2017-02-20 Nr. AB-3895-3-61-3-04554-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-95-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04554-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 18.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjos G. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. S. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. S. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2014 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 49S-1151 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei R. S.“ (toliau – ir Sprendimas); įpareigoti Tarnybos Vilniaus miesto skyrių iš naujo spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą byloje Nr. 245: nuosavybes teises atkurti, kompensuojant lygiaverčiu žemės sklypu, o nesant tokios galimybės – perskaičiuoti žemės sklypo vertę ir sumokėti piniginę kompensaciją, atsižvelgiant į realią turto vertę atlyginimo metu.

Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Sprendimas priimtas neinformuojant jos apie posėdį, kuriame jis buvo priimtas, be to, buvo pažeista sprendimo įteikimo bei pažymos dėl žemės vertės nustatymo surašymo tvarka. Pareiškėja paaiškino, kad Tarybos Vilniaus miesto skyriuje 2008 m. rugsėjo 1 d. pradėta nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 245 dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko P. B. (P. B.) turėtą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime ((duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Byla Nr. 245). Pareiškėja nurodė, kad iš Bylos Nr. 245 matyti, jog 1992 m. balandžio 16 d.

R. S. užpildė prašymą-anketą, prašydama išduoti archyvo pažymėjimą apie P. B. turėtą nuosavybę (duomenys neskelbtini) kaime, kuri archyvui teikta per Agrarinės reformos tarnybos darbuotoją (duomenys neskelbtini) gyvenvietei. Remiantis 1994 m. vasario 30 d. Lietuvos valstybės centrinio archyvo pažymėjimu Nr. 17-1059-8, (duomenys neskelbtini) valsčiaus žemės sklypų 1923 m. sąraše įrašytas P. B. (P. B.), kuris (duomenys neskelbtini) kaime turėjo 1 dešimtinę žemės. (duomenys neskelbtini) miesto notaro 1934 m. aktų registracijos knygoje yra įrašas Nr. 312, kuriame nurodyta, kad P. B. iš savo 2,5 dešimtinių žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime 36 metams išnuomojo V.

T. 525 m2 žemės. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2005 m. kovo 14 d. rašte Nr. 31/03/22071 informavo R. S., kad ji turi pateikti papildomus nuosavybės teisę bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, taip pat išreikšti valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo. R. S. 2003 m. kovo 27 d. Administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises, kompensuojant, nedetalizuodama, kokiu būdu kompensuoti, taip pat pateikė papildomus giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.

Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyrius 2005 m. liepos 14 d. raštu Nr. 31/05/22-2585 informavo R. S., jog nuosavybės teisių atkurti vietoje natūra nėra galimybės, nes žemė yra valstybės išperkama (užstatyta statiniais, patenka į valstybinės reikšmės miško plotą) (2005 m. gegužės 31 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Miesto plėtros departamento raštas Nr. A51-4989-(25-MPD-0)). Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2006 m. spalio 5 d. parengė pažymą Nr. 473, kurioje nurodyta, kad R.

S. turi teisę atsikurti nuosavybės teisę į 1,0925 ha buvusio savininko P. B. žemės, buvusios Vilniaus–Trakų apskr.., (duomenys neskelbtini) valsč., buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime ((duomenys neskelbtini)). Pareiškėja nurodė, kad R. S. mirė (duomenys neskelbtini), jos įpėdine tapo dukra G. S.. Pareiškėja buvo informuota, jog iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime rėžinės sistemos nebuvo ir kvietė atvykti dėl kartografavimo. Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario 8 d. rašte Nr. 49SF-(14.49.104)-2035 informavo apie galimybę iki 2012 m. birželio 1 d. pakeisti valią dėl nuosavybes teisių atkūrimo būdo, paryškintai nurodant nuosavybės teisių atkūrimo būdą pinigais.

Reaguodama į šį raštą, būdama rusakalbe ir nesuprasdama šio rašto esmės, G. S. 2014 m. balandžio 11 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę pinigais. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2013 m. sausio 14 d. rašte Nr. 49SJ-(14.49.104.)-3 informavo apie savo sprendimą neatkurti nuosavybės teisių, kadangi įstatyme nustatytu laiku nebuvo pateiktas prašymas atkurti nuosavybės teises. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-157/2014 Tarnybos Vilniaus miesto skyrius buvo įpareigotas tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procesą.

Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2014 m. birželio 6 d. rašte Nr. 49SFN-(14.49.104.)-598 paprašė nurodyti banko sąskaitą, į kurią galėtų pervesti teismo pareiškėjos naudai priteistas bylinėjimosi išlaidas. Atsakant į šį raštą pateiktas 2014 m. liepos 17 d. advokatės raštas, dėl, be kita ko, prašymo suteikti informaciją, kokie veiksmai dar turi būti atlikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kokiu būdu planuojama atkurti nuosavybės teises, kokiais terminais, ar (duomenys neskelbtini) kaimas šiandien yra pripažintas rėžiniu.

Atsakydamas į šį raštą, Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2014 m. rugsėjo 8 d. rašte Nr. 49SF-(14.49.104.)-888 pareiškėjai ir 2014 m. rugsėjo 8 d. rašte Nr. 49SJ-(14.49.104.)145 advokatei, informavo, jog jau priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, sumokant kompensaciją pinigais. 2014 m. spalio 8 d. susipažįstant su Tarnybos Vilniaus miesto skyriuje esančia nuosavybės teisių atkūrimo byla, šio sprendimo originalas buvo įteiktas advokatei. Atkuriant nuosavybės teises į 1,0925 ha žemės, kuri yra Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d., (duomenys neskelbtini) miestui nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 1995 m. birželio 1 d. ir Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, turi būti išmokėta piniginė kompensacija.

Žemės vertė nustatyta 2 726,88 Lt (indeksuota vertė – 4 363 Lt). Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 18 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Įgyvendinimo tvarka) 112, 113, 117, 119 punktais ir nurodė, kad apie posėdį, kuriame bus priimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ji nebuvo informuota.

Po to, kai teismas Tarnybos Vilniaus miesto skyrių įpareigojo vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, iš Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus buvo gauti 2014 m. birželio 6 d. raštas dėl sąskaitos pateikimo bylinėjimosi išlaidoms sumokėti ir 2014 m. rugsėjo 8 d. raštai, adresuoti pareiškėjai ir jos atstovei advokatei apie tai, kad jau priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises. Sprendimas atkurti nuosavybės teises R. S. priimtas 2014 m. liepos 25 d., o pranešimas dėl sprendimo priėmimo ir jo atsiėmimo surašytas tik 2014 m. rugsėjo 8 d. ir įteiktas 2014 m. rugsėjo 12 d., t. y. tik po 1,5 mėnesio nuo sprendimo priėmimo.

Pranešimas buvo siųstas ne registruotu, o paprastu laišku, todėl nebuvo užtikrinta pranešimo įteikimo kontrolė. Žemės sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vertę vyr. specialistas apskaičiavo 2014 m. liepos 24 dieną. Pareiškėjos manymu, šis apskaičiavimas nėra registruotinas dokumentas, pasirašytas tik apskaičiavimą atlikusio vyr. specialisto, nepatvirtintas Tarnybos spaudu. Sprendimas atkurti nuosavybės teises, sumokant kompensaciją pinigais R. S., priimtas 2014 m. liepos 25 d., pažyma Nr. 49PAŽI-24 dėl žemės vertės, pasirašyta Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjos ir patvirtinta Tarnybos spaudu, kuri turėjo būti išduodama kartu su 2014 m. liepos 25 d. priimtu sprendimu atkurti nuosavybės teises, buvo surašyta tik 2014 m. rugsėjo 9 dieną.

Pareiškėja darė išvadą, jog nuosavybės teisių atkūrimo procese pažeistos teisės aktų nuostatos. Pareiškėja nurodė, kad susigrąžinti žemės natūra ji nesiekė, nes ilgą laiką klaidingai teigta, kad žemė buvo rėžiniame kaime (apie tai, kad iki nacionalizacijos K. V. kaime rėžinės sistemos nebuvo, tapo žinoma 2009 m.). Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario 8 d. rašte Nr. 49SF-(14.49.104)-2035 informavo apie galimybę iki 2012 m. birželio 1 d. pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas pinigais.

Pareiškėja nurodė, kad ji yra rusakalbė, nesuprasdama šio rašto esmės 2014 m. balandžio 11 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę pinigais. Pasak pareiškėjos, šis prašymas neatitinka jos tikrosios valios, yra parašytas dėl suklaidinimo. Pareiškėja nurodė, kad tikroji jos valia yra atkuriant nuosavybės teises gauti kompensaciją lygiaverčiu žemės sklypu, t. y. tokia pati, kokią buvo išreiškusi R. S.. Pareiškėja nesutiko su apskaičiuotos kompensacijos dydžiu. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad žemės sklypas yra Vilniaus miesto teritorijoje.

Dalis šio žemės sklypo Vilniaus miestui priklausė ir iki 1995 m. birželio 1 d., dalis nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1995 m. birželio 1 d. priklausė (duomenys neskelbtini) miestui, o po 1995 m. birželio 1 d. – Vilniaus miesto teritorijai. Pareiškėjos vertinimu, vidutiniškai 1 a žemės kaina yra ne mažesnė kaip 5 000 Lt, taigi, visos žemės vertė yra ne mažesnė kaip 546 250 Lt (109,25 arai x 5 000 Lt). Pasak pareiškėjos, 1,0925 ha žemės įvertinimas 2 726,88 Lt (indeksuota verte – 4 363 Lt) ir tokio dydžio kompensacijos sumokėjimas yra nesąžiningas, neteisingas, neprotingas, šiurkščiai pažeidžiantis žmogaus teises į nuosavybę bei teisėtus lūkesčius į teisingą atlyginimą už nusavintą nuosavybę, prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 3 daliai, taip pat prieštarauja nuosavybės neliečiamumo, teisingumo, teisėtumo, teisėtų lūkesčių principams.

Pareiškėjos manymu, Vilniaus miesto skyrius, nustatydamas žemės sklypo vertę, neteisingai taikė Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarime Nr. 205 patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertes bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos (toliau – ir Vertės nustatymo metodika) nuostatas.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pagal Lietuvos centrinio valstybinio archyvo 1994 m. vasario 30 d. pažymėjimą Nr. 17-1059-B nustatyta, jog buvęs savininkas P. B. iki 1940 m. nacionalizacijos Vilniaus–Trakų apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus buvusiame (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) kaime nuosavybės teise valdė 1,0925 ha žemės. Pagal Bylos Nr. 245 dokumentų rodyklę nuosavybės teisių atkūrimo byla pradėta 2000 m. rugsėjo 1 dieną. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. kovo 14 d. rašte Nr. 31/03/22-671 informavo R.

S., kad iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, taip pat kad piliečiai iki 2003 m. liepos 1 d. turi pateikti ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, o, vadovaujantis Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 393, R. S. turi pateikti notaro patvirtintas nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų kopijas.

Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2003 m. kovo 27 d. pateiktas R. S. prašymas atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko B. P. turėtą žemę (duomenys neskelbtini), nurodytas atkūrimo būdas – kompensacija. 2006 m. spalio 5 d. parengta pažyma Nr. 473, pagal kurią R. S. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 1,0925 ha žemės. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2012 m. vasario 8 d. rašte Nr. 49SF-(I4.49.104.)-2035 R. S. turto paveldėtojai G. S. pranešė apie nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusią nuostatą, kuri nustatė papildomą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams priskirtą miestų teritorijoms, būdą – pinigais (tokie pranešimai išsiųsti visiems pretendentams, kuriems dar neatkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą).

Reaguodama į šį pranešimą, G. S. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą, kuriame išreikšta valia dėl atlyginimo pinigais. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2012 m. spalio 4 d. rašte Nr. 49SFN-(14.49.104.)-2031 informavo pareiškėją, kad Tarnybos Vilniaus miesto skyriuje pakartotinai peržiūrėjus Byloje Nr. 245 esančius dokumentus nustatyta, jog prašymas atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą buvo pateiktas 2003 m. kovo 27 d., t. y. po Atkūrimo įstatyme nustatyto termino; atsižvelgiant į tai, pareiškėjai pasiūlyta kreiptis į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-457/2014 paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 25 d. sprendimą, kuriame panaikintas Tarnybos Vilniaus misto skyriaus 2013 m. sausio 14 d. sprendimas Nr. 49SJ-(14.49.104.)-3 ir Tarnybos Vilniaus skyrius įpareigotas tęsti nuosavybės teisių atkūrimo G. S. procesą nuosavybės teisų atkūrimo byloje Nr. 245. 2014 m. liepos 24 d. pagal Metodikos 2 priedą parengta lentelė „Valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertė“, pagal kurią ši vertė yra 2 726,88 Lt.

Skundžiamas sprendimas priimtas 2014 m. liepos 25 dieną. Atsakovas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi (2002 m. spalio 15 d. redakcija), nurodė, kad ši nuostata Atkūrimo įstatyme įtvirtino galimybę pareikšti, ar pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės. Tiesiogiai numatytos galimybės piliečiui pakeisti valią dėl atlyginimo būdo nebeliko, tačiau sąvoka „valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo“ ir sąvoka „valia dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą“ savo turiniu nėra visiškai tapačios.

Atsakovo teigimu, antroji sąvoka apima ne tik valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, bet ir valią dėl atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdo. Todėl pagal pirmiau minėtą Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakciją pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. galėjo pareikšti arba pakeisti valią ne tik dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, bet ir dėl atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdo. Atsakovas darė išvadą, kad R. S. 2003 m. kovo 27 d. prašyme minima „kompensacija“ yra valios dėl atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdo pasirinkimo išreiškimas.

Atsakovas pažymėjo, kad minėto prašymo padavimo metu vienintelis atlyginimo būdas už išperkamą žemę, kuri Vyriausybės nustatyta tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 1995 m. birželio 1 d., kuris sietinas su kompensacija, buvo įtvirtintas Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 6 punkte – pinigais. Atsakovas pabrėžė, jog tam, kad R. S. prašyme išreikšta valia būtų vertinama kitaip, prašyme turėjo būti konkrečiau įvardytas atlyginimo būdas. Atsakovas pažymėjo, kad R. S. turto paveldėtoja G.

S. Atkūrimo įstatyme nustatytu terminu 2014 m. balandžio 11 d. prašyme aiškiai ir nedviprasmiškai išreikė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, pakeitimą, t. y. paprašė „už valstybėje turėtą žemę atlyginti pinigais“ bei nurodė sąskaitos, į kurią pervesti pinigus, numerį. Skunde nurodomi argumentai, kad G. S. nesuprato rašto, į kurį reaguodama pateikė 2014 m. balandžio 11 d. prašymą, kad nuosavybės teisės būtų atkuriamos pinigais, esmės, nes yra rusakalbė, atsakovo manymu, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad rašte nurodyta, jog iškilus klausimams, ar neaiškumams yra galimybė susisiekti su Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus specialistu, kuris atsakytų į iškilusius klausimus. Atsakovo teigimu, jeigu teismas manytų, kad pareiškėja buvo suklaidinta, ankstesnė valia, išreikšta dar R. S., negali būti prilyginama prašymui atkurti nuosavybės teises atlyginant lygiaverčiu žemės sklypu. Atsakovas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimą, rėmėsi Metodikos 3 punktu, 1 priedu, pažymėjo, kad byloje esančiuose archyviniuose dokumentuose nenurodyta, jog buvęs savininkas turėjo „sodybinės“ žemės, kas šiais laikais atitiktų namų valdą (kitos paskirties žemė), todėl apskaičiuojant vertę ši buvo skaičiuojama kaip žemės ūkio paskirties žemės vertė.

Žemės rūšiavimo dokumentų nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra, todėl žemė priskirta IV rūšiai. Metodikos priede „Buvusių Lietuvos apskričių žemės suskirstymas rūšimis ir vidutinė valstybės išperkamos žemės vertė“ nustatyta, kad Vilniaus krašte vidutinė valstybės išperkamos žemės vertė – 780 (Lt / ha). Padauginus sklypo plotą (l,0925 ha) iš žemės vertės (780 Lt) susidaro 852,15 Lt. (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto savivaldybei priskirtos po 1995 m. birželio 1 d., todėl taikomi Metodikos 6.2 punktas (koeficientas 0,4) ir 6.1.1 punktas (koeficientas 8).

Padauginus šiuos skaičius ir gaunamas koeficientas 3,2, kurį padauginus iš 852,15 Lt galutinė vertė gaunama 2 726,88 Lt. Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjos argumentai dėl netinkamo Metodikos nuostatų taikymo yra nepagrįsti. Pasisakydamas dėl nepranešimo apie posėdį, kuriame buvo priimtas skundžiamas sprendimas, atsakovas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, ir darė išvadą, kad pranešimo pareiškėjai neįteikimas / neišsiuntimas vertintinas kaip formalus procedūrinis pažeidimas, kuris neužkirto kelio objektyviai įvertinti visas aplinkybes.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nors pareiškėjos skunde nurodoma, jog mirusi R. S. savo 2003 m. kovo 27 d. prašyme aiškiai išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į žemę lygiaverčiu žemės sklypu, teismas, įvertinęs minėtame prašyme žodį „kompensacija“, su tuo nesutiko, nes nėra aiški mirusiosios valia, kokia forma ji pageidavo atkurti nuosavybės teises į žemę. Teismas nurodė, kad pareiškėja G. S. 2012 m. balandžio 11 d. pateikė prašymą Tarnybos Vilniaus miesto skyriui, kuriame nurodė, kad ji, teisėta R. S. turto paveldėtoja, prašo nustatyta tvarka už valstybėje turėtą žemę atlyginti pinigais. Teismo vertinimu, byloje duomenų, kad pareiškėja pageidavo atkurti nuosavybės teises į žemę lygiaverčiu žemės sklypu iki skundžiamo sprendimo, nėra, todėl pareiškėjos argumentus, kad skundžiamas sprendimas neteisėtas, nes jai turėjo būti žemė grąžinta natūra, teismas nelaikė pagrįstais. Teismas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog nuosavybės teisių atkūrimas ne natūra, o pinigais, atitinka Konstituciją. Teismas darė išvadą, kad šiuo aspektu Tarnybos 2014 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 49S-1151 nėra teisinio pagrindo panaikinti.

Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimą, pabrėžė, kad kompensuojamos žemės vertė pagrįsta 2014 m. liepos 24 d. skaičiavimais, kurie įforminti 2014 m. rugsėjo 9 d. pažyma Nr. 49PAŽ1-24, todėl pareiškėjos skunde pateiktos abejonės, teismo vertinimu, nesudaro nei prielaidų, nei pagrindo abejoti vertės paskaičiavimo pagrįstumu.

Nors kompensuojamos žemės vertės skaičiavimai įforminti 2014 m. rugsėjo 9 d. pažyma Nr. 49PAŽ1-24, o skundžiamas sprendimas priimtas 2014 m. liepos 25 d., teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir darė išvadą, kad procedūriniai pažeidimai nėra tokios apimties, kuri leistų pripažinti skundžiamą sprendimą neteisėtu.

Teismas konstatavo, kad Tarnybos 2014 m. liepos 25 d. sprendimas Nr. 49S-1151 yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjos reikalavimą įpareigoti Tarnybos Vilniaus miesto skyrių iš naujo spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą Byloje Nr. 245: nuosavybes teises atkurti, kompensuojant lygiaverčiu žemės sklypu, o nesant tokios galimybės – perskaičiuoti žemės sklypo vertę ir sumokėti piniginę kompensaciją, atsižvelgiant į realią turto vertę atlyginimo metu, teismas laikė išvestiniu, todėl, nepanaikinus skundžiamo sprendimo, neturėjo teisinio pagrindo tenkinti.

III. Pareiškėja G. S. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti, panaikinti Tarnybos 2014 m. liepos 25 d. sprendimą ir įpareigoti Tarnybos Vilniaus miesto skyrių iš naujo spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą byloje Nr. 245: nuosavybės teises atkurti kompensuojant lygiaverčiu žemės sklypu – perskaičiuoti žemės sklypo vertę ir sumokėti piniginę kompensaciją atsižvelgiant į realią turto vertę atlyginimo metu.

Pareiškėja nurodo, kad teismas nesivadovavo 2003 m. kovo 27 d. prašymo pateikimo metu galiojusia Atkūrimo įstatymo redakcija, kurioje nebuvo numatyta galimybė į iki 1995 m. birželio 1 d. miesto teritorijai priskirtą žemę nuosavybės teisių atkurti kompensuojant pinigais, taip pat neatsižvelgė į tai, kad žemėtvarkos skyriaus darbuotojai iki pat 2011 metų vykdė susirašinėjimą su pretendentais atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. B. turėtą žemę dėl galimybės šią žemę grąžinti natūra, jos kartografavimo.

Pareiškėjos teigimu, teismas neįvertino, kad 2012 m. vasario 8 d. raštu Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius ją informavo apie galimybę iki 2012 m. birželio 1 d. pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nurodant nuosavybės teisių atkūrimo būdą – pinigais. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog jos advokatė, dar nežinant apie priimtą sprendimą nuosavybės teises atkurti pinigais, 2014 m. liepos 17 d. žemėtvarkai pateikė prašymą suteikti informaciją, kokie veiksmai dar turi būti atlikti tikslu atkurti nuosavybės teises, kokiu būdu numatoma atkurti nuosavybės teises, kokiais terminais, ar K.

V. kaimas yra pripažintas rėžiniu. Pareiškėja daro išvadą, kad tai rodo, jog ji nežinojo ir nesuvokė, kad nuosavybės teisės jai pagal jos 2012 m. balandžio 11 d. pateiktą prašymą turi būti atkurtos pinigais. Pareiškėja vadovaujasi Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, Įgyvendinimo tvarkos 112, 113 punktais, nurodo, kad apie posėdį, kuriame bus priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ji nebuvo informuota, sprendimas atkurti nuosavybės teises R. S. buvo priimtas 2014 m. liepos 25 d, o pranešimas dėl sprendimo priėmimo ir jo atsiėmimo buvo surašytas tik 2014 m. rugsėjo 8 d. ir įteiktas tik 2014 m. rugsėjo 12 d. ne registruotu, o paprastu laišku.

Pareiškėja remiasi Atkūrimo tvarkos 117 punktu, 5 priedu, pažymi, kad žemės sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vertę vyr. specialistas paskaičiavo 2014 m. liepos 24 dieną. Šis sprendimas, pareiškėjos manymu, nėra registruotinas dokumentas, pasirašytas tik paskaičiavimą atlikusio vyr. specialisto, nepatvirtintas Tarnybos spaudu. Pareiškėjos teigimu, nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo pažeistos Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalies, Įgyvendinimo tvarkos 112, 113, 117, 119 punktų nuostatos. Pareiškėja nesutinka su žemės, į kurią atkurtos nuosavybės teisės, įvertinimu ir mokamu kompensacijos dydžiu, remdamasi Metodika, pabrėžia, kad turėjo būti atsižvelgta į realią išperkamo turto ir perduodamo kito turto vertę atlyginimo metu.

Pareiškėja pabrėžia, kad tinkamai taikant Metodikos nuostatas, žemės vertė būtų didesnė nei nustatyta sprendime atkurti nuosavybės teises.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas remiasi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pabrėžia, kad Tarnyba vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir jų nepažeidė. Atsakovas pažymi, kad viešojo administravimo institucijos privalo veikti atsižvelgdamos į teisės aktų nuostatas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas yra ne kartą pasisakęs dėl Metodikos atitikties Konstitucijai ir Atkūrimo įstatymui ir nurodęs, jog atlyginimo už negrąžinamą žemę dydis nesietinas su šios žemės dabartine rinkos kaina. Atsakovas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimą, kuriame pažymėta, jog sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat ir šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Atsakovas daro išvadą, kad, pasirenkant žemės kainos nustatymo būdą, kai yra atlyginama už turėtą žemę, turi būti nepažeidžiamas ne tik teisingo atlyginimo, bet ir konstitucinis asmenų lygybės principas. Atsakovas nurodo, kad tiek pirminė Metodikos redakcija, tiek šiuo metu galiojanti Metodika iš esmės nesiskiria. Atsakovo manymu, procedūriniai pažeidimai nėra tokios apimties, kurie leistų pripažinti skundžiamą sprendimą neteisėtu, be to, jie nesukėlė pareiškėjai jokių teisinių padarinių.

IV. Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2014 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 49S-1151 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei R. S.“, kuriuo pareiškėjos motinai buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, sumokant kompensaciją pinigais, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėja manė, kad nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos kitokiu būdu arba piniginė kompensacija turėjo būti didesnė, todėl kreipėsi į teismą.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjos skundą atmetė, nurodęs, kad skundžiamas Tarnybos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl jo naikinti nėra pagrindo.

Pareiškėja pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu teismo sprendimu, nurodydama, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į 2003 metais galiojusią Atkūrimo įstatymo redakciją, netinkamai įvertino visumą byloje surinktų įrodymų dėl jos motinos ir jos valios išraiškos ir neatkreipė pakankamai dėmesio, kad ginčijamas atsakovo sprendimas priimtas šiurkščiai pažeidus Atkūrimo įstatyme numatytas procedūras.

Tarp šalių byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėja yra tinkamas subjektas atkurti nuosavybės teises į žemę, nes pareiškėjos motina R. S. nuo 1992 metų pretendavo atkurti nuosavybės teises į jos tėvo P. B. iki nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime ( šiuo metu patenkančią į Vilniaus miesto teritoriją), 2003 metais išreiškė pageidavimą, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos kompensuojant ir pateikė visus reikalingus dokumentus. 2009 metais R. S. mirė, jos teises perėmė pareiškėja, kuri 2009 - 2012 metais išreiškė savo valią dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese. Be kita ko, šios faktinės aplinkybės buvo nustatytos ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 25 d. įsiteisėjusiame sprendime administracinėje byloje Nr.I-2746-121/2013.

Dėl pareiškėjos ir jos motinos valios pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą išraiškos

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Atkūrimo įstatymo redakcija, galiojusi R. S. teikiant 2003 m. kovo 27 d. prašymą, numatė tokius nuosavybės teisių į miesto teritorijoje esančią žemę atkūrimo būdus: žemės grąžinimas natūra, naudojamo arba naujo žemės sklypo perdavimas neatlygintinai bei atlyginimas už valstybės išperkamą žemę, kompensuojant jos vertę pinigais, vertybiniais popieriais ar suteikiant lygiavertį žemės sklypą kitoje vietovėje.

Piliečių teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo Atkūrimo įstatyme įtvirtinta nuo 2002 m. balandžio 19 d. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis iki 2002 m. liepos 1 d. gali pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

Įvertinusi byloje surinktų rašytinių įrodymų visumą, teisėjų kolegija pripažįsta, kad R. S., apie nuosavybės teisių atkūrimo perspektyvas buvo tinkamai informuota 2003 m. kovo 14 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus raštu, kuriame kompensavimas minimas tik nurodant atlyginimą už valstybės išperkamą žemę pinigais. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pateikdama 2003 m. kovo 27 d. prašymą, R. S. suprato, kad žemė nebus grąžinama natūra ir nenurodė noro gauti naują žemės sklypą individualiai statybai ar lygiavertį žemės sklypą, aiškiai pageidavo gauti piniginę kompensaciją už valstybės išperkamą žemę, yra pagrįsta.

Vėliau pakeista ir ginčijamo atsakovo sprendimo priėmimo metu galiojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalis numatė, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. galėjo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais.

Pareiškėja apie tai buvo informuota atsakovo 2012 m. vasario 8 d. raštu ir 2012 m. balandžio 11 d. prašymu taip pat aiškiai išreiškė savo valią gauti kompensaciją pinigais. Šiai valios išraiškai objektyviai negalėjo trukdyti pareiškėjos nurodytos aplinkybės, susijusios su jos netinkamu pasiūlymo supratimu ar nepakankamu lietuvių kalbos mokėjimu.

Konstatuotina, kad tiek pareiškėjos motina, tiek ir pati pareiškėja buvo pareiškusios valią nuosavybės teisių atkūrimo procese už valstybės išperkamą žemę gauti kompensaciją pinigais, todėl šiuo aspektu skundžiamas Tarnybos 2014 m. liepos 25 d. sprendimas Nr. 49S-1151 yra teisėtas ir pagrįstas, o su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai atmestini.

Papildomai teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėja, remdamasi 2014 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymu ir atsižvelgdama į tai, kad jos atžvilgiu priimtas sprendimas nebuvo įvykdytas, turėjo galimybę pakeisti savo valią ir, vietoje kompensacijos pinigais, gauti lygiavertį miško plotą. Apie tai pareiškėja buvo informuota 2014 m. lapkričio 4 d. raštu Nr.49SF-(14.49.104)-1358.

Dėl procedūrinių pažeidimų, priimant skundžiamą sprendimą

Apeliantė skunde akcentuoja tai, kad jai nebuvo pranešta apie Sprendimo priėmimą, pažeista pažymos apie žemės vertę surašymo bei Sprendimo įteikimo tvarka.

Pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstais šiuos pareiškėjos argumentus, tačiau laikė atsakovo padarytus procedūrinius pažeidimus formaliais ir neįtakojusiais paties Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog LR administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata reiškia, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės. Kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-04-22 sprendimas administracinėje byloje Nr.A-14-416/2005, 2005-05-20 nutartis administracinėje byloje Nr.A-14-554-05, 2008-12-08 nutartis administracinėje byloje Nr.A-248-715/2008) Taigi kiekvienas procedūrinis pažeidimas, padarytas priimant individualų administracinį aktą, turi būti vertinamas galutinio tikslo aspektu, t.y. sprendžiama, ar toks pažeidimas turėjo esminės įtakos užtikrinant objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Nagrinėjamu atveju žemės, iki nacionalizacijos valdytos P. B., vertė Tarnybos specialisto buvo apskaičiuota 2014 m. liepos 24 d., t.y. prieš priimant skundžiamą Sprendimą. Ši indeksuota žemės vertė – 4863 lt apskaičiuota teisingai, įvertinus turto paskirtį, naudojimo būdą ir vertę jo nacionalizavimo momentu, vėliau šiai vertei pritaikius pataisų koeficientus ir ją indeksavus. Vertės apskaičiavimui buvo tinkamai taikyti Metodikos reikalavimai. Apeliantės siūlomas Metodikos nuostatų taikymo būdas žemės vertei apskaičiuoti yra tik subjektyvi jos nuomonė, kuri nėra pagrįsta teisės aktų normomis ir nesudaro pagrindo pripažinti, kad žemės vertė apskaičiuota neteisingai.

Įgyvendinimo tvarkos 117 punktas reikalavo ne surašyti, o išduoti pažymą apie žemės vertę kartu su įteikiamu sprendimu atkurti nuosavybės teises. Pareiškėjai tokia pažyma ir buvo išduota kartu su sprendimu 2014 m. rugsėjo mėnesį, todėl nesutiktina su apeliante, kad atsakovas šiuo aspektu veikė neteisėtai.

Pranešimo pareiškėjai apie posėdį, kuriame bus svarstomas Sprendimo priėmimo klausimas, nebuvimas ir pavėluotas Sprendimo įteikimas iš tikrųjų pažeidė Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalį bei Įgyvendinimo tvarkos 112,113 ir 119 punktus. Tačiau šie pažeidimai pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertinti formaliais ir neturėjusiais esminės įtakos Sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs teisinio pagrindo tenkinti pateiktus reikalavimus. Dėl pirmiau nurodytų motyvų pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos G. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė