kad pareiškėjas turėjo galimybę paduoti skundą teismui nepraleisdamas įstatymo nustatyto termino, skunde galėjęs nurodyti, dėl kokių priežasčių kartu su skundu negali pateikti teismui prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagrindžiančių įrodymų. Tačiau pareiškėjas, kaip minėta, pasirinko kitą elgesio variantą ir nepateisinamai ilgai delsė pateikti teismui skundą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo nurodyta skundo padavimo termino praleidimo aplinkybė ABTĮ 34 straipsnio taikymo prasme nelaikytina svarbia priežastimi, sudarančia pagrindą atnaujinti jam praleistą terminą skundui paduoti. Todėl teismo procesinis sprendimas neatnaujinti pareiškėjui termino skundui dėl Kalėjimų departamento 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimo Nr. 2S-4235 ir Vilniaus PN 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo Nr. 42-118(2) paduoti bei šiuo pagrindu (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.) atsisakyti priimti nagrinėjimui teisme pirmąjį pareiškėjo skundo reikalavimą dėl šių sprendimų panaikinimo laikytinas teisėtas ir pagrįstas.

Antruoju skundo reikalavimu pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą visa apimtimi, tokiu būdu, teismas pripažino, kad pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą ir skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo paduoti.

Apeliacinės instancijos teismas su pastarąja pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka bei pažymi, kad pagal nusistovėjusią administracinių teismų praktiką, reikalavimas dėl žalos atlyginimo paprastai nėra laikomas išvestiniu iš reikalavimo dėl administracinių aktų, dėl kurių galbūt ir kilo žala, panaikinimo (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-416/2014, 2014 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-122/2014, 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2563/2012, 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-1017/2011, kt.). Atsižvelgiant į minėtą praktiką, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai atsisakė priimti antrąjį pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo kaip išvestinį iš pirmojo reikalavimo panaikinti Kalėjimų departamento 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. 2S-4235 ir Vilniaus PN 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. 42-118(2), kuriam pareikšti pareiškėjas yra praleidęs terminą. Pažymėtina ir tai, kad valstybės deliktinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo klausimas yra sprendžiamas taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas. Pagal šio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.

Taigi šiuo atveju nebuvo pagrindo atsisakyti priimti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kaip paduotą praleidus skundo padavimo terminą. Remiantis išdėstytais motyvais, ši Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutarties dalis naikintina ir pareiškėjo skundo dalies dėl reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Likusi pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama iš esmės nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2, 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. U. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutartį iš dalies. Panaikinti nutarties dalį, kurioje atsisakyta priimti pareiškėjo V. U. skundo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, ir perduoti šios skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė