2019-03-06 Nr. AB-5967-3-64-3-01905-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1639-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01905-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja R. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėja nurodė, kad ji buvo kalinama Šiaulių TI nuo 2016 m. gruodžio 27 d. pažeidžiant nustatytas kalinimo sąlygas. Kameros buvo mažos ir perpildytos, tualetas atskirtas tik 1 m aukščio sienele, sienos apipelijusios, dienos šviesa į kamerą nepateko, dėl prasto apšvietimo pablogėjo regėjimas. Ne visose kamerose buvo šiltas vanduo, į dušą vedė tik kartą per savaitę. Nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna ir šalta, valymui gaudavo tik sodos. Nuteistųjų užimtumas minimalus, pasivaikščioti vesdavo tik valandą per dieną, iš kiemelių nieko nesimatydavo. Dėl to jai sutriko miegas, jautė depresiją, tai sukėlė didelius dvasinius išgyvenimus, buvo sužalota sveikata, patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 3 000 Eur suma.

3. Teismo posėdžio metu pareiškėja paaiškino, jog karšto vandens nebuvo kameroje Nr. 71, kameroje Nr. 107 buvo pelėsio, visose kamerose netvarkingi langai, trūko oro, todėl prašė priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

4. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėja į Šiaulių TI buvo etapuota 2016 m. gruodžio 27 d. ir buvo laikoma atskirais laikotarpiais iki 2017 m. sausio 23 d. kamerose Nr. 107 ir Nr. 71. Pareiškėjai teko nuo 3,77 kv. m iki 7,91 kv. m gyvenamojo ploto. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje, laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.

6. Valymo inventorius yra išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras valyti privalo patys suimtieji / nuteistieji. Tualetai atskirti, įrengti pagal higienos normų reikalavimus. Pasivaikščiojimai vykdomi teisės aktų nustatyta tvarka. Patikrinimų pareiškėjos buvimo metu jos buvimo kamerose atlikta nebuvo, tačiau 2016 m. liepos 21 d. patikrinus kamerą Nr. 71, pelėsio nerasta, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinis apšvietimas atitiko reikalavimus. Skundų dėl higienos sąlygų kamerose negauta. Karšto vandens tiekimas į gyvenamąsias kameras nėra privalomas, tačiau į kai kurias kameras, kuriose laikomos moterys, tame tarpe ir į kamerą Nr. 107, yra tiekiamas karštas vanduo.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjos skundą iš dalies tenkino ir pripažino, kad jos teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas laikymo sąlygas Šiaulių TI buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytu 3,6 kv. m kameros minimaliu gyvenamuoju plotu, turinčiu tekti suimtiesiems bei nuteistiesiems, ir nustatė, kad pareiškėja buvo laikoma kamerose Nr. 107 ir Nr. 71 18 dienų, jai teko nuo 3,77 kv. m iki 7,90 kv. m kameros ploto. Taigi Šiaulių TI administracija nepažeidė pareiškėjos subjektinės teisės būti kalinamai kameroje, kurioje jai tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėja nuo 2016 m. gruodžio 27 d. iki 2017 m. lapkričio 23 d. nesikreipė su skundais į Šiaulių TI direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų; kameros, kuriose buvo laikoma pareiškėja, dalyvavo užimtumo programose, buvo galimybė išeiti į kambarį-skaityklą, treniruoklių salę; kamerose Nr. 107 ir Nr. 71 sanitarinių mazgų atitvarai mūriniai, iš OSB plokštės, aukštis 1,82 m; pateikti higienos-dezinfekcijos planai; pareiškėjos laikymo Šiaulių TI metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas neatliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams jos buvimo kamerose, tačiau 2016 m. liepos 21 d. surašytame patikrinimo akte nurodyta, jog kameroje Nr. 71 oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinis apšvietimas atitinka reikalavimus, pelėsio nenustatyta, kamera vėdinama per langą; suimtiesiems užtikrinamas 1 val. per parą pasivaikščiojimas gryname ore (pareiškėja pripažįsta, jog ši tvarka buvo vykdoma); nėra duomenų, jog pareiškėjos susirgimai būtų susiję su blogomis sąlygomis kameroje.

10. Teismas įvertino, kad pareiškėjos teiginiai dėl to, jog tualetai atitverti 1 m aukščio sienele, paneigti byloje surinkta medžiaga; pareiškėja savo skunde nenurodė, kad jos privatumas būtų pažeistas. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus dėl pasivaikščiojimo trukmės ir galimybės pasinaudoti dušu.

11. Teismas, vertindamas higienos sąlygas kamerose dėl šalčio, drėgmės, prasto apšvietimo, pažymėjo, jog nėra pateikta šias aplinkybes paneigiančių įrodymų, todėl kilusias abejones vertino pareiškėjos naudai.

12. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėja jos nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėja buvo kaip nors išskirta iš kitų nuteistųjų ir jai kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

13. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į pareiškėjos skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėja galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių ji nebūtų patyrusi, jei būtų laikoma teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

14. Teismas teigė, kad aplinkybė, jog pareiškėja delsė pasinaudoti teismine gynyba beveik 10 mėnesių, leidžia daryti išvadą, jog jos patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma pareiškime. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjai, atsižvelgė į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (apgyvendinimas higienos normų neatitinkančiose kamerose) iš esmės nepakenkė pareiškėjos sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjos patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį jos sveikatai, iš pateiktos ligos istorijos matyti, jog dėl (duomenys neskelbtini) pareiškėja kreipėsi, tačiau tai susiję su kitais veiksniais), įvertino, kad pareiškėjai visą laiką buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, pareiškėja neskundė, jog sanitarinis mazgas ir kitas inventorius ribojo jos laisvę daugiau nei būtina, be to, pareiškėjos buvimo Šiaulių TI laikotarpis buvo trumpas, ne ilgiau kaip 18 dienų, teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė, jog dėl dalies šio laikotarpio nusiskundimų neturi, atsakovo atstovas ėmėsi priemonių pagerinti gyvenimo sąlygas, todėl kamerai Nr. 107, kurioje pareiškėja praleido 10 dienų, tiekė karštą vandenį, šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jos teisės į teisės aktuose nustatytų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankamą satisfakciją už jos teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

III. 15. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo priteisti jai iš atsakovo 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

16. Pareiškėja apeliaciniame skunde kartoja savo skundo, pateikto pirmosios instancijos teismui, argumentus. Taip pat pažymi, kad Šiaulių TI nurodytas kameros patikrinimas dėl atitikimo higienos normų reikalavimams buvo atliktas vasarą, todėl iki jos laikymo toje kameroje pradžios tikrintos aplinkybės galėjo pasikeisti, be to, vasarą būna šilčiau ir šviesiau.

17. Pareiškėjos nuomone, jai turėjo tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto. Šiaulių TI kamerose turėjo nuolat sėdėti ar gulėti, natūralus apšvietimas nebuvo užtikrintas, turėjo miegoti esant įjungtam naktiniam apšvietimui, tokiu būdu neįmanoma pailsėti, sutrinka miegas, psichika. Šie pažeidimai išlikę iki šių dienų.

18. Pareiškėja nurodo, kad atvykstant ar išvykstant etapu, kratos atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Nors yra šalta ir drėgna, buvo verčiama nusirengti.

19. Pareiškėja teigia, kad sanitarinio mazgo zonoje nėra jokios ventiliacijos, todėl dėl sklindančių nemalonių kvapų kilo konfliktų, nes toje pačioje patalpoje yra miegama ir valgoma. Be to, kamerose buvo šalta, veisėsi pelės ir žiurkės.

20. Pareiškėja patyrė neturtinę žalą, buvo pažeistos jos teisės, numatytos Konvencijos 3 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad ji į teismą kreipėsi po 10 mėn., todėl jos patirta neturtinė žala nėra tokia didelė, yra nepagrįsti, nes ieškinio senaties terminas yra 3 metai.

21. Atsakovo atstovas atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

22. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 23. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėja teigė patyrusi dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 27 d. iki 2017 m. sausio 23 d., atlyginimo.

24. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, pripažino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjai kalint Šiaulių TI buvo pažeista jos teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas laikymo sąlygas, t. y. nebuvo užtikrinta pakankama kamerų apšvieta, tinkama temperatūra bei drėgmės lygis, tačiau pareiškėjos reikalavimą dėl neturinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

25. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad jai turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais; pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė, kad jos teisė į minimalų 5 kv. m kameros plotą buvo pažeista; teigia, kad kamerose buvo šalta, tamsu, prastas apšvietimas, veisėsi pelės ir žiurkės, sanitarinio mazgo zonoje nebuvo įrengtos ventiliacijos, kratos vykdomos antisanitarinėmis sąlygomis.

26. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys dėl pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, nes kitų pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių bei jų vertinimo pareiškėja apeliaciniame skunde neginčija. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl pareiškėjos skunde Regionų apygardos administraciniam teismui nurodytų, tačiau apeliaciniame skunde neginčytų aplinkybių, todėl dėl jų atskirai nepasisako.

28. Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjos skundo pirmosios instancijos teismui (b. l. 2‑3) ir apeliacinio skundo (b. l. 110–114) turinį, pažymi, kad pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė argumentų, kurie yra nurodyti apeliaciniame skunde, t. y. dėl naktinio apšvietimo, kratos atlikimo sąlygų, ventiliacijos sanitarinio mazgo zonoje, pelių ir žiurkių veisimosi.

29. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1041‑261/2016; 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑2374‑442/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017 ir kt.).

30. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikusi pirmosios instancijos teismo proceso metu, bei su tuo susijusius reikalavimus. Taigi šiuo aspektu skundas pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme nebus nagrinėjami.

31. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad jai kameroje turėjo tekti ne mažiau kaip 5 kv. m ploto. Šie pareiškėjos teiginiai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis aktualiu teisiniu reglamentavimu, teisingai nurodė, jog pareiškėjos teisė į minimalų kameros plotą (3,6 kv. m) nebuvo pažeista (žr. šios nutarties 8 p.; b. l. 22).

32. Tuo tarpu dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, susijusių su kameros apšvieta, temperatūra ir drėgme, pažymėtina, jog šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pripažino pareiškėjos teisės į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas laikymo sąlygas pažeidimą (žr. šios nutarties 11 p.), todėl papildomai šiuo aspektu nėra prasmės pasisakyti.

33. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl jos patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdo, pažymi, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, jog asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

34. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (pareiškėja higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis Šiaulių TI buvo laikoma 18 dienų, kitų pažeidimų nenustatyta), konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjai dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnį. Tokių pasekmių nenurodo ir pati pareiškėja, savo procesiniuose dokumentuose įvardindama tik bendro pobūdžio teiginius, nepagrįstus jokiais įrodymais. Pareiškėjos laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjai atlyginimo. Juo labiau, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog dėl netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų pareiškėjai būtų pablogėjusi sveikata ar būtų kilę kokių nors kitų reikšmingų pasekmių. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

36. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius