2017-11-28 Nr. AB-22026-3-61-3-03459-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1755-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03459-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4; 20.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. (A. Š.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. Š. (A. Š.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 27 478,26 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 m. sausio 3 d. iki 2013 m. balandžio 24 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad buvo laikomas perpildytose kamerose, kadangi apie 7,25–8,02 kv. m ploto kamerose buvo laikoma iki 4 asmenų, o dalį kamerų ploto užėmė sanitarinis mazgas, baldai ir kitas inventorius. Be to, paaiškino, kad kamerose prie stalo buvo tik dvi kėdės, todėl vienu metu pavalgyti prie stalo sėdėdami galėdavo tik du žmonės, o kiti turėdavo stovėti ir laukti, tuo metu maistas atšaldavo. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad dėl kamerų perpildymo nuolat trūko oro ir žiemą tekdavo rinktis gryną orą vėdinant kamerą per langą arba šilumą, langas buvo labai mažas. Pareiškėjas kartu akcentavo, kad skaityti knygas turėjo prieblandoje, o Lukiškių TI-K kilusio gaisro metu, kai buvo kameroje Nr. 148, jis vos neužduso dūmuose, tai sutrikdė jo sveikatą. Atkreipė dėmesį į tai, kad kamerose tualetai nuo likusio ploto buvo atitverti tik žema sienele, iš jų sklido blogas kvapas. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K administracija dažnai nereaguodavo į skundus ir prašymus, be to, atvykęs į Lukiškių TI-K, jis nebuvo supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, todėl nežinojo savo teisių ir pareigų. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad dėl tokių netinkamų laikymo sąlygų tapo irzlus, nervingas, sunkiai užmigdavo, jam nuolat skaudėjo galvą, sutriko sveikata, t. y. jis patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 18–25) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Lukiškių TI-K, visų pirma, atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo kreipėsi už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 3 d. iki 2013 m. balandžio 24 d. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes ir į tai, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė 2015 m. birželio 18 d., Lukiškių TI-K prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

Kartu nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Šiame kontekste akcentavo, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Taip pat paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį.

Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pabrėžė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras. Be to, Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Papildomai pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti. Atkreipė dėmesį į tai, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, tam yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Taip pat nurodė, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama, nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė sutartį su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 m.

– vėl su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Akcentavo, kad kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Be to, pabrėžė, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą.

Dėl sanitarinio mazgo paaiškino, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Lukiškių TI-K kartu akcentavo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Lukiškių TI-K manė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 3 d. sprendimu (b. l. 104–107) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas, visų pirma, nurodė, kad atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti 3 metų senaties terminą. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, kad pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 str. 2 d.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismas pabrėžė, kad šiuo atveju senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos, t. y. nuo 2015 m. birželio 26 d. (pagal išsiuntimo datą ant voko), todėl padarė išvadą, kad pareiškėjas reikalavimui dėl žalos atlyginimo praleido ieškinio senaties terminą. Šiame kontekste teismas akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas sirgo ar kas nors atėmė jam galimybę anksčiau kreiptis į teismą, tame tarpe, skundą teismui išsiųsti paštu. Taigi, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimai priteisti neturtinę žalą nagrinėtini už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 26 d.

7. Pasisakydamas dėl ginčo laikotarpio, kuriam netaikoma senatis, teismas nurodė, jog Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Tuo tarpu byloje nėra ginčo dėl atsakovo įgaliotos institucijos atsiliepime teismui pateiktų duomenų apie pareiškėjo kalinimo sąlygas teisingumo bei išsamumo, o minėta teismui pateikta informacija patvirtina, kad nurodytu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, kai vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3,6 kv. m, t. y. neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nurodytos minimalios vertės. Teismas pažymėjo, kad minėtų duomenų analizė patvirtina, jog pareiškėjas teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kai vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto, nei nustatyta Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte, iš viso buvo laikomas 235 dienas.

8. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamo vėdinimo, teismas pabrėžė, kad atsakovo atstovas nurodė, jog Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Nors atsakovo atstovas taip pat pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, teismas akcentavo, kad šie patikrinimai atlikti ne tuo metu, kai pareiškėjas buvo laikomas tam tikrose kamerose, arba ne tose kamerose, kuriose pareiškėjas tuo metu buvo laikomas. Kitų įrodymų, patvirtinančių argumentus dėl netinkamų sąlygų, taip pat duomenų, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų teikęs skundus Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms įstaigoms, byloje nėra.

9. Dėl sanitarinių mazgų įrengimo teismas pažymėjo, kad, kaip paaiškino Lukiškių TI-K, visose kamerose, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, kuri nuo likusio kameros ploto atitverta 1,5 m aukščio pertvara, tačiau nėra atskirose patalpose ir su atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema, o įrengta tose pačiose patalpose, kur gyvena nuteistieji / suimtieji. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti, jog Lukiškių TI-K neužtikrino Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatytų reikalavimų, taip pažeisdama pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.

10. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad dauguma aplinkybių, kuriomis pareiškėjas grindžia savo skundą, yra tikėtinos laisvės atėmimo bausmės pasekmės ir nesudaro atskiro pagrindo asmens teisės į orumą pažeidimo konstatavimui. Be to, kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, iš kurių jis kildina neturtinę žalą, yra grindžiamos ne teismui teikiamais įrodymais, o bendro pobūdžio teiginiais. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo patirtą turtinę žalą bei neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, nei įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo ir netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina, jog Lukiškių TI-K sutrikdė jo sveikatą, ar kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų paūmėjo ankstesnės pareiškėjo ligos.

11. Taigi, apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ir neužtikrinti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, įvertinęs pažeidimo mastą ir trukmę, taip pat tai, kad nustatytais teisių pažeidimais pareiškėjui sukeltos pasekmės buvo pateiktos tik abstrakčiai, nenurodant, kuo žalos dydis grindžiamas, nepateikiant objektyvių įrodymų, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš atsakovo priteistina 2 100 Eur kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti, kuri laikytina pakankama.

III. 12. Pareiškėjas A. Š. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 130–134), kuriame nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimu ir prašo priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 27 478 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad iš 440 dienų, praleistų Lukiškių TI-K, tik 14 dienų vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, o dalis Lukiškių TI-K atsiliepime į jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, nurodytos informacijos yra netiksli.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 153–154) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimą nepakeistą. Lukiškių TI-K mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o pareiškėjo apeliacinis skundas nepagrįstas ir vertintinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 14. Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildino iš to, kad nuo 2012 m. sausio 3 d. iki 2013 m. balandžio 24 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

16. Šiame kontekste, visų pirma, pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas, atsakovo atstovo prašymu, pareiškėjo reikalavimų daliai už laikotarpį iki 2012 m. birželio 26 d. taikė ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.) ir nagrinėjo tik pareiškėjo reikalavimų dalį priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 26 d. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde senaties termino taikymo daliai jo reikalavimų iš esmės neginčija, o teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis šiuo aspektu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl to nepasisako.

17. Pasisakydama dėl ginčui aktualaus laikotarpio, kuriam netaikoma sentais, t. y. dėl laikotarpio nuo 2012 m. birželio 26 d. iki 2013 m. balandžio 24 d., teisėjų kolegija akcentuoja, jog ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

18. Šiame kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, iš dalies sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais dėl jo laikymo Lukiškių TI-K pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje trukmės, kadangi iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 19–21) matyti, kad ginčo laikotarpiu, kuriam netaikoma senatis, t. y. nuo 2012 m. birželio 26 d. iki 2013 m. balandžio 24 d., pareiškėjas Lukiškių TI-K iš viso buvo laikomas 294 dienas, iš kurių 284 dienas jo laikymo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimų. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 1,48 kv. m iki 3,33 kv. m, o didžiąją šio laiko dalį buvo mažesnis, nei 3 kv. m. Taigi, įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Atitinkamai, nors byloje nėra pakankamai duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas Lukiškių TI-K pažeidžiant teisės aktų reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu.

19. Tačiau dėl kitų pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas dėl kitų pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų paneigiančių duomenų. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardamas ginčijamo sprendimo motyvams dėl kitų pareiškėjo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu, kuriam netaikoma senatis, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

20. Teisėjų kolegija papildomai akcentuoja, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aplinkybės, jog dėl kamerų perpildymo trūko oro, nebuvo galimybės visiems kameroje laikomiems asmenims vienu metu pavalgyti sėdint prie stalo, yra neatsiejamai susijusios su minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2013 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017 ir kt.). Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 148 buvo laikomas nuo 2012 m. sausio 4 d. iki 2012 m. kovo 13 d. Taigi, pareiškėjo teiginiai, kad jis vos neužduso dūmuose, kai Lukiškių TI-K kilusio gaisro metu buvo kameroje Nr. 148, susiję su laikotarpiu, kuriam, kaip minėta, taikoma senatis, todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų nevertino.

21. Dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

22. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir visumą nustatytų aplinkybių, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimų pripažinimo, įvertinus jų trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 2 100 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatyti pažeidimai sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, jog ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, todėl šiuo atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti jo skundą bei priteisti jam prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų (suimtųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nagrinėjamu atveju taip pat nenustatyti pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl šioje byloje konstatuotų pažeidimų ir byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu, esant poreikiui, nebuvo suteikta medicininė pagalba. Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 3 000 Eur.

23. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimas atitinkamai keistinas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. Š. (A. Š.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui A. Š. (A. Š.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 000 Eur (tris tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan